Klausimas. Mūsų laikais sparčiai vystosi „klimato inžinerija“. Tai reiškia, kad užuot kovojęs dėl aplinkos išsaugojimo, žmogus bando kištis į gamtos procesus ir naujausiomis technologijomis valdyti klimatą: vėsinti Žemės rutulį, keisti atmosferos sudėtį, vandenynų būklę ir pan.
Žmogus bando atkurti pusiausvyrą gamtoje šiuolaikinėmis technologinėmis priemonėmis. Ar tai atneš žmonijai gėrį, ar priešingai – didelį pavojų?
Atsakymas. Aišku, kad taip tenka mokėti už neteisingą savo reakciją: statyti atsparius drebėjimams namus, gintis nuo gamtos smūgių. Bet tai vis tiek nepadės, juk neteisingai elgdamiesi mes patys išprovokuojame šias gamtos katastrofas.
Reikia suprasti, kad žmogaus mintys ir norai yra aukščiausiame visų Visatos jėgų lygyje. Todėl vien savo mintimis, norais, ketinimais gamtai padarome didžiulę žalą.
Žmogus – negatyvios gamtos jėgos nešiotojas, nes vadovaujasi tik gavimo jėga, todėl turime save subalansuoti davimo jėga. Natūraliai kiekvieno žmogaus veikla nukreipta į naudos sau gavimą. Bet mums reikia išvystyti ir gebėjimą duoti. Tada tarp mūsų rasis pusiausvyra, ji iš žmonijos pereis į visą likusią gamtą.
Klausimas. Tarkime, kad pradėsime gražiai vienas su kitu elgtis ir tarp visų žmonių bei tautų įsivyraus meilė bei davimo savybė, visiška idilė. Kaip tai gali sustabdyti ugnikalnio išsiveržimą arba cunamį?
Atsakymas. Mūsų mintys ir norai – taip pat gamtos jėgos. Žmogus – gamtos dalis, jos vystymosi viršūnė. Kuo skiriamės nuo visų kitų gamtos dalių? Mokslu, intelektu, labiau išvystytais jausmais. Gal tie jausmai pikti, bet jie labiau išvystyti nei gyvūnų, dėl to ir vadinamės žmonėmis.
Problema ta, kad nenaudojame savo jėgų teisingai. Manome, kad galime gyventi instinktyviai, kaip gyvūnai, nepuoselėdami meilės artimui ir netirdami savo įtakos pasauliui. Bet tai neteisinga, juk priklausome žmogiškajam lygmeniui. O žmogus, visų pirma, – tai mokslas, protas, jausmai, pakeliantys mus į piramidės viršūnę.
Vadinasi, skirtingai nei visi kiti gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, instinktyviai įsijungiantys į bendrą sistemą, vadinamą „gamta“, žmogus save iš jos išskiria.
Turime užpildyti gamtos sistemą, įsijungdami į ją kartu su visais. Atkurdami jausmų, proto pusiausvyrą, neutralizuodami negatyvią savo egoizmo jėgą pozityvia jėga, užmegsime gerus ryšius su visomis kūrinijos dalimis.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Klausimas. Kuo ypatinga dabartinė ekologinė situacija? Kuo mūsų dienomis vykstantis žemės drebėjimas ar vulkano išsiveržimas skiriasi nuo vykusių prieš tūkstančius ar šimtus metų?
Atsakymas. Skiriasi priežastis, dėl kurios vyksta šie kataklizmai. Prieš tūkstantį metų vykusio žemės drebėjimo priežastis buvo natūralus evoliucijos procesas, stūmęs mus ir visą gamtą būti pusiausvyroje.
Priežastis kilo iš pačios gamtos jėgos, o dabartinė priežastis – mūsų aplaidumas. Užuot jungęs visas gamtos dalis, žmogus provokuoja visuotinį susiskaidymą.
Iki šiol gamta pati mus spaudė, kad vystytų visas savo pakopas: negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir žmogų iki konkretaus lygio. Dabartiniu metu jau pasiekėme šį nustatytą vystymosi lygį ir įžengėme į vadinamosios „integralios žmonijos“ stadiją.
Pasaulis virsta mažu kaimu, kuriame visi tarp savęs susiję, ir dabar mes patys esame atsakingi už pusiausvyros gamtoje palaikymą. Vadinasi, kiekviena problema, kilusi dėl pusiausvyros trūkumo, liudija neteisingą mūsų elgesį.
Jeigu anais laikais uraganai ir žemės drebėjimai vertė vystyti techniką ir ekonomiką, tai dabar jie tiesiog mus žemina. Nepakanka į gamtos smūgius reaguoti technikos vystymu – šiais laikais būtini visuomenės pokyčiai, visuomeninių ryšių taisymas. Jei tinkamai nesureaguojame, bloginame situaciją.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I d.

Vakar viena nelaimė, šiandien kita, o kas rytoj?

Kada mus nustos purtyti?

Klausimas. Žemė – bendri mūsų namai, bet šiais laikais juose įsigali chaosas. Per pastaruosius metus įvyko rekordinis gamtos kataklizmų skaičius: didžiuliai gaisrai, potvyniai, uraganai smogia ištisoms valstybėms ir žmonėms, padaro milžiniškų materialių ir emocinių nuostolių.
Baigiasi ramus gyvenimas… Yra žinoma, kad Žemė išgyveno įvairių geologinių periodų, kai kurie iš jų buvo itin neramūs. Ar šios geologinės katastrofos neišvengiamos ir vyksta natūraliai, ar tai kažkokia išimtis, kurios galima išvengti?
Atsakymas. Visų šių katastrofų buvo galima išvengti – gamtą išvedė iš pusiausvyros žmonių negebėjimas ją subalansuoti. Gamta visuomet mus skatino vystytis, sukurdama sunkias sąlygas: karštį, šaltį, žemės drebėjimus, epidemijas. Juk žmogus susirūpina tik tada, kai jam bloga.
Mes – egoistai, neatliekantys nė menkiausio judesio, jei iš to neturime naudos. Todėl gamta priversta siųsti mums kančias, kad imtume vystytis. Tada pradedame plėtoti mokslą, ekonomiką, tyrinėti save ir gamtą, ieškodami būdų sukurti saugesnį ir patogesnį gyvenimą.
Visa tai darome tik dėl patiriamų problemų. Norėdami, kad mūsų vaikams sektųsi, turime iš jų reikalauti, versti gerai mokytis. Taip ir gamta vystė mus per visus žmonijos istorijos tūkstantmečius. Nuo tada, kai žmogus išlipo iš medžio, išlindo iš urvo, visą laiką vystėmės dėl „žmogiškųjų“ problemų – vienu lygiu aukščiau nei gyvūnai.
Tai reiškia, kad gamta ne šiaip sau mus talžo kaip visus kitus gyvūnus, versdama ieškotis maisto, urvo, rūpintis palikuonimis, bet apsunkina įvairiomis problemomis, vystančiomis mūsų protą ir jausmus. Dėl to gyvename ne instinktų vedami, bet vystome žmonių visuomenę. Turime kurti savo gyvenimą, juk vaikais, kol jie užaugs, teks rūpintis 10–20 metų.
Gamta spaudžia mus ne tik primityviais norais: maisto, sekso, palikuonių, ji skatina vystyti mokslus, ekonomines sistemas, švietimą. Ji verčia mus rasti ir įsisavinti naujus žemynus, tirti gamtą, kad pagerintume savo gyvenimą.
Taigi, gamta vertė žmogų lavinti protą. Tai skirtinga nuo negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos vystymosi – tuo žmogus nuo jų ir skiriasi. Be to, gamta skatino žmogaus jausmų vystymąsi, todėl turime kultūrą, švietimą, meną: dailę, muziką, literatūrą, pagal tai apibūdinama dabartinė žmonijos būsena.
Negyvename kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka, kad susilauktų palikuonių ir išsiskiria. Žmonės kuria šeimas, valstybes, bendravimui vartoja kalbą ir perduoda žinias iš kartos į kartą. Tai visa sistema, kokybiškai besiskirianti nuo gyvūninio lygmens.
Tačiau viso šio intelekto ir išsivystymo nepakanka, nes gamta iš mūsų reikalauja daugiau. Ji nori, kad būtume susijungę į vieną bendrą teigiamą sistemą ir vienas kitą papildytume. O mes to nesugebame, nes iš prigimties esame vis tokie patys egoistiški gyvūnai.
Kiekviename žmoguje slepiasi tas pats gyvūnas egoistas, o per evoliucijos tūkstantmečius įgyta išmonė tik padeda gudriau išnaudoti aplinką ir gauti daugiau naudos sau. Kuriame visuomenės sistemas, leidžiančias išnaudoti vieniems kitus, nustatome ribas: kas mano – tai mano, o kas tavo – tai tavo.
Bet tai irgi nelabai veikia, nes egoizmas visą laiką auga ir dega mumyse. Kiekvienas stengiasi pasaulį pritaikyti sau. Todėl nesugebame susivienyti į bendrą harmoningą sistemą. Čia slypi visa problema, kad žmonių visuomenė, užuot ėjusi protingyn ir kilusi aukštyn, ima smukti ir virsta viso blogio šaltiniu, pačiu kenksmingiausiu kūriniu visoje žemėje.
Žmogus naikina negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją, nuodija dirvožemį ir atmosferą. Aplink Žemę sukasi tūkstančiai tonų kosminių šiukšlių – kadaise paleistų į orbitą palydovų liekanų. Dėl savo egoizmo elgiamės neprotingai ir neracionaliai, todėl negalime tinkamai įsijungti į gamtos sistemą.
Tačiau bendra integralioji sistema pagal mūsų išsivystymo lygį mus spaudžia. Metai po metų turėjome vis labiau vystytis ir teisingai vienytis, tuo teigiamai paveikti žmoniją ir visus kitus gamtos lygmenis.
Bet vietoj to atskleidėme savo priešingumą ir vis augantį ydingumą. Dėl to mūsų įtaka gamtai vis blogesnė, nenuostabu, kad iš jos sulaukiame gerokai daugiau smūgių nei seniau.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I dalis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Klausimas. Potvyniai Azijoje, gaisrų banga miškuose Amerikoje, pakrantėse vienas po kito praūžiantys uraganai. Kas vyksta?
Atsakymas. Pasaulis išėjo iš pusiausvyros negyvajame lygmenyje, nes žmonės daro nusikaltimus, klaidas, negatyvius veiksmus dvasiniame lygmenyje. Žmonija jau išsivystė iki dvasinės pakopos ir privalo išsitaisyti, ne šiaip mūsų karta vadinama „paskutiniąja“.
Tai tarsi vaikas, kuris užaugo ir turi eiti į mokyklą, o jis šaukia, kad nenori mokytis! Bet jam sakoma: „Brangusis, tu užaugai, privalai eiti į mokyklą, nori to ar nenori“.
„Paskutinioji karta“ reiškia, kad pasiekėme naują būseną, nors to dar neįsisąmoniname. Kabalistai perspėja: „Saugokitės, šiandien jūs jau pirmoje klasėje. Norite to ar ne, bet jums rašomi pažymiai ir pagal šiuos pažymius gamta vertins jus. Žinok, kad jei grįžti namo gavęs dvejetą, būsi nubaustas“.
Bet žmonija nekreipia dėmesio į šiuos perspėjimus, tęsia nerūpestingas linksmybes it vaikai kieme. Tad vienas po kito vyksta gamtos kataklizmai.
Kol kas darome nedidelius nusižengimus žmonių visuomenėje, nes iš mūsų nereikalaujama daug ko – tik šiek tiek įsisąmoninti, kur esame ir dėl ko gyvename.
Bet jei vietoj to užsiimame niekiniais reikalais, tai mūsų smulkios klaidos išsiaiškinimo lygyje, išauga besileisdamos per visus lygius: žmogaus, gyvūninį, augalinį ir pasiekusios negyvąjį lygmenį virsta gamtiniais kataklizmais.
Taip veikia vientisa integrali sistema ir jos dėsnių nesilaikymas gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Baisiausia – tai net ne uraganas ar gaisras kokioje nors vienoje vietoje, o tai, kad staiga galime likti apskritai be maisto. Tiesiog nebus derliaus – ir ką tada daryti? Mes labai priklausome nuo negyvosios gamtos.
Būtina skubiai pradėti taisytis, juk šiandien nėra nieko, kam gerai gyventųsi šiame pasaulyje. Stovime ant didelių krizių slenksčio: finansų sistemoje, ekologijoje, prieš teroro bangą, jau nekalbant apie branduolinę grėsmę. Žmonija ruošia sau tokius gąsdinančius siurprizus, kad verta paskubėti. Uraganai, gaisrai, vulkanų išsiveržimai nesibaigs, juk gamta neteko pusiausvyros.

Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganai perspėja planetos gyventojus

Kada mus nustos purtyti?

Akivaizdus ekologijos žlugimas

Klausimas. Kas ta Aukštesnioji, absoliuti gamtos jėga, valdanti visą kūriniją, ir kuo ji skiriasi nuo pagrindinių, mokslui žinomų gamtos jėgų: gravitacinės, branduolinės, elektromagnetinės?
Atsakymas. Visas kitas jėgas žmogus atskleidė vystantis jo protui, jos veikia tik tame lygmenyje, kuriame mes egzistuojame ir tyrinėjame. Jei vystytumės kitokia forma ir kitame lygmenyje, tai atskleistume kitokias jėgas, kitokį pasaulį.
Skirtumą tarp visų šių jėgų ir Aukštesniosios gamtos jėgos lemia subjektyvus jų suvokimas. Viskas priklauso nuo žmogaus – nuo jo tyrinėjimo ir supratimo lygmens. Be jo nieko nėra, ir negalima teigti, kad kažkas egzistuoja.
Klausimas. O jei žiūrėtume ne subjektyviai, bet objektyviai?
Atsakymas. Tai neįmanoma. Negalime tyrinėti objektyviai, nes Aukštesnioji jėga mus sukūrė su tam tikromis savybėmis. Jei nestebiu kokio nors reiškinio, tai jo ir nėra. Jis atsiranda tik tada, kai aš jį suvokiu, ir tik tokia forma, kaip jį jaučiu.
Klausimas. Tai kas gi iš tikrųjų egzistuoja?
Atsakymas. Egzistuoja tik viena Aukštesnioji jėga, sudaranti visos gamtos pagrindą. O mes juntame šią jėgą kaip įvairias formas, skirtingas savybes, priklausomai nuo formų ir savybių, kurias patys kuriame.
Klausimas. Vadinasi, šią vieną bendrąją jėgą suvokiame kaip atskirus fragmentus, priklausomai nuo savo išsivystymo lygio? Ar šis suvokimas ateityje pasikeis?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo žmogaus. Juk pasaulis egzistuoja jo suvokime, be to, yra tik viena Aukštesnioji jėga, kurianti visą mūsų gyvenimą, vadinamą „Gamta“. Visi atradimai yra mūsų viduje kaip vienintelės jėgos pasekmės.
Viskas, ką matau, juntu, galvoju, viskas manyje ir aplink mane, visi mano jausmai ir protas – tai Aukštesniosios jėgos apraiškos. Žmogui suteikta galimybė atsiskirti nuo šios jėgos ir jaustis egzistuojančiu tam tikroje realybėje, kurią vadiname šiuo pasauliu.
Klausimas. Kokia šios vienintelės jėgos savybė?
Atsakymas. Vienintelė jos savybė – davimas, dovanojimas, spinduliavimas. Ji tarsi šaltinis, nuolat duodantis ir duodantis… Taip mes ją jaučiame. Atskleidžiame ne ją pačią, o jos santykį su mumis, jos davimo savybę.
Šitaip išsiaiškiname, kad pirmuoju davimo veiksmu ši Aukštesnioji jėga sukūrė mumyse gebėjimą jausti jos poveikį ir skirti ją ir save, esantį atskirai nuo jos. Būtent toks atskyrimas leidžia mums jausti save ir mus supančią tikrovę.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Mokslinis eksperimentas su aukštesniąja jėga

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Komentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Klausimas. Kaip savybių panašumo dėsnis pasireiškia gamtoje?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis veikia visuose lygiuose, tik mes ne visur tai pastebime. Jei mes su tavimi turime vienodas savybės, tai mes suartėjame, suprantame vienas kitą. Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius kūnus ir cheminius elementus.
Tačiau savybių panašumas kalba ne tiek apie mūsų pasaulio gamtą, nes panašūs objektai (pliusas su pliusu) įprastai atstumia vienas kitą, o apie dvasinės prigimties pasaulio erdvę – tai, kas vyksta pagal panašumą ne fizinėmis, o vidinėmis savybėmis.
Dvasiniame pasaulyje nėra nieko kito, išskyrus objektų priartėjimą ir atitolimą, priklausomai nuo savybių panašumo arba skirtingumo. Tai pagrindinis elgesio dvasinėje erdvėje dėsnis.
O mūsų pasaulyje dėl šio dėsnio mes negalime stebėti tų savybių, kurių mumyse nėra. Aš galiu matyti tik tai, kas yra manyje. Pavyzdžiui, žiaurus žmogus nemato kitų širdingumo, nes tam reikėtų turėti širdingumo savybę.
Todėl mes niekada nesuvoksime Kūrėjo kaip Gero ir Kuriančio gėrį, kol patys tokie nebūsime. Kūrėjas pasireiškia tik kaip skleidžiantis gėrį, šilumą, ko mumyse absoliučiai nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, tai reikia suvokti kaip aksiomą, ar geriau tikėti?
Atsakymas. Kol kas – kaip aksiomą, kad ji tarnautų mums, kaip veikimo aukščiau savęs pagrindas. Palaipsniui pagal kabalos metodiką kurdami savyje naują jutimo organą, kuris kažkuriomis savybėmis bus panašus į Kūrėją, mes palaipsniui atskleisime Jį savyje pagal panašumą, kol galiausiai suvoksime visiškai.
Klausimas. Todėl žmonėms yra taip sunku suprasti kabalistą?
Atsakymas. Praktiškai neįmanoma. Ir kabalistui neįmanoma suprasti aukštesnio lygmens kabalisto, nes jį riboja tas dvasinių savybių rinkinys, kurias sukūrė savyje, paruošė pojūčiui.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Klausimas iš Facebook. Viena vertus sakote, kad žmonija vienaip ar kitaip susijungs ir nebus sienų. Kita vertus, šiandien visi turi gyventi neišeidami iš savo sienų ir ugdyti tautą. Kokių vis dėlto jūs politinių pažiūrų – kairiųjų ar dešiniųjų?
Atsakymas. Jokių. Suprantu, kur mus veda gamta ir patariu visiems išmokti šią tendenciją ir jos laikytis, nes prieš gamtą neisi.
Klausimas. Tačiau keliančiam šį klausimą žmogui, gamta – kairioje pusėje, juk vis tiek pasaulis eina vienybės link…
Atsakymas. Gamta negali būti kairėje pusėje. Ji jungia mus virš visų prieštaravimų, veikdama pagal principą „visus prasižengimus uždengs meilė“.
Tai reiškia, kad priešingos pusės turi išsiaiškinti, suprasti, tinkamai įvertinti visus „prasižengimus“, atlikti rimtą darbą, kai nepaisant vieni kitų neigiamų savybių, kai abi pusės jas įsisąmonina, jie tarpusavyje kuria ryšių sistemą, kurioje atsiskleidžia meilė.
Iš prigimties visi nekenčiame kits kito. Jeigu pasikapstysime giliau, rasime problemą. Kiekvienas iš mūsų visiškas individualistas, nusileidęs iš atskiros ypatingos šaknies bendroje sistemoje. Tad mes visiškai priešingi vieni kitiems. Turime išmokti, kaip kurti ryšius nepaisant mūsų priešingybių, tarsi virš savęs statytume antrąjį aukštą.
Kabalos mokslas moko mus šių gamtos dėsnių.

Iš 2016 m. sausio 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skatinimo jėga

Eikime geruoju keliu

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kaip maži vaikai negali suvokti esančio prieš juos pasaulio, kuris yra aukščiau jų supratimo, taip ir žmogus, nesuprantantis gamtos dėsnių, nesuvokia nieko aukščiau savo lygmens.
Štai todėl, būdami šiame pasaulyje ir ištyrinėję beveik visus jo materialius dėsnius, kaip mokslininkai, politikai, išsilavinę ir išsivystę žmonės, mes vis tik nežinome jo dvasinių dėsnių.
Bet ateina toks laikas žmonijos vystymesi, kai tampame tiesiogiai priklausomi nuo šių dėsnių. Juk baigiasi laipsniškas vystymasis, vykstantis dėl žmogaus egoizmo augimo, ir egoizmas „užsidaro“. Dėl to pasaulis tampa apskritas, uždaras, integralus, tarsi vienas globalus kaimas.
Tačiau žmonija nėra susipažinusi su dvasiniais dėsniais, todėl yra susipainiojusi. Sumišę ne tik paprasti žmonės, bet ir tie, kurie yra valdžioje ir valdo mus – jie taip pat negali teisingai veikti ir vadovauti, nežinodami gamtos dėsnių. Juk gamtos elgesys šiandien keičiasi ir pereina nuo materialiųjų dėsnių prie dvasinių, o mes nežinome, kaip tokiu atveju elgtis.
Mes tarsi praradome sugebėjimą valdyti savo gyvenimą: šeimą, šalį, tautą, pasaulį, žmogiškuosius tarpusavio santykius, finansus, prekybą. Vyksta kažkas keista, kiekvieną dieną nesupratimas ir nežinomybė tik auga.
Todėl šiuo laikotarpiu atsiskleidžia kabalos mokslas ir aiškina: „Pagal tavo veiksmus suvoksime Tave“, kitaip tariant, būtina suvokti Aukštesniosios jėgos veiksmus, Kūrėją, nes iš jų suprasime, kaip veikia šiuolaikinis pasaulis.
Kitaip kentėsime vis labiau. Gamta tarsi rūpestingas tėvas spaudžia mus, kaip nepaklusnų vaiką, pasikeisti, nes patys nukentėsime.
Yra dėsniai, nustatyti Begalybės pasaulyje, santykyje tarp Šviesos ir noro, ir jie yra absoliutūs bei nekintami. Kabalos mokslas aiškina, kokia forma mes galime susijungti su Šviesa, kuri yra gyvenimo, žinių ir prisipildymo šaltinis.
Būtina išstudijuoti šiuos Aukštesniuosius dėsnius, be šito negalėsime egzistuoti. Todėl kabalos mokslas, kaip Aukštesniosios jėgos suvokimo mokslas, šiandien tampa svarbiausias ir būtiniausias.
Kažkada jo savo noru mokėsi atskiri išrinktieji kiekvienoje kartoje, siekdami atskleisti Aukštesniąją jėgą, vedini vidinio šauksmo. Bet šiandien yra daugybė žmonių, kurie nori suvokti Aukštesniąją jėgą, visus jos dėsnius ir elgesį.
Ir visas pasaulis pradeda suprasti, kad mūsų gyvenime veikia nauji dėsniai, naujos sąlygos, kurių nemokame teisingai organizuoti. Aukštesniosios jėgos suvokimas pagal jos veiksmus mūsų laikais tampa gyvybiškai svarbus, jau vien tam, kad paprasčiausiai išgyventume materialiai.

Iš 2017 m. vasario 20 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui“

Daugiau šia tema skaitykite:

2016 metų rezultatai: pasaulis ieško naujų kelių

Vienybės raktas

Iš chaoso į harmoniją, I d.

Klausimas. Daugelis mokslininkų sako, kad dabar šalys išmoko prisiimti atsakomybę ir gali susivienyti. Tačiau susivienijimas visada prieš kažką. Taigi, koks sprendimas? Ar galima šią draugystę nukreipti ta vaga, kad visi būtų lygūs ir norėtų suartėti?
Atsakymas. Kad taip atsitiktų, reikia suvokti, kad susiduri su katastrofa.
Klausimas. Klimatologai teigia, kad klimatas bus toks netolygus, kad pareikalaus milžiniškų lėšų. Tai gali sukelti karą. Nejaugi reikia laukti karo?
Atsakymas. Mūsų egoizmas neleidžia mums tinkamai pažvelgti į pasaulį ir suvokti problemas, kurias patys šiandien sukuriame. Mes tai matome Europoje, mėginančioje susitvarkyti su migracija ir kitkuo. Tai matyti visur – Amerikoje ir kitose šalyse. Nieko nepadarysi.
Mes negalime išmintingai dirbti su savo egoizmu. Tai matosi iš žmogaus požiūrio į save: kol kas kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno, o visa kita – nesvarbu. Nejaučiu nieko kito, kas egzistuoja ne manyje, palyginus su tuo, kiek man svarbi mano egzistencija.
Mums būtina pakilti virš savo egoistiškos prigimties, pažvelgti į ją iš šalies. Priešingu atveju mes sulauksime Žemei baisių būsenų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klimato kaita: egoizmas griauna viską

Nuo ko priklauso klimato šuoliai

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos