Iki koronaviruso buvo įprasta keliauti, eiti į restoranus, prekybos centrus. Tai teikė pasitenkinimą, pripildė mūsų gyvenimą prasmės. Tačiau koronavirusas visa tai pakeitė. Kas suteiks žmogui užpildymą naujame pasaulyje, į kurį dabar žengiame?
Esame tarsi staiga užaugę vaikai. Kol vaikai maži, jie vedami pasivaikščioti, žaisti aikštelėse, suktis karuselėse, bet kai užauga, turi pradėti mokytis, o tapę suaugusiaisiais, jie turi įgyti profesiją ir dirbti, prisiimti įvairių įsipareigojimų.
Gyvenimas nėra vaikų darželis. Ir nors vaikystėje mums buvo gera ir norėtume ten sugrįžti, tačiau tai mums jau netinka. Ar sutiktumėte grįžti į darželį ir žaisti ten kaip vaikas?
Žmonija dabar išgyvena ypatingą suaugimo etapą, kuris paveikia vyrus, moteris ir vaikus, tai nėra lengva. Turėsime suvokti, kad į gyvenimą reikia žvelgti kitaip.
Pamenu, kaip man buvo sunku, kai baigėsi nerūpestinga vaikystė, o tėvai, kurie prieš tai lepino, staiga ėmė iš manęs reikalauti, versti mokytis, rūpintis savimi. Negalėjau suprasti, kodėl staiga įvyko toks pokytis.
Man buvo sunku tai išgyventi, kol supratau, kad gyvenimas yra padalintas pusiau. Pirmoje pusėje esi vaikas, o tėvas su motina viskuo rūpinasi. O antroje gyvenimo pusėje tampi suaugęs ir privalai pasirūpinti savimi, o tėvas su motina nebegali visko už tave padaryti.
Ir tai dabar vyksta su žmonija, kuri anksčiau buvo išlepinta gamtos. Bet dabar turime tapti suaugusiaisiais. Ir ši branda nereiškia, kad turime sukurti kuo daugiau verslų, kaip buvo iki viruso, keliauti po pasaulį, sėdėti restoranuose ir baruose, tai yra mėgautis gyvenimu. Šį periodą jau baigėme, ir nuo šiol gamta reikalaus iš mūsų, kaip iš suaugusiųjų.
O kaip suaugę žmonės turime žinoti, kodėl gyvename, koks mūsų gyvenimo tikslas, kur jis mus veda. Nebegalime būti nerūpestingi vaikai, privalome atsimerkti ir pamatyti, kad prieš mus – rimtas gyvenimas, reikalaujantis rimto požiūrio.
Turime virsti naujais žmonėmis, gyvenančiais naujame pasaulyje. Ir tas pasaulis jau skleidžiasi prieš mus, tik nenorime jo pastebėti ir iki šiol žaidžiame tarsi vaikų darželyje.
Naujajame pasaulyje užpildymą suteiks tik gyvenimo prasmės suvokimas. Iki šiol mes tarsi maži vaikai tiesiog linksminomės žaisdami su žaislais, kamuoliais, statydami ir griaudami smėlio pilis, žaisdami tarpusavyje karą. Ir staiga prasidėjo naujas etapas, kai iš mūsų reikalaujama rimtai žiūrėti į gyvenimą.
Iki šiol ne gyvenome, o žaidėme gyvenimą. Susikūrėme dirbtinį pasaulį ir žaidėme savo sukurtoje sferoje. Jei kas nors pažvelgtų į Žemę iš kosmoso, nesuprastų, ką veikia žmonės, kodėl jie nerimsta, kokia iš to nauda?
Reikia išmokti gyventi kitaip. Aš irgi kadaise norėjau gyventi kaip vaikas ir kad tėvai manimi rūpintųsi. Bet jie nesutiko ir negalėjo to padaryti, suprasdami, kad jau užaugau. Todėl jie pamažu nuo manęs tolo, mažindami dėmesį ir rūpestį. Jie galėjo šiek tiek padėti iš tolo, bet kaskart vis mažiau ir mažiau, todėl buvau priverstas suaugti.
Taigi dabar turime suprasti, kaip pagerinti savo gyvenimą ir kokia forma gyventi, kokį tikslą pasiekti, kad nustotume žaisti įvairius išgalvotus žaidimus ir pradėtume kurti gamtos požiūriu prasmingą gyvenimą.
Tam reikia suvokti gamtą ir suprasti, kas su mumis vyksta, ir ką reikia padaryti, norint būti suaugusiais pagal gamtoje numatytą programą, kurios dar nesame palietę.
Gyventi – tai suprasti, jausti, suvokti jos esmę ir tikslą, ir, dar būnant šiame pasaulyje, jausti aukštesniąją, kosminę gyvenimo prasmę, apimančią visą Visatą, visą gamtą. Matome, kad gamtoje viskas turi prasmę, tikslą, ir tarsi tik mūsų gyvenimas jo neturi. Tai ir yra mūsų darbas: atskleisti gyvenimo prasmę, jo esmę, tikslą ir pradėti realizuoti. Tai užduotis, mums iškelta gamtos.
#264812

Iš 2020 m. gegužės 12 d. laidos „Pasaulis“

Klausimas: Kokia jėga stumia mus ieškoti atsakymo į klausimą „Kokia gyvenimo prasmė?“? Atrodytų, mėgaukis viskuo, išmesk iš galvos visas šiukšles ir gyvenk pilnavertį gyvenimą čia ir dabar. Kas nuolatos verčia mus ieškoti?
Atsakymas: Viskas priklauso ne nuo jūsų, o nuo jūsų sielos šaknies.
Žmoguje be noro mėgautis šiuo pasauliu, šiuo gyvenimu, siekio būti geresniam, stipresniam, labiau gerbiamam ir pan. už kitus, yra vienas mažas vidinis noras – pažinti gyvenimo prasmę. Juk jos nesuvokiant, visa kita atrodo menka, laikina, baigtina.
Noras suvokti gyvenimo prasmę, sužinoti, kam gimsta žmogus – itin geras, tačiau jį reikia realizuoti. Tam būtina pakilti aukščiau gyvenimo, nes pačiame gyvenime, paprastoje būtyje prasmės nėra. O kad pakiltum aukščiau, reikia įvaldyti specialią metodiką.
Klausimas: Ką reiškia „aukščiau“? Kas yra aukščiau gyvenimo?
Atsakymas: Jo šaknis, iš kur paleidžiamas mūsų gyvenimas, iš kur jis valdomas, iš kur ateina mums visi signalai ir kur patenka signalai iš mūsų pasaulio.
#267086

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsiaiškinti, dėl ko gyvename

Kuo užpildyti šį gyvenimą?

Gyvenimo prasmė – sužinoti jo prasmę

Koronavirusas pasuko mūsų gyvenimą 180 laipsnių kampu, tačiau būtent dėl jo mokomės teisingai žiūrėti į gyvenimą. Gyvenimo prasmė – tai ne bėgioti nuo ryto iki vakaro verčiantis įvairiais verslais ir ne siekti patenkinti visus savo egoistinius norus ir polinkius.
Nesiūlau asketizmo, tačiau užsipildyti galima tik su sąlyga, kad tuo pat metu suprantame gyvenimo esmę ir jo tikslą, ir tai mums svarbiausia. Todėl požiūris į gyvenimą turi būti toks, kad pirmiausia norime atskleisti, kur mus veda gyvenimas.
Kaip per epidemiją atsiriboti nuo negatyvaus požiūrio ir teigiamai žvelgti į gyvenimą? Manau, kad žmonijos dabar laukia itin pozityvi ir daug žadanti perspektyva, jei žmogus supranta, ką gamta jam ruošia.
Ir priešingai, jeigu nesutiksime su gamta – kentėsime. O gamta vis tiek išmokys mus, kaip tinkamai žiūrėti į gyvenimą. Pasiekėme brandą ir dabar kaip suaugę žmonės žengiame į naują gyvenimo etapą.
Ar gyvenimo ir nežinios baimė gali būti teigiama perspektyva? Nemanau, kad turime bijoti, juk atsidūrėme vaiko situacijoje: jis užaugo ir turi įgyti profesiją, kurti savo gyvenimą kaip suaugęs vyras.
Vyras (gėvėr – hebr. k.) kilęs iš žodžio „įveikimas“ (hitgabrut – hebr. k.), nes jis įveikia visus sunkumus bei problemas ir kuria savo gyvenimą: turi kurti šeimą, statyti namą, gimdyti vaikus ir aprūpinti juos visais būtinais dalykais.
Štai taip turėtume suvokti šį gyvenimo periodą, kad svarbiausia būtų ne siekis praturtėti, pradėti įvairius verslus ir skraidyti po pasaulį. Visa tai gali būti, bet svarbiausia, jog matytume, kam visa tai darome.
Turime žinoti, kaip pasiekti gyvenimo esmę, jo tikslą, sukurti naują, teisingą žmoniją, pačius save ant Žemės rutulio. Ir ne senąja forma, kai žaidėme it vaikai, varžydamiesi vieni su kitais, o rimtai pažvelgti į save ir savo gyvenimą, kad suvoktume jį, kaip įėjimą į kitą gyvenimą, tobulą ir amžiną, kupiną prasmės.
Žmonija užaugo ir privalo elgtis, kaip suaugusi – štai ko iš mūsų reikalauja koronavirusas. Turime ji suprasti, kaip kvietimą rimčiau pažvelgti į savo gyvenimą. Nūnai mūsų gyvenimo prasmė yra gauti malonumą. O rytoj atskleisime naują gyvenimo prasmę – kad mūsų gyvenimas taptų amžinas. Šito iš mūsų reikalauja gamta.
#264950

Iš 2020 m. gegužės 5 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, II dalis

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Klausimas: Ko reikia, norint įsisąmoninti integralumą? Tam reikia kokios nors integralios technologijos?
Atsakymas: Taip. Ši integrali technologija yra kabaloje. Ji vadinama – vienybė dešimtuke.
Vienijimas į dešimtuką moko mus, kaip sukurti mini grupę, panašią į visą žmoniją, į visą pasaulių sistemą. Šiame dešimties žmonių ryšyje (atskirai vyrai ir moterys), kaip laboratorijoje tirti visus bendros gamtos dėsnius ir funkcijas: gyvūninėje – egoistinius, dvasinėje – altruistinius.
#266180

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Šiomis dienomis grįžtame iš karantino į įprastą gyvenimą: atsidaro daugiau parduotuvių, paslaugų, verslų. Kyla jausmas, kad ant mūsų nusileido tamsus debesis, vadinamas „koronavirusu“, o paskui išsisklaidė, tarsi nieko ir nebuvo.
Iš tikrųjų, tai apgaulingas įspūdis, nes ankstesnis gyvenimas jau negrįš. Mes dabar išsiaiškinsime ir suprasime, kad grįžimo atgal negali būti, kaip neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę.
Todėl negalėsime grįžti prie ankstesnio gyvenimo, kuris grindžiamas konkurencija ir nesibaigiančiu vartojimo didėjimu. Priešingai, mes veikiame gamtos sistemose, net jei to nesuvokiame ir nejaučiame. Ir šiandieninės gamtos sistemos skiriasi nuo tų, kurios buvo iki koronaviruso. Jos neleis mums naudotis mūsų piktu egoizmu, darant žalą sau kaip anksčiau.
Virusas išryškino, kad mes visi susiję. Epidemija išplito po visą žemės rutulį, nes mūsų biologiniai kūnai sujungti į vieną sistemą, kuri veikia aukščiau šių kūnų, jungdama juos tarpusavyje. Todėl liga, kilusi vienoje vietoje, staiga kyla ir kitose.
Virusas ateina į tokius kaimus, kurie apskritai neturėjo jokio ryšio su civilizacija. Iš kur jis galėjo kilti? Čia veikia gamtos sistema, kuri, pasiekusi tam tikrą būseną, išleidžia iš savęs į pasaulį šią problemą, vadinamą „koronavirusu“.
Todėl negalėsime grįžti į ankstesnę būseną, net ir labai norėdami. Neįmanoma ten grįžti, to niekada nebuvo istorijoje! Žmonių santykiuose neįmanoma grįžti atgal – tik eiti pirmyn: arba į naują gyvenimą, arba į naują mirtį.
Bendra nelaimė pakeitė visuomenę į gera, įpareigodama mus būti solidarius ir laiduoti vienus už kitus, kaip matėme, kad jauni padėjo pagyvenusiems, esantiems rizikos grupėje.
Dabar, grįžtant į normalų gyvenimą, visi šie teigiami pokyčiai ir tarpusavio parama gali išnykti, jei mes neįsiklausysime į tai, ką nori pasakyti mums gamta. Turime suprasti, kad visi esame susiję ir lemiame vienas kito ateitį.
Visas žemės rutulys ir apskritai visa visata – tai viena integrali sistema ir kiekviena jos lygmens – negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus – būsena priklauso nuo visų kitų.
Už visko slypi ilga egoizmo vystymosi istorija, kuri privedė mus iki blogio suvokimo. Iš esmės, mes jau suvokėme šį blogį, juk niekas nėra patenkintas savo gyvenimu: nei turtingieji, nei vargšai, nei protingi, nei kvaili, nei stiprūs, nei silpni, nei jauni, nei seni.
Kaip yra pasakyta: „ne savo noru gimsti, ne savo noru gyveni, ne savo noru mirsi“. Todėl turime atlikti viso savo gyvenimo reviziją. Tam padėjo koronavirusas, parodydamas, kad esame šioje žemėje kaip viena žmonių populiacija ir privalome atsižvelgti į savo tarpusavio priklausomybę.
Reikia kurti visuomenę, kurios pagrindas nebūtų konkurencija, kuriai eikvojame visas savo jėgas, darydami tik žalą sau. Aš negaliu susieti savo geros ateities su tuo, kad daryčiau bloga kitam. Laikas pereiti į naują būseną: mes, kaip žmonės, privalome pasipriešinti savo blogajai prigimčiai ir sukurti aukščiau jos kitą, geresnį, lygmenį.
Todėl akivaizdu, kad grįžimo atgal negali būti. Kam mums grįžti? Argi gyvenome džiaugsmingai ir laimingai? Ar buvome ramūs už savo vaikų ateitį, gimdydami juos didžiulės konkurencijos, neapykantos ir pavojų kupiname pasaulyje?
Imkime ir pafantazuokime, į kokią tikrovę norėtume patekti, o ne kur grįžti. Koks turi būti geras gyvenimas? Ar gebame taip pasikeisti?
Grįžti į praeitį neįmanoma: tam neturime nei jėgų, nei pinigų – jokio pagrindo. Bandydami tik veltui eikvosime jėgas ir nervus, įsitrauksime į konfliktus, vedančius į trečiąjį pasaulinį karą.
Mes neturime kitos išeities: jei priklausome integraliai gamtai, tai ir turime veikti kaip integrali visuomenė. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė pakopos egzistuoja vienoje uždaroje simbiozėje. O žmogus veržiasi per šias gamtos sienas, išeina iš gyvūninės pakopos į žmogaus ir ten siautėja, savo egoizmu naikindamas viską, pradėdamas vis naujus karus ir konfliktus.
Dabar esame likimą lemiančiame taške, kur turime nustoti vystytis egoistiškai ir pradėti mokytis, kaip vykdyti gamtos dėsnių sistemą. Žmonių visuomenė turi būti apvali, kaip integrali integralios gamtos dalis, ir žengti žingsnį vienybės link.
Mes naudojome gamtą neva savo naudai, bet naudą gavo tik mūsų egoizmas. Pažvelkime, ką padarėme su šiuo pasauliu, koks jis užterštas ir sugriautas. Taip daugiau negali tęstis, nes neturime kitos planetos gyvenimui.
Ir dabar, sustabdę dviem mėnesiams gamybą, matome, kaip gamta akimirksniu atgimsta: valosi oras, atmosfera, atsikuria ozono sluoksnis, girdisi džiaugsmingas paukščių čiulbėjimas, miško žvėrys vaikšto po miestų gatves.
Mus bandys sugrąžinti į praeitį, kad vėl padarytų senosios sistemos vergais, bet tai nebesuveiks. Gamta turi savą vystymosi variklį, kuris stums mus pirmyn ir neleis nusiristi atgal.
Jei bandysime grįžti į senąją tvarką, tai brangiai susimokėsime daugybe kančių ir nelaimių, iki trečio pasaulinio karo. Nėra grįžimo, du kartus nežengsi į tą pačią upę. Turime judėti pirmyn į neatsiejamą integralaus žmogaus paveikslą kaip atskiri individai ir kaip vienas bendras kūrinys – žmonija.
#264509

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, I dalis

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Baal Sulam „Kabalos mokslo esmė“: „Žemesniajame pasaulyje nėra nė vienos tikrovės detalės, kuri neturėtų atspindžio aukštesniajame pasaulyje, kuris panašus į jį it du vandens lašai. Tai vadinama „šaknimi ir šaka“.
Štai ką turėjo omenyje išminčiai, rašydami, kad „nėra nė vienos žolelės apačioje, kuri neturėtų jai liepiančio augti prižiūrėtojo iš aukščiau.
Kitaip tariant, šaknis vadinama „likimu“, priverčia ją augti kokybiškai ir kiekybiškai bei įgyti savybes kaip antspaudo atspaudas. Tai šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis kiekviename pasaulyje visais tikrovės pasireiškimais jai aukštesnio pasaulio atžvilgiu.“

Mūsų pasaulis – aukštesniojo pasaulio projekcija. Visos detalės, esančios žemesniajame pasaulyje yra aukštesniajame ir atvirkščiai. Aukštesniojo pasaulio detalės vadinamos šaknimis, o žemesniojo – šakomis. Šaknys viršuje yra aukštesnės ir pirminės žemesniojo pasaulio atžvilgiu, nes kuria jį. Kiek viršuje šaknų, tiek šakų bus apačioje.
Visi pasauliai neatsiejamai susiję vieni su kitais, ir visa, kas yra viršuje, bet kuri detalė sklinda į apačią: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogus. Kadangi aukštesniajame pasaulyje nėra kalbos, tai kabalistai pasitelkė šio žemesniojo pasaulio kalbą ir jo žodžiais įvardijo tas jėgas, kurios atitinka juos aukštesniajame pasaulyje.
Aukštesniajame pasaulyje nėra nieko be davimo ir meilės jėgos, bet įvairiais pavidalais. Šių jėgų pasireiškimą mūsų pasaulyje įvardijančius pavadinimus vadiname dvasinėmis šaknimis. Iš to kilo kabalos mokslas, kabalos kalba.
Kabalistai skolinasi šio pasaulio žodžius ir susieja juos su šaknimis. Todėl jie gali aprašyti bet kokią aukštesniojo pasaulio šaknį, juk ten be turinčių projekciją mūsų pasaulyje šaknų daugiau nieko nėra. Taip susidaro kabalos kalba.
Aukštesnįjį pasaulį suvokiantys kabalistai mato jo ryšį su žemesniuoju pasaliu, o iš mūsų pasaulio pavadinimo iškart supranta, apie ką kalbama dvasiniame pasaulyje. Pagal šį principą jie parašė savo knygas. O žmonės, nesuprantantys šio kodo, nežinantys, kad šio pasaulio žodžiais aprašomas aukštesnysis pasaulis, mano, kad kalbama apie žemesnįjį pasaulį.
Jie mato pažįstamus žodžius, tačiau nežino, kad šie apibūdina aukštesniuosius reiškinius dvasiniame pasaulyje. Ir todėl kabalos atžvilgiu kyla didžiulė painiava žmonėms, su ja neturintiems jokio ryšio. Jiems atrodo, kad jie supranta kabalą, juk visi moka skaityti. Tačiau jie nesupranta, kokius reiškinius, jėgas, savybes perteikia perskaityti žodžiais, ir todėl itin painiojasi.
Dėl šios priežasties kabalos kalba atvira tik kabalistams, žmonėms, atskleidžiantiems dvasinį pasaulį ir tuo pat metu gyvenantiems šiame pasaulyje. Tik jie supranta kabalistines knygas.
#181240

Iš 2016 m. kovo 14 d. pamokos pagal rinktines ištraukas iš Baal Sulamo veikalų

Pasaulis pamažu įgauna naują formą. Koronaviruso paplitimas yra pasekmė to, kad vėluojame: esame „paskutiniojoje kartoje“, tai yra pirmoje kartoje, kuri turi būti ištaisyta ir pakilti į davimo pakopą.
Davimo pakopa vadinasi „tikėjimu virš žinojimo“, tai yra, davimas yra aukščiau gavimo. Todėl reikia pažiūrėti, kiek mes atitinkame šį reikalavimą.
Gamta reikalauja iš mūsų didesnio vieningumo ir ryšio vienų su kitais, didesnio visos tikrovės, kaip vientisos sistemos, suvokimo ir pajautimo, kur negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonės egzistuoja harmonijoje.
Kol kas mums mažai rūpi, kas nutiks su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu pasauliu, su aplinka, kurioje mes gyvename. Tai reiškia, kad neartėjame prie integralios formos, kurioje visos keturios gamtos formos egzistuoja simbiozėje.
Vidinis tikrovės variklis ir toliau veikia, palaipsniui kreipdamas mus tobulo ryšio link. Bet mes nejudame tinkamu greičiu, todėl vis pajuntame įvairių formų neigiamą gamtos reakciją. Tai gali būti virusai, tai yra reakcija gyvūniniame lygmenyje arba reakcija augaliniame ir negyvąjame lygmenyje.
Gaila, kad žmonija dar nesupranta, kaip judėti į integralią formą, kur visos gamtos dalys yra sujungtos ir visos keturios pakopos pamažu artėja prie vienos sistemos, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, kaip mumyse veikianti bendra ištaisymo jėga.
Mes turime suteikti Jam vietą atsiskleisti. Kuo labiau susivienysime, tuo greičiau pamatysime, kad Kūrėjas atsiskleidžia mūsų sukurtame ryšių tinkle.
Kol Kūrėjas yra pasislėpęs, mes prašome Jo suvienyti visas gamtos dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmones teisinga, vientisa forma. Net iš dalies suvokdami šį suvienijimą, mes jaučiame, kaip Kūrėjas atsiskleidžia šioje gamtoje. Juk Kūrėjas yra vienybės ir meilės jėga, ir kuo labiau mes judame vienybės link, tuo labiau galime atskleisti Kūrėją.
O kol kas vietoj Kūrėjo randame virusus. Ir tai yra ženklas, kad žmonija juda neteisingai. Kūrėjas pažadina mumyse norą Jį pažinti, suprasti, atskleisti. Tačiau atskleisti Kūrėją kaip vienybės ir davimo jėgą įmanoma tiek, kiek mes sujungsime visas sudužusias dalis į vieną sistemą, kad atrastume savo tarpusavio ryšį, išryškintume davimo ir meilės jėgą tarp mūsų.
Nėra kitos išeities, mes esame įpareigoti atvesti visą pasaulį į vieną formą ir įgyvendinti meilės savo artimui, kaip sau principą – pagrindinį visos pasaulėdaros dėsnį, visų jo dalelių vienybę. Ir per šią vienybę mes atskleisime meilės ir susivienijimo jėgą – Kūrėją.
Jei to nerealizuojame tinkamu greičiu, tada dėl savo tingumo ir vėlavimo vietoje meilės atskleidžiame koronavirusą tarp mūsų. Virusas atskiria mus vieną nuo kito, parodydamas mūsų neištaisymą ir nesugebėjimą suartėti. Šiuo smūgiu jis mus gydo ir parodo, ką mums reikia daryti.
Virusas mums kainuoja daug pinigų ir kančių, o kartais ir mirčių, bet vis tiek veda į ištaisymą. Tikėkimės, kad ne tik kentėsime nuo viruso, bet ir suprasime, kaip jis mums padeda, parodydamas, kur dėti pastangas ir kaip susivienyti, kaip suderinti vidinę vienybę su išorine.
Koronavirusas sako: „Jūs negalite susivienyti ir fiziškai artėti vienas prie kito, jei tarp jūsų nėra vidinio ryšio.“ Netrukus mes tai suprasime, atskleisime ir pajusime. Tarp materialaus ir dvasinio pasaulio negali būti skirtumo – visa tai yra viena neatsiejama sistema.
Nėra skirtumo tarp šio pasaulio ir būsimojo pasaulio. Todėl visuose mūsų santykiuose turime pastebėti tą patį atstumą, kurio iš mūsų reikalauja koronavirusas, ir atitinkamai reaguoti taisant savo santykius. Jei mes suartėsime viduje, galėsime suartėti ir išorėje.
Koronavirusas gydo ir paaiškina mums, kur yra mūsų neištaisymas ir kad turime būti draugiški ir susiję vidumi. Tuomet išorinis pasaulis taip pat bus ištaisytas ir taps geras. Virusas reikalauja pakilti virš gavimo jėgos, virš egoizmo į davimo jėgą, o tai reiškia pakilti į tikėjimą virš žinojimo, kad davimo jėga taptų aukštesnė už gavimo jėgą.
Taip mes įgyjame Kūrėjo prigimtį ir susiliejame su Juo. Ištaisymo pabaigoje visi pakils į tikėjimą virš žinojimo, į davimo savybę ir bus sujungti į vieną sistemą. Nebus išimčių, nebus nė vieno žmogaus, kuris nepajus, kokia yra Kūrėjo prigimtis, davimo ir tikėjimo prigimtis.
#263921

Iš 2020 m. balandžio 29 d. pamokos „Tikėjimas virš žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Koronvirusas – abipusės neapykantos pasekmė

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Komentaras: Baal Sulamas rašo, kad džiaugsmas – tai gerų veiksmų rodiklis. Jei veiksmai geri – ne dėl savęs, tuomet atsiskleidžia džiaugsmas ir linksmumas.
Atsakymas: Džiaugsmas dvasiniame pasaulyje – tai teisingų veiksmų pasekmė, tuo tarpu žemiškame lygmenyje gali būti atvirkščiai – pavogei ir džiaugiesi.
Klausimas: Ką reiškia geras veiksmas?
Atsakymas: Geri veiksmai – tai veiksmai, panašūs į Kūrėją.
Klausimas: Kiek kiekvienas žmogus turi išsitaisyti, kad visuotinį nerimą pakeistų visuotinis džiaugsmas?
Atsakymas: Norint pakeisti nerimą džiaugsmu, mums reikia pajausti Kūrėją. Kūrėjo jautimas – tai „tikėjimas“. Būtent jis mums būtinas. Tuomet visas nerimas virs džiaugsmu.
#266020

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Džiaugsmas – gerų darbų rezultatas

Dvasingumas – tai džiaugsmas

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Klausimas: Prognozuojama, kad 90% didžiausių miestų 2050 metais bus užlieti vandeniu, nukentės nuo jūros vandens lygio pakilimo. Milijonai žmonių neteks pastogės, miestų infrastruktūra bus sunaikinta.
Dabar rengiamas miestas pavadinimu Oceanix City. 75 hektarai ant kelių plaukiojančių platformų.
Miestas turės apsirūpinti maistu iš žemės ūkio, naudojant ant platformų pripiltą žemę, ir tuo, kas bus vandenyne. Iš esmės tokių projektų vis daugėja. Šis projektas skirtas 10 000 žmonių. Kaip manote, ar tai realu?
Atsakymas: Nemanau, kad tai realu. Nemanau, kad būtina, nes juk Žemėje tiek daug laisvos erdvės, kur galima būtų apgyvendinti dar 200 milijardų žmonių.
Žmonijos ateitis, mano manymu, yra daug nuoseklesnė. Žmonės supras, kad jų pusiausvyra su gamta – pirmiausiai vyksta jų smegenyse ir santykiuose su gamta. Ji turi būti teisinga, subalansuota, atitinkanti gamtos dėsnius, o ne žmogaus egoizmo, kuris yra visko priešingybė, dėsnius.
Klausimas: Sakote, kad vanduo mus užlieja, tiksliau, vanduo pakyla tik dėl to, kaip jūs neseniai pasakėte, kad kažkas negerai su mūsų smegenimis. Mums tereikia pasukti kažką smegenyse ir jūra atsitrauks?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Fantastika!
Atsakymas: Kodėl fantastika? Ne. Mes pradėsime kitaip elgtis su gamta. Mūsų mintys, mūsų norai – tai pats aukščiausias lygmuo, veikiantis gamtą.
Klausimas: Ar galima tai pamatuoti?
Atsakymas: Ne, pamatuoti negalima.
Klausimas: Kitaip tariant, to įrodyti neįmanoma?
Atsakymas: Tai bus įrodyta iš vadinamosios priešingos pusės.
Klausimas: Iš priešingos pusės bus galima įrodyti, kai tam tikru momentu, tam išties neišvengiamai pradėjus vykti, žmogus pasuks smegenis ir jūra atslūgs?
Atsakymas: Kitaip tariant, ar yra riba tarp žmogaus kvailumo ir žmogaus užsispyrimo? Manau, kad yra. Kadangi, nors žmogus yra labai didelis, kvailas, užsispyręs egoistas, jis vis dėlto yra jautrus gamtos elementas, ir kai jį muša, jis šaukia: „O!”
Viskas priklauso nuo to, kiek mušti. Kai iš žmogaus viskas atimama, o gyvenimas tampa toks, kad būtų geriau, jei jo išvis nebūtų, tada jis pradeda galvoti. Bet tai yra didžiulė kančia! Didžiulė! Kabalos požiūriu, ji yra iš esmės nepakeliama.
Gamta taisys žmogų žiauriu būdu, būtent savo teisėtu būdu. Kitaip ji negali. Bet mums suteikta galimybė tai padaryti iš anksto ir geru būdu. Mes neišspręsime šios problemos bėgdami iš vieno Žemės rutulio kampo į kitą.
Dėl visko, kas susiję su ekologija ir mūsų sąveika su gamta, reikia tiesiog įsiklausyti į tai, ką sako mokslininkai. Jie pateikia patikrintus duomenis, kuriais negalime nei tikėti, nei netikėti. Tai tiesiog informacija ir turime elgtis atsižvelgdami į ją: ką turėtume daryti, kad taip neatsitiktų.
Ir tada atrasime sprendimą, kad viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo požiūrio į kitus žmones ir į pačią gamtą. Tam reikia taisyti žmogaus prigimtį – iš egoistinės, kai jis nejaučia nieko kito, tik save, į altruistinę.
#251657

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus gamtos išskaičiavimas

Ar galima pakeisti gamtos planus?

Už ką gamta baudžia mus? III dalis

Klausimas: Kiekvienas žmogus turi pradėti dirbą su egoizmu nuo savęs, bet tai labai sudėtinga. Išeitų, kad visąlaik turi galvoti apie save. Kaip liautis buvus egoistu?
Atsakymas: Tai vyksta pamažu. Nesijaudinkite, tai nutiks ir su jumis. Teks pereiti daugybę įvairiausių minčių, pamąstymų, pokyčių, užsiėmimų su mumis, bet galiausiai išvysite, kad visa tai – vidinė žmogaus transformacija.
Jis ima jausti pasaulį kitokį: susietą, integralų, amžiną, tobulą ir save šioje sistemoje.
Atsiranda būsena, kai jam nesvarbu suvokti šį pasaulį, kokį jį suvokiame dabar, o svarbu būti šiame pasaulyje teisinga integralia dalimi. Tokiu atveju į šį pasaulį jis gali įnešti tokį indėlį, kokio negali niekas kitas. Ir iššeitų, kad šis pasaulis priklauso nuo jo.
#265913

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Žaisti su savo egoizmu

Tegu su egoizmu dirba Šviesa!