Neįmanoma mėgautis susijungimu, kol nepadarysi gerų darbų, kurie tai lems, kol nesilaikysi visų sąlygų, reikalaujančių suteikti malonumą Kūrėjui.
Kitais žodžiais tariant, žmogus turi džiaugtis malonumu, kurį suteikia Kūrėjui, vykdydamas jo įsakymus. O patyrus malonumą iš veiksmų, galima Kūrėją suprasti būtent per šį malonumą. (Baal Sulamas „Paskutinioji karta“)
Norint suteikti malonumą Kūrėjui, reikia atlikti gerus darbus aplinkiniams, juk nesvarbu, ar tu juos atlieki žmonėms, ar Kūrėjui.
Tačiau mūsų egoizmas sukyla prieš tokius veiksmus. Kūrėjo atžvilgiu tu tarsi ir esi pasiruošęs atlikti gerus darbus, nes egoizmas tam pritaria. Bet jei tu tikrai nori, kad jie būtų skirti Kūrėjui, tai galima pasiekti, tik darant gerus darbus žmonėms.
Klausimas. Vadinasi, be veiksmų aš negaliu susilieti su Kūrėju ketinimais?
Atsakymas. Negali! Visi ketinimai tik apgaudinėja tave, o veiksmai tiksliai parodo, ar tavo ketinimai teisingi.
Svarbiausi yra veiksmai, kai tu organizuoji žmones, kad jie būtų susiję tarpusavyje gerais ryšiais.
#227406

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Ketinimo kontrolė

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Klausimas. Kodėl per visą istoriją mūsų norai nuolatos auga?
Atsakymas. Nes turime evoliucionuoti, kad pasiektume didžiulių, itin ypatingų, sudėtingų norų, kuriuos užpildydami galėsime įsitinkinti, kad negalime jų patenkinti, mesime šią užmačią ir sušuksime: „Ką gi daryti?!“
Tuomet mums atsiskleis kabalistinė metodika, parodysianti, kaip pakilti virš šių norų ir imti duoti, o ne užpildyti.
Klausimas. Kokiu tikslu auga norai?
Atsakymas. Norai auga, kad įsisąmonintume: kad ir kokie dideli jie būtų, neįstengsime užpildyti ne tik jų, bet ir pačių mažiausiųjų.
#237597

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas daro žmogų ypatingu

Protas ir norai

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.
#227673

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Kur slypi valios laisvė

Tapti Kūrėjo laidininku

Klausimas. Dvasinis pasaulis – tai tikrasis pasaulis, o materialus pasaulis – iliuzija. Tik dvasinį pasaulį kuriu aš, o materialus pasaulis – objektyvi realybė mano noro gauti viduje?
Atsakymas. Pats nieko nekuriate. Tiesiog dvasinius pasaulius galite keisti, ir pagal tai keisis jo pasekmė mūsų pasaulyje. Bet pačiame materialiame pasaulyje nieko nekeičiame.
Matote, kaip rutuliojasi istorija, ir nieko joje pakeisti negalime. Šiandien pildosi tai, apie ką kalbėjome prieš dvidešimt metų, nes žmonės nesikeičia.
Klausimas. Jeigu materialiame pasaulyje nieko negalime pakeisti, kam reikalinga iliuzija, kad galime veikti ir kažką keisti jo lygmenyje?
Atsakymas. Jeigu dar neegzistuojate dvasiniame pasaulyje, kaip galite ką nors keisti? Privalote būti mūsų pasaulyje, mokytis, ką daryti ir pamažu dalimis pervesti per dešimtuką visas savo pastangas į dvasinį pasaulį.
Klausimas. Kitaip tariant, šio pasaulio plotmėje nieko nepakeisi?
Atsakymas. Galima, jei žmonės panorės priartėti prie savo dvasinių šaknų. Pokyčiai vyksta tik per aukštesniąją pakopą. Visas valdymas – aukštai.
#237606

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupieškime tobulą pasaulį!

Kur yra dvasinis pasaulis?

Ar galime pakeisti dvasinės šaknies materialią pasekmę?

Klausimas. Gamtoje yra tam tikri „jutikliai“, pagaunantys gėrio ir blogio jėgas. Pavyzdžiui, augalai jaučia, žmogus geras, ar blogas. Ar gali žmogus su savo ribotais jutimo organais atskirti gėrį ir blogį?
Atsakymas. Atpažinti gėrį ir blogį labai sudėtinga. Kabala teigia, kad visa mūsų prigimtis – blogis, nes ji absoliučiai egoistinė, tai tik noras mėgautis. Taip esami sukurti, užprogramuoti ir su tuo nieko nepadarysime.
Jei norime, kad mumyse susidarytų kitokia atskaitos sistema – gėrio, išėjimo iš savęs, jutimo už savo ribų, tai tokia sistema susiformuos tik veikiant išoriniam laukui – Aukštesniajai jėgai, davimo ir meilės jėgai. Ji sukūrė mus egoistais tam, kad mumyse būtų šios dvi jėgos, tarp kurių priimtume sprendimą savanoriškai, teisingai vystytis.
Todėl svarbiausia – pritraukti sau aukštesniąją, teigiamą jėgą, kad ji mumyse imtų kurti naują sistemą – lygiagrečią mūsų egoistinei.
Tai bus įmanoma, jei sukursime labai paprastą laboratoriją. Ją sudaro dešimt žmonių (gali būti šiek tiek mažiau ar daugiau, bet pakanka maždaug tokio skaičiaus), kurie pagal kabalos metodiką mėgina sistemingai užmegzti tarp savęs altruistinius ryšius, teikti tarpusavio pagalbą.
Jie tiria, kaip funkcionuoja aukštesnysis laukas, kaip pakilti virš savęs, virš savo egoizmo; kaip kito atžvilgiu išeiti „iš savęs“; jausti ne save, o jį; bandyti jį užpildyti. Tai ir vadinasi „artimo meilė“, kai pagal savo galimybes užpildai jo norus. Jei taip veikiame tarpusavyje mažoje grupėje, to pakanka, kad imtume jausti aukštesniojo lauko poveikį.
Šis laukas mus keičia. Atsiranda nauji pojūčiai, nauji vidiniai pažinimo metodai. Tampame subtilesniais savo elgesio, įtakos, siekių ekspertais.
O tuomet atsiranda galimybė pamatyti save, savo egoizmą iš šalies ir taip judėti pirmyn, kuriant save tarp egoistinės gavimo ir altruistinės davimo sistemų.
Iš esmės galime eiti pirmyn tol, kol mūsų egoizmas bus sėkmingai panaudotas altruistiniam tikslui, juk jis bus reikalingas tik tam, kad jaustume pasaulį šalia savęs ir per save užpildytume aplinkinius. Todėl egoizmas nenaikinamas. Viskas priklauso tik nuo tinkamo jo panaudojimo.
Jei egoizmą naudosime šitaip, tai iš tikrųjų atskleisime, kad esame Aukštesniajame pasaulyje, kitoje erdvėje – davimo ir meilės savybėje, kuri suteikia amžinybės, begalybės, tobulumo pojūtį, leidžia pakilti virš visų neigiamų pojūčių, kuriuos šiandien pakiša egoizmas.
#220096

Iš 2017 m. lapkričio 24 d. TV programos „Kartu apie tai, kas svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, III dalis

Kiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Sunkiausia tai, kad išvis negalime įsivaizduoti dvasinio darbo. Jis netelpa nei mūsų jausmuose, nei prote. Iš esmės esame šio pasaulio žmonės, operuojantys tik jo sąvokomis, dydžiais, vertinimais – jame visas mūsų gyvenimas.
Mūsų darbo laukas sudarytas iš šio pasaulio sąvokų ir neišeina iš jų ribų.
O visą šį pasaulį apibūdina sąvokos gauti arba duoti tam, kad gautum, nuo to priklauso mūsų pojūčiai: malonumas arba kančia. Esame sukurti iš noro mėgautis medžiagos, todėl įvairius garsus, kvapus, vaizdus, daiktų dydžius, net mechaninius reiškinius savo viduje visada paverčiame pojūčiais.
Gyvename pagal šiuos malonius ir nemalonius pojūčius. Juk tai, ko nejaučiame, mums tiesiog neegzistuoja. Mes to apskritai nematome. Ir iš tikrųjų to nėra, juk šis pasaulis egzistuoja tik mūsų pojūčių diapazone, noro mėgautis suvokime.
Todėl esame užprogramuoti jausti. Iš patirties jau žinome, kas teikia malonumą, o kas ne, ir taip kuriame pasaulio vaizdą. Bet staiga žmogų patraukia kažkokia kita būsena – tai reiškia, kad jo širdyje įsižiebė taškas. Jis ima ieškoti, kur šis taškas jį veda, ir randa kabalos mokslą.
Iš pradžių jis mokosi ir nesupranta, apie ką kalba kabala. Juk ji pasakoja apie kažkokį kitą pasaulį, neegzistuojantį mūsų pojūčiuose ir supratime.
Kabalistai teigia, kad viskas suvokiama tikėjimu aukščiau žinojimo. Bet tai ne tas tikėjimas, kurį pažįstame šiame pasaulyje. Galvojame, kad „tikėti“, tai priimti be įrodymų. Jei yra įrodymų, tai jau ne tikėjimas, o žinojimas.
Senovės kabalistai, atskleidę dvasinį pasaulį, tikėjimu pavadino savybę duoti ir mylėti artimą kaip patį save, nes tai Binos pakopa. Bina – tai tikėjimas. Anuomet žodis „tikėjimas“ neturėjo kitos prasmės. Tikėjimu vadinosi davimas dėl davimo, o absoliučiu tikėjimu – gavimas dėl davimo.
Tačiau vėliau, prieš du tūkstančius metų, žmonės ėmė leistis nuo davimo ir meilės pakopos, ir apie davimo savybę teliko prisiminimas. Tuomet savo pojūčius jie pavadino tikėjimu, taip iškreipdami tikėjimo sąvoką. Nuo tada laikoma, jog tikėti – tai tiesiog patikėti, nesiremiant žinojimu.
Ir iki šiol tikėjimas – labai miglota sąvoka. Kiekvienas tiki sau kuo nors ir tuo gyvena. O sąvoką „tikėjimas aukščiau žinojimo“ itin sunku suprasti, juk ji reiškia dvasinio indo sandarą, tai yra noro duoti virš noro mėgautis.
Labai svarbu sudaryti teisingų kabalistinių apibrėžimų žodyną, kad taptų aišku, jog kalbama apie kitą pasaulį, kitą tikrovę. Ir žodžiai, neva žinomi mūsų pasaulyje, įgyja visiškai kitą reikšmę kabaloje, atskleidžiant dvasinę tikrovę.
Reikia prisiminti, kad materialūs apibrėžimai priešingi dvasiniams, ir stengtis pereiti prie tikrųjų, dvasinių sąvokų. Jei suprasime, kad stengiamės iškelti davimo savybę virš gavimo, o tai vadinama tikėjimu virš žinojimo, tuomet bus aišku, kad tai dvasinis kli.
Svarbu sekti, kad vartotume tinkamus apibrėžimus: „šviesa šviečia“ – reiškia, kad davimo savybė atsiskleidžia noro mėgautis viduje. Reikia nuolat savyje koreguoti apibrėžimus, vietoje šio pasaulio bandyti įsivaizduoti dvasinį. Ir tuomet išvysime, kad kylančios kliūtys padeda mums susidaryti teisingą vaizdą.
#220495

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos tema „Nuo kliūčių į pakilimus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Stebuklinga Šviesos jėga

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Klausimas. Kaip prie mano kasdienio realaus gyvenimo pritaikyti žinojimą apie gamtos vienybę ir integralumą? Ar pakanka sutikti su šiuo faktu?
Atsakymas. Ne. Jei nori tai žinoti, tau reikia sistemiškai mokytis, o ne šiaip imti ir susieti tai su tikrove. Integralų ryšį reikia surasti, tirti, įvairiai veikti ir matyti to rezultatą kylant, krentant, dirbant grupėje. Tuomet išvysi, kaip kuri tą tikrovę.
Jei esi gamtos projektorius į patį save, turi būti rimtas šio proceso dalyvis.
#237159

Iš 2018 m. rugpjūčio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklusnūs gamtos vaikai

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Pakeičiant egoistinę priklausomybę

Klausimas. Kokius veiksmus galime atlikti, kad maksimaliai pritrauktume Šviesą?
Atsakymas. Tik mokytis ir grupėje tinkamai veikti tarpusavyje pagal Rabašo patarimus, kitaip tariant, dėti visas pastangas, kad taptum kolektyvo dalele. Iš esmės, žaidžiame teisingą visuomenę, teisingus tarpusavio ryšius.
Beje, suprantu, kad esu egoistas, man visiškai nesinori žeminti ir niekinti savęs, ir per tai susijungti su kitais, tačiau tai darau.
Klausimas. Ar yra kokių nors objektyvių ženklų, kad Šviesa veikia žmogų?
Atsakymas. Viena vertus, žmogus jaučia, kiek jis žemesnis, blogesnis ir kvailesnis už kitus. Kita vertus, tai jį džiugina, nes jis artėja prie tiesos, kai jaučia kitus aukščiau savęs. Bendrai tariant, jis turi pasiekti būseną, kai mato, kad viskas aplink jį – tai Kūrėjo atskleidimas. Čia nėra nieko baisaus, jam negaila netekti savęs.
Klausimas. Kai žmogus tai pajaučia – tai ypatingas Šviesos poveikis?
Atsakymas. Taip, tai stipresnis Šviesos veikimas, juk jis graduojamas iki begalybės.
#237382

Iš 2018 m. gegužės 30 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia Šviesa?

Kaip patikrinti, kad Šviesa veikia?

Aukštesnioji nauda

Klausimas. Jeigu nereikia atlikti veiksmų ir tik teisingai norėti, kam tada grupė?
Atsakymas. Teisingas noras – ir yra veiksmas. Be norų daugiau nieko nereikia. Mūsų pasaulyje norai viską atlieka. O grupė reikalinga tam, kad ištaisytum savo norus iš egoistinių į duodančiuosius.
Klausimas. Ar galima užsidaryti namuose ir visam pasauliui linkėti viso ko geriausio?
Atsakymas. Nieko neišeis. Kad pakeistum savo norus, reikia didžiulio darbo ant visų 125 dvasinių laiptų pakopų.
Klausimas. Vadinasi, mūsų pasaulis reikalingas tam, kad galėtume atlikti fizinius veiksmus, net jei neturime norų?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje taip, o dvasiniame – tai problema. Kaip galima veikti dvasiniame pasaulyje nenorint? Viena, ką gali, – prašyti Kūrėjo, kad jis pakeistų tavo norą.
#237385

Iš 2018 m. liepos 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viskas priklauso nuo žmogaus noro

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Dvasinio gyvenimo išvakarės