Klausimas: Moralės normų nesilaikymas neužtraukia materialios bausmės, žmogus pats sprendžia, laikytis jų ar ne. Ar manote, kad reikia įvesti sistemą su bausmėmis ir paskatinimais, kad jų būtų laikomasi?
Atsakymas: Manau, kad būtina pakelti žmogų iki lygmens, kur jis mato, kad moralės normų laikymasis pats savaime atveda jį prie bausmės ar atlygio gavimo iš gamtos – betarpiškai, vietoje.
Klausimas: Bet kol to nėra, ar bausmė gali būti kaip valstybės įstatymas?
Atsakymas: Tikriausiai galima. Tačiau tai nebus teisinga. Tai skatinimas rykšte. Tarkime, viešajame transporte neužleidai vietos moteriai, vadinasi, iš tavo sąskaitos nuskaičiuos tūkstantį dolerių. O jei tai nėščioji – dešimt tūkstančių.
Klausimas: Taip galima išmokyti žmogų laikytis normų?
Atsakymas: Išmokyti galima, bet tai jo neištaisys.
Klausimas: O kas ištaisys?
Atsakymas: Tik jeigu jis sąmoningai, nebijodamas, supras, kad taip jis artėja prie bendros jėgos, prie bendros sielos.
Rykštės metodas padeda tik pradžioje, kad žmogus imtų kreipti dėmesį į tuos dėsnius, bet vėliau nebe.

#275001

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp griežtumo ir gailestingumo

„Už ką man ši bausmė?“

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Klausimas: Per paskutiniuosius dešimtmečius matome, kad technologijos lenkia mūsų moralės normas. Kodėl gamta leidžia mums sparčiau plėtoti technologijas, o ne puoselėti moralines vertybes?
Atsakymas: Kas įsisąmonintume žmogiškąją prigimtį, kad imtume ją taisyti.
Klausimas: Vis daugiau jaunimo renkasi gyvenimą virtualioje erdvėje. Ar nemanote, kad greitai fizinis pasaulis visai nebebus reikalingas
Atsakymas: Ne, jo prireiks. Negalime paspausti mygtuko ir pasakyti, kad anuliuojame šį fizinį pasaulį. Net jeigu ir panorėtume, neįstengtume to atlikti. Mums vis tiek teks kažkaip palaikyti savo fizinį egzistavimą.
Bet iš principo visi mūsų sumanymai gali būti sukoncentruoti būtent virtualiame pasaulyje. Tačiau prireiks visai nedaug laiko, kad įsisąmonintume savo prigimtį kaip blogį ir kad suprastume, kur ji mus nuvedė. Išeisime iš tos būsenos ir įgysime tinkamą pavidalą.

#275009

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas turi vadovauti virtualiai bendruomenei?

Iš virtualios realybės – į dvasinę

Virtualaus ryšio pranašumas

Klausimas: Kas yra tikras vyras? Psichologai sako, kad „Tikras vyras – tai save realizavęs sėkmingas verslininkas, turintis šeimą, moterį, už ką nors jaučiantis atsakomybę“. Galima išskirti dešimt tikro vyro požymių.
Pirmas: „Jis pasikliauja tik savimi“.
Atsakymas: Tai – nelaimingas vyras. Kaip jis gali pasikliauti savimi? Nebent trankosi po prerijas ant savo galvijų ir tiek. O kaip šiais laikais jis gali pasikliauti savimi? Kas jis toks, kad kliautųsi tik savimi? Jis turi pasikliauti daugybe žmonių, kurie gali jam padėti, palaikyti ir pan. Tikras vyras tas, kurį supa labai daug draugų.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis savarankiškas“.
Atsakymas: Ką reiškia, kad jis savarankiškas? „Man nieko nereikia“. Ką turiu, yra viskas. „Esu ganėtinai protingas, pakankamai sėkmingas, užtektinai pasitikintis savimi”. Na, kas tai? Taip galima pasakyti tik vaikui ir jis jausis įkvėptas.
Komentaras: Kartais taip norisi pasitikėti savimi.
Atsakymas: Nereikia. Tuo baigiasi augimas.
Komentaras: Trečias požymis: „Jis nepriklausomas“.
Atsakymas: Ir šitaip negali būti. Kaip gali žmogus nuo nieko nepriklausyti? Jis priklauso nuo gamtos, aplinkinių, nuo visų! Mūsų laikais nepriklausomų nėra: nei žmogus, nei visuomenė, nei valstybė, nei apskritai planeta.
Klausimas: Vadinasi, jis priklauso nuo aplinkinių, nuo visko, kas jį supa?
Atsakymas: Žinoma. Ir kuo daugiau jis auga, tuo labiau priklauso nuo visų.
Komentaras: „Jis neprašo pagalbos“.
Atsakymas: Na ir kas? Jis kliaujasi savimi?
Komentaras: Anksčiau pasakyta, kad jis pasitiki savimi ir neprašo pagalbos. Taigi jis toks: „Neprašysiu pagalbos. Aš pats“.
Atsakymas: Kvailys. Jis nė nesupranta, kad iš tikrųjų priklauso nuo visų ir visko.
Klausimas: Manote, kad tikras vyras tas, kuris gali paprašyti pagalbos?
Atsakymas: Tikras vyras tas, kuris supranta, kad yra silpnas.
Klausimas: Tai viską keičia iš esmės. Kitaip tariant, jis supranta, esąs silpnas ir prašo pagalbos?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Dar vienas požymis: „Jis nesileidžia į kompromisus“.
Atsakymas: Tada jis bus nužudytas arba pats ką nors nužudys. Neįmanoma neiti į kompromisus. Per juos darome teisingas išvadas, teisingi sprendimai glūdi kažkur per vidurį.
Negalime gyventi be kompromisų! Niekas negali! Juolab verslininkai, politikai ir kiti. Žmogus turi suprasti, kad gamtą sudaro pliusas ir minusas. Viskas grindžiama kompromisais.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis nelygina“. Pavyzdžiui, jis nelygina savęs su kitais.
Atsakymas: Bet kaip jis augs, jei nepavydės, nelygins?
Turiu lyginti ir pavydėti, tai, kas nėra mano naudai, paskatins mane augti.
Klausimas: Pavydėti ne tam, kad pažemintume kitą, bet kad pakiltume virš jo?
Atsakymas: Tai priklauso nuo ankstesnių punktų.
Klausimas: Taip. Tad lyginti būtina?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Toliau: „Jis priima save tokį, koks yra”.
Atsakymas: Tik mama gali priimti kūdikį tokį, koks jis yra. Niekas nepriims manęs tokio, koks esu. Mane nuolatos žemins, stumdys ir t. t. Aš irgi turėčiau matyti save tokį, koks esu, ir kokiu turėčiau būti, ir taip stengtis be perstojo augti.
Klausimas: Kitaip sakant, kalbame ne apie tai, jog nepriimu savęs tokio, koks esu, bet kad turiu be paliovos augti. Tad, jei esu toks, koks esu, ar tai – sustojimas?
Atsakymas: Žinoma. Viskas yra dialektika.
Komentaras: Kitas punktas: „Jis išvengė vidutinio amžiaus krizės arba išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Nežinau, kuo dėtas vidutinis amžius. Jo nejaučiu ir niekada nejaučiau.
Pastaba: Nes gyvenimo tikslą radote būdamas 33 metų.
Atsakymas: Manau, kad jis tęsiasi.
Ką reiškia vidutinio amžiaus krizė? Kas turėtų būti per šią krizę? Tai, kad galvoju apie tai, kas praėjo ir kas dar bus, kur esu ir ką man daryti su savo gyvenimu?
Komentaras: Manau, gyvenimo prasmės ieškojimas čia taip pat tinka. Parašyta, kad „išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Sutikau su tuo, kas yra, ir plaukiu toliau?
Komentaras: Panašu į tai.
Atsakymas: Ne, tai – ne man.
Klausimas: Ar visą laiką reikia šios krizės?
Atsakymas: Taip. Vidutinio amžiaus krizė, jei ją taip įvardiname, yra būtina ataskaita to, kas padaryta, kas dar nepadaryta, ir kad priešakyje dar daug reikalų. Ir turiu manyti, kad kai tai atliksiu, būsiu vidutinio amžiaus.
Klausimas: Tarkime, radau vietą gyvenime ir nusiraminau. Ar tai, jūsų nuomone, baisu?
Atsakymas: Tai – mirtis.
Taigi nesusitvarkėme su šiais dešimčia požymių.
Komentaras: Nesusitvarkėme. Mes nesutinkame, darome priešingai: visiška priklausomybė, nuolatinis netikrumas, amžinas kelias, niekada nesustojame ir nesiilsime.
Atsakymas: Atsimerk ir pažiūrėk. Be jokių literatūrinių gudrybių. Pamatysi, kad tai prieštarauja tam, kas parašyta.

#273611

Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į Kūrėją panašus vyras

Žmogus – gamtos kūrinys

Kuris labiau išsitaisęs – vyras ar moteris?

Klausimas: Sąvokos „lygybė“, „vienybė“ ir „laisvė“ mums buvo žinomos nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Prieš ją ir po jos, žmonės kovojo dėl šių principų.
Matome, kad žmonija yra įtraukta į vieningą ekonominių, socialinių, politinių ir kultūrinių tarpusavio santykių sistemą, vadinamą globalizacija. Bet tai tik išorinė vienybė.
Jūs visą laiką kalbate apie jausminę vienybę minčių ir norų lygmenyje. Ar galėtumėte apibūdinti, kaip matote žmonijos vienybę šiame lygyje?
Atsakymas: Tai tolimos ateities reikalas. Žmonija visiškai neklausia apie tai, nėra tam pasirengusi, nieko negali padaryti.
Problema ne ta, kad priverstinai nuvarytume žmoniją į vienybės būseną, bet ta, kad ji pati to norėtų, o jos noras iš anksto nulemtų jausminę vienybę iki pat maldos ją pasiekti. Dabartinei žmonijai dar labai toli iki to.
Klausimas: Ir vis dėlto, ko turėtume pasiekti? Visuose pirminiuose šaltiniuose rašoma, kad žmonija turi tapti vieninga. Kokia turėtų būti galutinė būsena?
Atsakymas: Žmonija turėtų tapti vieninga struktūra. Žmonės visiškai skirtingi, skirtingi interesai, skirtingi judėjimai. Kiekvienas turi savo tašką, iš kurio gimė ir vystėsi. Tačiau suprantame, kad visi turime bendrą tikslą – sukurti iš savęs tokią struktūrą, kurios būsena – dvasinė ir žemiška pusiausvyra.
Visi juda vieno tikslo link, palaiko vienas kitą. Būtent abipusis palaikymas yra svarbiausias dalykas naujojoje visuomenėje, kuri turėtų būti po visų mūsų patiriamų sunkių laikotarpių.
Mūsų tikslas itin paprastas – sukurti iš žmonijos vieningą sistemą, kur priešingybės palaikytų kita kitą ir suformuotų vieną bendrą harmoningą visumą. Kai dvi priešybės susivienija siekdamos bendro tikslo – už savo ribų, tuomet jos harmoningai egzistuoja.
Turime įsisąmoninti, kad su savo įgimtais gabumais dabar to negalime padaryti. Tačiau vis tiek turime to siekti. Tad pirmiausia turime pajausti vienybės poreikį, o paskui suvokti, kad neįmanoma to pasiekti patiems.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad nuo pradžių buvome sumanyti kaip vienas organizmas?
Atsakymas: Taip ir buvo. Tai dar vadinama „Adam“ sistema iki jai sudūžtant. Kitaip tariant, jau buvome tos būsenos.
Mes – tai visos sielos, visi mūsų vidiniai informacijos įrašai (rešimot).

#273416

Iš 2020 m. rugsėjo 11 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga aukštesnioji ugdymo sistema

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Vieningas pasaulis – nauja realybė

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsod, parcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

#274813

Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti meilė

Tikroji meilė

Siekiant meilės

Jeigu dar pamenu, kad nuopuolis ateina iš Kūrėjo, tai šitai dar ne nuopuolis. Tikrasis nuopuolis – visiškas atsijungimas, kai neturiu jokio ryšio su Kūrėju, jokių minčių, norų. Telieka viena galimybė – susisiekti su dešimtuku.
Tam ir esame savo dabartinės būsenos pakopoje, kuri vadinasi „materialus pasaulis“, kad galėtume į jį nukristi ir pradėti nuo nulio, nuo materialios pakopos, būdami atplėšti nuo dvasinio pasaulio. Bet vis dėlto mums paliekamas tam tikras siūlo galas, numetama virvutė net tada, kai esame mūsų pasaulyje. Ir todėl mūsų pasaulyje esame Bnei Baruch sistemoje, turime ryšį su pasauline grupe, dešimtuku, pamokomis.
Net jeigu visiškai nukrentu ir neturiu ryšio su dvasiniu pasauliu, man visgi lieka materialus ryšys su dvasine sistema: dešimtuku, pamokomis. Kol jaučiu šį materialų ryšį su dešimtuku ir jo laikausi, kol Kūrėjas visiškai neišmetė manęs, nepaisant mano nenoro, neapykantos, atstūmimo, tol dvasinio pasaulio, dvasinės būsenos atžvilgiu vis dar esu nukritęs, ir iš jo galiu pradėti kilti. Todėl sakoma „Tūkstantį kartų teisuolis kris ir kils“.
Reikia priprasti prie nuopuolių ir nepanikuoti. Kūrėjas visuomet duoda vaistus drauge su smūgiu. Jei grupėje kas nors nukrito, tai šalia būtinai bus tokie, kurie nenukrito ir galės padėti. Be to, yra „gabai“, „šac“ – žmonės, kurie esant bet kuriai būsenai yra atsakingi, rūpinasi grupės vienybe ir greitu jos pakėlimu. Viskas priklauso nuo teisingo grupės organizavimo.

#275602

Iš 2020 m. gruodžio 16 d. rytinės pamokos „Arti Kūrėjo nuopuolio metu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Negalima trauktis

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Klausimas: Kabalistinėje praktikoje visas dvasines būsenas lydi kliūtys. Kokios būna kliūtys ir kaip jomis naudotis, kad dvasiškai tobulėtume?
Atsakymas: Mūsų gyvenimas susideda iš klausimų ir atsakymų. Taip iš aukščiau valdo mus ir praktiškai visą gamtą.
Tačiau negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos atžvilgiu visuomet keliami klausimai, į kuriuos automatiškas duodamas atsakymas. Tad visa gamta, išskyrus žmogų, yra valdoma instinktų.
O kalbant apie žmogų, tai jis atsiduria tarp pliuso ir minuso, tarp klausimo ir atsakymo ir turi viską išsiaiškinti. Jis turi suprasti, koks klausimas kaskart kyla jame, reikia susieti jį su gamta/Kūrėju ir pamėginti rasti teisingą atsakymą.
Jeigu jis visą tą laiką taip save pozicionuoja, tai jo požiūris į gyvenimą, gamtą, Kūrėją yra teisingas. Galų gale žmogus išsiaiškina, kad bet kurie klausimai atsiranda jame tik tam, kad vestų jį pirmyn, kad suvoktų, jaustų, suprastų pasaulį.
Visą gyvenimą taip ir einame pirmyn: pliusas – minusas, kairė – dešinė pusė ir t. t. Būtent taip gamta mus veikia. Todėl į visas neva kylančias problemas turime žiūrėti ne kaip į kliūtis, o kaip į pagalbines sąlygas, kurioms esant galėsime dar labiau vystytis ir kilti.

#275256

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūčių tikslas

Šiuolaikinės kliūčių rūšys

Kaip išnaudoti Kūrėjo duodamas kliūtis?

Klausimas: Multikultūrizmas – tai koncepcija, kuri kviečia pripažinti, kad visos kultūros lygios ir turi vienodas teises gyvuoti. Ar su tuo sutinkate?

Atsakymas: Žiūrint kokios kultūros ir kur jos veda. Netikiu gražiais žodžiais. „Multi“ apskritai nėra gamtoje. Gamtoje egzistuoja viena vienintelė jėga. Jei norime jai prilygti, tada pasiekiame gerą vardiklį. O jei ne – blogą.

Komentaras: Bet gamtoje tokia įvairovė!

Atsakymas: Ta įvairovė tik mūsų žmogiškoje prigimtyje, kai visuomet laimi stipresnis. O jei norime pakilti virš visos gamtos, kad neėstume vieni kitų, tuomet reikia priešingai – kad laimėtų ne stipresnis, o geresnis. Tik tokiu atveju įstengsime išgyventi.

#275158

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsitaisymas – tai suartėjimas

Tokia, kokia dabar, ES ateities neturi

Egoistų sąjungos pasmerktos nesėkmei

Klausimas: Žmonėms, pripratusiems prie spartaus internetinio gyvenimo, tikrovė atrodo pernelyg nuobodi. Ar sutinkate su tokiu tvirtinimu?
Atsakymas: Žiūrint, kurlink viskas eina. Prie to, kad užverstų mus naujais įvairiausiais nereikalingais duomenimis? Kad kiekvieną dieną kurtume didžiules talpyklas, kur laikytume įvairią, niekam nereikalingą interneto informaciją?! Kam?
Gali ištrinti absoliučiai viską, ką iki šiol turėjo žmonija. Norint tinkamai eltis ir pasiekti kūrimo tikslą viso šito žmogui nereikia.
Tačiau tai nėra veltui nugyventi metai, nes jais remdamiesi darome išvadą, kad turime pasikeisti.
Visi teigiami pokyčiai visgi atsiras, kai tik iš tikrųjų panorėsime teisingo gyvenimo ir iš aukščiau, iš gamtos kils jėgos, kaip tai realizuoti.

#275057

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laikas nebėgtų veltui

Atskleisti pirminę priežastį

Kūrėjo žaidimų tikslas

Komentaras: Kartais jaučiu, kad realybė yra daug jausmingesnė, stipresnė nei bet koks filmas ar scenarijus. Dabar perskaitysiu jums adresuotą laišką.
„Gerbiamas Michaeli Laitmanai, esu Stanislavas. Klausausi jūsų pokalbių, nepraleidžiu nė vieno. Ir tik paskatintas savo žmonos. 28 metus su ja gyvenome nepriekaištingai. Neturėjome vaikų, tad įsivaikinome. Jį užauginome. Labai mylėjome, ypač žmona, kuri nieko jam negailėjo.
Koronaviruso metu labai saugojomės. Su žmona dirbome iš namų ir klausėmės jūsų pokalbių. Abu jūsų nuomonei pritarėme. Tačiau sūnus tai priėmė kaip iššūkį. Jis ėjo į lauką, nedėvėjo kaukės, šaipėsi iš mūsų. Nieko negalėjome jam paaiškinti, jis neklausė.
Esmė ta, kad jis mus užkrėtė. Aš sirgau lengvai, žmonai buvo sunku. Ji mirė prieš du mėnesius.
Negaliu žiūrėti į sūnų, nekenčiu jo! Suprantu, kad žmonos nesugrąžinsiu; nenoriu gyventi nekęsdamas sūnaus, juolab, kad jis jaučiasi esąs kaltas. Bet negaliu sau padėti. Žiūriu į jį, nukreipiu akis, vos susilaikau, kad jo neaprėkčiau. Mano viduje nėra meilės, nėra meilės! Kaip ją sugrąžinti? Ką daryti? Kaip jam atleisti? Nežinau. Padėkite man!“
Atsakymas: Tiesiog jaučiu, koks pragaras yra žmogaus viduje…
Jis turi suprasti, kad tai kyla tik iš aukštesniojo lygmens, aukštesniojo sprendimo, tad sūnus yra visiškai nekaltas!
Komentaras: Bijau, kad būnant tokios būsenos žmogui sunku tai išgirsti.
Atsakymas: Nieko. Jis turi išgirsti, nes būtent tai išgelbės jį nuo neapykantos. Neapykanta yra baisiausias dalykas.
Komentaras: Jis jaučia, kad neapykanta jį ėda. Jis nori pabėgti ir negali.
Atsakymas: Todėl galime jam pasakyti: tai kyla iš viršaus, tad nė vienas nėra kaltas, išskyrus tai, kad nepripažįstame savo klaidų. Turime iš jų mokytis. Ką Kūrėjas atskleidžia – mokykis.
Klausimas: Kokia jo klaida?
Atsakymas: Jis turi sau pasakyti: „Užteks!“ Būtina pakelti mintį iki veiksmo. Jis negali to tęsti, tai neteisinga. Jis degina save ir viską aplinkui.
Klausimas: Ar kada nors taip nekentėte, kad viskas tiesiog degė?
Atsakymas: Taip. Tačiau supratau, kad tai neteisinga.
Klausimas: Vadinasi, turime tai jausti? Kokia mano pirmoji mintis?
Atsakymas: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį!“ Esu įpareigotas visa priskirti Kūrėjui, kad ir kas tai būtų! Ten, pas Jį, Jo lygmenyje yra visi sprendimai: ir dėl šios nelaimingos moters, jos sūnaus, holokausto, žmogžudysčių, ir visų baisių mūsų pasaulio veiksmų. Absoliučiai viskas!
Viskas yra aukštesniajame lygmenyje. Turite ten pakilti, tada pamatysite, kad viskas priešingai. Pasirodo, tai ne koks nors aukščiausias žiaurumas, bet didžiausias gailestingumas.
Klausimas: Kitaip sakant, ne bausmė, o gailestingumas?
Atsakymas: Taip. Neįmanoma viso to įsivaizduoti. Dabar turime pamažu pradėti tai girdėti, tada suprasime.
Klausimas: Ar žmogui duodama tiek, kiek jis gali ištverti?
Atsakymas: Ištverti nėra baisu. Tarsi žmogui suleidžiami nuskausminamieji ir jis viską ištveria. Ištverti reikia ne šiame lygmenyje, o kai žmogus mato, supranta visą kūriniją nuo pradžios iki galo ir įstengia tai pateisinti žiūrėdamas iš Kūrėjo pusės. Prilygdamas Kūrėjui, gali pateisinti viską, kas vyksta. Viską!
Antraip, graušime save. Kiek žmogus sau priekaištauja dėl to, ką padarė gyvenime!
Komentaras: Pažiūrėkite, kiek neapykantos pasaulyje. Pasaulis laikosi ant neapykantos.
Atsakymas: Tiesą sakant, įsitikinsime, kad tai – ne neapykanta, o meilė. Viskas priešingai. Nereikia toliau kurstyti neapykantos.

#271914

Iš 2020 m. liepos 27 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykanta – Šviesos nebuvimas

Koronavirusas – abipusės neapykantos pasekmė