Aukščiausias noras – „Israel“
Klausimas. Evoliucija nuolatos atskiria tam tikras gamtos dalis. Išeitų, kad evoliuciškai yra pasirinkta grupė žmonių, vadinama „Israel“, kuri turi tam tikrą vystymosi kelią. O paskui iš jos yra sukuriamos įvairios mažos grupės, vadinamos dešimtukais. Kodėl negalima dirbti su visa žmonija? Kodėl reikia užsidaryti mažoje žmonių grupėje?
Atsakymas. Esmė ta, kad siela, kitaip tariant, bendras Kūrėjo sukurtas noras, yra padalintas į daugybę įvairiausių lygių ir polygių. Pavyzdžiui, jeigu paimsime aukščiausią, jautriausią jo lygmenį, tai šis savo ruožtu yra pats egoistiškiausias ir drauge arčiausiai pirminio ir atgalinio Šviesos poveikio. Kitaip sakant, jis – į Šviesą, o Šviesa – į jį. Šviesa – tai Kūrėjo poveikis norui.
Todėl pirmiausia pradeda vystytis būtent šis aukščiausias noras, kuris pagal savo Kūrėjo siekimą vadinamas „Israel“ – „tiesiai pas Kūrėją“. Jis pirmas turi užmegzti ryšį su Kūrėju, kaip artimiausias Jam, o paskui per jį Kūrėjo poveikis pereina į kitus norus.
Komentaras. Žinome, kad tai nesusiję su tautybėmis, nes „Israel“ grupė buvo surinkta iš mažiausiai egoistiškų įvairių Senovės Babilono genčių atstovų.
Atsakymas. Nepasakyčiau, kad jie buvo mažiau egoistiški. Priešingai, jie jautėsi labiau atitrūkę ir labiau pažeidžiami ištikus įvairioms blogoms būsenoms, todėl, jie jautė, kad privalo suvokti gyvenimo prasmę, arba, kitaip tariant, iš kur tai išeina, kas juos valdo, kokiu būdu jie gali pakeisti savo gyvenimą.
Tad jie susibūrė aplink Abraomą, kuris kvietė juos suvokti dvasinį pasaulį. Jis aiškino jiems, kad tai įmanoma, jeigu jie pradės kartu dirbti tarpusavyje dėl vienybės.
Bus daugiau…
#257876

Iš 2019 m. kovo 6 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės grupės tikslas I dalis

Kabalistinės grupės tikslas II dalis

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Klausimas. Kaip įsisąmoninu, kad priklausau nuo savo norų? Ir kaip paskui suprantu, kad tai ne mano norai?
Atsakymas. Iš pradžių atskleidi, kad tie norai tavo, kad esi juose, jie valdo tave.
O kai mėgini iš jų išeiti, pakilti virš jų, tai imi suprasti, kad jie iš tikrųjų valdo tave, ir kad tai ne tavo norai, o tavo piktojo šeimininko – egoizmo. Ir taip pamažu išeini iš jų.
Klausimas. Ar kabalistas skirtingai nei paprasti žmonės gali veikti ir rinktis, koks noras, mintis jame atsiskleis kitą akimirką?
Atsakymas. Ne, bet jis gali rinktis kokiai minčiai ar norui jis paklus. Ir ne šiaip paklus, o imsis juos realizuoti savo nuožiūra.
#256545

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebūti norų vergu

Iš kur ateina mintys ir norai?

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Komentaras. Būnant bendraminčių grupėje yra dalykų, apie kuriuos galima kalbėti ir apie kuriuos ne. Kabalistai rašo, kad negalima kalbėti apie dvasines būsenas.
Atsakymas. Reikia kalbėti tik apie Kūrėjo didumą, apie grupės didumą. Ne apie asmenis. Kai esame grupėje – asmenybių nėra. Yra tik grupė, kuri yra viena vientisa visuma ir suskyla į atskirus žmones.
Klausimas. Kodėl negalima pasakoti apie savo dvasinius suvokimus?
Atsakymas. Nes taip žmogus tarsi į savo tinklą pagauna draugą ir verčia jį patirti savo būsenas. To daryti negalima. Kiekvienas savo asmenines būsenas turi patirti asmeniškai, o iš kitų gauti tik įkvėpimą.
#256990

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Ką turi jausti žmogus, kai yra teisingame kelyje?
Atsakymas. Jis jaučia, kad eina teisinga kryptimi, kad visi jo veiksmai, nors ir yra tiksliai ribojami dvasinio dėsnio, – tai absoliutus davimas, absoliuti sąveika, absoliutus ryšys tarp visų gamtos elementų.
Nors jį ir įpareigoja, jis jaučia absoliučią laisvę.
Klausimas. Kodėl jį meta į skirtingas būsenas, ir jis jaučia kritimus ir kilimus?
Atsakymas. Būtent tam, kad pajaustų, jog kaskart kyla į tą laisvę.
#256452

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ilgai gausiu išbandymus?

Pirmas žingsnis laisvės link

Kelias į nubrėžtą tikslą

Jeigu draugas turi aiškią nuomonę ir jos neišsako, tai laikoma vagyste. (Baal Sulamas „Taika pasaulyje“)
Grupėje, kur palaikome vieni kitus ir norime tarpusavyje susivienyti taip, kad galėtume pajausti Kūrėją, neturime slėpti savo ketinimų, savo jausmų. Priešingai, turime rodyti pavyzdį.
Geriausia priemonė kaip sudaryti įspūdį draugams, kitaip tariant, kultivuoti juose tikslo svarbą, tai asmeninis pavyzdys.
Pokalbiai ir mintys taip pat svarbūs, bet svarbiausia – pavyzdys.
#256648

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeleiviai dvasiniame kelyje

Kaip padėti draugams?

Kokiomis emocijomis užpildyti grupę?

Klausimas. Ar Kūrėjas žais su manimi ir siųs man išbandymus iki gyvenimo galo?
Atsakymas. Iki šio gyvenimo pabaigos ir dar būsimuose įsikūnijimuose, kol visiškai atskleisi, kad Jis vienintelis egzistuoja.
Klausimas. Ir kiek to laukti?
Atsakymas. Kol visose savo sielos dalyse, kiekvienoje jos ląstelėje apibrėši, kad viskas kyla iš Kūrėjo, kad Jis – vienintelis, kuris valdo visą pasaulių sistemą. Tai ir yra sielos ištaisymas.
Klausimas. Jei man pavyks pasiekti Kūrėjo lygmenį, tai pamatysiu, jog visi kiti žmonės geri?
Atsakymas. Dar ne. Tai bus jaučiama tik būnant visiško ištaisymo būsenos, kai ne tik aš, bet ir visi, kuriuos jaučiu kaip egzistuojančius ne manyje, taip pat pasieks Kūrėją kaip „nėra nieko kito tik Jis“.
#257203

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai?

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Kliūtys dvasiniame kelyje

Komentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Klausimas. Kad noru užsikabinčiau už Kūrėjo, reikia netgi egoistiškai įsivaizduoti Jį kaip geriausią malonumo šaltinį ir visų problemų sprendimą?
Atsakymas. Jums reikia Jį įsivaizduoti kaip vienintelį šaltinį. Netgi tai, apie ką dabar galvojate, sprendžiate, jaučiatės egzistuojantis – viskas išeina iš Kūrėjo.
Klausimas. O blogi dalykai (žudymai, karai) irgi išeina iš Kūrėjo?
Atsakymas. Absoliučiai viskas! O kad mums atrodo, jog šitai kokie nors pikti, kenksmingi, siaubingi veiksmai, tai tik dėl to, kad neištaisėme to, kaip matome šiuos veiksmus.
Jei imsime juos vertingi kitaip – davimo savybėje, tai išvysime juos kaip duodančius, gerus.
#257575

Iš 2019 m. gruodžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Visų būsenų šaltinis

Kūrėjas – visko šaltinis

Klausimas. Esu pasirengęs patikėti, kad nėra nieko kito tik Jis, tačiau kaip pamatyti Kūrėją? Nėra jokių šansų.
Atsakymas. Kaip tai nėra? Galimybė yra. Todėl ir studijuojate kabalą, kad pamatytumėte Kūrėją.
Pamatyti – tai ne reiškia įžiūrėti akimis. Yra daug dalykų ir reiškinių pasaulyje, kurių nematome, tačiau galime pajausti. Todėl turime išvystyti savyje jausmą, kuris aukščiau mūsų materijos, ir tuomet pajausime Kūrėją.
Kūrėjas – tai laukas. Jeigu pavyzdžiui imsime magnetinį lauką, argi jį jaučiate? Ne. O jeigu turite prietaisą, kuris gali tą lauką nustatyti, tuomet jį pajausite. Lygiai taip ir su Kūrėju – tai irgi laukas, tačiau savyje jis apima absoliučiai viską!
Norėdami Jį pajausti, turite sukurti savyje ypatingą jausmą, ypatingą „prietaisą“, kuris pagautų šį lauką. Ir tuomet pamatysite, kad ta savybė, kurią vadinate „Kūrėju“, užpildo visiškai viską.
Tuo ir užsiimame. Kabala suteikia galimybę kiekvienam žmogui atskleisti Kūrėją.
#257341

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – tai viskas

Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

Kaip pažinti Kūrėją?

Klausimas. Galbūt laisvė – tai tik Kūrėjo būsena?
Atsakymas. Taip, absoliuti būsena – tai Kūrėjo būsena, nes tai davimo savybė ir ji neturi jokių apribojimų.
Tačiau galime sakyti: „Kūrėjas nori duoti? Vadinasi, Jis turi norų? Jei noras realizuojamas, tai Jis jaučiasi laisvas. O jei ne – jaučiasi nelaisvas.“ Kitaip tariant, Kūrėjas priklauso nuo to, kaip galime realizuoti Jo davimo savybę.
#256539

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į laisvę

Egoizmo vergovėje

Kelias į aukštesniąją pakopą