Klausimas. Jeigu seminare kalbu – esu duodantis, o kiti dalyviai gaunantys? Arba priešingai: jei jie kalba, suvokiu juos kaip pačius didžiausius pasaulyje?
Atsakymas. Nebūtinai. Galiu kalbėti ir gauti, o ne duoti. Viskas sąlygiška, t. y., priklauso nuo žmogaus ketinimo.
Klausimas. Sunkiausia kieno nors klausytis. Jei matau žmogų pirmąsyk, kaip galiu jį išaukštinti, kad įstengčiau klausyti?
Atsakymas. Turiu įsivaizduoti esąs Kūrėjo veikimo zonoje, Jis per mano draugus kreipiasi į mane.
Todėl, pirma, mane domina, ką sako draugas, antra, kaip į tai reaguoju. Galbūt į tai žvelgiu gerai, su meile, jauduliu, atleidimu, o galbūt blogai – su kritika, nepasitenkinimu, neapykanta.
Stebiu savo reakcijas ir taip kylu virš jų ir virš visko, ką sako draugas, susijungiu su juo.
Kūrėjas nurodo man, kokioje būsenoje esu. Kad ir ką kiekvienas sakytų rate (net jei ir nemėgstu to, man tai nepatinka, atsibodo), turiu nepaisant šių pojūčių pasiekti meilės jiems, net jeigu jie kalbės pačius nemaloniausius dalykus. Juk žiūriu ne į juos, o į tai, kad per juos kalba Kūrėjas.
Klausimas. Sakykime, įdėmiai stebiu savo reakcijas į tai, ką jie sako. Ir ką daryti su tokiu stebėjimu?
Atsakymas. Analizuoti, kiek tu su jais sutinki ar ne, ir stengtis savo atsakymuose pakilti virš savojo egoizmo.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnis

Kur atskleisti Kūrėją?

Apei ką kalbame seminare?

Žmogaus užduotis – skleisti tobulumą, egzistuojantį dvasiuose pasauliuose – žemyn iki mūsų pasaulio. Skirtumas tarp „dangaus“ ir „žemės“ yra tas, kad danguje Kūrėjas ir kūrinys tobulai papildo vienas kitą, o žemėje kūrinys yra atskirtas nuo Kūrėjo, dėl to Kūrėjas paslėptas.
Kūrėjas savo jėga sukuria taiką aukštybėse. Mums reikia padaryti taip, kad Jis galėtų sukurti taiką ir žemėje. O tai priklauso nuo to, ar suteiksime tam galimybę realizuotis. Kūrėjas pradėjo kūrinį, o mes jį užbaigiame, iš kūrinio pusės sukurdami visas sąlygas, kad Kūrėjas, meilės, vienybės savybė, galėtų mus ištaisyti ir įsikūnyti mumyse.
Iš pradžių nesuprantame, kur esą, gyvename instinktyviai veikiami gamtos, kaip maži vaikai, kurie nežino, kas aprūpina jų gyvenimą. Pamažu gamta palieka mus, suteikdama galimybę būti nepriklausomiems. Kūrėjas atitolsta, suteikdamas mums nepriklausomybę, o mes jaučiame tai kaip blogį, kančią, juk gerasis Jo poveikis išnyksta.
Tada pajaučiame savo blogio prado jėgą, klystame, nusikalstame. Nesuprantame, kad Kūrėjas atitolo nuo mūsų, kaip tėvai pamažu pasitraukia nuo savo vaikų jiems bręstant, kad duotų galimybę augti. Jei tėvai neatsitrauktų, vaikai liktų neprisitaikę prie gyvenimo.
Atsitraukdami nuo vaikų, tėvai tikisi, kad vaikai laikysis jų nurodymų: sukurs šeimą, toliau kurs taiką. Taip ir Kūrėjas, palikdamas žmogų, tikėjosi, kad patys imsime savo vystymąsi į savo rankas. Bet taip neįvyko, nes mums reikia ne šiaip priimti tėvų mokymą, bet ir pakilti virš savo egoizmo bei pradėti gyventi laipteliu aukščiau nei tėvai.
Egoizmas auga iš kartos į kartą, negalėsime gyventi taip, kaip mūsų tėvai. Mums reikės Kūrėjo pagalbos: tik „tas, kuris kuria taiką danguje, galės įtvirtinti ją tarp mūsų“. Nesutvarkysime savo gyvenimo pasitelkę mokslą, technologijas, psichologiją, mediciną – turėsime kreiptis į aukštesnę jėgą, kad ji sukurtų taiką. Visas mūsų darbas – išmokti nuleisti aukščiausią tobulybę žemyn, iki mūsų pasaulio, ir leisti jai įsiviešpatauti tarp mūsų.

Iš 2018 m. vasario 6 d. pamokos, ruošiantis Pasauliniam kongresui 2018

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Amžina nesantaika?

Išskirtiniai egoistai

Klausimas. Kokia žmogaus ir Kūrėjo santykių esmė? Ar reikalingas tarpininkas?
Atsakymas. Tarp žmogaus ir Kūrėjo negali būti jokio tarpininko: tik jis ir Kūrėjas. O visa likusi žmonija, kuri neva egzistuoja, yra pačiame žmoguje.
Jei jis tinkamai žiūri į tai, kas su juo vyksta, suprasdamas, jog visa tai – jo asmeninių savybių demonstracija Kūrėjo savybių fone, ir teisingai sujungia du vaizdus, tai išvysta visą tikrąją kūriniją, kai jis ir Kūrėjas susitinka pasaulyje, kurį žmogus atskleidžia.
Klausimas. Kitaip tariant, žmogus įima į save šį pasaulį ir lieka vienas su Kūrėju?
Atsakymas. Paprastai tai vyksta dešimtuke.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Dvasinė hierarchija

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Be kabalos mokslo neįmanoma atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Juk esame nore mėgautis, jis – visa mūsų prigimtis, ir todėl visuomet aptarnaujame tik jį.
Į klausimą: „Kam gyvenu?“ – egoizmas atsako: „Kad maloniai jausčiausi savo nore mėgautis!“, savo prigimties viduje, ne aukščiau jos.
Išeitų, kad visas mano gyvenimas, kad suteikčiau pripildymą savo egoizmui. Kitaip tariant, aptarnauju savo gyvūninį kūną ir esu jame, o ne virš jo.
Tik jeigu savo gyvūniniam kūnui teikiu tai, kas būtiniausia, it jaučiui, asilui ar arkliui, kad jie tarnautų mums, žmonėms, tuomet savo kūną išnaudoju žmogaus (jis aukščiau gyvūninio kūno) reikmėms. Ir tai reiškia, kad aiškinuosi klausimą: „Kam gyvenu aš?“ – ne jautis ar asilas, o žmogus manyje – koks jo gyvenimo tikslas.
Tuomet išsiaiškiname, kad gyvenimas ne nore mėgautis, kuris gyvena ir miršta, o virš jo. Kitaip tariant, reikia ieškoti gyvenimo prasmės aukščiau egoizmo. O viršuje tėra jėga, kuri pagimdė norą mėgautis – Kūrėjas.
Išeitų, kad atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą negalima rasti savyje, savo gyvūniniame kūne, o tik tiriant mus sukūrusią jėgą, kuri atvedė prie šio klausimo. Privalau atskleisti Kūrėją ir tuomet suprasiu, kam gyvenu.
Kūrėjas suvokiamas kylant 125 pakopomis ir kaskart vis labiau atskleisdamas Kūrėją, suvokiu, kam gyvenu. O kai pabaigsiu visus savo išsitaisymus, tai yra visiškai suvoksiu Kūrėją, tuomet gausiu pilną atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 26 d. pamokos ruošiantis pasauliniam kabalos kongresui 2018 m.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip rinktis likimą, I dalis

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Klausimas. Kodėl geras Kūrėjas sukūrė blogį?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad geras, Kūrėjas ir sukūrė blogį, kad jį pakeitę į gėrį, suprastume, kokioje būsenoje, aukštumoje, kokiame lygmenyje Jis yra ir taptume panašūs į Jį.
Klausimas. Kodėl mūsų iš karto nesukūrė tobulų?
Atsakymas. Jei iš karto būtume tobulos būsenos, jos nejaustume, kaip to nejaučia gemalas motinos įsčiose.
Klausimas. Ar Kūrėjas be blogio dar ką nors sukūrė?
Atsakymas. Ne, Jis sukūrė tik blogį, tai vadinama „prieš Save“, t. y. kažką priešingo Sau.
Klausimas. O iš kur tuomet atsiranda altruizmas?
Atsakymas. Altruizmas atsiranda mumyse, kai siekiame įgyti Kūrėjo savybių.
Kiekvieno žmogaus širdyje yra paties Kūrėjo specialiai įdiegtas taškas, su juo galime pakeisti savąjį egoizmą į priešingą savybę. Šis taškas vadinamas „Kūrėjo dalis iš aukščiau“.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Gyvename tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Klausimas tik tas, kiek tai įsisąmoniname, jaučiame, judame ta linkme. Galima tiesiog sakyti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“ ir viskas atliekama iš aukščiau, Kūrėjo, aukštesnės jėgos, ir taip nusiraminti, kitaip tariant, nesuteikti tam ypatingos reikšmės.
O galima įvairiose situacijose, kurios nutinka žmogui, grupei, tautai ar visam pasaulyje – laimingais ir nelaimingais laikotarpiais šlovinti Kūrėją už bloga kaip už gera.
Juk visi pojūčiai pereina per mūsų norą mėgautis, ir jeigu būtume išsitaisę, matytume tik gėrį, ateinantį iš vienos „geros ir kuriančios gėrį“ jėgos.
O jeigu kol kas esame neištaisyti, tai aukštesnioji jėga artina mus prie to, kad taisytume savo egoizmą, ir todėl nuolat atskleidžia mums mūsų nesutikimą su visiškai geru aukštesniuoju valdymu ir mūsų vieninteliu šaltiniu (be kurio nėra nieko) – vienos aukštesniosios jėgos.
Diena iš dienos mumyse atsiskleidžia informaciniai genai (rešimot): kiekviename asmeniškai ir bendri visiems tiems, kas nori judėti tiesos link. Tad kasdien atskleidžiame vis daugiau kliūčių, kad įtvirtintume šį principą. Tačiau šias kliūtis reikia priimti su meile, nors tai itin sunku, ir suprasti, kad viskas kyla iš vieno šaltinio.
Šios kliūtys reikalauja iš mūsų jas traktuoti tinkamai, dėmesingai. Savaime suprantama, kad savo egoizme norėtume šias kliūtis anuliuoti. Tačiau iš kitos pusės, kabalos mokslas moko mus, kad jos siunčiamos tikslingai, kad padėtų mums judėti norimos būsenos link, ir virš visų kliūčių įtvirtinti principą „nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir vienintelis būdas įtvirtinti šį principą – tai susivienyti pagal principą meilė artimui, kai visus „prasižengimus uždengs meile“.
Priklausomai nuo mūsų pastangų susivienyti, mums vis labiau atsiskleis, kad visos kliūtys kyla iš vieno absoliučiai gero šaltinio. „Karaliaus rūmuose nėra piktadarių“, tačiau, kad išmokytų mus, karalius slepiasi ir siunčia mums savo pasiuntinius, kurie it vagys ir plėšikai.
Mums reikia pasistengti per juos išvysti aukštesniąją ranką ir taip kovoti su jais, kad priartėtum prie vienos, geros ir kuriančios gėrį, jėgos.
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas iš tikrųjų neatskiriamas nuo „Nėra nieko kito, tik Jis“. Diena po dienos privalome vis labiau tvirtinti, kad visa, kas su mumis vyksta – „Nėra nieko kito, tik Jis“. Ir ne šiaip pareikšti žodžiais, bet realizuoti grupėje (dešimtuke) meilės artimui kaip sau dėsnį.
Tuomet išvysime, kiek šios priemonės: norų sudaužymas ir jų sujungimas tarpusavyje duodant ir mylint, priartina mus prie Kūrėjo. Dėl jų gauname bendrą jėgą, leidžiančią priartėti prie Jo ir suteikti Jam vietos mumyse, kur Jis galėtų įsiviešpatauti.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kur nėra nieko kito, tik Jis“

Šiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinijos dėsnis

Atskleisti tobulą tikrovę

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Nuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Jeigu mėginu savo problemas spręsti vienas, per savo vidinį asmeninį aiškinimąsi ir mokymąsi, tai darau sau tik blogiau! Juk visi aiškinimaisi, visi susiskaidymai susiję su tuo, kad norai buvo susilieję draugėn ir išsiskyrė.
Todėl veikti reikia tik per mūsų vienybę – nėra jokio kito sprendimo, tik mūsų vienybė. Susivieniję galime ištaisyti bet kokią situaciją.
Užuot aiškinusis reikia viduje susijungti, ir taip išspręsime visas problemas. Jeigu mėginu ištaisyti savo asmeninį, nemalonų vidinį pojūtį, tai tik griaunu būseną. Kaip sakoma „Prašantis už save, atneša žalos visiems ir sau pačiam.“
Visos būsenos kyla dėl atsiskleidžiančių informacinių įrašų (rešimot) iš sudužimo, kitaip tariant, mūsų norų atsiskyrimo vienas nuo kito. Ši atskirtis ir yra visų problemų priežastis. Dabar tau rodoma, kur yra atskirtis, ir tu jauti ją kaip problemą.
Tad prašome ištaisyti ją, imame veikti dėl vienybės. Tam reikia, kad kiekvienas melstųsi už kitus ir susijungtų dešimtuke padedant į Šaltinį gražinančiai Šviesai .
Problemą reikia nedelsiant ištaisyti, nukreipiant į mūsų vienybę, tai vadinama priesako laikymųsi. Išnaudoju kliūtį, kad susijungčiau grupėje, kitaip tariant, per ją išsiaiškinu, kur mūsų atskirties vieta ir semiu jėgą, kuri padės man išsitaisyti, susijungti.
Visas šis procesas vadinamas „priesaku“, kitaip tariant, vieno iš sudužusio rešimot taisymas. Šį priesaką būtina atlikti, išsitaisyti padedant Šviesai, gražinančiai į Šaltinį, – jėgai, kuri atsiskleidžia mūsų vienybėje, mūsų pastangose susijungti draugėn.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Kaip įsiskverbti į Visatos kompiuterį

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“