Klausimas. Skaičiau, kad didis kabalistas Ari matė savo mokinių ankstesniuosius įsikūnijimus. Kaip jis galėjo matyti tai, kas tarsi neegzistuoja?
Atsakymas. Čia nėra nieko sunkaus, nes laikas – tai itin subjektyvi mūsų pasaulio sąvoka.
Žmogus, kuris įgyja davimo savybę, t. y. jau nebepriklauso savo ateityje nuo to, ar gaus arba ar turi kam nors duotis, pradingsta baimės būsena, būtinybė būti susijusiam su kitais, visi kiti įsipareigojimai. Jei visa tai jame dingsta, jis pakyla virš laiko būsenos.
Jis nekreipia dėmesio į laiką. O kam? Aš niekam nieko neskolingas. Su niekuo nesusijęs. Aš visąlaik tik duodu. Tarsi skrisčiau virš materialaus pasaulio. Ir tuomet žmogus nejaučia laiko, nėra susijęs nei su mūsų pasauliu, nei su mirtimi, nei su šiuo gyvenimu. Turime pasiekti tokią būseną.
Kitaip tarint, įgyjus Binos savybę, ryšys su šiuo pasauliu tampa visiškai kitoks – tam, kad pakiltum dar aukščiau.
#246296

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Pajusti amžinybės alsavimą

Klausimas. Iš kokios medžiagos sudaryta mintis?
Atsakymas. Iš jėgos. Mes, žinoma, galime matyti minčių poveikį oscilogramose ir pan., tačiau tai ne mintis, o jos sužadinamų procesų pasekmė.
Pati mintis visiškai nemateriali. Tai aukštesnioji jėga – teigiama, neigiama, bet tai aukštesnioji jėga. Išeidama iš Kūrėjo, ji pereina per visus penkis pasaulius ir įsivelka į mus. Ir blogos, ir geros mintys kyla mumyse tik iš aukštesniojo šaltinio.
Klausimas. Ar gyvūnai mąsto?
Atsakymas. Žinoma, kad mąsto. Negyvoji gamta, augalija, gyvūnija irgi paklūsta toms pačios taisyklėms, tik savo lygmenyse.
Mes egzistuojame bendroje erdvėje, kur niekas nepradingsta, viskas bendrai juda tik į nubrėžtą tikslą: būti visiškai susijusiems viename, idealiame, integraliame paveiksle.
#246146

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties jėga, I dalis

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Ar mes atsakingi už savo mintis?

Klausimas. Jeigu dešimt sfirų atitinka dešimt planetų, tai kodėl iki šiol žinome tik devynias? Ar tai turi kokią nors šaknį?
Atsakymas. Esmė ta, kad iš tikrųjų pasaulyje egzistuoja kur kas daugiau planetų. Kabala seniai apie tai kalbėjo.
Būtent knygoje „Zohar“ itin daug kalbama apie tai daugybėje vietų. Man tai nebuvo įdomu. Nors vaikystėje užsiėmiau astronomija, tačiau vos priartėjau prie kabalos, manęs daugiau nebedomino dvasinės pasekmės mūsų pasaulyje.
Klausimas. Toroje pasakyta „Ir atsirado planetos danguje…“ Apie ką kalbama?
Atsakymas. Toroje kalbama ne apie materialias planetas, o apie dvasines jėgas. Ir Žemė, ir Saulė, ir mėnulis – tai dvasinės jėgos, o ne tai, ką dabar matome ir stebime. Nors mes sudarome žemišką kalendorių, bet iš principo, reikia tiksliai suprasti, kur kalbama apie dvasinius šaltinius, o kur apie jų pasekmes.
#243759

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Jeigu Kūrėjas apima visą tikrovę, vadinasi Jis visiškai atsakingas už visą netvarką žemesniame lygmenyje, mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Be Kūrėjo niekas už nieką neatsakingas. Kūrėjas viską pradeda, atlieka, viską nusprendžia ir gauna rezultatus. Tai viena ir ta pati jėga.
Ji veda mus per visas gyvenimo peripetijas ir problemas, stumia į visas puses, stumia į įvairiausius konfliktus.
Mes pasimetame šiame gyvenime, kad būtent per šias aplinkybes, per šiuos „amerikietiškus kalnelius“, per kuriuos visąlaik važinėjame aukštyn žemyn, pasiekiame būseną, kai mums reikia atsipalaiduoti, atsiduoti nešančiai tėkmei ir norėti tik vieno – susisieti su ta jėga, kuri viską valdo.
Ar galiu tai pasiekti? Jei galiu – man daugiau nieko nereikia, nes viskas staiga tampa statiška, ramu, netrikdoma. Egzistuoja tik viena mintis – kūrimo sumanymas, ir šis sumanymas realizuojasi mumyse.
Ši mintis piešia manyje įvairiausius mano suvokimo pokyčius, ir šį vidinį kino filmą, kurį manyje rodo, suvokiu kaip ne manyje esantį pasaulį. O iš tiesų jis neegzistuoja, viskas vyksta manyje.
Man reikia pamažu adaptuotis prie šio paveikslo, gyventi jame taip, kad jis dėl mano suvokimo nuokrypių netrukdytų man vienu metu gyventi ir šiame pasaulyje. Ir išeitų, kad egzistuoju dviejuose pasauliuose: vienas iš jų – aukštesnysis, kurį man rodo Kūrėjas, kitas – tas, kurį matau kol kas vis dar iškraipytoje sąmonėje.
#245421

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Nelaukti iki rytojaus

Pasakyta: „Viskas išsiaiškinama mintimi“. Mintis – svarbiausia. Tačiau dvasiniame pasaulyje mintis visai ne tai, kaip ją suprantame mūsų pasaulyje: galvoti, mąstyti.
Dvasiniame pasaulyje mintis – tai veiksmas, jėga, vektorius, veikiantis visą gamtą, visus materijos lygmenis. Todėl mintis kuria.
Taip ir sakoma: „Pradžioje buvo žodis“. Iki tol – taškas baltame fone, iš kurio susidarė raidė. Visa tai – kūrimo sumanymas.
Klausimas. Hebrajų kalba „žodis“ (mila) kyla iš žodžio „milui“, „užpildymas“. Kitaip tariant, „pradžioje buvo žodis“ reiškia pradžioje buvo užpildymas?
Atsakymas. Iš pradžių buvo noras, kuris teisingai vystėsi, o paskui – jo užpildymas.
Įsivaizduojate, kiek skirtingų pakopų turėjo nusileisti, kol mūsų pasaulyje susiformavo elementarios dalelės, kurios ėmė jungtis negyvajame lygmenyje pagal savo, jei taip galima sakyti, minčių dėsnius.
Paskui, tos pačios amžinos, tobulos minties stumiami ėmė jungtis tarpusavyje dar tobulesniu ryšiu ir pasiekė būseną, kai tarp jų atsirado įvairiausi deriniai, susidedantys iš fizinių, psichologinių, minties, noro veiksmų. Kitaip tariant, atsirado būsena, kurią galima vadinti protu.
Itin nepaprasta visa tai paaiškinti, juk iš tiesų protas – tai gavimas iš Kūrėjo, t.y., iš pačios aukščiausios minties, iš pačios aukščiausios materijos, iš pačios aukščiausios sistemos, tai jos savybių ir jos tarpusavio sąveikos sistemos gavimas.
Ten egzistuoja tarpusavyje susiję norai ir drauge su jais susijusios savybės. Kai tiek norai ir jausmai susiję veikia vieni su kitais, jie suformuoja kūrimo sumanymą. Kitaip tariant, kūrimo sumanymas sudarytas iš širdies ir proto.
#245998

Iš 2019 m. vasario 3 d. rusų k.

Klausimas. Kiek jaučiant ir suvokiant dvasines, amžinas šaknis galima matyti ateitį materialaus pasaulio rėmuose?
Atsakymas. Negaliu pasakyti, kad egzistuoja tikslus atitikmuo tarp dvasinio ir materialaus pasaulio ir kad galima nuspėti ateitį. Juk ateitis priklauso nuo daugybės parametrų, kurie nepaklūsta mūsų norui, ir priklauso nuo daug konkrečių žmonių ir veiksnių.
Todėl negalima visiškai tiksliai nuspėti ateities. Galite pasakyti, į kurią pusę ji krypsta, tačiau kokią būseną ji įgis kiekvienu metu – nežinote.
#244343

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar kabalistai buvo pranašais?

Ar gali kabalistas numatyti ateitį?

Pamatyti ateitį kaip gerą

Komentaras. Nauji tyrimai parodė, kad žmogaus smegenys daug emocingiau reaguoja į blogus kitų žmonių veiksmus, todėl mums lengviau kaltinti, nei sakyti komplimentus.
Pasirodo, kad pagirtume žmogų turime įjungti tą smegenų dalį, kuri atsako už analitinį mąstymą, o štai įžeidinėti ir smerkti pakanka grynų emocijų ir spontaniškų jausmų.
Vadinasi, visur kaltos smegenys, o jūs sakote, kad visur kaltas egoizmas.
Atsakymas. Smegenys – viso labo mašinėlė. Ji nieko negamina. Bet galiausiai, kai mes nuskaitome informaciją, tai matome, kad kalbėti kažką teigiamai apie kitą sunkiau, nei kalbėti neigiamai.
Neigiama – tai atviros emocijos, o emocijos – tai grynos formos egoizmas. Taigi, mums nereikia jokios energijos, kad galėtume juo naudotis. O padaryti kažkokias teisingas išvadas apie kitą – tai labai didelis vidinis darbas. Ir, žinoma, žmogus į tai nelinkęs.
Klausimas. Kitaip tariant, visi šie beprotiški, visiškai nepaaiškinami karai, kurie dabar vyksta, – tai emocijų pasireiškimas?
Atsakymas. Žinoma! Negi tai sveikas protas?
Klausimas. Ir jūs sakote, kad turime pakilti aukščiau emocijų, bet kartu tvirtinate, kad tai neįmanoma.
Atsakymas. Neįmanoma. O kaip tu gali pakilti aukščiau jų, jei emocijos – tai mes? Be emocijų nesame žmonės, mes kompiuteriai. O taip veikti mes negalime.
Klausimas. Vadinasi, žmonija visą laiką kovos šiuose karuose?
Atsakymas. Kol pakeis savo emocijas, pakeis egoizmą, ištaisys jį. Taigi, priešakyje – egoizmo ištaisymo laikotarpis. Jis itin nepaprastas, bet šviesus, geras. Ir todėl atsiskleidžia kabala, kaip egoizmo išsitaisymo metodika.
Klausimas. Kitaip tariant, viskas, kas mums reikalinga, – tai blogio – egoizmo – suvokimas? Ir viskas?
Atsakymas. Viskas. O ko dar reikia? Be šito, pasaulyje nėra jokio blogio. Ir viskas susitvarkys.
#240065

Iš 2018 m. gruodžio 18 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Empatija – mūsų ląstelėse!

Išskaičiavimų ir naudos verpete!

Klausimas. Jeigu aš – jausmų vergas ir esu man primestų norų valdžioje, kaip kabala padės man pakeisti savo suvokimą, jei jis yra tiesioginė mano norų ir jausmų pasekmė?
Atsakymas. Visus tavo norus ir jausmus lemia ta pakopa, kurioje esi, su tavo pagrindinėmis savybėmis. Dabar jos yra egoistinės.
Jei imsi rimtai studijuoti kabalą, traukti sau vadinamąją Aukštesniąją šviesą, tada ji palaipsniui pradės tave keisti ir priklausomai nuo to, savo naujose savybėse įsivaizduosi kitą pasaulį.
Pats artimiausias mums pasaulis – tas, kuriame pajausi, kad viskas yra absoliučios vienybės, integralumo, visiško tarpusavio ryšio būsenos, bet pajausi tai mažiausiu lygiu, dar nesuvoksi kiekvieno objekto ir jo sluoksnių suvokimo gylio.
Kitaip tariant, patirsi Asija pasaulio Nėfėš Šviesą– pirmąją iš 125 pakopų. Tai jau suteiks tau tam tikrą įsivaizdavimą, kad yra kažkas aukščiau, nei tai, kur šiandien esi.
Klausimas. Per savo natūralius jutimo organus suvokiu materialųjį pasaulį. O kai jungsimės su kitais žmonėmis, tai mumyse susiformuos kokybiškai naujas pojūtis – Aukštesnysis pasaulis. Tai vadinama Kūrėju?
Atsakymas. Tai jau kitas lygmuo. Gali jį vadinti „Kūrėju“, nes šis lygmuo yra aukščiau tavęs. Bet tu į jį pakyli ir tampi kaip Jis.
Kūrėju visada vadiname pakopą, kuri yra aukščiau mūsų, – kai ji atsiskleidžia, iškyla kaip dar aukštesnė.
#238824

Iš 2018 m. rugpjūčio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip maksimaliai pritraukti Šviesą?

Pamatyti pasaulį tobulą

Keisdamiesi keičiame savo pasaulį

Klausimas. Papulti į tobulą pasaulį, į Begalybę, reiškia pačiam tapti tobulam ir iš savęs tobulo matyti amžinybę?
Atsakymas. Taip. Tiktai tiek, kiek keičiuosi savyje, aš galiu matyti pokyčius supančiame pasaulyje.
Klausimas. Kaip suprantu, kad privalau keistis pats? Juk visą savo gyvenimą tik ir stengiuosi pakeisti kitus.
Atsakymas. Tikrai, paprastai žmogus nori pakeisti visus kitus. Jis nenori nieko kito, kaip tik išlankstyti pasaulį pagal save. Bet pasaulis nesilenkia! Jis taip sukurtas, kad panorėję jį palenkti, pasilenksite patys. Ir galiausiai suprasite, galbūt, ne per vieną, o per keletą gyvenimų, kad reikia lenktis jums.
Ir tame nėra nieko žeminančio. Tai toks įtraukiantis žaidimas, tokia patraukli, nenuspėjama kelionė: aš keičiuosi ir matau, kad pasaulis aplink mane taip pat keičiasi, kaip pasakoje. Ir tai įmanoma.
Klausimas. Ir vis dėlto, žmogus per savo gyvenimo 70–80 metų vis tiek kažkaip keičiasi, ko nepasakysi apie pasaulį. Apie kokius pokyčius kalbate jūs?
Atsakymas. Pasaulis taip pat truputį keičiasi, bet tiktai tame negyvajame lygyje, kuriame keičiasi žmogus. Kodėl šiandien pasaulis truputį kitoks, nei prieš 100 metų? Įvyko įvairių techninių ir technologinių pokyčių, tapo kitokios klimato sąlygos, išmirė tam tikros gyvūnijos ir augmenijos rūšys ir t. t. Viskas kyla iš to, kad keisdamiesi mes matome besikeičiantį pasaulį.
Bet tai labai maži pokyčiai tame pačiame negyvajame lygyje. Tai ne naujas pasaulis. Juk mes liekame tie patys egoistai.
Reikalas tas, kad kai mūsų materialūs norai keičiasi, mes pradedame išrasti neva kažką naujo. O nėra ko išrasti, juk jeigu žmogus pradeda kardinaliai keisti savo prigimtį, savo egoizmą į priešingą jam davimo ir meilės savybę, ryšio su kitais savybę, tada per naujas savybes jis mato visiškai kitą pasaulį.
#238803

Iš 2018 m. rugpjūčio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Pamatyti pasaulį nuo vieno krašto iki kito

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Klausimas. Aplink mus daug žmonių ir kai kuriuos mes labai mylime, nes esame susiję asmeniniais ryšiais. Girdint, kad nėra nieko, išskyrus Jį, nepaisant to, kad viskas iliuzija, tas pojūtis atimamas. Ir apskritai, jei visur tik Jis, darosi kažkaip nuobodoka…
Atsakymas. Aš suprantu, kad nuobodoka. Tarkim apkabini savo vaiką ar mylimą žmoną, ar jauti kažkam neapykantą, ar ragauji kažką skanaus… Ir ką? Visa tai – Kūrėjas? Kas man lieka iš gyvenimo, jei aš viską priskiriu vienam, vieninteliam šaltiniui? Man viskas tampa prėska, be jausmų ir atspalvių.
Tačiau, paaiškėja, kad kai visus jausmus ir atspalvius susiejame su Kūrėju, tai pasiekiame visišką harmoniją ir matome, kaip visi šie pojūčiai, visiškai nesusiję vienas su kitu, staiga susirenka į vieną visumą. Ir tai Kūrėjo kalba, jo pokalbis su mumis.
Klausimas. Ką Kūrėjas prideda į šią visapusiškų jausmų paletę?
Atsakymas. Vienybės ir harmonijos atskleidimą, kai įvairūs garsai susirenka į vieną kūrinį, ir jauti tai kaip vieną visumą.
Klausimas. Argi žmonės nejaučia gamtos harmonijos?
Atsakymas. Yra žmonių, kurie gali pasakyti, kad taip jaučia gamtą. Tačiau tai juk ne žinios ir ne jausmas, o tik spėjimas.
#238785

Iš 2018 m. rugsėjo 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Kūrėjas visur kur