Klausimas: Stovime ant naujųjų metų slenksčio. Kodėl keičiasi metai, o žmonės jaučia tam tikrą jaudulį, prisipildymą? Kokia šio reiškinio šaknis? Juk žinome, kad dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Kodėl žmonės šitaip suvokia?
Atsakymas: Pirmiausia, dvasiniame pasaulyje nėra žemiško laiko, o žemėje nėra dvasinio laiko. Tad kalbėti apie laiką nėra paprasta.
Iš esmės laiko sąvoka gana sudėtinga. Tai susiję su tuo, kokios mūsų koordinatės, kieno atžvilgiu ir kaip matuojame laiką, ar jis apskritai yra. Tai vien mūsų subjektyvūs vidiniai pojūčiai ar iš tiesų kokia nors konstanta, kuri visąlaik diktuoja mums mūsų egzistavimo tėkmę. Tai nėra paprasta.
O tai, kad žmonės jaučia jaudulį keičiantis metams, tai įprastinis reiškinys, kuris neturi nieko bendro su dvasinėmis šaknimis.
Laiko pradžia, laiko pabaiga, tam tikri laikai – tai, žinoma, yra. O patys „naujieji metai“ žmonių priimti tik tam, kad būtų koks nors atskaitos taškas.

#307190

Iš 2022 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Laikas priklauso nuo mūsų

Naujas laikas, nauji dėsniai

2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės

Susijungdami su draugais ieškome ir norime pagauti Kūrėją, kaip radaras gaudome reikiamą bangą. Todėl mums reikia sukurti tokią vienybę, kuri turės Kūrėjo savybes, kitaip tariant, tarp mūsų bus tarpusavio davimas. Jei viską pasiekėme tarpusavio davimu, vadinasi, esame tiksliai nukreipti į Kūrėją.
Visi matė, kaip sukasi radiolokatorius ieškodamas reikiamos bangos – štai taip mums reikia nusiteikti į savo vienybę. Patys nežinome, kaip tai atlikti, tačiau prašome Kūrėjo, kad pakeistų mus, kad iš visų mūsų išeitų lėkštė-antena, nukreipta į Kūrėją, priklausomai nuo mūsų savybių panašumo. Pagal tai kiekvienas keičia save, prisitaikydamas prie draugų taip, kad visi kartu atitiktų Kūrėją.
Per tokį darbą susijungiame į vieną sielą ir į savo lokatorių, į savo dešimtuką imame gauti Kūrėjo nurodymus, kaip pakeisti save, kad dar geriau ir teisingiau pagautų Jo siųstą šviesos spindulį. O šis spindulys savo poveikiu ima keisti mane, suka, taiso taip, kad susietų mus su Kūrėju.
Ir visose kitose pakopose, kur kuriame ryšį su Kūrėju, vis tiksliau nusitaikome į Jį, susisiejame su Juo vis aukštesniais dažniais, vis didesne jėga.
Kad dešimtuko malda būtų tobula, būtina suprasti, ko nori kiekvienas draugas. Ir todėl, skaitydami Rabašo straipsnius apie grupę, stengiamės susivienyti taip, kad kiekviena ištrauka sujungtų mus su Kūrėju.
Taip vis labiau suartėjame, kurdami įvairiausias vienybės formas, kol pradedame jausti mus veikiantį šaltinį ir savo atsaką į tą poveikį. Tai reiškia, kad esame susiję su Kūrėju per tiesioginę šviesą ir atspindėtąją šviesą, ir iš savęs kuriame dvasinį kli.
O paskui ryšyje tarp mūsų atskleidžiame rešimot, dvasinius veiksmus, šviesos įėjimą ir išėjimą, ekrano pakilimą nuo pakopos prie pakopos. Visus kabalistinėse knygose aprašytus reiškinius dvasiniame parcufe, mokysimės ant savęs, kaip to mokė Baal Sulamas, Ari ir kiti kabalistai.

#303632

Iš 2022 m. spalio 3 d. pamokos „Jom Kipur“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Prietaisas Kūrėjui atskleisti

Dvasinio gimimo metodika

Komentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Atsakymas: Šį pasaulį galima pamilti tik kaip laiptelį į kitą pasaulį, o jo paties – niekaip ir nė už ką.
Klausimas: Kitaip tariant, tai kaip mažas laiptelis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu atsiduoti šiam pasauliui, tai geriau negimti.
O jeigu priimi jį kaip tarpinę grandį – tuomet jį vertini. Mat jeigu tiksliai žinai, kaip juo pasinaudoti (kiek tai pavyksta, juk tai nėra paprasta), tuomet iš tiesų galima ko nors pasiekti.
Komentaras: Bet juk reikia prasibrauti iki to, kad yra kitas tikslas, o ne šiaip įsitaisyti šiame pasaulyje.
Atsakymas: Jei sakau, kad tai tarpinė ir tik pirma pakopa – taip. Svarbiausia – atsiplėšti.
Klausimas: Tad kokio tikslo siekti paprastam žmogui?
Atsakymas: Nėra paprasto žmogaus. Yra tokie, kuriems daugiau ar mažiau sekasi suprasti šį pasaulį ir paversti jį pakopa, kuri kelia juos į Aukštesnįjį pasaulį. Bet iš principo visi turi tą galimybę, ir kiekvienas gauna ją kokiu nors metu. Trumpai tariant, šis pasaulis geras tuo, kad gali būti preliudija ir pakopa, tramplinas į kitą būseną. Kitos būsenos neturime laukti po mirties. Kita būsena – tai kita pakopa, kai atskleidžiame kitą pasaulį būdami šiame.
Klausimas: Koks jis, kitas pasaulis? Ko man siekti?
Atsakymas: Kitas pasaulis – jis toks, kai atskleidi, kad kiekviena minutė, kiekvienas kokių nors reiškinių, veiksmų, jėgų pasireiškimas – visa tai tam, kad priartintų tave prie tiesos atskleidimo.
Tiesa – atskleisti Kūrėją.
Klausimas: Kas man yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Kūrėjas – tai visų tobulumą atskleidžiančių jėgų visuma.
Klausimas: O kai sakoma frazė „tobula meilė“ – kas turima omenyje?
Atsakymas: Tobula meilė – kai imi suvokti savo būseną, kai tau visos tarpusavyje priešingos jėgos ima kita kitą papildyti.
Klausimas: Kitaip tariant, sakote, kad jėgos – tai norai. Visi mano norai: neapykanta, meilė, dar kažkas jie tarsi papildo vieni kitus. Tai yra absoliuti meilė? Tai ir galima pavadinti tobulumu?
Atsakymas: Taip, bet esmė ta, kad tai ne šiaip jėgos, tai reiškia pakilti virš savęs, tarpusavyje užpildyti save ir kitus, kai atsiplėši nuo savęs ir įsijungti į kitus. Kitaip tariant, tai ne šiaip jėga, tai tokios emocijos, atsiradusios priešybėse, ir todėl jos tiek daug atskleidžia.
Bet vis tiek visa tai žmogaus atžvilgiu. O jeigu tai nėra žmogaus atžvilgiu – nesuprantame, nežinome.
Komentaras: Visąlaik sakote: būtent priešingi norai, būtent priešingos jėgos.
Atsakymas: Antraip, nėra apie ką kalbėti, nieko nejaustume. Jei nėra priešybių, kurios tarpusavyje yra kokios nors būsenos, tai neturime, ko pasakyti.

#303592

Iš 2021 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dėl ko egzistuoja ši tikrovė?

Klausimas: Kabaloje sakoma, kad prašydamas sau, kenki savo sielai. Kaip tai suprasti? Ką reiškia „neprašyti sau“?
Atsakymas: Visi mūsų prašymai turi būti tam, kad išsitaisytume ir priartėtume prie Kūrėjo. Kūrėjas – tai absoliutaus davimo savybė, absoliuti meilė, absoliutus ryšys tarp visų. Tad jeigu nusiteikiame tam, kad tinkamai kreiptumėmės į Jį, reikia iš pradžių nuteikti save toms savybėms.
Klausimas: Bet jeigu prašau, kad turėčiau davimo savybę, tai šituo kenkiu sau?
Atsakymas: Ne, nekenki, nes nuteiki save davimui. Tu jau nori būti panašus į Kūrėją.
Klausimas: Bet aš vis tiek prašau už save, kad turėčiau tą savybę.
Atsakymas: O kam? Kad duotum. Kitaip tariant, iš principo prašai ne sau, o tam, kad kaip nors duotum, aptarnautum kitus.
Klausimas: Jei žmogus prašo sau sveikatos ar gerovės šeimoje, tai kenkia?
Atsakymas: Taip. Tai gali nepakenkti tik tuomet, kai jis prašo už visą pasaulį ir save tame pasaulyje.
Klausimas: O jei prašau „duok man sveikatos“, bet tam, kad paskui gaučiau davimo savybę?
Atsakymas: Arba taip. Arba apskritai prašai už visus ir save drauge. Tuomet tavo malda veiksminga.

#303575

Iš 2022 m. rugsėjo 25 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalinga malda?

Prašyti, bet tik ne už save

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Klausimas: Rašėte, kas yra sudaužyta širdis. Man patiko pasakymas: „Sudaužyti širdį – reiškia pasiekti tokį tašką, kuriame kadaise buvome viena vienintele siela“.
Vadinasi, kai žmogus jaučiasi atplėštas nuo visų kitų žmonių ir yra „mano sudaužyta širdis“, ar taip suprantu?
Atsakymas: Taip. Tik šie du sakiniai kartu sudėti ne labai neteisingai skamba.
Mes visi atsiradę iš vienos būsenos – iš vienos širdies, vieno noro. Po to šis noras sudužo į daugybę dalių. Šis veiksmas vadinamas sudužimu. Po jo kiekvienas iš mūsų egzistuoja savo atskirame egoistiniame nore.
Tai ir vadinama „sudaužyta širdimi“, kai kiekvienas jaučia tik save, o ne visą sistemą, kurioje yra Kūrėjas.

#306131

Iš 2022 m. lapkričio 27 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo link su sudaužyta širdimi

Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį

Žmonijos sielos struktūra

Komentaras: „Tobulybė pasiekta ne tada, kai nėra, ko pridurti, o tada, kai nėra, ko atimti“ (A. De Sent-Egziuperi). Prašau apibūdinti kabalisto visiškos harmonijos būseną.
Atsakymas: Manau, kad tobulumą pasiekiame atsikleisdami dvi priešingas jėgas – gavimą ir davimą, kurie tarpusavyje sąveikauja, subalansuoja kitas kitą, kad atskleistų vieną, juos pagimdžiusią jėgą, kurioje šios jėgos tik ir gali drauge egzistuoti.

#306138

Iš 2022 m. lapkričio 18 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Kaip rasti harmoniją?

Meilė – tai harmonija

Antiegoistinis ekranas – tai pirmiausia ryšio tarp draugų dešimtuke jėga, o paskui tarp mūsų ir Kūrėjo. Jis kuriamas, kai norime pakilti virš egoizmo ir susivienyti. Jeigu stengiamės susivienyti, tai šitaip imame kurti ekraną.
Ši vienybė ne šiaip mintyse, bet širdyse, vienų su kitais širdies ryšys. Norime susijungti širdimis, nes Kūrėjas vienas visiems, ir Jis atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų visų.
Pastangas širdyje dedu, kai noriu nukreipti ją į kokią nors savybę ir imu artėti prie jos. Svarbiausia – pastangos širdyje, o fiziniuose veiksmuose nėra nieko dvasiško. Juk širdimi siekiu to, ką myliu, noriu būti arčiau jo, ir kad jis pajaustų tą širdžių artumą. Tai ir yra suartėjimas širdimis.
Norime duoti vieni kitiems. Ir, žinoma, davimas gali būti išoriškas, kaip materiali dovana, bet taip išreiškiu savo širdžių jausmus.
Kaip nukreipti savo širdį reikiama kryptimi? Pasitelkus mintis. Širdis – tai noras, ir šį norą nukreipiu pasitelkęs mintį. Per mintį galima valdyti norą, tarsi su vairu, jeigu mintimis pakylu į maldą, kur susijungia mano noras su mintimi ir mano tikslu. Taip atsiduriu tarsi už automobilio vairo.
Mintys ateina mums iš Kūrėjo, bet galiu veikti mintį per vienybės veiksmus ir taip ją keisti. Jungiamės širdimis, bet veikiant mintims.

#303312

Iš 2022 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras, mintis ir protas

Noras lemia mintį

Ar mintis gali išvystyti norą?

Diena, kai iš šio pasaulio išeina didis išminčius, mokytojas, dvasinis vedlys, yra ypatinga. Juk jis pakyla dar viena pakopa aukščiau, parodydamas mums, kad turime sekti paskui jį.
Matome, kad kiekvienas didis kabalistas žengė žingsnį pirmyn, savo ypatinga forma priartindamas žmonėms kabalos mokslą, Kūrėjo atskleidimą, metodiką, supratimą, jautimą, susiliejimą su Kūrėju, vienybę.
Manau, kad Rabašas žengė paskutinį žingsnį po visų. Jis stovi ant visų iki jo gyvenusių kabalistų pečių – pradedant mokytoju Akiva iki Ari, Ramchal, Baal Šėm Tov. Rabašas apibendrino viską, ką jie atskleidė žmonijai ir perdavė šią metodiką mums parengtą, tvarkingą, tad galime ja naudotis ir ją įgyvendinti.
Mums reikia laikytis jo straipsniuose išdėstytų instrukcijų dėl dvasinio darbo. Rabašas aiškindamas norėjo apsiriboti tik vidiniu žmogaus darbu. Jis nesileidžia į filosofinius ar istorinius aiškinimus, neaiškina bendros žmonijos raidos. Jis labai saugojosi, kad nepasirodytų didžiu kabalistu, kaip Baal Sulamas, Ari ir Ramchal, ir stengėsi kukliai laikytis šešėlyje. Ir taip tęsėsi per visą jo gyvenimą.
Mes dar atskleisime jo indėlio esmę, jo tikrąją aukštumą, ir kuo iš tikrųjų buvo mūsų Mokytojas.

#303470

Iš 2022 m. rugsėjo 30 d. pamokos minint Rabašą

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisimenant Rabašą

Kaip priartėti prie Rabašo?

Rabašui atminti

Klausimas: Ką reiškia, kas akimirką naujas pasaulis? Ar tikrai taip?
Atsakymas: Taip, nes duomenys nuolatos keičiasi. Jei matytume, kaip viskas keičiasi, tai žinoma, mums tai būtų aiškiau.
Klausimas: Kodėl žmogus jaučia arba nejaučia pokyčių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokiose koordinatėse jis priprato matyti ir suvokti pasaulį. Jei man pasaulis – stabilus, pristabdytas, tai nematau jame jokių pokyčių. Nors yra šiek tiek, juk kadaise būtą dinozaurų, o dabar jų nėra. Bet iš principo, galiu pasakyti, kad pasaulis statiškas, nors viskas nuolatos sukasi: Saulė, Mėnulis, Žemė.
Lygiai taip galime kalbėti apie pasaulio raidą. Matome, kaip vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamtas ir pats žmogus. Tad viskas praeina tam tikrą savo raidos dialektiką.

#303444

Iš 2022 m. rugsėjo 23 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai pokyčiai

Kokie pokyčiai tavęs laukia

Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė