Klausimas. Koks Jūsų požiūris į meną?
Atsakymas. Menas – tai natūrali mūsų vidinio pasaulio išraiška, jo dalis, kurią žmogus nori kažkokiu būdu pavaizduoti, apdainuoti, įamžinti.
Klausimas. Menas – tai egoizmas ar meilė artimui?
Atsakymas. Žinoma, egoizmas!
Klausimas. Vadinasi, reikia iš jo vaduotis?
Atsakymas. Ne. Jį reikia perkeisti. Mūsų prigimtis – egoistiška, bet mes neturime naikinti egoizmo.
Čia mes susiduriame su labai įdomiu klausimu. Egoizmas ne sunaikinamas, o pakeičiamas meile artimui. Jis tampa priešingas – tai vadinama „pagalba prieš tave“.
Klausimas. Ar galima tai išreikšti meno kūriniuose?
Atsakymas. Ir dar kaip! Jūs pamatysite, kokie tai bus šedevrai! Juk žmogus išreikš ne tik savo egoistinius, bet ir altruistinius proveržius, susiliedamas su kitais į vieną visumą, jausdamas kitus kaip save ir šioje simbiozėje kurdamas naujus kūrinius. Jis atras visiškai naujus pojūčius ir jų išraiškos formas!

Iš 2014 m. rugpjūčio 5 d. Toronte vykusiu interviu su V. Kanevskiu

Klausimas. Teisingumo sistema skirta nustatyti, kokie veiksmai yra teisingi, o kokie ne, atskirti gėrį nuo blogio, apsaugoti mūsų visuomenę ir skatinti teigiamą elgesį. Kaip tinkamai turi būti sukurta teisingumo sistema ir kokios jos funkcijos visuomenėje?
Atsakymas. Teisingumo sistema – tai švietimo sistema. Teisėjo uždavinys žmonėms paaiškinti kiekvieno įvykio esmę, jo teigiamus ir neigiamus aspektus žmogaus ir visuomenės, gyvūnų, augalų, gamtos, Kūrėjo atžvilgiu. Teisėjai turi paaiškinti žmogui vieno ar kito veiksmo esmę.
Veiksmai gali būti įvykdyti nore, mintyse arba praktikoje pačiam žmogui, jo giminaičiams, tautai. Teisėjas – tai žmogus, jaučiantis giliausią kūrimo prasmę, gamtos dėsnius ir paaiškinantis žmogui jo nukrypimą nuo pageidautino vidinio bei išorinio elgesio, kurį reikia taisyti.
Kodėl būtina teisingumo sistema? Faktas tas, kad negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai instinktyviai veikia, vedami vidinės sistemos, kuri neklausia apie jų norą ir nesuteikia jiems jokios valios laisvės. Jie veikia taip, kaip liepia sistema.
Mes negalime kaltinti liūto, kad jis užpuolė elnią, juk tokia liūto prigimtis – ne bloga ir ne gera, o paprasčiausiai – instinktas. Bet apie žmogų galime pasakyti, kad jis padarė gerą ar blogą veiksmą. Todėl galim teisti jo mintis, norus ir veiksmus.
Dėl šios priežasties žmogui reikalingas mokymas, ugdymas. Jį reikia mokyti visko gyvenime. Tuo tarpu gyvūno nereikia mokyti nieko – užtenka jį maitinti, o priaugdamas kilogramų jis įgyja tinkamą požiūrį į savo aplinką ir gali gyventi.
Jokie gyvūnai nesiunčia savo jauniklių į mokyklą – tai reikalinga tik žmogui. Juk jis specialiai taip sukurtas, kad būtų užpildyta ta tuščia sritis, kurią gamta jame paliko. Užpildyti ją žmoguje – vadinasi – jį išugdyti. Šeimos, visuomenės užduotis – suteikti žmogui žinias, kurių jam trūksta iš prigimties.
Todėl visais laikais žmonija kūrė įvairias mokyklas, kurių pareiga vaiką išmokyti visko, ką turi žinoti suaugusysis, kad išgyventų ir pritaptų visuomenėje.
Jeigu po tokio mokymo žmogus vis dėlto elgiasi ne pagal tos visuomenės standartus, tai jį teisia ir rūpinasi, kaip užpildyti ugdymo spragas, atsiradusias vaikystėje.
Tarkime, aš susirgau gripu ir nenuėjau į mokyklą tą dieną, kai mokė, jog vogti negalima. Užaugau nežinodamas apie tokį draudimą. Staiga po keleto metų man atsirado galimybė pavogti: aš paėmiau svetimą piniginę ir buvau pačiuptas.
Man šokas, nesuprantu, ko iš manęs nori, nes aš iš tikrųjų nežinojau apie draudimą. Piniginė tiesiog gulėjo, ir aš ją paėmiau. Bet štai man viską paaiškina. Teisėjas skelbia: „Tokiais štai veiksmais galimą ištaisyti šitą žmogų ir panaikinti jo išsilavinimo trūkumą.“
Žmogus, kuris aiškina, kokiais veiksmais ir kokia forma reikia papildyti mano išsilavinimą, vadinamas teisėju. Teisėjas užsiima ištaisymu. Suprantama, kad jis ne pats ištaiso – už jo yra ištisa išsitaisymo sistema. JAV kalėjimas ne veltui vadinasi „taisymosi įstaiga“ (Correction Institution).
Žmogus patenka į kalėjimą, kad išsitaisytų. Tai yra teismas turi tiksliai išsiaiškinti, ko trūksta žmogui tam, kad jis taptų vertu nariu didžiulės visuomenės, visos tautos, ir kuo galima kompensuoti šitą trūkumą.
Galbūt reikia žmogui pavesti kažkokį išskirtinį darbą arba pasiųsti rūpintis gyvūnais į zoologijos sodą, o gal pasodinti karu su mažais vaikais mokytis mokykloje, jeigu jam trūksta žinių. Teismas turi rasti tinkamiausią sprendimą.
Pasakyta: „Pastatyk sau teisėjus ir sargybinius prie kiekvienų vartų“ – „vartų“, vedančių į žmogaus formavimąsi. Tuo mes pripildom žiniomis žmogų, padarydami jį naudinga visuomenės dalimi.
O jeigu nusikaltėlis praėjo per išsitaisymo sistemą, išrinktą teisėjų, ir vėl grįžo į nusikaltimo kelią, už tai atsakingas teisėjas! Matyt jis suklydo, netiksliai nustatė, kokia buvo žmogaus problema ir kaip jį galima ištaisyti.
Teisėjas priima sprendimą tartum gydytojas, išrašantis receptą. „Bausmė“ žmogui turi padėti pasveikti. Bausmė – tai išsitaisymas, o ne atbuvimas uždarame kalėjime. Pagal Torą nėra tokios bausmės kaip kalėjimas. Matom ir patys, kad kalėjimas nepadeda. Žmogus išsitaiso gaudamas nuobaudų, specialių darbų ir žinių, kurios užpildo jo ugdymo spragas. Jeigu jis neišsitaiso, vadinasi, reikia išsitaisyti teisėjui.
Teisėjo užduotis – suprati, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, koks jo auklėjimo trūkumas lėmė blogą elgesį, ir kaip reikia jį auklėti, kad jis daugiau nekartotų prasižengimų.
Teisėjas turi būti psichologas, žinoti žmogaus prigimtį ir suprasti, kaip jį veikia aplinka. Neleistina žmogų laikyti kalėjime: jis patenka į siaubingą aplinką ir tesimoko tapti blogesniu. Jeigu jau žmogų sodina į kalėjimą, apskritai nebegalima jo išleisti. Juk po išbūto laiko nusikaltėlis tampa dar aršesnis. Kalėjimas – tai nusikaltėlių mokykla.

Iš 409-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014-06-17

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką man pasiimti į naująjį pasaulį?

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Klausimas: Kaip atrodys valstybė, gyvenanti pagal tarpusavio laidavimo dėsnius?
Atsakymas: Žmonija ateity negamins produktų daugiau, nei reikia, kad galėtų egzistuoti.
Tokią egzistavimo formą lemia dvasinių vertybių iškėlimas virš materialiųjų. Jei žmogus visa širdimi įsitraukia į dvasinį kilimą, jam materialiai egzistuoti daug ir nereikia – tik įprasto, normalaus lygio.
Reikia truputį sporto, maisto, miego ir šeimos šalia. Galbūt jam būtina specifinė apranga darbui, tačiau asmeniškai jam to nereikia. Jis apskritai atsisakytų visko, bet, būdamas fiziniame kūne, privalo juo pasirūpinti.
Visa, kas nebūtina, suvokiama kaip našta, spaudimas. Prie tokios egzistavimo formos žmonija priartės palaipsniui. Mes netrukus pasieksime situaciją, kad iš inercijos vis dar gaminsime daugybę nereikalingų prekių, bet pamažu nustosime jas pirkti.
Žmonės mažiau pirks ne dėl to, kad turės mažiau pinigų, kitaip tariant, ne dėl išorinių priežasčių, o dėl vidinių – tiesiog neturės noro. Požiūris į tai staigiai pasikeis, dings susidomėjimas: „Na, nusipirksiu, o ką man tai duos?“
Noras vis mažėja, kol visiškai dingsta. Vienas noras keičia kitą. Žmonijai turi atsiskleisti dvasinis noras, ir nors tai dar  toli, bet palaipsniui jau pradeda neutralizuoti materialinį norą.
Žmonės perka vis mažiau. Per kelerius artimiausius metus pamatysime, kaip žmonės taps abejingi materialiems pirkiniams. Ne todėl, kad kažkas juos ribos, o todėl, kad nebejaus tam poreikio.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal temą „Žmonių vienybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pačioje apverstos piramidės apačioje

Augimo ekonomikos galas

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Tyrimai (K. Andersonas, psichologas tyrinėtojas, žurnalas „Psichologijos mokslas“, Berklis): Apie žmonių materialinės padėties ryšį su jų gerovės laipsniu. Nauji tyrimai rodo, kad bendrai laimė gyvenime labai susijusi su tuo, kiek esate gerbiamas ir kaip jumis žavisi aplinkiniai, o ne nuo jūsų materialinės padėties – ne nuo to, kiek pinigų yra jūsų banko sąskaitose. Laimingam gyvenimui aplinkinių pagarba yra svarbesnė už pinigus!
Komentaras: Mūsų esmė – noras mėgautis, ir ne taip svarbu – kuo, tačiau stipriausias ir ilgiausiai trunkantis noras yra susijęs su pagyrimu, pagarba, garbe, šlove. Todėl integraliojoje visuomenėje visa ekonomika ir nauda remsis ne piniginiu atlyginimu, o visuomenės pritarimu.
Gyvenimo lygis bus vienas visiems, ir skirsis tik individualiomis kiekvieno žmogaus prigimtinėmis ypatybėmis, o atlyginimas už pastangas duoti visuomenei bus „mokamas“ visuomenės požiūriu į žmogų. Šiuo atveju konkurencija bus daug kartų didesnė negu siekiant materialaus atlyginimo. Žr. Baal Sulamo str. „Paskutinioji karta“.

Video klipas rusų k.

Klausimas: Apie kokius gamtos dėsnius kalbama?
Atsakymas: Laikytis gamtos dėsnių – vadinasi – visų pirma ištirti: kas yra žmogus, kokia jo aplinka, kaip jie veikia vienas kitą.
Tai taip pat priklauso gamtos dėsniams, juk mes patys esame gamtos dalis. Visų pirma reikia ištirti žmogų. Kiekvienas turi būti psichologas – dėl savęs ir dėl žmonių visuomenės, kad žinotų, kaip sutarti su kitais, o ne tik pulti kažką, negalvojant apie pasekmes.
Iš pradžių reikia ištirti, kas toks yra žmogus, kodėl vystomės tokia forma ir ar turime galimybę priešintis tokiam kriziniam vystymuisi. Ar mums bus naudinga, jei sugebėsime ją sustabdyti? Juk tikriausiai gamta stumia mus į kažką naujo, geresnio? Mums reikia suprasti, koks jos tikslas ir eiti jo link.
Turime suprasti, kodėl mums dabar nematomas šis būsimas paveikslas. Juk mes visa laiką matėme perspektyvą ir vystėmės, siekdami atskleisti kažką naujo, pakilti aukščiau, o  šiandien – priešingai, nusiviliame ir nykstame, nieko daugiau nenorime.
Tikriausiai ir ši forma tinkama ir pageidautina tolimesniam vystymuisi, kai reikia palikti savo esamą būseną ir pakilti į visiškai kitą. Turbūt todėl jaučiame tokį nusivylimą, nuovargį, bejėgiškumą, kad nenorėtume šiandieninės būsenos tęsti ir joje likti.
Greičiausiai kita būsena bus visiškai kitokia. Mes tarsi paliekame visą praeitį, panyrame į ritualinį apvalantį baseiną, nuplauname, apsivelkame viską nauja ir pereiname į naują pasaulį! Mes daugiau nenorime būti susiję su šiuo pasauliu, mes jau pakankamai jį užteršėme – suskaidėme, kūrėme blogį sau ir kitiems, artimiems ir tolimiems.
Kritiškai pažvelgus į šį pasaulį, išaiškėja, kad jame nėra nieko, ką galima būtų paimti su savimi į naują gerąjį pasaulį. Jei manęs laukia kažkoks nuostabus, idealus pasaulis, tai ką aš norėčiau paimti į ten su savimi iš šio gyvenimo? Turiu idealią šeimą? – Ne. Vaikų, draugų, darbą – ne, ne ir ne. Tačiau ką tada galiu paimti su savimi, jei pereinu prie idealaus gyvenimo?
Kritiškai peržiūrime visą savo gyvenimą ir nerandame jame nieko, išskyrus nusivylimą. Bet gal tai kažkoks perėjimas prie visiškai naujos būsenos? Gal todėl jos nematome, o kita vertus, nusiviliame ir nenorime to, ką turime dabar.
Mes nematome šios situacijos sprendimo. Tokia padėtis susiklostė visame pasaulyje, vis daugiau žmonių gyvena tik šia diena, net neplanuodami rytojaus, pagal principą: gyvename todėl, kad gyvename.
Tai ypatinga būsena, todėl mums iš mūsų mažo tyrimo reikia suprasti, kad greičiausiai mes paliekame visą ankstesnį gyvenimą ir pereiname į naują išmatavimą – į naują egzistavimo lygmenį. Peršokame į kitą pakopą – gimstame naujame pasaulyje.
Tai pasaulis, kur veikia kiti – integralūs dėsniai, kuriuos mums jau pradeda rodyti gamta: abipusė visų priklausomybė nuo visų, uždaras, apvalus pasaulis, lygybės, vienybės pasaulis, geros draugiškos šeimos egzistavimo dėsniai. Štai prie ko mes, matyt, dabar artėjame.
Mes dar tuo įsitikinsime: ar tai tik mūsų svajonės, ar tai iš tikrųjų laukia žmonijos, ir mes privalome prie to prieiti arba sąmoningai, arba verčiami mus valdančių jėgų.
Žinoma, bus naudinga ištyrinėti visus šiuos dėsnius, juk žinosime, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą pačiu palankiausiu būdu. Iki šiol vystėmės dėl to, kad gamta stūmė mus iš nugaros, pridėdama mums naujų troškimų.
Tačiau šiandien – ne. Šiandien priėjome aklavietę ir privalome patys ištirti, koks turi būti tolimesnis žingsnis – kokiu tikslu, kodėl, kaip jį atlikti. Kai atskleisime, pamatysime šį naują gyvenimą, mums taip pat teks ieškoti, kokiomis priemonėmis jį pasiekti.
Visose ankstesnėse kartose, pereidami iš vienos būsenos į kitą, nuo vienos visuomeninės formacijos į kitą, vystėmės instinktyviai, o šiandien priešingai – turime vystytis sąmoningai. Mūsų pareiga – suprasti gamtą ir jos dėsnius, ir kada vykdysime juos sąmoningai, turėdami pakankamai žinių apie save ir žmonių visuomenę, tai pereisime į naują būseną. Mes tarsi gimdome pačius save.
Šį kartą mums reikia būti aukštai, kad iš viršaus pažvelgtume į save ir savo būseną. Šito niekada nebuvo anksčiau. Mes visada tekėjome kartu su gyvenimo tėkme – tik pirmyn: dar viena revoliucija, dar viena nauja mašina, nauja galimybė. Bet šiandien mūsų sąmonė turi pakilti aukščiau mūsų gyvenimo, nužvelgti visą žemės rutulį ir žmonių visuomenę globaliu žvilgsniu iš aukščiau – ir tuomet vystytis toliau.
Pirmą kartą gamta reikalauja iš mūsų: iš visų kartu ir iš kiekvieno be išimties aiškiai suvokti: kas mes tokie, kokiame pasaulyje esame, į kokią būseną vystomės. Pirmą kartą iš manęs reikalaujama būti žmogumi – suprantančiu, žinančiu gyvenimo esmę.
Todėl mūsų kursas skirtas ne šiaip laikui užpildyti, o turi padėti mums visiškai pakeisti savo gyvenimą ir pakelti jį į naują lygį, siekti tobulybės.

Iš 2011 m. gruodžio 27 d. pirmosios pamokos apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Pasaulio žmogus

Atverti žmonijai akis

Klausimas: Pradėdami įgyvendinti integralios visuomenės programą, turime kaip nors įveikti galimus nesutarimus. Kaip įtikinti žmogų, kad jam užtenka, pavyzdžiui, 40-ties, o ne 150 kv. m. gyvenamo ploto kaip pas kaimyną? Kokius argumentus jam pateikti?
Atsakymas: Savo gyvenimo būdą žmonės keis priklausomai nuo mūsų judėjimo integracijos link.
Kiekvienam žmogui bus reikalingas atskiras kambarys, kad galėtų mokytis ir netrukdytų kitiems. Manau, kad pakanka kiekvienam turėti po kambarį ir bendros svetainės, virtuvės bei papildomų pagalbinių patalpų – tai normalus gyvenamasis plotas. Tokiomis sąlygomis galėsime aprūpinti visus, jei tik nesivaikysime pertekliaus, o namo standartu laikysime būtent tokį pavyzdį.
Tą patį galima pasakyti ir apie maistą. Labai nesunku apskaičiuoti maisto kiekį vienam žmogui. Tikriausiai tai bus tam tikras rinkinys, atitinkantis jo įpročius – nacionalinius, kultūrinius ir t. t., tačiau riboto asortimento – ne 50 dešros rūšių, kurias šiandien galime išvysti prekybos centruose. Tokia įvairovė tiesiog neturi prasmės. Dabar tuo naudodamasis kai kas iš tavęs pasipelno, bet kai uždarbis nerūpės, visas šis perteklius automatiškai išnyks.
Krizei tęsiantis išvysime, kaip šimtai milijonų žmonių lieka be darbo, perkamoji galia staiga dramatiškai krinta ir natūraliai dešimtys nereikalingų rūšių išnyksta nuo lentynų, nes jų tiesiog niekas nebeperka. Perteklius sumažės natūraliai, neturime apie tai net galvoti. Pasaulis natūraliai iš pertekliaus atrinks viską, kas būtiniausia normaliam gyvenimui, nekenkiant sveikatai.
Komentaras: Suprantate, egzistuoja tam tikra baimė, nes žmonės, gyvenę socialistinėje santvarkoje, galiausiai susidūrė su deficito augimu, kai reikėjo eikvoti daugybę laiko, kad įsigytų būtiniausių dalykų. Todėl jie turi stereotipą, kad teks stovėti eilėse.
Atsakymas: Ne, eilių nebus. Manau, viskas bus organizuota pagal pristatymo į namus principą. Jūs užsakinėsite tai, kas būtina, o tam tikra organizacija, užsiimanti aprūpinimu, pristatys viską, ko reikia. Lygiai kaip kitos organizacijos rūpinsis butų remontu ir kitais patarnavimais.
Tai – būtinos darbų rūšys, kurias žmonija išlaikys šalia tam tikrų pramonės šakų, žemės ūkio ir t. t. Vadinasi, eikvosime savo jėgas ir laiką tam, kas iš tikrųjų būtina.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?

Ar yra išeitis?

Receptas nelaimėliams

Kadangi mūsų požiūris į pasaulį ir į gyvenimą absoliučiai pasikeis, visi žmogaus ištekliai – protas ir širdis, norai ir mintys, išskyrus tai, kas būtina fizinio kūno egzistavimui, bus nukreipti tam, kad pasiektume harmoniją su gamta. Tada visiškai suprasime jos sumanymą, jos kryptį, jos aukščiausiąją išmintį ir atitinkamai  pakilsime į šį lygį, t. y. į lygmenį aukščiau gimimo ir mirties.
Reikia tik įsivaizduoti, apie ką mes kalbame. Juk jei aš suvokiu visą gamtą, tai suvokiu tokį jos lygmenį, iš kurio žiūrėsiu į save kaip į mažą ir laikiną elementą. Bet aš jau matau iš kito lygmens, tarsi pakylu aukščiau savęs. Žmogus čia randa absoliučiai aiškius atsakymus į klausimus apie gyvenimo prasmę, egzistavimą.
Žinoma, tai veikia jo mentalitetą, elgseną, jo kultūrinius, socialinius ir visuomeninius ryšius. Jis kitaip suvokia pasaulį, save. Jis jau pradeda svarstyti ne iš laikinų nykstančių pozicijų: šiandien aš čia, o rytoj – ne, todėl koks man skirtumas, jeigu manęs jau nebebus.
Mes net negalime įsivaizduoti tos didžiulės permainos, kuri vyksta mumyse, kai pradedame matyti save egzistuojančius begalinėje laiko ašyje. Ir mūsų kūnas jau suvokiamas kaip lydintis gyvūnas.
Mums  kuriasi tokia psichologinė nuostata, kuri keičia iš pagrindų mūsų požiūrį į kitus, į save, į pasaulį, kitaip tariant, aš jau pradedu žvelgti į save ir kitus iš amžinybės pozicijos. Tai mane visiškai pakeičia, pakelia ir padaro rimtu pasaulio žmogumi.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralųjį  auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Aiškintis, aiškintis, aiškintis…

Kaip suprasti japoną?

Manojo „Aš“ filosofija

Klausimas: Pinigai praranda savo galią. Ar vėl netapsime žemdirbiais, kad išliktų civilizacija?
Atsakymas: Nemanau. Pasaulio ateitį matau šitaip: visi žmonės visuomenės labui dirba keletą valandų per dieną žemės ūkyje, pramonėje, tose srityse, kuriose dirbame ir dabar. „Pasaulis gyvena kaip įprasta,“ – rašo Rambamas. Mes keičiame ketinimą, dėl kurio atliekame savo veiksmus, o tuomet matome, kurių iš jų nereikia atlikti, nes jie žalingi, kuriuos reikia apriboti, o kuriuos – modifikuoti.
Žinoma, pramonė, bankininkystė, prekyba ir kitos mūsų veiklos sritys labai pasikeis. Vis dėlto, kiekvienas dirbs apskritai visuomenei naudingą darbą.
Visi gyvensime subalansuotoje visuomenėje, kurioje niekam neatsiras poreikis turėti daugiau nei būtina paprastam, normaliam gyvenimui. O būtinas yra tautinis ir pensijų draudimas, ligonių kasos, atostogos, švietimo sistema, paslaugos senoliams ir pan.
Trumpai tariant, mūsų visuomenė taps vieninga šeima, praktikuojančia subalansuotą vartojimą. Kiekvienas žmogus bendram labui atiduoda maksimumą, o iš visuomenės gauna normą, būtiną egzistavimui.
Be to, kiekvienas privalo keistis į gera, mokydamasis vis labiau vienytis su kitais ir su visa sistema apskritai. Kartu aš atskleidžiu savo ryšį su jais, atskleidžiu bendrą sielą, kuri tampa mano siela. O kitas žmogus, darydamas tą patį, atranda, kad tai – jo siela. Taip kiekvienas, panašiai kaip ląstelė, žino ir jaučia tai, kas vyksta bendrame kūne.
Turime pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas įgis visą sielą. Sykiu pasieksime ir išsitaisymo pabaigą. Tuomet įvyks vyksmas, vadinamas „rav paalim mekabcyel“ – bendra sąveika, kurioje kiekvienas veikia kaip bendra siela. Visi susijungs, ir išnyks savo asmeniškumo pojūtis. Taip grįšime į Begalybės pasaulio būseną.
Žvelgiant į artimiausią ateitį: kalbant apie šeimą, visuomenę, darbą, subalansuotą teisingą paskirstymą, socialinį teisingumą, į tai, ko reikia kiekvienam, kad normaliai gyventų, pasirinkimas vienas – davimas aplinkai. Duodamas žmogus prisipildo, nes daugiau nieko nenori. Tuo jis mėgausis. Šiame lygyje mus laikys Šviesa, ir kiekvienas palaikys kitus.
Toks mūsų vystymosi kelias, ir nukeliauti jį turime labai sparčiai. Tai matome iš didėjančių pokyčių tempų. Per keletą metų visa taip pasikeis, kad žvilgtelėję atgal nesuprasime, kaip gyvenome anksčiau.

Iš pirmosios 2011 m. rugsėjo16 d. pamokos Toronto kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Pasaulis be Holivudo: fantastika ar tikrovė?

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?

Klausimas: Ar šiandien įmanoma universali ekonomikos teorija visiems?
Atsakymas: Ekonomika – tai mūsų tarpusavio ryšio atspindys. Kabalos mokslas, iš esmės, aiškina mums būtent ekonomiką – tai, kaip aprūpiname vienas kitą. Rūpindamasis kitais, aš atlieku išskaičiavimą: kiek turiu iš jų gauti, kad jiems duočiau.
Būtent apie tai Baal Sulamas rašo „Raštuose apie paskutiniąją kartą“ ir laikraštyje „Narod“: kaip įvesti teisingus tarpusavio ryšius, koks turi būti teisingas pasidalijimas, kas yra subalansuotas vartojimas, kaip gauti tik tai, kas būtina, o visame kitame kiek įmanoma padėti kitiems.
Tai ir yra ekonomika. Tiesa, dar neišmokome aprašyti jos tokiomis formulėmis, kurios būtų suprantamos šiuolaikiniams ekonomistams. Mes patys dar neturime aiškaus supratimo ir pajautimo artimiausių mažųjų pakopų, kuriomis kildami pereisime nuo dabartinės kapitalistinės ekonomikos į pusiausvyros ekonomiką.
Mes suprantame, kad tam reikalingi dvasiniai degalai, kadangi materialiajame pasaulyje kiekvienas gaus tai, kas būtina pagal savo prigimtį, o pertekliaus niekam neliks. Tai kas gi varys žmones? Juk egoistinis noras neišnyksta, jis tik auga – tuo labiau dvasiniame pasaulyje, kur jis milijardus kartų stipresnis. Todėl ten ir gauname Aukštesniąją Šviesą, o ne nuotrupas kaip čia.
Taigi, mūsų problema – pereinamasis laikotarpis nuo kitų išnaudojimo dėl savęs į savęs panaudojimą dėl kitų. Kaip man vartoti minimumą ir mėgautis davimu? Tam reikia, kad Šviesa „išverstų išvirkščiai“ mano prigimtį. Kaip gi to panorėjus, kaip iš anksto to paprašyti, išvengiant kančių?
Aišku, kančios privers mus būti pasiruošusius bet kam. Tačiau aš pats turiu įsivaizduoti davimo paveikslą, kad dabartinė būsena atrodytų man blogiau už mirtį. Ateitis turi šviesti taip stipriai, kad beatodairiškai užsimanyčiau išsikapstyti iš dabarties. Ten, priekyje, manęs laukia toks puikus gyvenimas, kad esamas egzistavimas praranda bet kokią prasmę – tai tik trukdo, reikia jį užbaigti.
Kaip nupiešti tokį paveikslą? Iš vienos pusės, jame slypi didelė kančia, tačiau iš kitos pusės, tai – meilės kančia, kamavimasis dėl didybės. Mūsų pasaulyje žmonės dažnai atiduoda savo gyvenimą tam, kad pasiektų paveikslą, kurį patys nusitapė. Galima visą gyvenimą išdirbti vandentiekininku arba elektriku. Kodėl gi visi dar kažką vejasi? Kad gautų priedą, nors gyvuliniame lygmenyje jis nėra būtinas. Tai jau ne įspūdingos atostogos, o sąskaita banke, kuri savaime suteikia malonumo.
Taigi, dar negalime paaiškinti, kaip pereiti nuo kančios prie traukos, neapčiuopiame realių ekonominių priemonių, kurių bus imtasi kartu su visuomenės auklėjimu. Ateityje turėsime tai padaryti.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

KGB ilsisi

Pusiausvyros ekonomika