Klausimas. Ar kabalos mokslas turi metodiką, kaip teisingai dirbti su abejonėmis?
Atsakymas. Kabalos moksle negali būti abejonių. Juk kildami virš jų, mes įgyjame davimo, tikėjimo, savybę, o joje jau nėra vietos jokioms abejonėms, nes ten atskleidžiame Kūrėją, Aukštesniąją šviesą.
Tikėjimas dvasiniame – tai Kūrėjo atskleidimas. Be to, dvasinė tikėjimo savybė priešinga materialiajai tikėjimo sampratai, kai užmerki akis ir įsivaizduoji kad, taip yra. Kabalos moksle, atvirkščiai – atmerk akis ir pradėk matyti.
#228037

Iš 2017 m. gruodžio 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmėgink šiandien būsimąjį pasaulį

Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai pasiekimas

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Klausimas. Sakote, kad nereikia savęs apriboti. Net jeigu kalbama apie savo įpročių, trukdančių tobulėjimui, apribojimą? Nejaugi reikia tiesiog laukti, kol grupės pritraukiama Šviesa ištaisys mūsų įpročius ir egoizmą?
Atsakymas. Nereikia sėdėti ir laukti. Pasakyta: „Kvailys sėdi sukryžiavęs rankas ir laukia.“ Ir dar save griaužia.
Nereikia savęs apriboti ir ką nors su savimi daryti. Reikia užsiimti tuo, kaip išeiti iš savęs, o sau duoti tai, kas būtina egzistavimui. Kaip būtina šerti gyvūnus tiek, kiek jiems naudinga, taip reikia elgtis ir su savo kūnu. O visa kita nukreipti aukštyn!
#237803

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi savo ribose

Visa viltis – pasikliauti sielos jautrumu

Verdanti vienybės lava

Klausimas. Visas gyvenimas – žaidimas. Ar Kūrėjo atžvilgiu irgi žaidžiame?
Atsakymas. Žaidimas su Kūrėju toks: sutinku atlikti visus veiksmus, kurių Jis nori, kad Jis priartintų mane prie šio žaidimo. Čia esu pasirengęs žaisti pakištynių. Šviesos neturiu, bet sutinku su tuo.
Klausimas. Kodėl gi tai vadinama žaidimu?
Atsakymas. Nes neturiu jėgų realizuoti dalykus ir tik išreikšdami savo pageidavimus iššaukiu Kūrėjo veiksmus. Juokais, ne iš tikrųjų, tačiau visiškai tiksliai žinant, kad būtent tai atves prie Jo veiksmų.
O ką reiškia bet kokie kreipimaisi ir maldos? Esu vienos būsenos ir įsivaizduoju kitą – tai jau žaidimas. Žaidžiu tarsi kitą būseną, norimą, trokštu į ją įsivilkti.
Klausimas. Dabartiniu grupės raidos etapu už ko visi turime laikytis?
Atsakymas. Žaisti teisingą grupę.
#237556

Iš 2018 m. gegužės 30 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas – tai labai rimta

Tai ne šiaip sau žaidimas

Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!

Vienybę galime pasiekti tik atakuodami. Juk mumyse yra jėga, kuri visokiais būdais priešinasi vienybei. Bet ši jėga mums niekur netrukdo šio pasaulio ribose. Žmogaus egoizmas netrukdo jam šiame pasaulyje, o tik padeda vystytis.
Todėl visai neblogai, kad mumyse yra egoizmas. Priešingai, jei vaikas nieko nenori, nesiekia užkariauti viso pasaulio, vadinasi, jis dar nėra išsivystęs, ir tai kelia nerimą.
Kuo didesnis šio pasaulio žmogaus egoizmas, tuo didesnės galimybės padaryti pažangą. Reikia tik nukreipti savo egoizmą teisinga tėkme, kad nebūtų destruktyvus ir nedarytų visuomenei žalos. Bet jei egoizmo padedamas žmogus atliks didelį darbą ir daug pasieks, tai bus tik gėris ir jam, ir pasauliui.
Tiksliau sakant, tai netgi ne „egoizmas“, o vystymosi jėga, slypinti evoliucijos programoje, visoje gamtoje ir taip pat kiekviename žmoguje. Tikrasis egoizmas, apie kurį yra pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą ir priedą jam, Torą, kaip priemonę jam išsitaisyti“, kuri pasireiškia tik tada, kai mes siekiame vienybės. Šioje vienybėje atskleidžiame jėgą, kuri jai trukdo.
Noras vienytis – tai mūsų siekis ištaisyti bendrą sielos sistemą, pirmąjį žmogų, Adomą, kuris sudužo. Mūsų pareiga ištaisyti jį, juk Kūrėjas paruošė mums sudužimą, kaip darbo vietą, kad mes sujungtume visas sudužusias dalis.
Siekdami jas sujungti, mes ir atskleidžiame jėgą, kuri priešinasi vienybei. Būtent ši jėga ir yra egoizmas. Tik prieš ją yra jėga, vadinama Tora, Šviesa, grąžinančia į šaltinį. Reikia žinoti, kaip atskleisti savyje šį blogio pradą, šią gyvatę, trukdančią mums susivienyti.
Reikia vertinti jėgą, kuri priešinasi vienybei, ir nenaikinti jos. Reikia surinkti šias jėgas iš visų ir pasistengti jas įveikti. Ir tada išsiaiškinsime, kad negalime su ja susilyginti, juk tai jėga, sukurta Kūrėjo, ir todėl prieš ją reikalinga Tora, išsitaisymo Šviesa.
Tik tiems žmonėms, kurie suvokė vienijimosi būtinybę, reikalinga Tora, Aukštesnioji šviesa, kuri veda mus į vienybę ir išsitaisymą.
Nepaisant didžiulės egoizmo jėgos pasipriešinimo, Toros jėga sujungia mūsų akmenines širdis, sušildo jas, ištirpdo, paversdama į verdančią lavą, vieningą jėgą. Ir tada mes ateiname į vieną dvasinį indą (kli) iš dešimties sfirų, parcufą, dalį Adomo Rišono, kurį Kūrėjas sukūrė ir suskaldė.
Taip judame pirmyn, ir viskas prasideda nuo mūsų siekio vienytis. Nereikia ieškoti blogio prado daugiau niekur, o tik vienybėje. Tokiu būdu ji atsiskleis. Mes neieškome blogio, o ieškome gėrio, susijungimo, vienybės, ir tada atskleidžiame blogį.
Mes visada einame dešiniąja linija, o jei joje atsiskleis kairioji linija, vadinasi, ji turi egzistuoti lygiagrečiai dešiniajai ir būtina mums. Tada dirbame viduriniojoje linijoje, kad teisingai išnaudotume kairiąją ir dešiniąją linijas, kaip vieną visumą.
#227991

Iš 2018 m. birželio 8 d. pamokos pagal temą „Vienybės ataka“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Ataka dėl susivienijimo

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Klausimas. Sakoma, kai kūnas miršta, iš jo išeina siela. Tai kas gi išeina iš kūno?
Atsakymas. Kabalos moksle kūnas – tai noras. Kai iš šio noro išeina Šviesa, jis tampa mirusiu, t. y. nori tik gauti. Toks noras vadinasi mirusiu noru arba mirusiu kūnu. Iš esmės, tokios mirties, kokią jūs turite omenyje, nėra.
Klausimas. Kur yra neištaisytos žmonių sielos po jų mirties?
Atsakymas. Jos visada yra noro, kuris įgijo panašias savybes, viduje.
Po kūno mirties mes pradedame labiau jausti savo dvasinę būseną. Tačiau ne todėl, kad miršta kūnas, o dėl to, kad išnyksta tam tikras egoistinis noras.
Klausimas. Žmogus gali mirti savo mirtimi, gali būti nužudytas, nuskandintas, sudegintas. Ar mirties sąlygos ir aplinkybės veikia jo sielą?
Atsakymas. Ne, nes jis neturėjo sielos! Kol žmogus netrokšta dvasinio pasaulio, jis vystosi tik šio pasaulio lygmenyje. Todėl verta greičiau pradėti savo dvasinį kilimą.
#226331

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai ir materialieji norai

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

„Kūnas ir siela“ pagal kabalą

Kūrėjas – tai meilės jėga, egzistuojanti grupėje, bet paslėpta nuo mūsų. Kai norime priartėti prie tos jėgos, susisiekti, susilieti su ja, ištikimai jai tarnauti – tai vadinama suartėjimu su Kūrėju. Kūrėjas neegzistuoja kaip asmenybė – tai mus apvelkanti savybė. Be kūrinio nėra Kūrėjo.
Taip tuščiame kosmose karaliauja tamsa, jei niekas neužkerta šviesai kelio. Bet jei pastatome kokią nors pertvarą, tai išvysime, kad šviesa yra. Be šio atstumiančio Šviesą ir priverčiančio ją šviesti ekrano, nematome Šviesos, vien tamsą.
Yra Šviesa, yra Kūrėjas, užpildantis visą pasaulių sistemą. Bet tik uždėję ekraną, kad Jį atskleistume ir prilygtume Jam, Jį atskleidžiame. Kūrėjas užpildo visą pasaulį, aukštesnioji Šviesa yra visiškoje ramybėje. Bet mes nejaučiame jos, nes esame visiškai priešingi Jam savo egoizmu. Kiek norime prilygti šiai davimo ir meilės savybei, tiek užlaikome Šviesą ir ją aptinkame.
Aplink mus egzistuoja dvasinė tikrovė, visiškai ištaisyta būsena, absoliutus, didžiulis, beribis davimas tarp visų kūrinijos dalių. Ir tik aš – mažytė sudužusi kūrinijos dalis, atplėšta nuo visų kitų. Ir todėl žiūriu į juos per savo sudužimo prizmę.
Savo tikrąją būseną galima išvysti tik kabalistinės grupės, dešimtuko atžvilgiu – tai vienintelė vieta, kur galiu priartėti prie tiesos.

* * *
Kūrėjas atvedė mane į grupę ir pasakė: „Pasirink šį gerą likimą, vaikeli!“ Ir aš turiu jį priimti. Nors matau dešimt materialių kūnų, kurie vargiai supranta, ką daro ir dėl ko čia atėjo. Tačiau turiu visa tai priimti, kaip man duota Kūrėjo, vadinasi absoliučiai tobula. Kitaip tariant, esu visiškai ištaisytoje visuomenėje ir dabar viskas priklauso nuo manęs.
Dirbdamas dvasinį darbą ir kildamas 125 pakopomis vis labiau įsijungiu į grupę ir kaskart vis labiau atskleidžiu Kūrėją. Bet visa tai vyksta grupėje, nėra kitos tikrovės.

* * *
Tai tik mano vaizduotė, kokiais matau grupę ir draugus. Grupė man duota Kūrėjo iš aukščiau kaip kamertonas, pagal kurį turiu nustatyti save. Dvasinė grupė yra taisymosi pabaigoje, tai tarsi motinos įsčios, kur turiu įsijungti kaip embrionas ir augti, maitintis, suaugti.
Užbaigęs vieną pakopą pereinu prie kitos ir pradedu viską nuo pradžių: embrionas, maitinimas, brendimas. Ir taip kaskart iš naujo, kol visiškai imsiu atitikti grupę, t. y. iki pat savo taisymosi pabaigos.
Su Kūrėju nedirbu tiesiogiai, su Juo susisiekiu dirbdamas dešimtuke, grupėje. Grupė tampa mano AVAJA, jos dalys vis labiau susijungia. Nematau pačios Šviesos, jaučiu ja užpildytus indus, susijungiančius tarpusavyje. Šio abipusio prasiskverbimo jautimas suteikia man visus pojūčius; Šviesą suvokiame tik per indus.
Kai vienas indas kiek labiau prasiskverbia į kitą, jaučiu jų atitikimo matą ir mėgaujuosi tuo sutarimu. O bet kokį nutolimą ir konfliktą jaučiu kaip kančias, skausmą. Taip suvokiame Šviesos buvimą ir jos nebuvimą. Šviesa pasireiškia tik per norus.
#237612

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Gyvenimas – tai žaidimas. Visur ir visada. Tai gamtos duota visuose lygmenyse. Kad augtų, keistųsi, dialektiškai kurtų save, tolygiai vystytųsi, žmogus turi žaisti!
Bet kuri žolytė žaidžia, kad augtų. Pažiūrėkite į šuniukus, kačiukus – į ką tik norite – visi žaidžia. Žmonės nuolatos žaidžia, tik to nejaučia. Žmogus eina į darbą, į armiją, kariauja, miršta – viskas žaidimas.
Jei įsivaizduoju praeitį, dabartį bei ateitį ir jas sujungiu – tai žaidimas. Kitaip tariant, žaidimas – tai būsimos būsenos įsivaizdavimas ir judėjimas ją realizuoti.
Žmogus visada žaidžia ateitį, nesvarbu, kokią. O jei liaujasi, vadinasi, tai mirtis. Taip sukurta gamtos.
Klausimas. Ar Kūrėjas gauna malonumą, kad žmogus priima šį žaidimą?
Atsakymas. Tai, kad žmogus priima šį žaidimą, jis pats įpareigoja Kūrėją žaisti ir tampa Jo partneriu. Todėl jis vadinasi Adam – panašus į Kūrėją, nes perpranta visą šį žaidimą.
Būtent čia slypi valios laisvė ir kelio pasirinkimas. Arba žmogus nenori čia dalyvauti, arba, priešingai, dalyvauja, kad pasiektų aukštesnį tikslą. Jis supranta, kad šis žaidimas reikalingas tik tam, kad pakeltum jį į kitą lygmenį.
Žaidimas – tai sistema, kaip plėtoti bet kokią gamtos dalį visuose lygmenyse.
#237537

Iš 2018 m. gegužės 30 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas

Žaidimas pagal Kūrėjo sumanymą

Nesidrovėkite žaisti

Iš pamokos tema „Ataka dėl susivienijimo“
Kai žmogus pajunta beviltiškumo būseną, be jokios prošvaistės ir palaikymo, kai jaučiasi bejėgis, susipainiojęs mintyse, nesuvokiantis, kokiame pasaulyje egzistuoja ir kas su juo atsitiks, kurio siela ir protas tarsi rūke, jam gali padėti tik vienas dalykas: nežiūrint į nieką, rasti siūlo galą, rišantį jį su Kūrėju.
Juk tai Kūrėjas pasiuntė jam tokią būseną. Ir vien tik nuo tokios minties, kad tai atėjo iš Kūrėjo, užsidegs šviesos kibirkštis, spindulys prasimuš pro plyšį, ir žmogus pradės kilti.

***
Kiekviename iš mūsų slepiasi gyvatė, tačiau be jos dar yra kibirkštis, duota Kūrėjo. Ir jei mes norime sujungti mūsų kibirkštis kartu į vieną didelę kibirkštį, tai visos mūsų gyvatės irgi susipins į vieną kamuolį. Ir tada mes pajusime, kiek jos priešingos mūsų bendrai kibirkščiai.
Vadinasi, yra viena didelė gyvatė ir viena didelė kibirkštis, o mes pradedame dirbti: turėdami kairiąją ir dešiniąją linijas, prašome trečiosios – Kūrėjo jėgos. Tai Jis sukūrė blogio pradą, visas šias gyvates, ir Jis patalpino mumyse dalį savęs – dieviškąją kibirkštį. Todėl mes galime per šią kibirkštį kreiptis į Jį ir paprašyti prilaikyti šią gyvatę.
Kūrėjas vis labiau atskleidžia savo didybę, ir tai mums leidžia kilti aukščiau gyvatės. Pirmas pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas į pirmąją dvasinę davimo pakopą. Ten mes jau turime tikėjimą aukščiau žinojimo ir norime viską padaryti dėl Kūrėjo, kurį matome kaip didingą.

***
Jei staiga atsiskleidžia neapykanta draugams, tai reikia melstis, kad ta neapykanta virstų meile. Neapykantos atskleidimas – tai pažangos ženklas. O jei norime iš tiesų judėti į priekį, turime neapykantą paversti meile.

* * *
Žmogus turi matyti save padalintą į dvi dalis: apačioje gyvūnas, asilas, o viršuje ant asilo sėdi egoizmas, milžiniška jėga, neduodanti susijungti su kitais, ir taip pat kibirkštis, kuri traukia susivienyti. O dar aukščiau – Kūrėjas.
Asilas gyvena šio pasaulio viduje, ir aš jį aprūpinu viskuo, kas būtina, optimaliu būdu. Virš šito yra mano egoizmas ir taškas širdyje, o Kūrėjas – aukščiau visko šito.

Mano pirmas veiksmas – aprūpinti asilą viskuo, kas jam būtina, kad liktų ramus. Kaip pasakyta: „Nėra duonos, nėra Toros“. Ir tada jau aš galiu galvoti tik apie tai, kaip užauginti tašką širdyje, sujungti jį su kitais taškais dešimtuke ir atskleisti Kūrėją.
Tada įvyksta trečias veiksmas: pabunda mano egoizmas ir neleidžia man to padaryti. Tada aš turiu galimybę kreiptis į Kūrėją su malda ir gauti jėgų iš viršaus, kurios leidžia taškui širdyje valdyti dalį egoizmo. Iš egoizmo statoma apatinė parcufo dalis, o iš taškų širdyje – viršutinė dalis, plius dalis, iš kurios aš kreipiausi į Kūrėją.
Tada aš turiu visas dvasinio statinio dalis: roš-toch-sof ir pradedu statyti dvasinį parcufą, sielą. Visa tai reikia dabar įvykdyti praktiškai, mes stovime pačiame dvasingumo prieangyje.
#227998

Iš 2018 m. birželio 8 d. rytinės pamokos

Klausimas. Jeigu Kūrėjas – visų nesklandumų pasaulyje šaltinis, tai kai prilygsiu Jam, tapsiu tų nesklandumų priežastimi?
Atsakymas. Aišku. Jausi, kad visi nesklandumai pasaulyje kyla dėl to, kad neperleidi visos Kūrėjo Šviesos pasauliui.
Klausimas. Ir kaip kabalistas su tuo gyvena? Jis nuolat jaučia depresiją, kad neperduoda Šviesos kitiems?
Atsakymas. Kabalistas neturi depresijos. Tiesiog tada jis jaučia, ką gali atlikti.
#237513

Iš 2018 m. liepos 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Daryti daugiau gerų darbų

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Šviesa – tai labai paprasta!

Apie Izraelio tautą sakoma: „Tave pasirinko Kūrėjas“. Pasirinko duodamas didesnį, labiau išsivysčiusį norą mėgautis, verčiantį domėtis kūrimo tikslu, išsitaisymu, gyvenimo prasmės klausimu.
Tokie klausimai kyla nedideliam žmonių skaičiui, tiems, kuriuos Abraomas atrinko iš visų babiloniečių ir subūrė į grupę „Izrael“ (jašar-kėl – tiesiai pas Kūrėją). Ten link nukreiptas jų vidinis noras, gautas iš aukščiau.
Po Adomo sielos sudužimo prie Pažinimo medžio visos dalelytės nukrito ir susimaišė. Tačiau veikiamos Šviesos, grąžinančios į šaltinį, pirmos ima keltis šviesiausios ir mažiau suskilusios sielos dalys. Izraelio tauta atrodo pati egoistiškiausia, bet tik todėl, kad joje atsiskleidžia egoizmas. Iš tikrųjų pats didžiausias egoizmas glūdi sielose, kylančiose vėliau.
Pirmiausia įvyko sudužimas ir visų dalių susimaišymas, po to prasideda šių nuosėdų, visų sluoksnių, suskirstytų pagal egoizmo laipsnį, filtravimas. Tokia tvarka veikia ir mūsų pasaulyje. Yra labai protingi žmonės: mokslininkai, išradėjai, yra ir techniniai specialistai, inžinieriai, realizuojantys šiuos išradimus praktiškai. O vėliau šios naujovės perduodamos žmonėms naudoti.
Tai pat ir kabalos moksle yra mokslininkai – kabalistai, taip pat „techninis personalas“ – mokiniai, perimantys idėjas bei jas realizuojantys visuomenėje. O žmonės visa tai gauna ir kiekvienas naudoja pagal savo galimybes.
Tarkime, perkant automobilį, manęs nejaudina, kas yra jo mechanizme – svarbiausia išmokti vairuoti. Bet yra specialistų, kurie sukonstravo automobilį ir supranta, kaip šis veikia. Kabalos mokslo veikimo principai tokie patys kaip ir kitų pasaulio mokslų.
Mūsų karta išgyvena krizę, nes jau metas žinoti, kaip veikia gamta, susipažinti su visomis jos sistemomis. Mes visiškai realizavome save materialioje plotmėje: ką gi dar galima padaryti? Pritaisyti dar kelis mygtukus? O paties žmogaus vidus lieka toks pat.
Per visą savo vystymosi istoriją žmogus bandė sukurti išorines sistemas, kurios suteiktų laimę, džiaugsmą, ramybę. Taip sukūrėme aplink save materialų rojų, bet jis laimės neatnešė.
Priešingai, priėjome aklavietę. Materiali gerovė neišvaduoja nuo problemų ir neužpildo mūsų. Būtent šiais laikais atskleidžiame tuštumą savyje, nors aplinkui – tikras perteklius. Tai vadinama blogio atskleidimu, kai suvokiame, kad reikia taisyti save iš vidaus – ten tikroji problema. Taigi, atėjo laikas tikram išsitaisymui.
Taip, kaip anksčiau taisėme išorinį pasaulį, taip dabar turime taisyti vidinį žmogaus pasaulį. Čia irgi yra „mokslininkų“, „inžinierių“ ir „vartotojų“.
#221606

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos tema „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kol kas laukia…

Žydų tauta – kaip riešutai maiše

„Israel“ – kibirkštis širdyje