Klausimas. Ar gali mintis išvystyti norą? Jei taip – kaip?
Atsakymas. Mintis veikia norą, o noras veikia mintį. Tai matyti iš mūsų gyvenimo peripetijų.
Jeigu ko nors šiek tiek noriu, tačiau imu apie tai daugiau galvoti, visąlaik plėtoju ir kultivuoju savyje tas mintis, tai taip mano norai daug kartų padidėja. Ir, priešingai, noras gali veikti mintis. Jeigu noras keičiasi, tai ir mintis pradingsta.
Svarbiausia – norai. O mintis duota tam, kad juos padidintume, nukreiptume, suformuotume, užpildytume.
#247528

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Noras, mintis ir protas

Minties jėga, I dalis

Klausimas. Kaip galima sekti savo asmeninius poelgius, jeigu tai Kūrėjo siunčiamų minčių ir norų pasekmė?
Atsakymas. Tai turime perdirbti. Neturime veikti, kai mums įtaką daro mūsų vidiniai egoistiniai postūmiai.
Sekdami savo asmeninius poelgius, turime atkreipti dėmesį į tuos taškus, palyginti juos su tais, kas pageidautina, ir pakilti iš priverstinio lygmens į norimą.
Tai ir yra ugdymas, kai veikiama ne spaudžiant, o įsisąmoninus būtinybę.
#247758

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip Kūrėjas valdo kiekvieną?

Asmeninis valdymas

Keičiame pasenusią programinę įrangą

Susitraukimas – kai uždarau savo norą, neleisdamas sau gauti malonumo, tarsi mažylis, stipriai suspaudęs burną ir atsisakantis valgyti.
Smūgis eina su sąlyga: jeigu turiu galimybę pavalgyti dėl mamos malonumo, tai su malonumu išsižiosiu. Tačiau dabar neturiu tokios galimybės, ką daryti! Padėk man, duok norą suteikti Tau malonumą, ir būsiu laimingas atsiverti, kad gaučiau.
Susitraukimas – tai besąlyginis veiksmas, o smūgis vyksta su sąlyga, kad esu pasirengęs priimti malonumą, jeigu tarp mūsų bus susiliejimas. Esant smūgiui mano tikslas – susijungti. O esant susitraukimui tikslo susivienyti nėra, yra tik tikslas apsaugoti save nuo gavimo. Nenoriu jokio kontakto, juk neturiu jėgų kažkam daugiau, tik susitraukti, kitaip sudegsiu iš gėdos.
O smūginis susiliejimas jau aukščiau gėdos. Jau nepaisau gėdos, bet galvoju apie meilę ir apie ryšį tarp mūsų pakilus virš egoizmo. Smūgiu parodau, kad esu pasirengęs gauti vaišes, bet ne dėl savęs, o tik tam, kad Šeimininkas mėgautųsi.
Pirmiausia tikriname savo santykius su Šeimininku, ir tik užsimezgus šiam dvasiniam, širdžių ryšiui, galėsime jį įgyvendinti, ir jis nusileis į materiją, į norą mėgautis.
Todėl pirmiausia sprendimas priimamas parcufo galvoje, tyrose mintyse ir jausmuose, nesusijusiose su Šviesos apsivilkimu į norą, materiją. Ir paskui jau galima atlikti tą veiksmą, žingsnis po žingsnio, nuo lengvesnio prie sunkesnio: Šviesos Nėfėš, Ruach, Nėšama, Chaja, Jėchida.
#247977

Iš 2019 m. birželio 17 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“

Klausimas. Per pamoką turime pirmiausia rasti vidinį ryšį su mokytoju ar su dešimtuku, ar tai turi vykti vienu metu?
Atsakymas. Turite susijungti su dešimtuku ir padaryti taip, kad jūs ir dešimtukas būtumėte viena visuma. Ir tuomet jau galite klausytis mokytojo ir realizuoti dešimtuke tai, ką jis kalba.
Svarbiausia dešimtukas. Tačiau norint žinoti, ką daryti dešimtuke, reikia mokytojo.
#248636

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti, kad siela vystosi?

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Klausimas. Nors Jūs jau sakėte, kad Dievas, kaip asmenybė, neegzistuoja, ir kartu vis tiek kreipiatės į Jį, kaip į fizinį asmenį, kuris galvoja, nori, jaučia, džiaugiasi, liūdi ir t. t. Kaip reaguoti į Jūsų žodžius? Yra kažkokia asmenybė? Ar Dievas – tai kažkokia jėga? Bet jėgos neturi emocijų, todėl jų neįmanoma panaudoti Dievui aprašyti.
Atsakymas. Kažkada turėjau seną automobilį, kuris keldavo man daug rūpesčių. Aš pats jį taisiau ir veždavau remontuoti. Ir aš, ir tas mechanikas, kuris jį taisė, abu keikėme jį paskutiniais žodžiais, tarsi jis būtų buvęs gyvas.
Taigi, kai mes kreipiamės į kažkokį objektą, mes įdedame į tą objektą, tą jėgą, tą reiškinį savo savybes, savo jausmus, kurių jame, aišku, nėra. Taip ir su Kūrėju.
Tiek, kiek galiu savyje sukurti davimo, meilės, susijungimo savybę, tą savybę vadinu Kūrėju. O be šios savybės, kurią aš sukūriau, Kūrėjas neegzistuoja.
Čia mes turime suprasti, kodėl Kūrėjas vadinasi „Bore“: „Bo“ – „ateik“, „re“ – „pamatyk“.
Tu turi „ateiti ir pamatyti“, t. y. pasiekti tokią būseną, kai atrasi šią savybę. Dar šią savybę vadiname „Elokim“. Ją sudaro dvi sielos dalys. Viena dalis vadinasi AXAP, kita – GE (Galgalta Enaim – siela).
Klausimas. Jei kalbame apie sielą, tai kuo čia dėtas Kūrėjas? Siela juk susijusi su žmogumi? Mes juk apskritai nekalbame apie tai, kas egzistuoja ne žmoguje.
Atsakymas. Mes kalbame apie atskleidimą žmoguje, kai jis pasiekia davimo, meilės savybę. Ši savybė viršgoistinė, ją ne taip paprasta sukurti ir išvystyti savyje. Ją įgaudami mes ją vadiname „Kūrėju“. Ir tada galime kalbėti apie tai, kad atskleidžiame Kūrėją.
#244326

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo pasireiškimas

Kūrėjas – tobula altruistinė sitema

Kaip pažinti Kūrėją?

Klausimas. Ar teisinga visus pojūčius suvokti kaip Kūrėjo poveikį?
Atsakymas. Žinoma, nieko daugiau nėra.
Netgi tai, kad priešais mane stovi koks nors žmogus arba yra daugybė grupių pasaulyje, aš asmeniškai suvokiu tik kaip Kūrėjo pasireiškimą.
Kūrėjas duoda man tą daugybę žmonių, į kuriuos turiu kreiptis ir priartėti prie Jo. Jis man suteikia tokią galimybę.
#248548

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip aukštesnysis valdymas vysto mus

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Už visko yra Kūrėjas

Vidinė Šviesa – tai, ką gaunu iš Šeimininko, mėgaudamasis visuose noruose užpildymo skoniu ir Kūrėjo santykiu su manimi, kuris būdamas toks didis kviečia mane užmegzti ryšį ir apdovanoja.
Jaučiu visus tuos materialius, dvasinius malonumus visuose lygmenyse ir privalau iš jų ištraukti visus galimus pasitenkinimus.
Tačiau visa tai apsivelka manyje į ketinimą duoti Šeimininkui. Nusilenkiu priešais Jį ir noriu taip Jam suteikti džiaugsmą. Čia nėra nė vieno malonumo, kurį jausčiau neturėdamas ryšio su Šeimininku.
Pirmiausia susisiekiu su Juo galvoje, įsijungiu į Jo ketinimą, į Jo kreipimąsi į mane. Sugeriu Jo santykį su manimi, ir iš to kuriu atsakomąjį santykį su Juo. Mūsų kreipimaisi, Jo ir mano, įsivelka vienas į kitą, ir taip atsiranda tiesioginė Šviesa.
O supanti Šviesa rodo, kiek nesu pasirengęs to atlikti. Supanti Šviesa kyla, kai galiuosi, kad esu priverstas liautis gauti malonumą iš Šeimininko, atstūmus Jo kreipimąsi į mane, nes negaliu atsakyti Jam tuo pačiu, nepakankamai vertinant Jo didumą. Supanti Šviesa – tai mano įsisąmoninimo rezultatas, kokia maža mano meilė Šeimininkui palyginus su Jo meile man.
Supanti Šviesa – tai įsivilkimas į dvasinį parcufą, kuris atspindi kūrinio požiūrį į Kūrėjo atskleidimą jame. Ir todėl Šviesa spaudžia parcufą ir prašo jo gauti pripildymą, kaip motina, stovinti priešais mažylį su maisto šaukšteliu ir įkalbinėjanti išsižioti.
#247969

Iš 2019 m. birželio 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“

Klausimas. Kieno mintis – mano ar Kūrėjo permeta mane nuo vieno noro prie kito?
Kaip galiu būti tikras, kad nekeičiu to, ko nereikia, į kažką kitą, ko irgi nereikia?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo teisingos reakcijos į tai, kas vyksta. Kūrėjas taip jums piešia pasaulio vaizdą. Iš tikrųjų nieko jame nėra, nieko neegzistuoja.
Visa negyvoji gamta, augalija, gyvūnija ir žmonės, viskas, ką matote priešais save – tėra tai, ką atspindi jūsų smegenys, kurių pagrindas keturios noro stadijos piešiančios jums šiuos objektus.
Todėl viskas priklauso nuo to, kaip tai suvoksite. Turėkite tai omenyje ir imkite taip pamažu suvokti tikrovę.
#247896

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų minčių šaltinis

Vienos bangos radijo imtuvas

Kam mums šis išgalvotas pasaulis

Mano santykis su grupe ir rūpestis ja vietoj rūpinimosi savimi – tai tikslus parcufo darbo su Šviesa atspindys.
Net jeigu dar nesu ant tokios pakopos, kad galėčiau betarpiškai dirbti su Šviesa, bet tai jau artimas santykis. Parcufo kūnas – tai mano ryšio su grupe matas, o galva – tai išskaičiavimas, kiek galiu užmegzti ryšio su draugais, pagal savo vertinimus, mintis, jausmus.
„Smūginis susiliejimas“ (zivug de akaa) – tai smūgis mano egoizmui ir susiliejimas dėl mano sprendimo, priimto aukščiau proto ir jausmų, susijungti su draugais kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Aš smūgiuoju savo norą mėgautis, atstumiu jį ir pakylu virš jo, nes noriu eiti paskui grupės protą ir jausmą ir joje esantį Kūrėją. Noras – tai mano prigimtis, o mintis – tai kažkas pašalinio, todėl ją galima gauti iš aukščiau arba per grupę, suteikus man galimybę suprasti, pajausti ir nuspręsti aukščiau savo paties proto.
Mano paties mintys ir norai – tai gyvūninis lygmuo. O virš jų gali būti grupės norai ir mintys, jeigu stengiuosi dirbti su jais.
#247973

Iš 2019 m. birželio 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“

Mokomės, kaip dirbti pirmoje dvasinėje pakopoje, kai iš savęs jautimo savo egoizmo viduje, kitaip tariant, iš „šio pasaulio“, pakylame į aukštesniąją pakopą virš egoizmo, kur egzistuoja Kūrėjas.
Reikia išsiaiškinti dvi pakopas: mūsų egoizmą ir pakopą esančią virš jo, kad gyventume vienu metu abejuose lygmenyse. Tai ir bus mūsų pirmoji dvasinė pakopa.
Pirmoji dvasinė pakopa pati sunkiausia, juk tai net ne kaip pirmieji kūdikio žengiami žingsniai, o įėjimas į naują pasaulį ir visiškai naujas požiūris į realybę. Žmoguje vyksta esminiai pokyčiai. Įsisąmoninu, kad natūralų pasaulio vaizdą matau savo egoizme, Kūrėjo sukurtame nore mėgautis, su kuriuo esu gimęs.
Šis pasaulis tokiu pavidalu neegzistuoja pats sau, tik taip yra matomas mano egoistinėse savybėse, kurias galima pakeisti, o tuomet pasaulis irgi ims keistis. Tad kol kas pasaulis atrodo mums tamsus, egoistinis, o po to jis pasikeis.
Toks pasaulio vaizdas mums duotas iš viršaus, Kūrėjo, kad iš šios būsenos galėtume pakilti. Tam reikia įsivaizduoti, kad visa tai ateina iš aukštesnės pakopos, kur karaliauja visą tikrovę užpildanti Šviesa, davimas, meilė. Visa tai egzistuoja virš mano egoizmo, virš šio pasaulio, ir aš noriu prilipti prie šios aukštesnės būsenos.
Bet ir egoistinis pasaulio vaizdas, kurį dabar matau – juodas, nelaimingas, beviltiškas – taip pat atsiranda iš Šviesos, ir, matyt, su tam tikru tikslu. Todėl ir toliau jaučiu šį pasaulį tokį, koks jis yra, bet noriu priklausyti aukštesnei būsenai, aukštesniam pasauliui, kur karaliauja davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, aukščiausia Šviesa. Aš noriu susilieti su ja.
Todėl dalinu save į dvi dalis, stengdamasis prilipti prie aukštesnės pakopos visa širdimi ir siela, nepaisydamas to, kad jaučiuosi esantis apačioje, savo egoistiniame nore mėgautis. Nematau čia jokio prieštaravimo – šie du priešingi poliai privalo egzistuoti.
Kas atitrūksta nuo žemesniojo pasaulio ir jaučia tik aukštesnįjį, vadinamas angelu. Gyvenantis tik žemesniajame pasaulyje panašus į gyvūną. Tačiau tas, kuris stengiasi gyventi abejuose pasauliuose kartu, yra tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Juk davimo jėga, kurią jis nori įgyti aukštesniajame pasaulyje, turi būti virš gavimo jėgos, viešpataujančios žemesniajame pasaulyje, mūsų egoizme.
Norint tobulėti toliau reikia nusileisti vis žemiau į šį pasaulį su visomis jo blogybėmis ir, atitinkamai, kilti vis aukščiau į dvasinį pasaulį: nuo -1 iki +1, nuo -2 iki +2, nuo -3 iki +3 ir t. t. Kaip sakoma: „Jeigu žmogus aukščiau už kitą – jo egoizmas didesnis“.
„Kitas“ – tai mano ankstesnė būsena. Juk mums būtina nusileisti žemyn, kad išsiaiškintume sudužusius norus, o po to juos pakelti į aukštesnę būseną ir ištaisyti. Tai ir yra mūsų darbas.
#247358

Iš 2019 m. birželio 4 d. rytinės pamokos, tema – „Absoliutus nulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Egoizmas – visuomenės vystymosi jėga