Adar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

„Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

Mordechajus „Ester ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų

Prieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis

Klausimas. Kodėl Kūrėjas slepiasi?
Atsakymas. Kūrėjas slepiasi pirmiausia tam, kad suteiktų žmogui valios laisvę.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kuri mus išjudina, traukia pirmyn, visad ir visur mus valdo tiek, kad net visi mūsų žodžiai irgi yra jos diktuojami. Visi žmogaus norai ir mintys, jo protas ir širdis „paleidžiami“ gamtos.
Jei tai būtų atskleista, visiškai tiksliai matytume, kaip Kūrėjas valdo kiekvieną iš mūsų, kiekvieną ląstelę, kiekvieną organizmą, kiekvieną vidinį veiksmą. Kaip pasakyta: „Aš pirmas ir Aš paskutinis.“
„Aš pirmas“ reiškia, kad nuo pradžių visa išeina iš Kūrėjo – tik Jam žinant, Jam išjudinus, esant Jo valiai. O paskui tai pasklinda po visą sistemą, visus gamtos lygmenis: negyvąją, augalinę, gyvūninę, žmogaus. Ir nėra nė vienos ląstelės, nė vieno atomo, kuris ką nors atliktų savarankiškai.
Todėl jei bet kokių veiksmų pradžia, vidurys, pabaiga ir jų visuma su begale įvairiausių metamorfozių būtų atskleisti žmonėms, visi automatiškai netektų valios laisvės. Niekas negalėtų judėti, ką nors daryti savarankiškai, nes matytų save ir visą likusią gamtą kaip visiškai mechaninius žaisliukus.
Todėl Kūrėjas nuo pat pradžių paslėptas nuo visos gamtos, kad visiems kūriniams suteiktų galimybę laisvai rinktis. Iš tiesų valios laisvės nėra, tačiau jos iliuziją turi kiekvienas.
Klausimas. Kas dar be Kūrėjo nuo mūsų paslėpta?
Atsakymas. Nieko. Be Jo daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Dvasinis atskleidimas – tai ne fantastika

Tai ne šiaip sau žaidimas

Pamėginkite veikti itin paprastai: dar iki tol, kol jumyse kyla koks nors noras ar mintis, nesvarbu širdyje ar prote, pagaukite save, kad tai jums siunčiama Kūrėjo.
Pasistenkite su ta mintimi ar noru tęsti veiksmą kartu su Juo. Suprasite, kaip skirtingai imate viską jausti, kol pajausite Jį ir save partneriais.
Kas akimirką Jis pažadina jumyse mintis ir jausmus, o jūs stengiatės jas pratęsti kartu su Juo, nuolat stebėdami, kad Jis visuomet būtų jūsų veiksmų viduje.
Pamatysite, kad jums pavyks.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kovoja už mane

Esu, nes esu!

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Klausimas. Ar galite duoti keletą patarimų laimingam šeimos gyvenimui? Nejaugi visa paslaptis yra ta, kad reikia visą laiką tylėti ir visuomet nusileisti partneriui, būti lepšiui?
Atsakymas. Sėskite ir pasikalbėkite, kaip norite vienas kitam nusileisti: nešaukti ant kito, aukotis dėl partnerio. Kiekvienas turi suprasti, kad kitas pasirengęs užmegzti su juo ryšį, o kartu jie sukuria bendrą vietą, sudarytą iš tarpusavio nuolaidų.
Tame atskleisite bendrą gyvenimą, ir ši vieta vadinsis ,,Šhina“, juk ji bus virš abiejų egoizmo. Tuomet atsiskleis Aukštesnioji jėga, Kūrėjas. Būtent to moko kabalos mokslas.
Tokie santykiai, grįsti tarpusavio nuolaidomis, galėtų būti ir tarp draugų, nebūtinai tik tarp moterų ir vyrų, t. y. tarp bet kurių dviejų egoistų.
Klausimas. Kas bus, jeigu tarp sutuoktinių atsiskleis Aukštesnioji jėga?
Atsakymas. Tai reiškia, kad jums atsiskleidžia aukštesnysis, dvasinis, gyvenimas – galimybė egzistuoti amžinai. Pradedate gauti aukštesniąsias jėgas, ir viskas – dėl tarpusavio pripildymo, kad galėtumėte užpildyti vienas kitą, išpildyti vedybų sutartį, vadinamą ,,ketubah“.
Niekas mums neatsiųs tinkamo partnerio iš viršaus: jo reikia ieškoti patiems pačiu rimčiausiu būdu. Sutuoktinis – tai gyvenimo partneris, kuris yra toks, kaip aš, kuris mane supranta.
Ieškau žmogaus, kuris yra pasiruošęs tarpusavio nuolaidoms ir kurs tokius tarpusavio santykius, kuriuose kiekvienas anuliuos save (nė vienas nelauks, kol kitas tai padarys!). Būtent ten, toje vietoje, mes vadinsimės šeima, arba grupe, arba siela – vieta Kūrėjui atsiskleisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Nukreipta į tikslą meilė

Dvasinė šeima

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Aukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Klausimas. Kodėl iš visos žmonijos išrenkama tik saujelė žmonių, kurie imasi tikro dvasinio išsitaisymo?
Atsakymas. Todėl, kad šie žmonės trokšta iš tikrųjų suvokti pasaulio prigimtį ir, galų gale atskleisdami ją supranta, kad visi jų mechaniniai išoriniai veiksmai šiame pasaulyje nieko nelemia.
Jei išoriniai veiksmai neatitinka vidinių žmogaus siekių, tai tik apgauna jį ir kitus. Žmogus mano, kad jau nemažai nuveikė, kad visi aplinkui laiko jį vos ne šventuoju. O iš tikrųjų matome, prie ko tai priveda. Su laiku viskas atsiskleidžia, bet taip, kad žmonės nebesupranta: kas gi tada yra? Taigi, jie lieka formaliai egzistuoti savo melaginguose prietaruose.
Komentaras. Tačiau žmonija jau pasiekė būseną, kai praktiškai visi kalba, kad tai melas, tuo nebegalima tikėti.
Atsakymas. Ir vis tiek žmonės nieko negali atsisakyti, nes neturi kuo pakeisti savo atgyvenusių pažiūrų. Žmonija dar turi išsivystyti, kad sugebėtų pakeisti paradigmą.
Komentaras. Tikiuosi, kad mes su Jumis po truputį keičiame paradigmą. Žinau, kad skubate įgyvendinti savo misiją.
Atsakymas. Ne, aš kantrus, be to, nesu apsėstas beprotiškos idėjos, kad būtent aš turiu tai įvykdyti ir pabaigti. Esu įsitikinęs, kad mano mokiniai subręs, o likusieji ateis ir įsijungs.
Ne aš vadovauju šiam procesui. Yra bendroji sistema, mums vadovaujantis Kūrėjas, ir aš visiškai neturiu ambicijų būti tuo, kuris nuves žmoniją į laimę.
Klausimas. Ar jaučiate, kad laikas bėga, o mes nespėjame?
Atsakymas. Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, labai norisi padaryti daugiau. Iš kitos pusės, suprantu, kad toks inertiškas pasaulis negali greitai priimti šios idėjos.
Kalbėdamas su ekonomistais, matau, kad jie nepasiruošę net apibūdinti naujojo pasaulio santvarkos naujos ekonomikos požiūriu, jie to negeba aprėpti.
Kai kalbu iš politinės, valstybinės, visuomeninės santvarkos pozicijos, mažo kibuco, kolūkio, kaimo lygmeniu – lyg ir supranta mane. O suvokti ką nors didesnio žmonėms kol kas nepakanka akipločio.
Aš jų nespaudžiu ir neperšu savo nuomonės, kaip galima viską sutvarkyti, nes neprinokusio vaisiaus skinti nevalia. Tam turi atsirasti interesas, nenumaldomas noras. Tik tada bus galima viską paaiškinti, ir žmonės jausis tarsi numalšinę troškulį.
Palaipsniui jiems reikia rodyti pavyzdį. Bet būtina paruošti žmones, kurie bus tuo pavyzdžiu. Tam reikia laiko.

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Gamtos smūgio amortizatorius

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Klausimas. Kaip ir pagal kokius dėsnius vystosi pasaulio istorija? Ar joje yra koks nors cikliškumas? Ar ji kartojasi kiekvienoje kartoje?
Atsakymas. Tai nėra paprastas klausimas, nes jis susijęs ne su istorija ir geografija, o su mūsų realybės suvokimu.
Pagal kabalos mokslą pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras duoti – Aukštesnioji teigiama jėga, arba Kūrėjas, ir noras gauti – žemesnioji neigiama jėga, arba kūrinys. Abu norai, sąveikaudami tarpusavyje, praktiškai nulemia visą istoriją.
Kadangi jų pradiniai parametrai ir galutinė būklė nustatyti, galima iš anksto tiksliai nusakyti visus noro gauti (kūrinio) vystymosi, veikiant norui duoti (Kūrėjui), etapus. Iš esmės, negali būti jokių netikėtumų.
Pirmoji istorijos vystymosi dalis vyksta absoliučioje Aukštesniosios arba Kūrėjo jėgos įtakoje. Kūrinys jaučia Šviesos spaudimą ir, būdamas visiškoje jos valioje, keičiasi, praeina tam tikrus vystymosi etapus, tokius pat, kaip gemalas motinos gimdoje per devynis mėnesius. Todėl mums visiškai aišku viskas, kas vyksta.
Kadangi veikia tik vienas faktorius – Aukštesnioji jėga, iš anksto žinome, kaip ir kokius etapus praeisime.
Iš principo, žmonija taip ir vystėsi. Be to, ši kūrimo programa numato žmogaus reakciją į šį poveikį iš viršaus: kiek jis gali priešintis savo egoizmui, būdamas Aukštesniosios šviesos – davimo, meilės ir ryšio savybės, pusėje; arba jis nenori, negali, nesupranta, kaip jam elgtis, tuo tarsi priešindamasis Šviesos poveikiui.
O jeigu jis priešinasi, natūralu, kad jaučiasi kitaip. Juk tuomet į istoriją įsijungia didesnės kūrinio pasipriešinimo jėgos ir stipresnės prievartinės Šviesos – Kūrėjo – jėgos. Bet apskritai, istorijos vystymasis iš pat pradžių yra aiškiai reglamentuotas.
Dabar priėjome labai įdomų vystymosi etapą, kai galime gauti tam tikrą valios laisvę, suteikiančią galimybę keisti savo istoriją, keisti savo vystymosi tempą ir būdą.
Bet kokiu atveju vystysimės tiksliai apibrėžtomis, iš anksto paruoštomis pakopomis. Arba jomis kopsime sąmoningai, suprasdami ir dalyvaudami, tada vystymasis vyks palankiai, savanoriškai, su mūsų pritarimu, matysime jį kaip gerą ir iš mūsų, ir iš Kūrėjo pusės. Arba ožiuosimės kaip maži užsispyrėliai, nenorėdami įgyvendinti kūrimo programos.
Vadinasi, arba apie ją nežinome, kaip dauguma žmonijos, arba žinome, kaip žmonės, studijuojantys kabalos mokslą ir privalantys žinoti kaip tie, kurie kadaise, prieš tūkstančius metų, jau buvo šiose būsenose. Turime bandyti ištaisyti savo kelią, padaryti jį sąmoningesnį, geresnį sau, bet svarbiausia – kitiems.
Taigi, visa pasaulio istorija numatyta iš anksto. Todėl filosofams ir mokslininkams, ėmusiems tyrinėti istoriją, žmonių elgseną, dabartį, praeitį ir ateitį, sunku atsakyti į klausimus: „Ar gali laikas bėgti atgal? Ar viskas nulemta? Kur yra mūsų valios laisvė? Kaip elementarioji dalelė išsirenka, kokiu pavidalu jai toliau vystytis: ar kaip korpuskulinei dalelei, ar kaip bangai, tai yra šviesai?“
Fizikai teigia, kad viskas priklauso nuo eksperimentuotojo. Kai jis derina prietaisą, kad išmatuotų elementariąją dalelę kaip bangą arba kaip korpuskulę, ši tai žino iš anksto ir elgiasi pagal pasirinktą prietaisą. Atrodytų, kad dabartis nulemia praeitį, tai yra laiką, bėgantį atgal. Taip tvirtina fizikai.
Kabalos mokslas apie tai kalba daug paprasčiau. Iš esmės, jis laiko sąvokos nenagrinėja, nes laiko nėra, mes realizuojame tai, kas paruošta Begalybės pasaulyje. Kadangi visos mūsų būsenos nulemtos iš anksto, čia nėra jokių netikėtumų, nėra nei dabarties, nei praeities, nei ateities, tarsi mums rodytų filmą, o mes matytume atskirus jo kadrus.
Viskas iš anksto nufilmuota juostoje, mes tik stebime ją. Tai ir yra mūsų gyvenimas. Jis rodomas mūsų viduje, bet galima sakyti, kad rodomas priešais mus.
Esame tiesioginiai šios peržiūros dalyviai, kai iš anksto viskas nulemta ir žinoma, kas įvyks, ką veiksime, išskyrus viena: būdami grupėje ir pritraukdami Aukštesniąją teigiamą jėgą, galime sukelti pokyčius.
Tik keisti galime ne pačią istoriją, ne įvykių grandinę, o mūsų požiūrį į ją, tada ji atrodys visai kitaip. Juk mūsų požiūris į ją lemia tai, ką matysime filmo kadruose: karą ar taiką, gėrį ar blogį. Viskas priklauso nuo mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga

Kiekvienas yra visos žmonijos atstovas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą