Klausimas. Aptarinėjome, kaip pasiekti nusivylimo būseną. Tačiau išeitų, kad atvažiavę į kongresą ieškodami šios būsenos, mes jaučiame džiaugsmą dėl savo darbo. Dėl ko ateina būsena, iš kurios galima jausti nusivylimą?
Atsakymas. Viskas kyla iš Kūrėjo. Nieko kito mumyse neatsiskleidžia tik tai, kas ateina iš Kūrėjo. Jis yra mumyse ir visąlaik mumis valdo. Visos mūsų mintis, norai, pojūčiai, viskas iš Jo.
O mūsų reakcija priklauso tik nuo grupės. Jei esu dešimtuke, galiu reaguoti iš dešimtuko pusės. Jei nesu dešimtuke, tai reaguoju kaip bet koks gyvūnas.
#254911

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. Moldovos kongreso pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Kas piešia pasaulio vaizdą?

Už visko yra Kūrėjas

Klausimas. Kaip galiu padėti draugams, jei esu 100% egoistas?
Atsakymas. Rodykite jiems gerą pavyzdį, net ir egoistinį: savo turiniu egoistinį, bet išorine forma – altruistinį.
Parodykite jiems, kiek savo egoizmu esate pasirengęs nusileisti, kad pritrauktumėte teisingą Kūrėjo santykį su savimi ir su grupe, ir kad Jis tave pakeistų.
#255042

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 5

Klausimas. Ko mus moko mūsų sielos šaknis? Kaip ją pajausti? Kas iš jos kyla?
Atsakymas. Sielos šaknis moko mus, kaip virsti viena visuma, viena struktūra, kurioje gali atsiskleisti aukštesnioji Šviesa. Iš principo, tai visų mūsų veiksmų pagrindas, nėra nieko kito.
Mums atrodo, kad tai itin paprasta, o jūs pamėginkite ir pamatysite – tai itin sudėtingas mokslas. Labai sudėtingas! Ir ne tik realizacija, bet netgi tos neva psichologinės savybės, kurias ji ima atskleisti žmoguje.
#254849

Iš 2019 spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dar kartą apie sielą

Iš kus mano sielos šaknis?

Sielos reinkarnacija

Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“ verta studijuoti, kad išvystume, jog norom nenorom, neišvengiamai artėjame prie šios būsenos. Tikėsimės, kad pasaulis geru keliu, savo noru, o ne per prievartą, gaudamas karų, kančių, nelaimių smūgius įeis į šią būseną, kurią Baal Sulamas pavadino „paskutinioji karta“.
* * *
„Mano – mano, tavo – tavo“ – skamba neblogai? Jeigu šiandien būtų taip, argi tai ne gyvenimas rojuje? Niekas nevagia, neišnaudoja kito, nežudo, nieko bloga nedaro. Kiekvienas ramiai gyvena sau. Sakytum, viskas nuostabu, bet Tora tokį gyvenimą vadina „Sodoma“. O taip juk kur kas sąžiningiau lyginant su mūsų dabartiniu gyvenimu ir jo piratiškais įstatymais.
Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ – netgi blogiau už „viskas mano“? Juk tuomet egoizmo blogio nejaučiame nei kituose, nei savyje. Kiekvienas gyvena sau, izoliuotas nuo kitų. Ir negalima padėti kitam, tegul kiekvienas tvarkosi pats, mes nepažeidžiame „status quo“. Tai siaubinga būsena, juk tokiu keliu niekada neprieisime ištaisymo. Kaip atskleisime blogį tarp mūsų?
Apie Sodomą pasakyta: kiekvienas tenkinasi tuo, ką turi. Tai ypatinga ideologija, leidžianti žmogui tenkintis tuo, ką turi. Draudžiama žiūrėti į kitą ir lyginti save su kitu, draudžiama priimti iš kito pagalbą bei teikti pagalbą kitam. Viskas, kas iš viršaus duota kiekvienam, yra teisinga, ir negalima į tai kištis.
Tai ištisa gyvenimo filosofija, kurią draudžiama pažeisti bijant mirties. Kai Lotas norėjo padėti pakeleiviams ir priimti juos kaip svečius savo namuose, Sodomos gyventojai atėjo pas jį ir norėjo užmušti. Tokie įstatymai Sodomos mieste, kuris buvo sugriautas, nes iš jo nėra kelio į ištaisymą. Tai į akligatvį vedanti šaka. Tačiau žmogus nejaučia, kad ji veda į akligatvį, jis gyvena ir patenkintas tuo.
Gali būti, kad tokia būsena ateityje dar atsiskleis kokioje nors visuomenėje: kai neatsiskleidžia blogis, egoistinis noras, niekas neturi pretenzijų vienas kitam. Visi tenkinasi tuo, ką gauna iš Kūrėjo, ir patenkinti savo likimu, dėl kurio skųstis – nuodėmė.
Kitaip tariant, nejaučiame būtinybės užmegzti ryšio nei tarpusavyje, nei su Kūrėju. Kai niekas nieko nereikalauja iš kitų ir nepadeda kitiems, mūsų santykiai su Kūrėju irgi tokie pat abejingi. Tuo viskas baigiasi, ir ką galima su mumis padaryti – tik palaidoti žemėje, kas ir atsitiko su Sodoma.
Jeigu kiekvienas patenkintas savo būsena, tai ji baigta. Kai „mano – mano, o tavo – tavo“, niekada neužmegsime ryšio vienas su kitu. O jeigu nesiekiame tarpusavio ryšio, tai niekada nesukursime indo, kuriame atsiskleis Kūrėjas.
Veikiant įstatymui „mano – mano“ man draudžiama reikalauti iš kitų ir ką nors duoti jiems. Vadinasi, ir Kūrėjo atžvilgiu yra tokia pati pozicija. Nėra jokio atgalinio ryšio: gavau iš aukščiau savo likimą ir viskas tuo baigta. Blogai man ar gerai – viskas iš aukščiau. Tai aklavietė.
Reikia suprasti, kad „mano – mano, o tavo – tavo“ – tai į aklavietę, į niekur vedanti šaka, todėl draudžiama kurti tokią visuomenę. Tora pateikia tokį pavyzdį, kad apsaugotų mus nuo klaidų darymo, juk Sodoma – tai pati blogiausia iš visų gyvenimo formų, blogesnė už visus nusikaltimus.
Juk nusikaltimai galiausiai verčia mus gailėtis ir atveda prie Kūrėjo. Egipto vergovė, kai vieni kitus kankiname, geriau už Sodomą, nes galiausiai atveda mus prie susiliejimo su Kūrėju. O Sodoma niekur neveda.
#243879

Iš 2019 m. kovo 30 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Komentaras. Jūs sakote, kad pasaulio vizija turi būti labiau ištaisyta. Kai aš žiūriu žinias, matau, kad pasaulyje vyksta kažkokie susirėmimai, bet aš jų iš viso nejaučiu. Man dėl to truputį neramu, nes visada pagalvoju apie Rabašą, kuris klausydamasis žinių buvo labai jautrus viskam, kas vyksta pasaulyje ir jaudindavosi dėl visų kaip dėl savo sūnų. Kitaip tariant, mano pojūčiai nesutampa su Rabašo pojūčiais.
Atsakymas. Nieko baisaus. Vadinasi, tu dar nepakilai iki Rabašo. Tai gerai, kad tu nerimauji. Tęsk.
Rabašas suprato visas pasaulio problemas, kaip jos pasireiškia jame, ir žinoma, jam buvo dėl to labai skaudu. Tu nejauti žmonijos, kaip savo vaikų ir todėl esi abejingas: „Nieko nauja: kažkas sudegė, kažką užmušė, kažkas įvyko, – kasdien pasaulyje žūsta milijonai.“
O Rabašas visa tai jautė kaip dvasinį reiškinį. Kitaip tariant, visas pasaulis buvo jam kaip ant delno. Iš jo buvo matyti, kiek visa, kas vyksta pasaulyje, prislegia jo pečius.
Mums grynai egoistiškai atrodo, kad kabalistas plevena debesyse nerūpestingai kaip paukštelis, kad pamiršta apie mūsų pasaulį, ir niekas jo nedomina. Ne. Jį domina viskas, nes jis rūpinasi viso pasaulio išsitaisymu.
#247512

Iš 2019 m. balandžio 18 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Kokius malonumus žada kabala?
Atsakymas. Įsivaizduoti, kokius malonumus duoda kabala, yra labai sunku. Esmė ta, kad visi šio pasaulio malonumai – kaip vienas gramas prieš milijoną tonų malonumų dvasiniame pasaulyje.
Juk mes esame labai riboti. Kiek gi galime suvalgyti, išgerti, pailsėti, patirti kokių nors malonumų? Viskas turi baigtinę formą, netgi mūsų gyvenimas, dėl to, kad sukurtas gauti malonumą į save.
Kabala išveda mus į davimo pasaulį – ne mūsų viduje, o meilės pasaulyje – ne mumyse, o beribiame pojūčių pasaulyje. Dėl to negalime išmatuoti, ką mums duoda kabala. Tai nesuskaičiuojami dydžiai.
Pirmiausia, pradedate matyti, dėl ko gyvenate, kaip sutvarkytas pasaulis, kur link jis vystosi, kas vyksta su mumis, iki kol gimstame šiame pasaulyje, kas vyksta su mumis po to, kai išeiname iš šio pasaulio. Dėl to, kad niekas neišnyksta, viskas vyksta tuo pačiu gyvenimo periodu.
Jums atsiveria akys. Esate ne kaip aklieji, kurie kaip gyvūnai egzistuoja sau ir tiek, daugiau nieko juose nėra. Atsiranda aiškus sveikas požiūris į gyvenimą, pasaulį. Būtent tai pirmiausia duoda mums kabalos mokslas.
#248862

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Ar galima visus padaryti laimingais?

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Klausimas. Aš dvejus metus esu kabaloje. Mane nuolat lydi pareigos jausmas, kaltė, kad per mažai dedu pastangų dėl dešimtuko. Mintis ir norus tenka filtruoti kiekvieną minutę. Aš nustojau būti laiminga. Ar tai teisinga? Juk jūs sakote, kad kabalistai – didžiausi egoistai, mėgsta gauti malonumą.
Atsakymas. Jokiu būdu negalima riboti malonumų. Kūrinio sukūrimo tikslas – juos pripildyti.
Nė vieną sekundę žmogus neturi būti prislėgtos būsenos. O jei ji ateina ir jį užvaldo, tai nėra gerai. Ji turi būti ribotą laiką ir riboto dydžio, nes liūdėdami jūs priekaištaujate Kūrėjui už tai, kad jis jus patalpino į kenčiantį pasaulį ir verčia kankintis.
Kas tada yra Jo davimo ir meilės savybė? Ji turi pasireikšti ir dabar. Bet kokiose būsenose kiekvienas iš jūsų ir visi kartu turime jaustis absoliučiai laimingi, nes Kūrėjas visą laiką nukreipia jus tik į gera. Todėl yra pasakyta: net jei virš tavęs pakibęs kardas, tu vis tiek turi tikėti, kad tai į gera, ir Kūrėjas tave gelbėja.
Būtent ši jėga veda mus pirmyn ir gelbsti. Jūs turite saugotis liūdesio būsenų, ypač grupėje. Jei grupė sėdi ir kenčia – tai baisus dvasinis nusikaltimas. Jokiu būdu! Priešinai – palaikyti džiaugsmą, optimizmą.
Klausimas. Kartais kritimo būsenoje rodosi, kad visas pasaulis griūva. Kaip dirbti su mintimis, esant tokios būsenos?
Atsakymas. Aš jus suprantu, pasaulis iš tiesų griūva. Bet tai visas pasaulis, o ne mes.
Mes žinome, kodėl jis egzistuoja ir kaip mes turime veikti, kad atneštume į pasaulį išsigelbėjimo, mūsų noro, mūsų ryšio metodiką.
Būtent nuo mūsų ryšio vienas su kitu ir su Kūrėju priklauso pasaulio išsigelbėjimas. Ir tada mes pasijusime Aukštesniajame pasaulyje.
#247595

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Šis darbas žmogui!

Naujos būsenos pradžia

Klausimas. Kūrėjas, Acmuto, verčiama „Pats Sau“, skamba labai egoistiškai. Tai ir yra kraštutinio egoizmo taškas?
Atsakymas. Mes atskleidžiame Kūrėją iš apačios į viršų tiek, kiek tampame panašūs į Jį. Mes – absoliutus noras gauti. Jis – absoliutus noras duoti.
Tiek, kiek mes galime prilyginti savo norą gauti Jo norui duoti, tiek Jį atskleisime. Bet Jis Pats (Acmuto) mums neatskleidžiamas. Mes atskleidžiame tik savo panašumą į Jį nuo nulio iki šimto procentų, t. y. ne Kūrėją, o save ištaisytos būsenos. Mes negalime Jo pajausti. Mes galime pajausti save, kai tampame į Jį panašūs.
Klausimas. Taigi, be mano pojūčio šiuo momentu Kūrėjo nėra?
Atsakymas. Teisingai. Kūrėjas yra mūsų subjektyvus aukštesnės jėgos, kuri mus formuoja, kontroliuoja, užpildo – pojūtis. Išskyrus tai, mes nieko negalime pasakyti.
#247945

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas turi pavidalą?

Kas yra acmuto?

Išeiti už materijos ribų

Klausimas. Jūs sakėte, kad šiame pasaulyje vardai suteikiami chaotiškai, priklausomai nuo mados ar kitų priežasčių. Kaip teisingai parinkti vardą vaikui, kad jis atspindėtų Kūrėjo savybes jame?
Atsakymas. Aš to nedaryčiau. Suteikite vaikui normalų paprastą vardą, kuris populiarus tautoje, tada ji jam netrukdys, jo nežemins, nesityčios mokykloje ir kieme. Antra, negalvokite, kad jei parinkote vaikui kažkokį ypatingą vardą, tai pakeis jo likimą. Pasakyta: „Keičiantis vietą, keičia sėkmę“, tačiau turima omenyje vieta ant dvasinių pakopų. Tada jūs natūraliai keičiate savo sėkmę.
Tas pats su vardu. Kuo aukščiau mes kylame dvasinėmis pakopomis, tuo aukštesni mūsų vardai. O tai, kokį mes parinksime vardą žmogui, visiškai nieko nesako. Nustokite tikėti šiais talismanais.
Klausimas. Žmogus, kylantis dvasinėmis pakopomis, automatiškai gauna vardą?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kokioje dvasinėje pakopoje jis yra, taip jis ir vadinasi. Todėl vieną kartą jis gali vadintis taip, kitą kartą kitaip.
Apie tai kalbama Toroje, kurioje pasakojama tariamai apie žmones: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Faraonas, jo dukra Batja ir kiti. Tačiau tai ne personažai, o vienos sielos dalys!
Ir žmogus, atskleisdamas dvasinį pasaulį, pereina šias būsenas. Vieną kartą kaip Faraonas, antrą kartą kaip Abraomas, trečią kaip karalius Dovydas ir t. t. Taigi, pereikite jas greičiau. Tai svarbiausia.
#247562

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Tarkime, aš gaunu ir net nejaučiu iš ko, manęs tai nedomina. Kaip gyvūnas, kuriam kažką duodi ir kuriam nerūpi, kas tu.
Tačiau šviesa taip vysto malchut, kad staiga paskutinėje stadijoje ji pradeda suprasti, kas jai duoda, ir nori tapti tokia, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Taip. Priešingai savo pirminiam norui. Norėdama tai padaryti, ji turi atsisakyti prieš tai atliktų veiksmų. Todėl ji iš viso nustoja gauti ir tokiu būdu kažkiek prilygsta Aukštesniajai jėgai, kuri neturi noro gauti. Tada prasideda jos vystymasis, padiktuotas visai kitų impulsų. Malchut nusprendžia tapti savarankiška, kitaip – jos nėra.
Jei ji tiesiog gauna ar nustoja gauti, kaip vyksta keturiose tiesioginės šviesos stadijose, tai ji veikia visiškai laikydamasi tiesioginės šviesos nurodymų. Todėl tai ir vadinasi „keturios tiesioginės šviesos stadijos“.
Kada gi ji gali tapti savarankiška? Tik jei priešinasi šviesai. Kaip priešinasi? Ji sutinka su visais veiksmais tik tada, kai pati leidžia šviesai save paveikti. Tiek, kiek ji gali apsisaugoti nuo šviesos įtakos ir pasielgti taip, kad pirmiausia užkirstų kelią jos veikimui ir tik po to leistų jai veikti, tai parodo malchut savarankiškumą, jos supratimą apie Kūrėją, pritarimą Jo veiksmams.
Tai yra, aš riboju savo nesavarankiškumą, nustoju būti gyvūnu ir tampu žmogumi. „Žmogus“ hebrajų kalba „Adomas“, nuo žodžio „panašus“ į Kūrėją. Tiek, kiek aš galiu atsiriboti nuo nesąmoningo gyvūninio gavimo ir padaryti save sąmoningu gavėju, vadinuosi Žmogumi.
Tai jau absoliuti kontrolė, supratimas to, ką aš darau, Kūrėjo savybių pasireiškimas manyje.
#248137

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“