Klausimas. Jei jau atsirado nauja gyvybė, kas lemia sėkmingą nėštumo baigtį ar persileidimą?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, ar moteryje yra pakankamai Šviesos Chasadim, kuri galėtų apsivilkti į Šviesą Chochma. Jei jos nepakanka, tuomet įvyksta persileidimas. Išeitų, kad kai Šviesa Chochma neapvelkama Šviesa Chasadim, tuomet neįmanomas užgimimas ar gyvenimo tąsa. Pasaulyje nėra nieko atsitiktinio.
Persileidimas vyksta, jei moteris neturi pakankamai teisingos energijos, kad priimtų vyrišką jėgą, leistų jai atsiverti ir pradėti naują vystymąsi vaisiuje. Gyvybės kūrimas – kaskart naujas kūrinys, kasdien, kas akimirką, ir reikalauja naujos vyriškos ir moteriškos jėgos. Jos abi vis labiau atsiskleidžia sąjungoje ir tęsia gyvybę.
Gyvybė neįmanoma be vienybės, be jos nebūtų net mažyčio atomo. Susijungimas – gyvenimo jėga, ir norint, kad gyvenimas galėtų vystytis, turi vystytis vienybės jėga. Tačiau gali nutikti ir taip, kad iš aukščiau dovanota gyvybės jėga nustoja palaikiusi naują gyvybę.
Klausimas. Tai sukelia materialinės ar dvasinės priežastys?
Atsakymas. Nėra jokių materialių priežasčių – tik dvasinės. Viskas priklauso nuo trijų jėgų – Kūrėjo, tėvo ir motinos – derinio.
Visas gyvenimas – noras. Atomai jungiasi į molekules pagal savo norą. Molekulės ima daugintis, formuoti naujas formas – tik dėl juose esančio paslėpto noro, kuris atsiskleis naujoje vienybėje.
Klausimas. Išeitų, kad trijų jėgų derinys: motinos, tėvo ir Kūrėjo visus devynis mėnesius turėtų būti toks, kad galėtų tęstis gyvybė? O tėvo jėga daro įtaką nėštumo sėkmei?
Atsakymas. Jau užgimus vaisiui moteryje ypatingai suderinamos jėgos: vyro ir moters. Materialiniame pasaulyje to nepastebime, ir mums atrodo, kad vyras daugiau negali veikti vaisiaus raidos, tarsi jo vaidmuo baigtųsi pirmuoju etapu.
Tačiau iš tiesų tęsiasi labai ilgas ir svarbus dvasinis veiksmas. Be vyro jėgos įtakos vaisiui ir naujagimiui, kartu su moters jėga, vaikas negali tinkamai vystytis.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. TV laidos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 953

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikas keičia šeimos likimą I dalis

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis

Kongresas Europoje „Ateitis prasideda čia“. Pirmoji pamoka
Mes nebegalime toliau didinti savo norų – dabar turime pakeisti jų naudojimą. Bet žmonija to nesupranta, todėl nesusigaudo, kas su ja vyksta.
Mes įžengėme į laikotarpį, kai daugiau nereikalingas didelis noras, todėl šiuolaikinė karta atrodo tokia pavargusi ir nusivylusi tolimesniu vystymusi. Didelė dalis jaunimo nesiekia karjeros, nekuria šeimos, apskritai, nenori galvoti apie ateitį, kuri niekam neaiški.
Ir visa tai todėl, kad pasaulyje vietoj linijinio egoizmo augimo dėsnio, kurį kiekvienas vykdo kaip nori, pradeda veikti naujas, integralus dėsnis, reikalaujantis iš žmonių susijungti tarpusavyje. Dabar pasaulio vystymasis priklauso būtent nuo žmonių vienijimosi, tarsi vieno kūno ląstelių, jėgos. Kuo daugiau gerumo ir kuo stipresnis tarpusavio ryšys, tuo greičiau vystomės.
Mes matome tą pačią tendenciją technikos vystymesi: kuo sudėtingesnės programos ir mechanizmai, kuo daugiau jos turi vidinių komponentų, tuo tobulesni sukuriami įrenginiai. Judama pirmyn ne dėl gilinimosi į konkrečias detales, o dėl jų tobulesnio sujungimo. Visas technikos vystymasis per paskutiniuosius dešimt metų yra pagrįstas naujų sąsajų tarp elementų kūrimu.
Bet žmonių visuomenėje taip vystytis nesugebame, nes jos elementai – mes patys, o mums nesinori jungtis, ir todėl nesuprantame, ko iš mūsų reikalauja vystymosi dėsnis. Tai šiandien didžiausia žmonijos problema, kilusi dėl nesupratimo, kad esame naujoje epochoje.
Baal Sulamas šį laikotarpį vadina „Paskutiniąja karta“, nes žmonės pradeda suprasti, kad individualus egoistinis vystymasis baigiasi ir tolimesnė pažanga įmanoma tik kuriant teisingą tarpusavio ryšį. Turime suprasti, kad priklausome vienai sistemai, kurioje veikia abipusio įsitraukimo, tarpusavio supratimo dėsnis.
Visi žmonės turi jaustis kaip ląstelės arba vieno kūno organai, teisingai susiję tarpusavyje. Kai mes susikuriame tokį ryšį, tai jame jaučiame bendrą jėgą, jungiančią visą gamtą, kuri vadinama „Kūrėju“. Mes patys ją kuriame savo teisingu susijungimu ir atskleidžiame joje.
Tokia žmogaus paskirtis šiame pasaulyje ir mūsų laikmečio esmė. Iki šios būsenos žmonija privalo nedelsiant pakilti. Kuo greičiau suvoksime etapus, kurie jau yra gamtos programoje, ir patys panorėsime juos įgyvendinti, tuo geresnis ir malonesnis bus mūsų vystymasis. Mes suprasime, kokį tikslą turime ir gausime teisingą reakciją iš gamtos į visus mūsų veiksmus.
Galutinė būsena gamtoje jau egzistuoja ir joje mes visi idealiai susiję vienas su kitu. Tokia sistema vadinama „Adomu“, pirmuoju žmogumi, kitaip tariant „panašiu“ („dome“) į bendrąją gamtos jėgą – davimo ir vienybės jėgą. Teisingas tarpusavio susijungimas vadinamas meile, kuriai esant kiekvienas supranta kito poreikius ir gali teisingai tarpusavyje sąveikauti.
Mylėti – vadinasi – žinoti, kaip aš turiu aprūpinti kitą tuo, ko jam trūksta, o kitas gali man duoti tai, ko trūksta man, – taip mes sudarome bendrą visos žmonijos integralųjį mechanizmą. Turime suprasti, kad pasaulyje nieko nereikalingo nėra sukurta. Ir jei žinome sistemą, tai rasime kiekvienam tinkamą vietą, kurią būtent jis tegali užpildyti.
Kai vaikas renka dėlionę, jam neretai lieka tarsi nereikalingų detalių, bet tik todėl, kad jis nežino viso vaizdo, visos sistemos. Tačiau tas, kas sukūrė šią dėlionę, tiksliai žino, kur turi prisijungti kiekviena jos dalis ir kokia jos tikroji funkcija.
Taip ir mes, kai susipažinsime su visa sistema, suprasime, kad joje reikalingas kiekvienas iš mūsų, ir iš to išvystysime teisingus santykius vienas su kitu. Juk gamtos sistemoje nesukurta nieko, kas nebūtina.
Jei suprantame, kad iš tikrųjų gamtos sistema integrali, tobula, idealiai tarpusavyje susijusi, bet to tik nematome dėl savo egoizmo, tai toks požiūris vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Kitaip tariant, aš nesivadovauju tuo, ką matau ir suprantu dabar pagal savo išsivystymą, tarsi vaikas nemokantis surinkti dėlionės, o stengiuosi rasti teisingą vietą, kad sujungčiau kiekvieną detalę į tobulą sistemą. Tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“.
Todėl mes mokomės, ieškome, tyrinėjame gamtos dėsnius, stengiamės pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti, kaip galime susijungti tam tikra forma. Ir aptinkame mūsų skirtumus, tarsi vaikai, kurie varto dėlionės detales ir negali sujungti jų vienos su kita.
Be to, reikia suprasti, kad visos šios dėlionės dalys, kiekvienas žmogus šiuo laiku, jau išaugo iki savo galutinės būsenos ir daugiau jam nėra kur vystytis. Jei versime jį vystytis kaip anksčiau, tai sulauksime mutacijų ir piktybinių formų.
Ir būtent tai matome mūsų visuomenėje, mūsų vaikuose, kol neišmokome jų teisingo tarpusavio ryšio kūrimo metodo, kuris leistų pereiti prie kito vystymosi etapo. Tik ištyrinėję teisingo tarpusavio ryšio dėsnius, suprasime pasaulio valdymo dėsnius ir galėsime pagerinti savo gyvenimą.

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. pirmosios kongreso pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Naujas laikas, nauji dėsniai

Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Klausimas. Kabalistas negalvoja apie ateitį, tik apie dabartį?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kiek jis atitinka Kūrėją. Jei aš visiškai susilieju su Kūrėju, man dingsta laiko kaip kažkokio faktoriaus samprata, ir apskritai viskas, kas egzistuoja. Aš nesikeičiu, tiesiog visą laiką esu susiliejęs su Kūrėju.
Klausimas. Paprastas žmogus vis galvoja, kas bus po minutės, dienos, metų ir t. t., kuria kažkokius planus. Kabalistas visai apie tai negalvoja?
Atsakymas. Normaliam žmogui reikia „gydytis“, ir tada jis supras, kad laiko, erdvės ir judėjimo koordinatės grynai subjektyvios, ir reikia suvokti jų subjektyvumą, o vėliau – ištaisyti.
Klausimas. Kai kurie mūsų gyvenimo procesai vis tik susiję su laiku: pavyzdžiui, vaikui vieneri metai, ir kol nepraeis keturi metai, jam nesukaks penkeri.
Atsakymas. Žinoma, laikas egzistuoja mūsų koordinatėse, nepriklausomai nuo mūsų. Ir tai tik todėl, kad tu egzistuoji savo gyvūniniame kūne ir tose koordinatėse, kuriose pokyčiai vyksta tam tikra tvarka: vakar, šiandien, rytoj ir t. t.
Todėl neįmanoma grįžti į praeitį, ateitį galima priartinti ir t. t., ir tai todėl, kad mes egzistuojame šio pasaulio rėmuose. Kai tik pakylame virš jo, pradedame visiškai kitaip suvokti laiką, judėjimą, erdvę.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Kas yra amžinybė?

Nuo ko priklauso greita laiko tėkmė?

Klausimas iš „Facebook“. Kaip galima įvesti į sistemą Kūrėją? Kūrėjas sukūrė šį pasaulį, o jūs manote, kad Jį galima atskleisti žmogišku protu?
Atsakymas. Ne, aš taip nemanau. Jūs visiškai teisus. Kūrėjo negalima įvesti į sistemą, Jo negalima atskleisti žmogišku protu ir žmogiškais jausmais.
Tam reikia savyje sukurti tokias sąlygas, kad įgautume savybes, jausmus, sąvokas, adekvačias Kūrėjui. Tada pradėsime Jį jausti.
Kaip ir mūsų pasaulyje: jei aš jaučiu kažkokį reiškinį, tai jis egzistuoja manyje, todėl galiu jį jausti išorėje. Taip sukurti visi mūsų prietaisai.
Jeigu kažkoks prietaisas nenustatytas tuo dažniu ar tam reiškiniui, kurį turiu ištyrinėti, tai aš jo nepagausiu. Tarkim, be radijo imtuvo negaliu sugauti radijo bangų, o pats neturiu tokio jautraus prietaiso savyje.
Todėl paprastas žmogus mūsų pasaulyje negali pajausti Kūrėjo, kol tinkamai nenusistato Jo atžvilgiu. Ką reiškia nusistatyti? Tam egzistuoja metodika, vadinama „kabalos mokslas“. Tai Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodika. Ji pagrįsta tuo, kad duoda žmogui galimybę palaipsniui įgauti adekvačias Kūrėjui savybes. Ir jas turintis žmogus gali atskleisti Kūrėją.

Iš 2017 m. liepos 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Kas yra Dievas?

Ar Dievas yra?

Pagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Visas mūsų darbas – išsiaiškinti, kur mūsų laisvas pasirinkimas ir kaip tinkamai jį išnaudoti. Juk viskas ateina iš Kūrėjo: ir Šviesa, ir noras duoti, ir noras mėgautis. Bet kurgi sąveikaujant Šviesai ir norui randame kažką, kas priklausytų nuo mūsų?
Ar Kūrėjas tyčia paliko tą sritį laisvą (antra trečioji Tifėrėt dalis), kur esame nepriklausomi? Ar tai Jis apsimeta, ir pats nepastebimai prižiūri mus it mažus vaikus, manančius, kad juos namuose paliko vienus.
Valios laisvė realizuojama tik grupėje, dešimtuke – joje atsiskleidžia Kūrėjas. Taške, kur susiliečiu aš, grupė ir Kūrėjas, atskleidžiu tą laisvą sritį noro, minties, veiksmo viduje: baltą dėmę, terra incognita, neatskleistąją žemę.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Klausimas. Jei kabala – tai mokslas, kaip organizuoti visuomenę, tai ji turėtų turėti praktines rekomendacijas, kaip spręsti žemiškus ginčus, konfliktus ir t. t.?
Atsakymas. Žinoma. Mes sukūrėme ištisą metodiką, vadinamą „Integraliu ugdymu“, kuri padeda spręsti konfliktus materialiu lygmeniu. Ji tinkama skirtingiems visuomenės sluoksniams ir ją galima praktiškai taikyti gamyboje, švietimo institucijose, dirbant su pagyvenusiais žmonėmis, vaikais ir pan.
Jei kalbame apie konfliktų sprendimą grupėje, tai pradėję dirbti dešimtuke, išvysite, kaip kyla apkalbos, nutylėjimai, susierzinimas, nuoskaudos. Dešimtuke atsispindi viskas, kas yra didžioje visuomenėje. Dešimtukas – tai toks minimalus visuomenės pjūvis, kur galima itin greitai, kompaktiškai viską išspręsti ir gauti atitinkamą atsaką iš aukščiau, atskleisti Kūrėją.
Kūrėjas atsiskleidžia tik ten, kur yra dešimt dalių. Jei daugiau nei dešimtukas – patys negalėsime atskleisti Kūrėjo, nes nejaučiame sistemos iš daugiau nei dešimties elementų. Taip viskas sukurta.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Tiesa ims staiga pati skleistis

Objektyvusis pasaulio suvokimas

Klausimas. Ar reikia įrodyti sau, kad Kūrėjas egzistuoja, ar pakanka aklai tikėti?
Atsakymas. Nereikia nei tikėti, nei įrodyti.
Darykite labai paprastai: pamėginkite visuose savo veiksmuose įsivaizduoti, kad juos jums rodo Kūrėjas.
Nesvarbu, ar esate su draugais, ar darbe, vairuojate ar dalyvaujate kur nors – visa tai – Kūrėjo demonstracija, taip Jis jums atrodo. Pamėginkite atskleisti Jį savo mintyse ir jausmuose, suprasdami, kad juos jumyse sukelia Kūrėjas.
Pasistenkite pagauti, kad Jis jus žadina, ir ką turite atlikti kartu su Juo, ir per tą mintį, per tą jausmą užmegzkite ryšį su Juo, būkite vienybėje, taip, kad jūsų veiksmai vyktų tuo pat metu, paraleliai, kad sutaptų, susilietų.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiau žinojimo – bilietas i naują pasaulį

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs!

Kur rasti Kūrėją?

„Žinojimo viduje“ – tai suvokimas keturiuose kūniškuose, gyvūniniuose jutimo organuose, per kuriuos matome šį įsivaizduojamą pasaulį, tai paaiškės paskui, kai išvysime tiesos pasaulį, aukštesnįjį pasaulį.
Mūsų prigimtinis, įgimtas suvokimas grindžiamas gavimu, sugėrimu į vidų. Bet studijuodami kabalą, dirbdami grupėje, veikiant į Šaltinį grąžinančiai Šviesai, imame visiškai priešingai suvokti pasaulį, kaip pasakyta: „Mačiau atvirkščią pasaulį“ – ne per gavimo, o per davimo prizmę, būdami panašūs į Kūrėją.
Ir tuomet jaučiame Kūrėją, susiliejame su Juo ir suprantame, kad be šios aukštesniosios jėgos daugiau nieko nėra. Ir taip imame suvokti aukštesnįjį pasaulį – Kūrėjo atskleidimo mums dydį.
Skirtumas tas, ar išnaudosime savo norą mėgautis egoistiškai, kad gautume visa, kas supa, ar eisime aukščiau žinojimo, virš noro mėgautis, naujai suvokdami tikrovę – taip, kokia ji iš tiesų yra, ne manyje, objektyviai.
Ir tuomet matysiu ne savyje, ne savo norą mėgautis, o Šviesą, aukštesniąją jėgą, užpildančią visą tikrovę. Tai ir vadinama dvasiniu suvokimu, „aukščiau žinojimu“, davimu, meile, atspindėtąją Šviesa. Taip imu jausti, kur iš tiesų esąs.
Atsiveria vidinis matymas, įeinu į naują, tikrąjį pasaulį. Suprantu, kad anksčiau buvau uždarytas savo egoistiniame nore, kurio apskritai nėra, tai tiesiog iliuzija, suteikianti man galimybę savo pastangomis įeiti į aukštesnįjį, šviesų pasaulį, pačiam pasiekti Kūrėją ir pasakyti: „Tai mano Kūrėjas! Tai mano pasaulis!“

Iš 2018 m. vasario 18 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Vertinkite davimo savybę

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis