Klausimas: Draugai mėgina įtikinti mane pakeisti savo nuomonę ir sutikti su grupe. Ir tai mane liūdina, nes aš atleidžiu jiems jų klaidas ir esu pasirengęs tęsti savo kelionę drauge su jais. Kodėl gi jie nemano, kad galiu turėti savo nuomonę, skirtingą nuo grupės? Man tai nemalonu!
Atsakymas: Aišku, kad tau nemalonu. Rytoj draugai gali ateiti pas tave ir pasakyti, kad grupė priėmė sprendimą visiems vilkėti vienodas uniformas – klouno kepurę ir liemenę – viena pusė mėlyna, o kita raudona. Ir ką tu pasakysi?
Tai jau ne kažkoks racionalus ginčas apie tai, kokiu keliu eiti, kai nuomonės išsiskiria, bet abi puses palaiko daug žmonių. Ir todėl galima pasirinkti bet kurią iš jų ir bet kuriuo atveju laikytis visuomenės nuomonės: ne tos, tai kitos, ne su „komunistais“, tai su „kapitalistais“. Nėra problemų, juk visuomenė pripažįsta ir vienus, ir kitus.
Bet jeigu rytoj grupė tau pasakys kažką tokio, kas iš viso nepriimta visuomenėje? Tu sakai, kad negali vaikščioti su klouno kepure, ir ką gi tada su tavimi daryti? Neįmanoma, kad vieni būtų su kepurėmis, o kiti be jų – grupė turi būti vieninga. Privalome priartėti prie tikslo. Jeigu, pasak Baal Sulamo, tikslas reikalauja tokio kelio, tai mes būsime priversti taip daryti.
Komentaras: Aš ir toliau būsiu jūsų draugu, tik be klouno kepurės!
Atsakymas. Bet tada tu mums – ne draugas. „Draugas“ (haver) – iš žodžio „susijungimas“ (hibur). Jeigu nesutinki su mumis, tai negali būti mūsų draugu. Lygiai taip pat besąlygiškai kaip įpareigojimą nešioti klouno kepurę privalai prisiimti pareigą platinti integralųjį ugdymą.
Tai apskritai neturėtų kelti tau klausimų. Yra mokytojas, kuris priima sprendimą, ir tas mokytojas – ne aš, o Baal Sulamas. Aš tik aiškinu jo idėjas, ir mums tereikia jas įgyvendinti. O jeigu žmogus to nedaro, tai kam jam būti su mumis ir be reikalo gaišti laiką? Jis vis tiek nieko nepasieks, juk eina su mumis tik ten, kur leidžia jo egoizmas. O kai tik egoizmas protestuoja ir prireikia eiti truputį aukščiau žinojimo, – per tai jis jau nebegali perlipti.
Aš neignoruoju tokių žmonių, juk jie turi stiprią nuomonę. Ir jeigu jie įveiks tą savo pasipriešinimą, tai stipriai patobulės. Bet jeigu neįveiks – tai taps tiesiog kliūtimi visiems likusiems. Tai ir vadinama „gręžti skylę bendros valties dugne“. Todėl jiems nėra vietos mūsų tarpusavio pasitikėjimo valtyje.
Kelias kuriamas iš visumos taškų, kurių kiekvienas ne iškrenta iš visų kitų, o yra susijęs su esančiais prieš jį ir po jo. Todėl visi drauge jie sudaro liniją. Tik taip šis takas atves tave į Karaliaus rūmus.
O visur kitur, kur karaliauja tavo egoizmas: iš kairės ir iš dešinės kelio pusės, tu gali sutikti su grupe. Bet visa tai nėra dvasinis kelias. Iš visko, kas yra prieš tavo akis, tau reikalingi būtent šie ginčytini taškai. Todėl Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atsiskleidžiančiais nusidėjėliais. Be šio atsiskleidimo būtų neįmanoma tobulėti. Būtent atsiskleidžiantys nusidėjėliai atveda prie dienos šventumo. Dėl Šviesos, nušviečiančios kelią, tu staiga matai priešais esančias kliūtis ir džiaugiesi, kad jos atsiskleidė.
Todėl džiaugiuosi matydamas, kaip šie nusidėjėliai atsiskleidžia mokiniuose, juk be to neturėtume su kuo dirbti. Jeigu nenori šio darbo, tai gali eiti į kitą vietą: į kairę arba į dešinę pusę – religijos arba chasidizmo link. Ten iš tavęs nereikalaus įveikimo ir tikėjimo aukščiau žinojimo, ir tu tiesiog mokysies.
Čia tu neišsiversi be grupės jėgos, mokytojo ir Kūrėjo jėgos tam, kad pritrauktum Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Tu privalai stovėti su draugais aplink Sinajaus kalną – tarpusavio neapykantos kalną, ir būtent nepaisydamas neapykantos norėti susijungti. Tokia Toros, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, kuris šviečia tau nuo šio kalno viršūnės, gavimo sąlyga.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 13 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Viskas, ką matome šiame pasaulyje, nepriklauso dvasinio pasaulio lygmeniui. Tejaučiame tik iškreiptą didžiulės dvasinio pasaulio tikrovės dalelę. Kol kas tiek tegalime pajausti savo sugadintuose induose, kad galėtume palaikyti juose gyvybę, pamaitinti save šioje pseudobūtyje, vadinamoje gyvenimo prakaitu.
Mūsų pasaulis, jo įstatymai, gamta, mokslas – visa tai yra vaizduotės išdava, tai juntama tik mūsų įsivaizduojamuose egoistinio noro induose,  žemiausioje pakopoje. Viskas, ką galime pasiekti, pasitelkę mokslą, net jeigu jis vystytųsi dar  tūkstantį metų, liks egoizmo viduje.
Šis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Virš jo atskleisime aukštesniosios tikrovės – altruistinio noro – kitaip sakant, kabalos mokslo dėsnius, kurie priklauso išsitaisymo pasauliui.
Tada materialusis pasaulis išnyks. Juk jis egzistuoja ne šiaip egoistiniame nore, o žmoguje. Šis pasaulis ir viskas, kas jame yra ar bus: dinozaurai ir liūtai, žvaigždės ir planetos egzistuoja žmogaus viduje. Mes stebime ne Visatą, o savo materialaus noro gelmes.
Jį taisydami viską nutekinsime iš egoizmo į altruizmą, ir materialusis pasaulis išnyks. Todėl neverta dėl jo stengtis. Visa tai – tik pagrindas būsimiems etapams.

Iš 2013 m. sausio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Klausimas. Kaip pamatyti aplink save savybes, sfiras, o ne žmones?
Atsakymas. O kam tau matyti žmones mūsų, žemiškąja, šio žodžio prasme? Kam tau veidai? Negi kūnas kažką reiškia? Jis nieko nepasako apie žmogų.
Tiesą sakant, greitai nustosime kreipti dėmesį ir į charakterio savybes. Juk žmogus gauna jas gimdamas arba perima iš aplinkos. Tai nėra jis pats.
Jį paleido į šį pasaulį tėvai, jis buvo mokomas vienose ar kitose įstaigose, kurių jis pats nepasirinko, ir visą gyvenimą žmogų supo kokia nors aplinka. Galiausiai šiandien matome jame būtybę, sukurtą pagal tam tikrą šabloną. Toks jis yra „padarytas“ ir toks nugyvens gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos.
Tai nėra tikrasis jis, čia nėra ko jam priskirti. Jame nėra nė trupučio ko nors pirminio, savito – nei jo kūno savybėse, nei charakterio bruožuose. Viskas – pasekmė to, ką jis vienaip ar kitaip gavo iš kitų…
Žmogus manyje prasideda nuo to, ką gaunu iš aukščiau. Jeigu tampu grupės nariu ir joje veikdamas stengiuosi, tai ir tas pastangas paskatino atitinkamas mokymas. Tai irgi tik auklėjimas. O jeigu pradedu gauti „apšvietimą“ iš aukščiau, dėl kurio manyje gimsta naujos savybės, priešingos ankstesnėms, tai jau yra naujos būtybės užuomazga, ir ta nauja būtybė neturi jokio ryšio su mano kūnu ar charakteriu. Todėl siela ir vadinama „Dieviškąja dalimi iš aukščiau“.
Štai ir išeina, kad išorinis pavidalas ir žmogaus elgesys visiškai nieko nesako. Svarbus tik žmogaus įnašas į grupę, jo pastangos – į jas žmogus galbūt gaus atsaką iš aukščiau ir įgis tai, kas vadinama „Žmogumi“ (Adam).
O iki tol jis ne Žmogus, jis neturi nieko iš tikrojo jo „aš“. Jeigu per gyvenimą jis neištaisė nė vieno savo noro padedamas Šviesos, grąžinančios prie Šaltinio, tai tarsi ir negyveno. Juk jo dvasinė sąskaita tuščia, jis drauge su visais dalyvauja tik istoriniame evoliucijos procese. Čia nieko neišmatuosi, neįvertinsi, nepasversi dvasinėmis „svarstyklėmis“…
Yra tik viena išlyga: žmogus netuščiai nugyveno gyvenimą netgi neištaisęs savęs, jeigu padėjo išsitaisyti kitiems, jeigu priartino juos prie tiesos. Bet kuriuo atveju verta taip veikti kiek galima daugiau. „Gyvenimo užduotis, – „Paskutiniojoje kartoje“ rašo Baal Sulamas, – yra ta, kad nusipelnytum susilieti su Kūrėju, skrupulingai laikydamasis sąlygos veikti tik Jo naudai, arba padėtum daugeliui kitų susilieti su Juo.“

Iš 2013 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Mūsų keturių aukštų namas

Kongresas Maskvoje. Ketvirtoji pamoka
Klausimas: Ar turi moterys įkvėpti vyrus?
Atsakymas: Moterys gali įkvėpti vyrus kaip niekas kitas. Įsivaizduokite, kad jūsų žmona nuolatos jumis žavisi: „Koks tu protingas, gražus, ypatingas! Aš žvelgiu į kitus vyrus ir matau, kiek tu geresnis ir stipresnis už juos!“
Jei jaustumėte tokį žmonos dėmesį, bėgtumėte namo, sėdėtumėte šalia jos kaip vaikas ir klausytumėte visko, ką ji besakytų. Tokia vyrų prigimtis.
Moterys gali vyrus sukioti kaip panorėjusios. Jei moteris išmintinga, jei ji siekia tikslo ir supranta, dėl ko tai daro, būsiu jai dėkingas, kad dirba, naudodamasi mano prigimtimi. Aš nesmarkausiu ir nesididžiuosiu, kad esu mačo.
Priešingai, būsiu jai ypač atviras: „Egoizmas yra mano prigimtis – niekinga ir šlykšti! Padėk man iš jo išeiti! Imkime ir kartu pasipriešinkime, pakeiskime ją. O paskui tą patį padarykime ir su tavimi.“
Būtent taip turime elgtis su savimi. Tapkime sau psichologais ir pažvelkime į save iš šalies. Tik taip galėsime išeiti iš šios būsenos. Juk lygiai tą patį bandome atlikti grupėje, pozicionuodami save tai aukščiau jos, tai žemiau, kad ji paveiktų mus.
Taip pat reikia elgtis ir šeimoje, nuolatos pakylant ir nusileidžiant vienas kito atžvilgiu. Dėl ko? Kad pasiektume aukštesnįjį tikslą! Todėl man nesvarbu, kokie mano santykiai bus šeimoje, jei tik jie bus teisingai nukreipti į tikslą.
Žmona – jūsų pirmasis pagalbininkas. Ji pažįsta jus kaip niekas kitas, todėl jos teisingas požiūris į jus gali padėti jums greitai pakeisti savo prigimtį.
Turime pradėti specialius mokymus šeimoms, kaip vystyti teisingus tarpusavio santykius ir kaip pakeisti egoistinę prigimtį. Jūs pamatysite, kad po to galėsite teigiamai veikti savo vaikus. Jie bus geraširdžiai, geri, paklusnūs ir išmintingi. Turime pasinaudoti šiomis galimybėmis. Svarbiausia būti brandesniems. Tikslo svarba pateisina viską.
Iš pirminių šaltinių žinoma, kad kabalistai praeityje, priešingai, buvo patenkinti tuo, kad turi piktas ir vaidingas žmonas. Bet mūsų žmonos ne piktos ir ne vaidingos, jos eina su mumis dvasiniu keliu, padeda mums, pataria, kaip dirbti su savo egoizmu ir naudotis juo geriems tikslams.
Turime suprasti, kad mes susiję tik su šiuo bendru tikslu ir viską darome vardan jo – jis mums diktuoja mūsų santykius. Kitaip tariant, aš jokiu būdu nenoriu žaisti su tavo egoizmu, nenoriu naudotis juo, kad įgelčiau tau, – ne! Mes labai išmintingai, subtiliai, taktiškai elgiamės tarpusavyje tiek, kiek teisingai galime išnaudoti ir save, ir savo partnerį.
Šito reikia mokytis. Jūs neįsivaizduojate, kokia tai puiki priemonė mūsų išsitaisymui! Su tuo galima apversti Žemę! Atvirai kalbant, išskyrus žmoną bendražygę jums, gali būti, nieko daugiau ir nereikia. Grupė reikalinga tik tam, kad jus teisingai sujungtų.
Juo labiau, mūsų pereinamajame laikotarpyje yra nemažai šeimų, kur sutuoktiniai juda skirtingomis kryptimis. Tokiu atveju žmogui reikalinga grupė. Tarp kitko, moterų grupė vyrų grupei irgi yra labai stipri paspirtis. Turėkite tai omenyje. Mokykitės teisingų tarpusavio santykių metodų, ir pamatysite, kaip smarkiai tai jums padės.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. ketvirtosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimiausias dalykas pasaulyje

Be moterų pagalbos nepasiseks

Kongresas Bulgarijoje. Trečioji pamoka
Klausimas: Ką manote, jei žmogus, būdamas kabalistinėje grupėje, užsiima kitomis ideologijomis?
Atsakymas: Jis supainios ir save, ir grupę. Aš manau, kad jei užsiimti rimtai, tai kažkuo vienu.
Pavyzdžiui, iš pradžių aš studijavau biokibernetiką, be to, turėjau patį rimčiausią ketinimą būti geriausiu biokibernetiku pasaulyje. Paskui supratau, kad ši profesija manęs netenkina ir pradėjau ieškoti kažko kito. Radau kabalą – ir viskas! Jei jau mokytis kabalos, tai iš paties didžiausio kabalisto. Mokiausi pas daugelį mokytojų, kol radau Rabašą. Tada visiškai atsitraukiau nuo ankstesniojo gyvenimo, persikėliau pas jį, su juo buvau 12 metų iki jo mirties.
Manau, kad kitaip negalima. Neįmanoma nieko pasiekti, jei šokinėsite nuo vieno mokymosi prie kito, nuo įsitikinimų prie tikėjimo. Nė nenoriu svarstyti, blogi jie ar geri, kvaili ar protingi – tai nesvarbu. Tiesiog, jei gyvenate pagal dvi metodikas – tai jau nėra gerai.
Kaip jūs suprasite, kas geriau, o kas blogiau? Nuodugniai neišmanote nei kabalos, nei kitos metodikos. Ką jums duos, jei jas kartu studijuosite? – Mišrainę.
Patariu palikti kabalą ir studijuoti tik vieną metodiką. Tapsite bent vienos srities specialistu.

Iš 2013 m. trečiosios pamokos Bulgarijos kongrese

Klausimas: Jeigu žmogus išėjo iš grupės, ar išliko jo sukauptas „bagažas“, ar sugrįžus neteks pradėti visko iš naujo?
Atsakymas: Iš naujo pradėti nereikės. Jis jau turi karčios patirties, kuri kaip tik padės greitai ir su naujomis jėgomis prisišlieti prie draugų.
Vis dėlto geriau apsieiti be to. Yra pamatinė taisyklė: „Kad ir kas atsitiktų – nepalik grupės“. Su draugais visada veržiamės tik pirmyn. Juk išsiskyrimas su jais – tai atotrūkis, atsijungimas nuo Kūrėjo, ko negalima jokiais būdais leisti. Tai prieštarauja dvasiniam procesui, kurio metu neužsilieku savo būsenose, o tik veržiuosi pirmyn.
Tegu Kūrėjas „kiša man koją“ nors ir kiekviename žingsnyje – tai Jo reikalas. Dėkoju už blogą taip pat kaip už gerą ir jokiu būdu nesu nusiteikęs nukrypti nuo kurso.

Iš 2013 gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp dviejų valdų

Degalų suvartojimas

Rinkis: 3 – 5 ar 35 metai

Būna, kad žmogus fiziškai pasilieka grupėje, lanko pamokas, dalyvauja įvairiuose renginiuose, o iš tikrųjų jis jau pasitraukė iš kelio ir jo širdis – kažkur kitur.
Klausimas. Kaip nuo šito apsisaugoti?
Atsakymas. Tik palenkiant galvą. Kiekviename plieskia egoizmas ir todėl mano pirmasis veiksmas – tai pasilenkti prieš mokytoją, mokymąsi, grupę. Visų pirma, aš anaiptol nesu pats protingiausias iš draugų – atvirkščiai, aš noriu, kad jie nulemtų mano gyvenimo kelią. Juk nulemdamas jį pats aš tiksliai vykdysiu egoizmo paliepimus. It tuomet aš jau nebebūsiu grupėje. Išlipęs iš grupės „traukinio“ iškart atsiduriu savimeilės valdžioje.
Apskritai, viso labo esama dviejų „valdų“:
•    grupė, kurioje mokytojas, draugai, pirminiai šaltiniai ir Kūrėjas sudaro vieną visumą;
•    aš ir supantis pasaulis.
Klausimas. Aš galiu išoriškai „palenkti galvą“. Bet kaip lenktis viduje? Ką daryti su savo mintimis ir jausmais? Ar žmogus gali pajungti juos grupei?
Atsakymas. Yra dvi „svarstyklių lėkštės“: iš vienos pusės – grupė, pritraukianti supančią Šviesą (or makif – OM), o iš kitos pusės – egoizmas ir išorinis pasaulis. Kas man svarbiau?

Suprantama, aš negaliu užtikrinti savo rytojaus, tačiau panaudodamas visas turimas galimybes galiu nusverti svarstykles į dešinę. Kitaip nieko nebus.
Klausimas. Jeigu matau, kad mano grupė ne visai atitinka Bnei Baruch dvasią, kaip galiu pasilenkti prieš draugus?
Atsakymas. Stenkis „lenkti galvą“ prieš juos visame kame, išskyrus tas sritis, kuriose privalai jiems duoti.
Tėvai lenkiasi prieš vaikus ne todėl, kad ima klausytis jų nuomonės. Jų lenkimasis – tai irgi rūpinimasis. Mama tarnauja mažam vaikui tenkindama jo reikmes, o ne jo norus. Jis gali rėkti: „Duok man!“, bet ji neduos, ir tai bus ištikima tarnystė.

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Bulgarijos kongresas. Trečioji pamoka
Klausimas. Mūsų Izraelio grupės užsiima platinimu. Joms reikia visų draugų iš viso pasaulio pagalbos.
Atsakymas. Mūsų draugams iš Izraelio visų pirma reikia Kūrėjo pagalbos. Jis juos muš ir lamdys iki visiško išsekimo, stumdys iš kampo į kampą, darys viską, kad išmuštų iš jų visą paikybę, visą egoizmą, visą gyrimąsi, esą „mes-mes-mes!“, tam, kad visiškai nelikus jėgų jie šauktųsi Jo, kaip pasakyta: „Ir ėmė šaukti Izraelio sūnūs nuo šito darbo“.
Reikia laikytis visiems kartu ir daryti, kas tik įmanoma. Bet drauge reikia nepamiršti, kad viską daro Kūrėjas, ir tik nuo Jo mes priklausome – tai svarbiausia! Juk viską darydami mes norime, kad Jis nulemtų reikiamą veiksmų rezultatą. Jokiu būdu negalima laikyti tikslu kokias nors žemiškas pergales ir pasiekimus. Tikslas gali būti tik vienas – dar labiau susilieti su Kūrėju, dar labiau nuo Jo priklausyti.
Jeigu mes to pasiektume, tai nieko kito mums nereikėtų! Tai, kas vyks žemiškame lygmenyje, neturi jokios reikšmės! Viskas susitvarkys. Nuo mūsų priklauso tik viena – nuolat reikalauti, kad Jis nepaliktų mūsų ir visą laiką žadintų mūsų ryšį, susiliejimą su Juo. Kad suteiktų mums ketinimą viską daryti tam, kad pripildytume Jį, kaip Jis mus pripildo – kaip svečio ir šeimininko pavyzdyje. Štai ir viskas.
Aš be galo džiaugiuosi, aš tiesiog džiūgauju dėl to, kas dabar vyksta. Ko mums dar trūksta, kad jaustume mirtiną baimę, visiško vidinio ir išorinio sudužimo būseną? Jeigu Jis dar pridėtų, būtų dar geriau. Be šito mes neišeisime iš Egipto (egoizmo) tremties.
Taigi nereikia nieko gailėti. Reikia, atvirkščiai, kartu su jais džiaugtis ir tik stiprinti juos ir save mintimi, kad Kūrėjas viską daro tam, kad mes per visas kančias, per visas šias sudėtingas būsenas, pakildami virš jų užmegztume ryšį su Juo. Šiomis būsenomis Jis ir sukuria mums sąlygas, kad mes pagalvotume apie Jį – žinoma, kol kas egoistiškai, drebėdami iš baimės dėl savęs, bet kartu puoselėdami bent kokią nors mintį, kad galime šiais veiksmais pasiekti davimo Jam veiksmą.
Visas mūsų vidinis darbas turi būti visiškai nukreiptas į ryšį su Juo. Išorėje turime daryti viską, ko reikia, o viduje būti tik kartu, susilieję tarpusavyje ir su Kūrėju.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. Bulgarijos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai, ką brangina Kūrėjas

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Klausimas. Kaip judėti pirmyn optimaliai vartojant degalus? Kaip sumažinti sąnaudas iki minimumo?
Atsakymas. Kitaip tariant, kaip sutrumpinti laiką? Kaip pasiekti didžiausio efekto dedant pastangas reikiamoje vietoje ir reikiama forma?
Labai teisingas požiūris. Tiesa, kyla klausimas, ar šis požiūris neatsiranda dėl tingumo. Nors, kita vertus, ir tai gerai – juk, vienaip ar kitaip, mūsų kelias prasideda nuo egoistinio noro.
Dvasiniame pasaulyje dėdami pastangas ir įgydami žinių mes kaip tik ir mokomės, kaip gerinti savo pastangas tam, kad dėtume jų tiksliai tiek, kiek reikia, nė gramo daugiau, ir taip pat tam, kad stengtumėmės ten, kur reikia, ir nenukryptume nė milimetro.
Būtent tai ir aiškina mums kabalistai. Jie sako, kad dirbti reikia tik grupės centre, visiems esant kaip vienam žmogui su viena širdimi, palaikant tarpusavio laidavimą. Jeigu to pasieksite – Kūrėjas atsiskleis.
O vos jums to pasiekus, esamoji pakopa išnyks ir vietoj jos vėl iškils Sinajaus kalnas –neapykantos tarp jūsų kalnas. Ir vėl jūs turėsite vienytis apie tą kalną, vėl kiekvieno jūsų taškas širdyje jungsis su kitų taškais širdyje ir kils virš kalno, virš neapykantos – vienybės ir abipusio davimo link. Jūsų pastangoms esant sėkmingoms, jūs pakilsite į „antrąjį aukštą“, ir taip toliau.
Tokiu būdu tau tiksliai nurodoma pastangų vieta ir koncentracija – nurodoma darbe, mokymosi, draugų susirinkimų metu, kada ir kur tik nori. Apie šią vienybę tu turi nuolat galvoti.
Kaip? Padedant aplinkai. Kitaip negalėsi apie tai galvoti. Čia reikia bendro rūpesčio: tu pasinėręs į jį, jame gyveni, ir jis veikia taip, kad imi drebėti nuo išgyvenimų.
Įsivaizduok kokį nors ryškų gyvenimo atsitikimą: problemas su policija, šaukimą į teismą, fizinio susidorojimo arba viešo pasmerkimo grėsmę… Nelaimingas žmogus, kuriam nieko panašaus nebuvo atsitikę. Taigi lygiai taip pat tu turi jaudintis siekdamas grupės centro. Tuomet sutaupysi laiko ir pastangų.
O jeigu tu dėl to neišgyveni, tai jaudinkis dėl to, kad neišgyveni. Tai vadinama „malda prieš maldą“.
Juk širdies viltys aiškiai jaučiamos aukštesnėje pakopoje. Tu kol kas nežinai, bet tavo širdis jau ten. Ir širdžiai vos sutapus, susijungus su šia pakopa, kaip kad elektros lizdas susijungia su jungikliu, aukštesnė pakopa pradės tau ryškėti.
Tad reikia rūpestingai stebėti, kas slypi tavo širdyje. Ir jeigu širdis „trūkčioja“ – reikia gailėtis. Tik ne dirbtinai, ne pasyviai. Priešingai, reikia atsiduoti aplinkos poveikiui, kad gailėtumeisi iš tikrųjų. Juk tik aplinka geba pakeisti tavo kriterijus, tavo vertybes.

Iš 2013 m. gruodžio 6 d. pamokos „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Dienotvarkė – tai gelbėjimosi ratas

Bulgarijos kongresas. 4–oji pamoka
Klausimas. Jūs dažnai sakote, kad pavydas, pyktis ir garbės troškimas padeda grupės draugams pajudėti susivienijimo link.
Atsakymas. Jeigu draugai grupėje siekia susivienyti ir pajunta įvairiausias kliūtis – pavydą, neapykantą, atstūmimą, – tai jie turi suprasti, kad tai specialiai duoda Kūrėjas tam, kad jie siekdami vienybės įgautų papildomų jėgų, reikalingų pirmajai pakopai įveikti.
Todėl, kai einame pirmyn, visada gauname kliūčių, nes mūsų potencialo per mažai tam, kad pakiltume aukštyn. Truputį pakilau, bet to per mažai, ir esu numetamas žemyn. Dar truputį pakilau – ir vėl bloškiamas žemyn. Visos šios mažos kliūtys paskui sumuojamos.
Negalime vienu šuoliu pasiekti pirmosios pakopos. Sakykime, kad esu ant „nulinės“ pakopos, nuo kurios turiu pakilti iki pirmosios.
Kaip galiu tai padaryti? Kūrėjas suskirsto šią pakopą į daugybę būsenų, kurių metu judu aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn.

Negaliu pakilti aukščiau tam tikro lygmens, todėl pakylu, bet nežymiai.
Užtat po to sumuojamos visos mano buvusios būsenos, kurios buvo būtinos, kad pakilčiau į pirmąjį lygmenį.
Žmogui atrodo, kad nuolat vyksta vienas ir tas pats – netgi galbūt viskas vyksta blogiau nei anksčiau! O iš tikrųjų visa tai sumuojama, kaip pasakyta, kaip kad dedant grašį prie grašio susikaupia didelė suma, kol po grašį surinksime visą mūsų turtą, kuris pasireikš vienu kartu.
Todėl pats svarbiausias dalykas mūsų kelyje – tai kantrybė! O tas, kuriame prabyla išdidumas, pasiliks, kaip sakoma, prie savo interesų nieko nepešęs, jam nieko neišeis. Svarbiausia – kantriai palenkti pačiam save.
Juk visos būsenos, kurias išgyvename – dar kongresas, dar platinimo akcija, dar pamoka, dar seminaras ir t. t., – viskas kaupiasi. Šie veiksmai niekur nedingsta, jie amžiams įtraukiami į jūsų „apskaitos lapą“, kuris nurodo, kiek jums dar liko iki pirmosios pakopos.
O ją pasiekus viskas tampa aišku, toliau einate matydami. Bet pirmoji pakopa pati sunkiausia, todėl ji vadinama „išėjimu iš Egipto“. Visos kitos pakopos irgi nėra paprastos, bet jas įveikiame suprasdami, sąmoningai, jausdami pažangą. O pirmoji pakopa – visiškai mums uždengta.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. 4-osios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis skirtumas

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link