Pavydas – pati galingiausia jėga. Negaliu pakęsti, kad kitas turi tai, ką turėčiau turėti aš. Šis jausmas toks stiprus, nes kyla iš Šviesos poveikio iš aukščiau, tai leidžia man pajausti kitą žmogų kaip save. Ir todėl pavydžiu jam, juk tai, ką jis turi, palyginus su tuo, ką matau turįs pats, atrodo man, kaip daug kartų padauginta iš atstumo tarp mūsų.

* * *
Pavydas kyla dėl to, kad kylame iš vienos Adam Rišon sielos ir todėl galime jausti vieni kitus, matyti, ką turi draugas. O egoizmas padaugina tai, ką pamačiau pas draugą daugybę kartų taip, kad net pats menkiausias daiktas svetimose rankose atrodo itin vertingas ir man jo norisi.
Man rodos, kad man trūksta būtent to, kas yra pas jį ir jeigu tai gausiu, tai visiškai užsipildysiu. Ir tai kyla iš Adam Rišon sistemos.

* * *
Jei manyje pabunda neapykanta, koks nors noras, vadinasi turiu su juo dirbti. Nesame atsakingi už savo norą ir jo pobūdį – noras atsiranda, pradingsta, vėl grįžta. Kabaloje nekovojame nė su vienu noru, o tiesiog dar labiau įsijungiame į tinkamą aplinką, kur gauname tinkamą nukreipimą ir jėgą.
Žmogus neturi jokių šansų įveikti savo noro priešpriešiais kovodamas su juo, ir nesuprantama, kodėl mėgina tai daryti. Turiu žiūrėti į savo norus kaip į duotus man tam, kad jų padedamas išaugčiau.
O jeigu sugriausiu kokį nors norą, negalėsiu augti. Turiu pakilti virš noro ir teikti pirmenybę dvasiniam tobulėjimui. O tai įmanoma susijungus su aplinka ir kreipiantis į Kūrėją, realizuojant taisymosi metodiką.
Netgi nepaisau tų atsiskleidžiančių manyje norų, nes neketinu jų realizuoti. Suvokiu juos kaip trampliną, nuo kurio turiu atsispirti, kad šoktelčiau į viršų. Tai bus teisingas santykis.
#257508

Iš 2019 m. gruodžio 13 d. rytinės pamokos

Klausimas. Tarkime, žmogus šiame įsikūnijime atrado tašką širdyje ir prasidėjo sielos augimas. Kūnas mirė. Kitame įsikūnijame jis nieko nepamena ir jam reikia iš naujo atrasti tašką širdyje ir augti?
Atsakymas. Ne. Nieko panašaus. Mūsų gyvūninis kūnas tik lydi mus, kad įeitume į dvasinį pasaulį, kad savarankiškai jį pasiektume. Tačiau iš principo jis mums nieko neduoda.
Galite būti sveikas, gražus, sportiškas ar sukriošęs ir senas, galite būti vyras ar moteris – nesvarbu. Svarbu, kad jumyse būtų taškas širdyje. Sujungdamas savo tašką su kitais, galėsite sukurti bendrą kli/indą. Štai taip tai veikia.
#262082

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsiskirti su egoizmu

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Kaip padėti žmogui, kurio taškas širdyje atsiskleidė?

Visa šio pasaulio tikrovė turi būti įtraukta į mūsų santykius su aukščiausia gamtos jėga. Tačiau šiandienos tikrovėje yra labai daug tuštumų. Juk kas yra koronavirusas?
Virusas parodo, kad vietoj ryšio tarp mūsų yra tuščių sričių, kurias reikia užpildyti tinkamais santykiais. Atskleisdami šias spragas tarp mūsų, pastebime, kad per jas neįmanoma bendrauti, nes per šį sugadintą ryšį vienas kitam perduodame virusą.
Virusas atskleidė milžiniškus plyšius tarp mūsų, kuriuos reikia užpildyti draugiškais santykiais. Jei negalime sukurti tokių jungčių, geriau neiti į šias zonas, o likti namuose.
Atstumas tarp žmonių yra noras, kitaip tariant, virusas atskleidžia mums naujus norus, naujas savybes, naujus ryšius, kurie turi būti užmegzti tarp mūsų. Jei per šį dviejų metrų atstumą vienas nuo kito susisieksime nauju būdu, tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi, tada Kūrėjas atsivers tarp mūsų.
Virusas atskleidžia tuštumas, kurias reikia užpildyti gerais santykiais. Ir tada pasieksime naują ryšį, panašesnį į Adam Rišon sistemą. Visos šios bendros sistemos dalys pradės veikti kartu, vieningai, esant tarpusavio supratimui. Užuot primetęs kitam tai, kas gerai man, duosiu tai, kas gerai jam.
Ir tada atstumai tarp mūsų pradės nykti, pasaulis ims jungtis būtent per tarpus tarp mūsų. Visos tikrovės dalys susivienys ir suformuos naują, ištaisytą Adam Rišon sistemą, kurioje pasirodys Kūrėjas, organizuodamas mūsų ryšius ir užpildydamas juos. Tai nėra dviejų metrų atstumas, o norai, užpildyti aukštesniosios jėgos atskleidimu.
Prireiks laiko tai suprasti ir įgyvendinti, tačiau taip įvyks ir visas pasaulis ims apie tai kalbėti. Tiesiog dar nepradėjome taisyti šių tarpų tarp mūsų tinkamais, gerais, geraširdiškais santykiais. Bet vos tai nutiks, pasaulis iškart pamatys, kad būtent toks yra sprendimas, vaistai nuo koronaviruso, nauja tikrovė ir kad būtent toks turi būti pasaulis.
#262826

2020 m. balandžio 7 d. iš rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra siela?

„Už ką man ši bausmė?“

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Mums reikia nuolatos kreipti dėmesį į kritimus. Jokiu būdu nereikia sėdėti juose ir verkti, bet labai rimtai, blaiviai žvelgti į juos suprantant, dėkojant už tai, kad Kūrėjas atskleidė juos savo šviesa.
Iš tikrųjų tai ne kritimas, taip atskleidžiama dar viena, kita neištaisyta vieta, kurią man duoda ir taip suteikia galimybę ištaisyti bendrą indą.
Čia turiu tiksliai susijungti su savo draugais, ir taip kiekvienas iš mūsų atskleidžia asmenines, o paskui bendras būsenas, kai drauge jausime nuopuolius ir pakilimus, įvairiausius šuolius ir kartu juos taisysime.
Jausdami asmeninius ar bendrus nuopuolius, turime iš karto siekti centro, dešimtuko, ir būtinai mėginti laikytis kits už kito. Tik dar labiau susitelkę tarpusavyje, galėsime ištaisyti šiuos nuopuolius, šią tamsą, šiuos nesusipratimus.
Visi jie ištaisomi vienu vieninteliu judėjimų – į vienybę. Daugiau nieko! Tai gali būti įvairiausi nesusiderinimai, nepatogumai, rietenos, nesusipratimai, nutolimas vieni nuo kitų – asmeniniai ar bendri – nesvarbu kas. Visa tai kyla dėl to, kad mūsų vienybė nepakankama, ir todėl galime jas ištaisyti tik drauge susivieniję.
Vos tik imame siekti vienybės, mums tučtuojau reikia prašyti Kūrėjo, kad Jis „suklijuotų“ mus, nes be Jo neįstengsime susivienyti, neturime kitų „klijų“, kurie sulipdytų mus vienas prie kito.
Pirmiausia mums reikia apriboti kiekvieno egoizmą, kad juo nesinaudotume, paskui kiekvieno egoizmui ekranas ir atspindėta Šviesa, nukreipta viena į kitą ir paskui į Kūrėją. Visa tai turime gauti iš aukščiau.
Kaip Kūrėjas atskleidžia mumyse dabar kitą mūsų sudužimo lygmenį, taip Jis turi jį ištaisyti. O mes turime tik tiksliai susieti tai su Juo. Kaip paprastai sugedusį daiktą nešame į taisyklą, kur jį sutaisys, suklijuos, ištaisys – toks ir yra mūsų darbas: nurodyti Meistrą, kuris visa tai atliks.
Kūrėjas nori, kad pripažintume Jame Meistrą iš didžiosios raidės.
#251262

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks mūsų taisymasis?

Perėjimas į kitą matavimą

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės

Kūrėjo teatras
Baal Sulamas, „Šamati“, „Nėra nieko, išskyrus Jį“: Tai yra ištaisymo metodas, vadinamas „kairė ranka atstumia, o dešinė priartina“.
„Kairė ranka atstumia“ reiškia atskyrimą – Kūrėjo paslėpimą, kai tampame ne visai apsisprendę Jo atžvilgiu: imame galvoti, kad yra dar kitos, Jam priešingos jėgos.
Mums atrodo, kad egzistuoja arba du dievai – geras ir blogas Kūrėjas (vienas prieš kitą, nes taip jaučiame pasaulį), arba daug dievų – daug jėgų pasaulyje, kurios yra tarpusavyje priešingos. Visa tai sumanyta ir atlikta tikslingai.
Pasaulyje tikslingai egzistuoja jėgos, reiškiniai, veiksmai, kurie nuo pat pradžių atsiranda su ketinimu išmušti žmogų iš teisingo kelio, atstumti jį nuo Kūrėjo siekimo, atmesti nuo minties, kad tik viena jėga, tik vienas Kūrėjas jį veikia.
Taip šie atstūmimai padeda žmogui, nes per juos jis gauna poreikį, užbaigtą norą, kad Kūrėjas padėtų jam atskleisti Jį Patį. Kitaip, žmogus niekaip negalėtų rasti savęs šiame pasaulyje.
Kitaip tariant, žmogus nori suprasti, kas jį valdo, kas lemia jo mintis, veiksmus, viską, kas vyko, vyksta ir vyks su juo. Viena vertus, aišku, kad tai nutinka veikiant vienai vienintelei gamtos jėgai.
Kita vertus, ši jėga valdo mus, įtraukia į įvairias aplinkybes, ir mes viską, kas vyksta, priskiriame daugybei žmonių, įvykių, daugybei valdžių, tarytum jos savarankiškai valdytų pasaulį ir mūsų gyvenimą.
Šitaip ir vėl suabejoju, kad tik vienas Kūrėjas valdo. Negaliu išlaikyti savęs ties tuo, kad tik viena vienintelė jėga taip valdo mane, ir visąlaik matau prieštaravimus šiame valdyme.
Kodėl Kūrėjas taip daro? Kad galėtume valios jėga visuose šiuose prieštaravimuose rasti būtent Jį, nepaisydami to, kad staiga patenkame į policijos, valstybės, giminių, šeimos, vaikų valdžią. Staiga draugai mane veikia ar dar kas nors.
Iš tikro turiu aiškiai apibrėžti, kad esu tik Kūrėjo lauke, ir nėra nieko kito, kas valdytų mane, įvestų ir išvestų iš visų šitų būsenų, ir vietoje Savęs pakištų įvairius kitus mane veikiančius šaltinius.
Per visus sakytum žemiškus šaltinius kas sekundę turiu būti nusitaikęs į Jį, ir tiksliai žinoti, kad tai Jis viską atlieka per savo marionetes – per mano šeimą, draugus, priešus, valstybės veikėjus. Praktiškai visas paveikslas, kurį matau priešais save ir vadinu „šiuo pasauliu“ – tai teatras, per kurį Kūrėjas veikia mane. O aš visą šį teatrą turiu prilipdyti prie Jo kiekviename Jo veiksme.
Bus tęsinys…
#256633

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Koronavirusas padės žmonijai mąstyti apie savo ateitį, o ne apie tai, ką nusipirkti ir kaip pasilinksminti. Virusas jau atliko savo darbą ir apvalė mūsų mintis. Dabar turime tik suprasti, kur einame. Šiandien nereikia niekam aiškinti, kad mūsų gyvenimas nieko vertas – virusas tai paaiškino. Tačiau lieka klausimas: į ką šis gyvenimas turi būti nukreiptas?
Sukurti grupę, dvasinį parcufą – tas pat, kaip pastatyti Šventovę, Kūrėjo namus, kuriuose galės įsikurti davimo savybė, sujungianti mus meilės jėga, t. y. aukštesnioji jėga.
Bet pastebiu, kad vakar siekiau tokio požiūrio, o šiandien jau pabundu ryte be jokio noro. Turiu susitikimą su draugais, bet nenoriu su jais matytis. Ir ką daryti?
Dėl tokių būsenų ir yra pasakyta, kad kiekvieną dieną reikia statyti Šventovę iš naujo. Ir tai, kad ji dingsta, yra tobulėjimo ženklas. Jei visi vakarykščiai pasiekimai dingsta, kaip vanduo smėlyje, reikia vėl viską pradėti iš naujo. Ir tada vėl statome dešimtuką, Šventovę, kad įjungtume į Ją kuo daugiau, visą pasaulį, kur visi puoselėja abipusį davimą ir meilę. Šioje Šventovėje įsivyraus meilės ir davimo jėga, kuri vadinama Kūrėju, ir pripildys visus norus, sujungtus meile.
Nemanykite, kad naujas pasaulis nuo mūsų yra toli. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis virusas ir apvers visą mūsų gyvenimą? Didžiuliai fabrikai, bankai, korporacijos, milijardai dolerių, armija – viskas, ką žmonija kūrė tūkstantmečiais, dingsta. Nieko neliks. Jie negalės toliau veikti po to, kai virusas išnyks. Virusas pakeis visą mūsų gyvenimą, nutrindamas viską, kas sena.
Taip virusas atlaisvina žmonijai vietą, kurią turime pripildyti meile ir rūpesčiu vieni kitiems, tarp mūsų atsiskleidžiančios davimo jėgos suvokimu. Tegul mums atrodo, kad šis uždavinys ne mūsų jėgoms, bet tikrai tai galime atlikti: iš mūsų reikalaujama padaryti tik nedidelį plyšį sulig adatos ausele, ir Kūrėjas atvers mums naujojo pasaulio vartus.
Pamažu pajausime, kad visas pasaulis jungiasi dešimtuko viduje. Kuo daugiau stengsimės paveikti pasaulį iš dešimtuko, tuo daugiau visos jėgos koncentruosis dešimtuke. Galiausiai, dešimtukas apims visą tikrovę, įskaitant Kūrėją.
Visų pirma, patariu pamiršti viską, kas buvo. Finansines krizes ir kitas problemas – visa tai jau praeityje, ten negrįšime. Turime suprasti, kad senasis pasaulis jau nebeatsigaus! O koks bus naujasis? Toks, kokį sukursime.
Todėl reikia nustoti raudoti dėl praeities, nes senasis pasaulis gamtoje jau neegzistuoja. Nėra tokių sistemų, kurios leistų mums grįžti į prieškrizinę būseną ir funkcionuoti kaip anksčiau. O jeigu kokios nors iš šių sistemų dar liko, tai mums reikia nuo jų išsilaivinti, išvalyti vietą.
Pasaulis bus absoliučiai naujas, neduok, dieve, jam išlaikyti seną formą. Juk jis buvo ties visišku žlugimu, ant pasaulinio karo, ekologinių katastrofų slenksčio. Tai kam jo gailėti? Reikia kurti naująjį pasaulį! Bet kuriuo atveju jis bus sukurtas, bet geriau, kad jis būtų sukurtas su mūsų noru, kad panorėtume šio kūrimo ir jam padėtume. Tai vadinama „paversti savo norą tokiu, kaip Kūrėjo“. Mums reikia tai atlikti ir tuomet mums pasiseks. O jeigu ne, tai vėl imsimės blogų įpročių ir kartosime tas pačias klaidas?
Mūsų pasaulyje sukūrėme sistemą, per kurią patys save supainiojome. Sistema reikalavo iš mūsų skraidyti iš vieno pasaulio galo į kitą, nepertraukiamai dirbti, o vaikus leisti į įvairius būrelius, kad nekentėtų, jog tėvų nėra namuose. Sukūrėme sistemą, kuri mus apgaudinėjo sudarydama iliuziją, kad neva gyvename. Tapome šios sistemos vergais: ją paleidome, tačiau ji visiškai mus įsuko. Nejau neužteks?
Senoji sistema toliau nebegalėjo veikti. Pasižiūrėkite, kas nutiko su „vieninga Europa“, kaip baisiai ji klydo, įsileisdama svetimus žmones. Ir kiek dar pavyzdžių: ginčų tarp liberalų ir konservatorių draskoma Amerika, priešėmis tapusios Rusija ir Ukraina, Izraelio-arabų konfliktas – tik pažiūrėkite, kur įsivėlėme!
Turime pagalvoti apie naująjį pasaulį. Virusas suteikia tokią galimybę, bet privalome jam padėti. Nevalia svajoti apie sugrįžimą į buvusį pasaulį – tik pirmyn, į naują. O naujasis pasaulis turi būti davimo, meilės, abipusio dalyvavimo pasaulis! Labai tikiuosi, kad virusas nepraeis be pėdsakų, kad atves mus į geresnį pasaulį. Tačiau tai įmanoma tik su sąlyga, kad to norėsime ir prašysime, kad tai įvyktų.
Mūsų malda itin svarbi, juk išskyrus mus, Bnei Baruch grupę, nėra kam kreiptis į Kūrėją su prašymu sustiprinti davimo jėgas. Tai būtent „Pesacho būsena“, kai „Izraelio sūnūs dejavo nuo šio darbo ir šaukėsi Kūrėjo“. Tikėsimės, kad taip ir nutiks.

#261895

Iš 2020 m. kovo 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę II d.

Ties raudona linija

Klausimas. Ar tokios atsiskleidžiančios destruktyvios žmogaus savybės kaip tingumas, godumas, pavydas, pasipelnymas, savanaudiškumas – tai egoizmo formos? Jei taip, tai jos taip pat yra ištaisomos veikiant aukštesniajai Šviesai?
Atsakymas. Kabaloje taisomasi kitaip, nei mūsų pasaulyje. Bet kurios, kaip mums rodosi, neigiamos savybės, iš tikrųjų nėra neigiamos. Tai – mūsų prigimtis. O mes per jas turime atskleisti kiekvienam tinkamas, adekvačias priešingas savybes ir taip sukurti pusiausvyrą.
Taigi, mumyse yra, sakykime, keletas šimtų neigiamų savybių, ir kartu su jomis atskleidžiame keletą šimtų teigiamų savybių – priešingą negatyvių savybių pusę, tarsi išversdami jas.
Tarp teigiamų ir neigiamų savybių pradedame jausti gamtos prasmę, jos tikrąją esmę, kurioje nėra nieko teigiamo, nieko neigiamo, tik amžinas tobulas veiksmas, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ir mes visąlaik dalyvaujame jame.
Todėl nesijaudinkite, kad jumyse atsiskleidžia tam tikros negatyvios savybės. Priešingai, džiaukitės tuo, nes dabar galite atskleisti teigiamas savybes, subalansuoti jas ir būtent tarp jų atskleisti gamtos prasmę: ji sukūrė teigiamas savybes ir paslėpė jas, bet parodė jumyse neigiamas savybes, kad jūs, atskleidę teigiamas savybes vietoje neigiamų, rastumėte tiesą – visų šių savybių, visų gamtos dėsnių šaltinį. Visa tai laukia mūsų .
Svarbiausia, jokiu būdu nenusiminti, kad jumyse atsiskleidžia neigiamos savybės. Dar pamatysite, kad vien iš jų ir esate sudaryti. Sėkmės jums tai pamatant!
#261028

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks mūsų taisymasis?

Kaip patikrinti, kad Šviesa veikia?

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Vienybė tarp moterų gali stipriai paveikti vyriausybes, valstybes ir apskritai visą pasaulį. Juk per koronaviruso epidemiją viskas priklauso nuo mūsų ketinimų, o ne nuo veiksmų.
Kai vyrai išeina į frontą, o moterys lieka namie užnugaryje, galvojame, kad vyrai ta jėga, kuri garantuoja pergalę kare. Tačiau iš tikrųjų nėra taip. Būtent moterys savo ketinimais nulemia karo sėkmę.
Nuo Malchut, t. y. nuo moters, nuo noro gelmės priklauso, koks bus jo ekranas ir atspindėta Šviesa. Tad nuo moters ketinimo ir nuo informacijos skleidimo moterims priklauso visa sėkmė to, kiek įstengsime užbaigti viruso epidemiją, susivienyti tarpusavyje ir galutinai ištaisyti pasaulį.
Juk ši epidemija kilo dėl to, kad esame paskutiniame žmonijos raidos etape, kuris vadinamas „paskutiniąja karta“. Tad baikime šį egoistinį vystymąsi, ankstesnįjį gyvenimą ir pereikime prie aukštesniojo egzistavimo lygmens – prie gyvenimo aukštesniajame pasaulyje.
#262864

Iš 2020 m. balandžio 4 d. pamokos moterims, „Klausimai ir atsakymai“

Klausimas. Kaip visiškai materiali, fizinė grupė gali paveikti dvasinį pasaulį, mano ketinimą ir Šviesą?
Atsakymas. Grupė – tai ne fizinė ir ne materiali substancija. Grupė – tai ryšiai tarp žmonių, ir jie patys savaime jau yra dvasiniai, jeigu grįsti davimo savybe.
Jei žmonės siekia davimo savybės, bendros vienybės, taip, kad tarp jų atsiskleistų Kūrėjas, tai šitai nėra materialu. Mes susiburiame draugėn, kad atliktume dvasinius veiksmus, kad prilygtume Kūrėjui, davimo savybei ir tuomet tarpusavyje pajausime Kūrėjo savybę, atskleisime Jį. Todėl mūsų siekiai ir ryšiai nėra materialūs.
Iš esmės, idėja labai paprasta. Juolab, kad jau suprantame, kaip tai turėtų būti ir kaip tai realizuoti. Tikiuosi, kad to pasieksime.
#262216

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Kodėl davimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos