Klausimas: Paprastai žmoguje myliu tai, ką myliu savyje, ir nekenčiu to, ko nekenčiu savyje. Tačiau man nesinori konfliktuoti su kitais žmonėmis, juk dar neišsitaisiau.
Neseniai žiūrėjau spektaklį teatre ir man kilo klausimas: ar įsijautus į kokią nors dramą scenoje ar gyvenime ir taip mokantis išvengti konfliktų, galima imti labiau mylėti kitus žmones?
Atsakymas: Turi puikią galimybę – darbą grupėje. Vaidinkite ten įvairiausius teatrinius pastatymus apie meilę ir neapykantą. Mėginkite visąlaik siekti vienybės ir meilės. Tuomet pajausite, kiek jūsų prigimtis atskleidžia abipusę neapykantą, atstumia vienus nuo kitų.
Taip meilės ir neapykantos derinys visuomet bus tinkamas, ir viskas bus nuostabu.
Galėsite tai tiesiog atidirbti gyvenime. Tam mums ir duotas dešimtukas. Tad nėra ko vaikščioti į teatrą. Teatras tiesiai priešais jus.
#259491

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas visuose gamtos lygmenyse

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Svarbu, kad malda kiltų iš viso dešimtuko, o ne liktų mano asmenine malda. Jei mano malda pasiekia draugų širdis, tuomet ji tikrai pasieks ir Kūrėją.
Jei malda nepraeina per kiekvieną širdį, iš apačios į viršų, nuo Malchut iki Jėsod, o nuo jos iki Hod, o toliau per Nėcach, Tifėret, Gvura, Chėsed, Daat, Bina, Chochma iki Kėtėr, tuomet ji nepasieks Kūrėjo. Juk Kūrėjas – tai Kėtėr.
Todėl turime dirbti ties mūsų vienybe, kad kiekvienas galėtų pasiekti Kūrėją. Juk tai įmanoma tik kreipiantis į draugų širdis, norint įsiskverbti į kiekvieno širdį. Kaip šašlyko gabaliukus suveria ant iešmo, taip mano malda praduria kiekvieną širdį, surenka jas kartu, ir visas šias širdis atnešame Kūrėjui, kad jas ištaisytų ir užpildytų.
Man atrodo, kad draugai yra išorėje, ne manyje. Tačiau iš tikrųjų nieko nėra išorėje – visa tai mano vidinės savybės, bet organizuotos taip, kad jas matau kaip išorines vienos iš savo savybių, kurią laikau savo „aš“, atžvilgiu.
Todėl turiu susijungti su šiomis tariamai išorinėmis savybėmis, kad jos visos taptų mano. Taip visus negyvuosius, augalinius, gyvūninius ir žmogaus norus surinksiu draugėn į vieną norą ir atskleisiu, kad viskas yra mano viduje.
Todėl dešimtuką turi sieti vienas, ištikimas ryšys. Negaliu kreiptis į Kūrėją, jei nesu prisijungęs prie devynių draugų, t. y., prie devynių noro dalelių, per kurias galiu kreiptis į Kūrėją ar gauti iš Jo. Be jų net nesugebu nukreipti savęs į Kūrėją: neįmanoma nukeliauti nuo Malchut į Kėtėr, nepraėjus pro visas draugų širdis.
#264447

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad prašymas pasiektų Kūrėją

Teisingas prašymas Kūrėjui

Nusivilti savo jėgomis

Audringa gyvenimo tėkmė neša mane ir mėgina nuskandinti, o aš turiu per ją įžvelgti, įsivaizduoti Kūrėją, ir suprasti, kas Jo naudai, kad pakilčiau virš visų asmeninių, savanaudiškų išskaičiavimų ir užmegzčiau ryšį su Juo.
Tuomet pamatysiu, kad visos man ateinančios kliūtys – tai pagalba, kad vis stipriau susisiekčiau su Kūrėju.
O norint suprasti, kas Kūrėjo naudai, reikia visą laiką veržtis Jo link ir įsivaizduoti Jo nuomonę: davimo nuomonę, kuri priešinga man.
#264667

Iš 2020 m. gegužės 14 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Avijut – tai egoistiniai norai, kurie atskiria žmogų nuo Kūrėjo. Šį norą būtina įveikti jo nesunaikinant, o pakylant virš jo, išnaudojant jį kaip tinkamą atramą, kurią pasitelkus galima „išjudinti Žemę“.
Todėl egoizmas įprastinės būsenos, kai atskiria mus nuo Kūrėjo, vadinamas „avijut“ – noro storumu, o kai jį tinkamai išnaudojame, tai avijut virsta „zakut“ – apšvietimu, ir priešingai padeda mums atpažinti, ištirti ir priartėti prie Kūrėjo.
Klausimas: Kitaip tariant, avijut – tai grubumas, mūsų norų, dalijamų į keturias pakopas, dydis?
Atsakymas. Taip. Į negyvąją, augalinę, gyvūninę ir „žmogaus“ pakopas.
Klausimas: Kabalistinių terminų verčiau neversti, sakykim, avijut – grubumas?
Atsakymas: Žinoma. Kaip medicinoje pasitelkiami terminai lotynų k., o muzikoje italų, taip ir kabaloje. Reikia tiesiog prisiminti patį apibrėžimą.
#264399

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Kuo svarbus žaidimas žmogui einant dvasiniu keliu?
Atsakymas: Pasakyta: „Visas gyvenimas – žaidimas“. Ir tai tikra tiesa. Juk žaidimas vysto žmones.
Todėl Kūrėjas vysto mus per žaidimą, pakišdamas mums įvairiausias problemas ir kliūtis. O mes mokomės jas įveikti, ir taip auginame save.
Kasdieniame gyvenime mokomės mokykloje, universitete, kažko mokomės namuose ar dar kur nors. Visąlaik įveikiame kokias nors kliūtis, ir taip mokomės gyvenimo mokykloje.
O kabaloje mums duodamos ypatingos kliūtys, kad atvestų mus į būseną, kuri vadinama „visiškas išsitaisymas“, kai žmogus tampa panašus į Kūrėją. Šios kliūtys jau iš anksto duotos kiekvienam žmogui, t.y. kiekvienam sielos tipui, ir turime kaskart jas įveikti.
Taip mūsų siela keičiasi ir pamažu prilygsta Kūrėjui. Kiek įveikiame kliūčių, tiek Kūrėjas atsiskleidžia, iki tiek, kad susivienysime su Juo.
#260557

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas visuose gamtos lygmenyse

Nesidrovėkite žaisti

Kūrėjo žaidimas su žmogumi

Klausimas: Žinant, kad galutinis veiksmas – pradiniame sumanyme, kam mums lakstyti, plėšytis, jei Visagalis anksčiau ar vėliau viską sustatys į savo vietas – jei ne šiame gyvenime, tai kitame.
Atsakymas: Prašom, gali nieko nedaryti. Niekas neverčia. Apskritai nesuprantama, kodėl esi čia ir klausaisi manęs.
Turi galimybę suvokti Jo sumanymą, tapti solidarus su Juo. Net iki tol, kad Visagalis privers tave įvykdyti Jo kūrimo programą, gali pats ją atskleisti ir atlikti. Beje, visiškai sąmoningai, verždamasis pirmyn savo tempu.
Taip pasijausi esąs Kūrėjas. Taip tapsi panašus į Kūrėją ir jausiesi kaip Jis. O tai didelis skirtumas: arba tave ragins kaip asilą, arba pats jausiesi kaip Dievas.
#260023

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kildami pakopomis netenkame ryšio su mūsų pasauliu ar vis labiau jį jaučiame?
Atsakymas: Kildami dvasinėmis pakopomis, viena vertus, vis labiau ir geriau jaučiame, kaip funkcionuoja mūsų pasaulis. Tačiau, kita vertus, netenkame susidomėjimo juo, nes jame negalime naudotis tuo, kad yra priešais mus. Tai nepakankamos jėgos, objektai, apimtys.
Mūsų kūnas turi tiesiog egzistuoti, nes jis susijęs su bet kokia pakopa, kuria kyla siela. Todėl rūpintis kūnu reikia tik tiek, kiek būtina, kad jis egzistuotų: gydyti, maitinti, prausti, migdyti.
Tačiau netgi kai kūno nėra, vis tiek kylama.
#259690

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atitolti, kad suartėtume

Dar kartą apie dvasines pakopas

Ryšys su aukštesniuoju pasauliu

Klausimas: Ėmiau analizuoti save ir priėjau prie išvados, kad nežinau, kas toks esąs. Ar kabala padės man tai išsiaiškinti?
Atsakymas: Kabala padės išsiaiškinti. Bet nejau tai taip svarbu – išsiaiškinti, kas aš toks?
Nesistengčiau to sužinoti, nors, kaip sakoma kabaloje, žmogus siekia pažinti savo sielos šaknį.
Iš principo turime tai sužinoti, bet ne kas aš toks dabar, mat apie gyvūninį kūną nėra ko mąstyti, tai vien menki instinktai – ne daugiau.
Kas aš iš tikrųjų – prie to prieisime pačioje savo taisymosi pabaigoje, kai ištaisysime visą savo egoizmą, tikslingai mums tam duotą. Iš tikrųjų esame didžiuliai, didūs, dvasiškai labai aukšti kūriniai, kurie turi tai atskleisti. Ir mes atskleisime tai.
#260304

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti patį save

Kaip galima pažinti patį save?

Savęs pažinimas ir laimė

Galutinis išsitaisymas (gmar tikun) – tai visiškas, galutinis egoizmo ištaisymas į davimą ir meilę, kai ego paverčiame priešinga savybe.
Čia mums padeda kabala. Pasitelkus jos metodiką Šviesa veikia egoistinį norą ir pamažu kelia jį į naujus norus – davimą, meilę, susijungimą su kitais. Tai rimtas mūsų esmės pokytis į tai, kas priešinga jai.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad šis pokytis tai perėjimas nuo egocentristinio pasaulio suvokimo prie visuminio pasaulio suvokimo?
Atsakymas: Žinoma.
#264598

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Kam gamta sukūrė žmogų?
Atsakymas: Žmogus sukurtas tam, kad egzistuodamas tarp dviejų jėgų (teigiamos ir neigiamos) taptų panašus į teigiamą gamtos jėgą. Todėl jis vadinamas „Adam“ iš žodžio „domė“ (panašus) – panašus į bendrąją gamtą.
Iš esmės žmogus įjungia savyje visiškai visas gamtos jėgas. Tik dabar matome, kad tai maža, vienpusiškai išsivysčiusi, egoistinė, nelaiminga būtybė. Tai net ne žmogus, nes jis nėra panašus į bendrą gamtos sistemą
Jis sukurtas būtent tam, kad įimtų į save visas gamtos jėgas, sujungtų jas savyje tinkamai ir valdytų visą pasaulėdarą.
#264569

Iš 2020 m. kovo 29 d. laidos „Susitikimas su kabala. Viktoria Bonya“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ima mus mokyti

Skirtingos vienybės šaknys

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas