Vienybę galime pasiekti tik atakuodami. Juk mumyse yra jėga, kuri visokiais būdais priešinasi vienybei. Bet ši jėga mums niekur netrukdo šio pasaulio ribose. Žmogaus egoizmas netrukdo jam šiame pasaulyje, o tik padeda vystytis.
Todėl visai neblogai, kad mumyse yra egoizmas. Priešingai, jei vaikas nieko nenori, nesiekia užkariauti viso pasaulio, vadinasi, jis dar nėra išsivystęs, ir tai kelia nerimą.
Kuo didesnis šio pasaulio žmogaus egoizmas, tuo didesnės galimybės padaryti pažangą. Reikia tik nukreipti savo egoizmą teisinga tėkme, kad nebūtų destruktyvus ir nedarytų visuomenei žalos. Bet jei egoizmo padedamas žmogus atliks didelį darbą ir daug pasieks, tai bus tik gėris ir jam, ir pasauliui.
Tiksliau sakant, tai netgi ne „egoizmas“, o vystymosi jėga, slypinti evoliucijos programoje, visoje gamtoje ir taip pat kiekviename žmoguje. Tikrasis egoizmas, apie kurį yra pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą ir priedą jam, Torą, kaip priemonę jam išsitaisyti“, kuri pasireiškia tik tada, kai mes siekiame vienybės. Šioje vienybėje atskleidžiame jėgą, kuri jai trukdo.
Noras vienytis – tai mūsų siekis ištaisyti bendrą sielos sistemą, pirmąjį žmogų, Adomą, kuris sudužo. Mūsų pareiga ištaisyti jį, juk Kūrėjas paruošė mums sudužimą, kaip darbo vietą, kad mes sujungtume visas sudužusias dalis.
Siekdami jas sujungti, mes ir atskleidžiame jėgą, kuri priešinasi vienybei. Būtent ši jėga ir yra egoizmas. Tik prieš ją yra jėga, vadinama Tora, Šviesa, grąžinančia į šaltinį. Reikia žinoti, kaip atskleisti savyje šį blogio pradą, šią gyvatę, trukdančią mums susivienyti.
Reikia vertinti jėgą, kuri priešinasi vienybei, ir nenaikinti jos. Reikia surinkti šias jėgas iš visų ir pasistengti jas įveikti. Ir tada išsiaiškinsime, kad negalime su ja susilyginti, juk tai jėga, sukurta Kūrėjo, ir todėl prieš ją reikalinga Tora, išsitaisymo Šviesa.
Tik tiems žmonėms, kurie suvokė vienijimosi būtinybę, reikalinga Tora, Aukštesnioji šviesa, kuri veda mus į vienybę ir išsitaisymą.
Nepaisant didžiulės egoizmo jėgos pasipriešinimo, Toros jėga sujungia mūsų akmenines širdis, sušildo jas, ištirpdo, paversdama į verdančią lavą, vieningą jėgą. Ir tada mes ateiname į vieną dvasinį indą (kli) iš dešimties sfirų, parcufą, dalį Adomo Rišono, kurį Kūrėjas sukūrė ir suskaldė.
Taip judame pirmyn, ir viskas prasideda nuo mūsų siekio vienytis. Nereikia ieškoti blogio prado daugiau niekur, o tik vienybėje. Tokiu būdu ji atsiskleis. Mes neieškome blogio, o ieškome gėrio, susijungimo, vienybės, ir tada atskleidžiame blogį.
Mes visada einame dešiniąja linija, o jei joje atsiskleis kairioji linija, vadinasi, ji turi egzistuoti lygiagrečiai dešiniajai ir būtina mums. Tada dirbame viduriniojoje linijoje, kad teisingai išnaudotume kairiąją ir dešiniąją linijas, kaip vieną visumą.
#227991

Iš 2018 m. birželio 8 d. pamokos pagal temą „Vienybės ataka“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Ataka dėl susivienijimo

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Kūrėjas – tai meilės jėga, egzistuojanti grupėje, bet paslėpta nuo mūsų. Kai norime priartėti prie tos jėgos, susisiekti, susilieti su ja, ištikimai jai tarnauti – tai vadinama suartėjimu su Kūrėju. Kūrėjas neegzistuoja kaip asmenybė – tai mus apvelkanti savybė. Be kūrinio nėra Kūrėjo.
Taip tuščiame kosmose karaliauja tamsa, jei niekas neužkerta šviesai kelio. Bet jei pastatome kokią nors pertvarą, tai išvysime, kad šviesa yra. Be šio atstumiančio Šviesą ir priverčiančio ją šviesti ekrano, nematome Šviesos, vien tamsą.
Yra Šviesa, yra Kūrėjas, užpildantis visą pasaulių sistemą. Bet tik uždėję ekraną, kad Jį atskleistume ir prilygtume Jam, Jį atskleidžiame. Kūrėjas užpildo visą pasaulį, aukštesnioji Šviesa yra visiškoje ramybėje. Bet mes nejaučiame jos, nes esame visiškai priešingi Jam savo egoizmu. Kiek norime prilygti šiai davimo ir meilės savybei, tiek užlaikome Šviesą ir ją aptinkame.
Aplink mus egzistuoja dvasinė tikrovė, visiškai ištaisyta būsena, absoliutus, didžiulis, beribis davimas tarp visų kūrinijos dalių. Ir tik aš – mažytė sudužusi kūrinijos dalis, atplėšta nuo visų kitų. Ir todėl žiūriu į juos per savo sudužimo prizmę.
Savo tikrąją būseną galima išvysti tik kabalistinės grupės, dešimtuko atžvilgiu – tai vienintelė vieta, kur galiu priartėti prie tiesos.

* * *
Kūrėjas atvedė mane į grupę ir pasakė: „Pasirink šį gerą likimą, vaikeli!“ Ir aš turiu jį priimti. Nors matau dešimt materialių kūnų, kurie vargiai supranta, ką daro ir dėl ko čia atėjo. Tačiau turiu visa tai priimti, kaip man duota Kūrėjo, vadinasi absoliučiai tobula. Kitaip tariant, esu visiškai ištaisytoje visuomenėje ir dabar viskas priklauso nuo manęs.
Dirbdamas dvasinį darbą ir kildamas 125 pakopomis vis labiau įsijungiu į grupę ir kaskart vis labiau atskleidžiu Kūrėją. Bet visa tai vyksta grupėje, nėra kitos tikrovės.

* * *
Tai tik mano vaizduotė, kokiais matau grupę ir draugus. Grupė man duota Kūrėjo iš aukščiau kaip kamertonas, pagal kurį turiu nustatyti save. Dvasinė grupė yra taisymosi pabaigoje, tai tarsi motinos įsčios, kur turiu įsijungti kaip embrionas ir augti, maitintis, suaugti.
Užbaigęs vieną pakopą pereinu prie kitos ir pradedu viską nuo pradžių: embrionas, maitinimas, brendimas. Ir taip kaskart iš naujo, kol visiškai imsiu atitikti grupę, t. y. iki pat savo taisymosi pabaigos.
Su Kūrėju nedirbu tiesiogiai, su Juo susisiekiu dirbdamas dešimtuke, grupėje. Grupė tampa mano AVAJA, jos dalys vis labiau susijungia. Nematau pačios Šviesos, jaučiu ja užpildytus indus, susijungiančius tarpusavyje. Šio abipusio prasiskverbimo jautimas suteikia man visus pojūčius; Šviesą suvokiame tik per indus.
Kai vienas indas kiek labiau prasiskverbia į kitą, jaučiu jų atitikimo matą ir mėgaujuosi tuo sutarimu. O bet kokį nutolimą ir konfliktą jaučiu kaip kančias, skausmą. Taip suvokiame Šviesos buvimą ir jos nebuvimą. Šviesa pasireiškia tik per norus.
#237612

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Gyvenimas – tai žaidimas. Visur ir visada. Tai gamtos duota visuose lygmenyse. Kad augtų, keistųsi, dialektiškai kurtų save, tolygiai vystytųsi, žmogus turi žaisti!
Bet kuri žolytė žaidžia, kad augtų. Pažiūrėkite į šuniukus, kačiukus – į ką tik norite – visi žaidžia. Žmonės nuolatos žaidžia, tik to nejaučia. Žmogus eina į darbą, į armiją, kariauja, miršta – viskas žaidimas.
Jei įsivaizduoju praeitį, dabartį bei ateitį ir jas sujungiu – tai žaidimas. Kitaip tariant, žaidimas – tai būsimos būsenos įsivaizdavimas ir judėjimas ją realizuoti.
Žmogus visada žaidžia ateitį, nesvarbu, kokią. O jei liaujasi, vadinasi, tai mirtis. Taip sukurta gamtos.
Klausimas. Ar Kūrėjas gauna malonumą, kad žmogus priima šį žaidimą?
Atsakymas. Tai, kad žmogus priima šį žaidimą, jis pats įpareigoja Kūrėją žaisti ir tampa Jo partneriu. Todėl jis vadinasi Adam – panašus į Kūrėją, nes perpranta visą šį žaidimą.
Būtent čia slypi valios laisvė ir kelio pasirinkimas. Arba žmogus nenori čia dalyvauti, arba, priešingai, dalyvauja, kad pasiektų aukštesnį tikslą. Jis supranta, kad šis žaidimas reikalingas tik tam, kad pakeltum jį į kitą lygmenį.
Žaidimas – tai sistema, kaip plėtoti bet kokią gamtos dalį visuose lygmenyse.
#237537

Iš 2018 m. gegužės 30 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas

Žaidimas pagal Kūrėjo sumanymą

Nesidrovėkite žaisti

Iš pamokos tema „Ataka dėl susivienijimo“
Kai žmogus pajunta beviltiškumo būseną, be jokios prošvaistės ir palaikymo, kai jaučiasi bejėgis, susipainiojęs mintyse, nesuvokiantis, kokiame pasaulyje egzistuoja ir kas su juo atsitiks, kurio siela ir protas tarsi rūke, jam gali padėti tik vienas dalykas: nežiūrint į nieką, rasti siūlo galą, rišantį jį su Kūrėju.
Juk tai Kūrėjas pasiuntė jam tokią būseną. Ir vien tik nuo tokios minties, kad tai atėjo iš Kūrėjo, užsidegs šviesos kibirkštis, spindulys prasimuš pro plyšį, ir žmogus pradės kilti.

***
Kiekviename iš mūsų slepiasi gyvatė, tačiau be jos dar yra kibirkštis, duota Kūrėjo. Ir jei mes norime sujungti mūsų kibirkštis kartu į vieną didelę kibirkštį, tai visos mūsų gyvatės irgi susipins į vieną kamuolį. Ir tada mes pajusime, kiek jos priešingos mūsų bendrai kibirkščiai.
Vadinasi, yra viena didelė gyvatė ir viena didelė kibirkštis, o mes pradedame dirbti: turėdami kairiąją ir dešiniąją linijas, prašome trečiosios – Kūrėjo jėgos. Tai Jis sukūrė blogio pradą, visas šias gyvates, ir Jis patalpino mumyse dalį savęs – dieviškąją kibirkštį. Todėl mes galime per šią kibirkštį kreiptis į Jį ir paprašyti prilaikyti šią gyvatę.
Kūrėjas vis labiau atskleidžia savo didybę, ir tai mums leidžia kilti aukščiau gyvatės. Pirmas pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas į pirmąją dvasinę davimo pakopą. Ten mes jau turime tikėjimą aukščiau žinojimo ir norime viską padaryti dėl Kūrėjo, kurį matome kaip didingą.

***
Jei staiga atsiskleidžia neapykanta draugams, tai reikia melstis, kad ta neapykanta virstų meile. Neapykantos atskleidimas – tai pažangos ženklas. O jei norime iš tiesų judėti į priekį, turime neapykantą paversti meile.

* * *
Žmogus turi matyti save padalintą į dvi dalis: apačioje gyvūnas, asilas, o viršuje ant asilo sėdi egoizmas, milžiniška jėga, neduodanti susijungti su kitais, ir taip pat kibirkštis, kuri traukia susivienyti. O dar aukščiau – Kūrėjas.
Asilas gyvena šio pasaulio viduje, ir aš jį aprūpinu viskuo, kas būtina, optimaliu būdu. Virš šito yra mano egoizmas ir taškas širdyje, o Kūrėjas – aukščiau visko šito.

Mano pirmas veiksmas – aprūpinti asilą viskuo, kas jam būtina, kad liktų ramus. Kaip pasakyta: „Nėra duonos, nėra Toros“. Ir tada jau aš galiu galvoti tik apie tai, kaip užauginti tašką širdyje, sujungti jį su kitais taškais dešimtuke ir atskleisti Kūrėją.
Tada įvyksta trečias veiksmas: pabunda mano egoizmas ir neleidžia man to padaryti. Tada aš turiu galimybę kreiptis į Kūrėją su malda ir gauti jėgų iš viršaus, kurios leidžia taškui širdyje valdyti dalį egoizmo. Iš egoizmo statoma apatinė parcufo dalis, o iš taškų širdyje – viršutinė dalis, plius dalis, iš kurios aš kreipiausi į Kūrėją.
Tada aš turiu visas dvasinio statinio dalis: roš-toch-sof ir pradedu statyti dvasinį parcufą, sielą. Visa tai reikia dabar įvykdyti praktiškai, mes stovime pačiame dvasingumo prieangyje.
#227998

Iš 2018 m. birželio 8 d. rytinės pamokos

Klausimas. Jeigu Kūrėjas – visų nesklandumų pasaulyje šaltinis, tai kai prilygsiu Jam, tapsiu tų nesklandumų priežastimi?
Atsakymas. Aišku. Jausi, kad visi nesklandumai pasaulyje kyla dėl to, kad neperleidi visos Kūrėjo Šviesos pasauliui.
Klausimas. Ir kaip kabalistas su tuo gyvena? Jis nuolat jaučia depresiją, kad neperduoda Šviesos kitiems?
Atsakymas. Kabalistas neturi depresijos. Tiesiog tada jis jaučia, ką gali atlikti.
#237513

Iš 2018 m. liepos 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Daryti daugiau gerų darbų

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Šviesa – tai labai paprasta!

Apie Izraelio tautą sakoma: „Tave pasirinko Kūrėjas“. Pasirinko duodamas didesnį, labiau išsivysčiusį norą mėgautis, verčiantį domėtis kūrimo tikslu, išsitaisymu, gyvenimo prasmės klausimu.
Tokie klausimai kyla nedideliam žmonių skaičiui, tiems, kuriuos Abraomas atrinko iš visų babiloniečių ir subūrė į grupę „Izrael“ (jašar-kėl – tiesiai pas Kūrėją). Ten link nukreiptas jų vidinis noras, gautas iš aukščiau.
Po Adomo sielos sudužimo prie Pažinimo medžio visos dalelytės nukrito ir susimaišė. Tačiau veikiamos Šviesos, grąžinančios į šaltinį, pirmos ima keltis šviesiausios ir mažiau suskilusios sielos dalys. Izraelio tauta atrodo pati egoistiškiausia, bet tik todėl, kad joje atsiskleidžia egoizmas. Iš tikrųjų pats didžiausias egoizmas glūdi sielose, kylančiose vėliau.
Pirmiausia įvyko sudužimas ir visų dalių susimaišymas, po to prasideda šių nuosėdų, visų sluoksnių, suskirstytų pagal egoizmo laipsnį, filtravimas. Tokia tvarka veikia ir mūsų pasaulyje. Yra labai protingi žmonės: mokslininkai, išradėjai, yra ir techniniai specialistai, inžinieriai, realizuojantys šiuos išradimus praktiškai. O vėliau šios naujovės perduodamos žmonėms naudoti.
Tai pat ir kabalos moksle yra mokslininkai – kabalistai, taip pat „techninis personalas“ – mokiniai, perimantys idėjas bei jas realizuojantys visuomenėje. O žmonės visa tai gauna ir kiekvienas naudoja pagal savo galimybes.
Tarkime, perkant automobilį, manęs nejaudina, kas yra jo mechanizme – svarbiausia išmokti vairuoti. Bet yra specialistų, kurie sukonstravo automobilį ir supranta, kaip šis veikia. Kabalos mokslo veikimo principai tokie patys kaip ir kitų pasaulio mokslų.
Mūsų karta išgyvena krizę, nes jau metas žinoti, kaip veikia gamta, susipažinti su visomis jos sistemomis. Mes visiškai realizavome save materialioje plotmėje: ką gi dar galima padaryti? Pritaisyti dar kelis mygtukus? O paties žmogaus vidus lieka toks pat.
Per visą savo vystymosi istoriją žmogus bandė sukurti išorines sistemas, kurios suteiktų laimę, džiaugsmą, ramybę. Taip sukūrėme aplink save materialų rojų, bet jis laimės neatnešė.
Priešingai, priėjome aklavietę. Materiali gerovė neišvaduoja nuo problemų ir neužpildo mūsų. Būtent šiais laikais atskleidžiame tuštumą savyje, nors aplinkui – tikras perteklius. Tai vadinama blogio atskleidimu, kai suvokiame, kad reikia taisyti save iš vidaus – ten tikroji problema. Taigi, atėjo laikas tikram išsitaisymui.
Taip, kaip anksčiau taisėme išorinį pasaulį, taip dabar turime taisyti vidinį žmogaus pasaulį. Čia irgi yra „mokslininkų“, „inžinierių“ ir „vartotojų“.
#221606

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos tema „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kol kas laukia…

Žydų tauta – kaip riešutai maiše

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Neįmanoma mėgautis susijungimu, kol nepadarysi gerų darbų, kurie tai lems, kol nesilaikysi visų sąlygų, reikalaujančių suteikti malonumą Kūrėjui.
Kitais žodžiais tariant, žmogus turi džiaugtis malonumu, kurį suteikia Kūrėjui, vykdydamas jo įsakymus. O patyrus malonumą iš veiksmų, galima Kūrėją suprasti būtent per šį malonumą. (Baal Sulamas „Paskutinioji karta“)
Norint suteikti malonumą Kūrėjui, reikia atlikti gerus darbus aplinkiniams, juk nesvarbu, ar tu juos atlieki žmonėms, ar Kūrėjui.
Tačiau mūsų egoizmas sukyla prieš tokius veiksmus. Kūrėjo atžvilgiu tu tarsi ir esi pasiruošęs atlikti gerus darbus, nes egoizmas tam pritaria. Bet jei tu tikrai nori, kad jie būtų skirti Kūrėjui, tai galima pasiekti, tik darant gerus darbus žmonėms.
Klausimas. Vadinasi, be veiksmų aš negaliu susilieti su Kūrėju ketinimais?
Atsakymas. Negali! Visi ketinimai tik apgaudinėja tave, o veiksmai tiksliai parodo, ar tavo ketinimai teisingi.
Svarbiausi yra veiksmai, kai tu organizuoji žmones, kad jie būtų susiję tarpusavyje gerais ryšiais.
#227406

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Ketinimo kontrolė

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.
#227673

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Kur slypi valios laisvė

Tapti Kūrėjo laidininku

Klausimas. Dvasinis pasaulis – tai tikrasis pasaulis, o materialus pasaulis – iliuzija. Tik dvasinį pasaulį kuriu aš, o materialus pasaulis – objektyvi realybė mano noro gauti viduje?
Atsakymas. Pats nieko nekuriate. Tiesiog dvasinius pasaulius galite keisti, ir pagal tai keisis jo pasekmė mūsų pasaulyje. Bet pačiame materialiame pasaulyje nieko nekeičiame.
Matote, kaip rutuliojasi istorija, ir nieko joje pakeisti negalime. Šiandien pildosi tai, apie ką kalbėjome prieš dvidešimt metų, nes žmonės nesikeičia.
Klausimas. Jeigu materialiame pasaulyje nieko negalime pakeisti, kam reikalinga iliuzija, kad galime veikti ir kažką keisti jo lygmenyje?
Atsakymas. Jeigu dar neegzistuojate dvasiniame pasaulyje, kaip galite ką nors keisti? Privalote būti mūsų pasaulyje, mokytis, ką daryti ir pamažu dalimis pervesti per dešimtuką visas savo pastangas į dvasinį pasaulį.
Klausimas. Kitaip tariant, šio pasaulio plotmėje nieko nepakeisi?
Atsakymas. Galima, jei žmonės panorės priartėti prie savo dvasinių šaknų. Pokyčiai vyksta tik per aukštesniąją pakopą. Visas valdymas – aukštai.
#237606

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupieškime tobulą pasaulį!

Kur yra dvasinis pasaulis?

Ar galime pakeisti dvasinės šaknies materialią pasekmę?

Klausimas. Gamtoje yra tam tikri „jutikliai“, pagaunantys gėrio ir blogio jėgas. Pavyzdžiui, augalai jaučia, žmogus geras, ar blogas. Ar gali žmogus su savo ribotais jutimo organais atskirti gėrį ir blogį?
Atsakymas. Atpažinti gėrį ir blogį labai sudėtinga. Kabala teigia, kad visa mūsų prigimtis – blogis, nes ji absoliučiai egoistinė, tai tik noras mėgautis. Taip esami sukurti, užprogramuoti ir su tuo nieko nepadarysime.
Jei norime, kad mumyse susidarytų kitokia atskaitos sistema – gėrio, išėjimo iš savęs, jutimo už savo ribų, tai tokia sistema susiformuos tik veikiant išoriniam laukui – Aukštesniajai jėgai, davimo ir meilės jėgai. Ji sukūrė mus egoistais tam, kad mumyse būtų šios dvi jėgos, tarp kurių priimtume sprendimą savanoriškai, teisingai vystytis.
Todėl svarbiausia – pritraukti sau aukštesniąją, teigiamą jėgą, kad ji mumyse imtų kurti naują sistemą – lygiagrečią mūsų egoistinei.
Tai bus įmanoma, jei sukursime labai paprastą laboratoriją. Ją sudaro dešimt žmonių (gali būti šiek tiek mažiau ar daugiau, bet pakanka maždaug tokio skaičiaus), kurie pagal kabalos metodiką mėgina sistemingai užmegzti tarp savęs altruistinius ryšius, teikti tarpusavio pagalbą.
Jie tiria, kaip funkcionuoja aukštesnysis laukas, kaip pakilti virš savęs, virš savo egoizmo; kaip kito atžvilgiu išeiti „iš savęs“; jausti ne save, o jį; bandyti jį užpildyti. Tai ir vadinasi „artimo meilė“, kai pagal savo galimybes užpildai jo norus. Jei taip veikiame tarpusavyje mažoje grupėje, to pakanka, kad imtume jausti aukštesniojo lauko poveikį.
Šis laukas mus keičia. Atsiranda nauji pojūčiai, nauji vidiniai pažinimo metodai. Tampame subtilesniais savo elgesio, įtakos, siekių ekspertais.
O tuomet atsiranda galimybė pamatyti save, savo egoizmą iš šalies ir taip judėti pirmyn, kuriant save tarp egoistinės gavimo ir altruistinės davimo sistemų.
Iš esmės galime eiti pirmyn tol, kol mūsų egoizmas bus sėkmingai panaudotas altruistiniam tikslui, juk jis bus reikalingas tik tam, kad jaustume pasaulį šalia savęs ir per save užpildytume aplinkinius. Todėl egoizmas nenaikinamas. Viskas priklauso tik nuo tinkamo jo panaudojimo.
Jei egoizmą naudosime šitaip, tai iš tikrųjų atskleisime, kad esame Aukštesniajame pasaulyje, kitoje erdvėje – davimo ir meilės savybėje, kuri suteikia amžinybės, begalybės, tobulumo pojūtį, leidžia pakilti virš visų neigiamų pojūčių, kuriuos šiandien pakiša egoizmas.
#220096

Iš 2017 m. lapkričio 24 d. TV programos „Kartu apie tai, kas svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, III dalis