Klausimas: Mūsų pasaulyje patiriame aštrius pojūčius, pavyzdžiui, pirmoji meilė, vaiko gimimas, priešybių sutaikymas, sudėtingų užduočių sprendimas. Ar šiuos pojūčius galima palyginti su pojūčiais dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, visa tai turi savo vietą suvokiant aukštesnįjį pasaulį, tačiau kur kas masyviau, stipriau. Tai jau praktinė kabala.
Kai žmogus suvokia aukštesniąsias savybes, jėgas, veiksmus, kurie yra paslėpti, nepatenka į mūsų jutimo organus, (priklausomai nuo to) ima save keisti, kad geriau pajaustų jėgas, paslapčia valdančias mūsų pasaulį.
Tuomet atsiranda galimybė veikti savo likimą, visus įvykius šiame pasaulyje. Visi jo slapti norai ima atsiskleisti. Jis pradeda valdyti savo likimą, išeina už laiko, erdvės, vietos ribų.
Žmogus jau dirba ne su tomis gamtos jėgomis, kurias žemiškieji mokslai tiria ir pasitelkia mūsų pasaulio rėmuose, o su jėgomis ir jų saveikomis aukščiau mūsų pasaulio.

#274385

Iš 2018 m. lapkričio 12 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Panirimas į dvasinius pojūčius

Pasaulis – tai pojūčiai troškime

Klausimas. Kuo mokytojas priklauso nuo mokinio perduodamas dvasines žinias?
Atsakymas. Daug kuo. Mokytojui vis dėlto reikia pamėginti atskleisti mokinį, padėti jam pagauti bendrą bangą su juo. Jie turi ne šiaip mėginti suprasti vienas kitą, o kartu gyventi viena idėja, pamažu prasiskverbti bendrais pojūčiais.
Klausimas. Ką reiškia būti ar tapti kabalisto mokiniu?
Atsakymas. Tapti kabalisto mokiniu – reiškia norėti pajausti, suprasti, galvoti kaip mokytojas.
Klausimas. Kokios taisyklės turi laikytis mokinys mokytojo-kabalisto atžvilgiu?
Atsakymas. Mokinys turi mėginti prisirišti prie savo mokytojo minčių ir kuo giliau pamėginti įeiti į jį. Štai ir viskas. Nieko daugiau.
Tam yra tokie pagalbiniai metodai, kaip pagalba mokytojui jo veikloje.
Netgi įprastame moksle daug kas priklauso nuo to, kiek mokinys artimas su savo dėstytoju. O juolab kabaloje, nes kabalistas perduoda savo mokiniui ne šiaip žinias, kaip profesorius studentui, o pojūčius, nesuvokiamus įprastomis juslėmis, savybėmis. Todėl čia būtinas kur kas didesnis artumas – bendra tarpusavio vienybė. Bet tai pasiekiama pamažu.
#255601

Iš 2019 m. spalio 27 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip dirbti su nenoru studijuoti veikalą „Įvadas į kabalos mokslą“ („Pticha“)?
Atsakymas. Kaip mūsų pasaulyje yra fizikų ir lyrikų, humanitarų ir technikų, taip ir kabalos moksle yra žmonių, kurie jausmiški iš prigimties ir jiems ryšys su Kūrėju pasireiškia per jausminius tekstus, frazes, galbūt per dainas, šokius, kažkokius pojūčius. O yra žmonių, kurie techniškai suvokia pasaulį, jiems svarbus brėžinys: tu jiems nupiešk, ir jie supras. Arba kai kurie nori, kad viskas būtų griežtai susisteminta ir t. t. Todėl mums labai svarbu mokytis ir to, ir to. O vėliau jau pats žmogus specializuosis. Kiekvienoje grupėje bus jautrių ir bus praktiškų, bet mes turime eiti bendru keliu. O bendras kelias yra tas, kurį mums numatė Ari ir Baal Sulamas: tu žiūri į brėžinį ir matai jame ne grafinį vaizdą, o jausmų išraišką. Aš galiu nupiešti kokį kabliuką vietoj to, kad kalbėčiau 10 min., o tu pažiūrėsi į jį ir suprasi, apie ką jis, taip, kaip mes perteikiame savo jausmus žodžiais.
Iš esmės, visas kabalos mokslas yra jausmų kalba, nes kūrinio pagrindas yra noras.
#246134

Iš 2019 m. pamokos rusų kalba

Klausimas iš Facebook. Kokia reinkarnacijos prasmė, jei neprisimename ankstesniųjų gyvenimų?
Atsakymas. Reinkarnacijų prasmė ta, kad pamažu, paeiliui jose priklauptume pojūčių, kurie padėtų mums išeiti į naują pažinimo lygmenį, pajausti visa pasaulių sistemą, Kūrėją – jėgą, kuri viską užpildo.
Taip iš tikrųjų galite tapti žmogumi, turinčiu aukštesniąją sąmonę, o ne likti kaip šiandien – gyvūnu, jaučiančiu savo pasaulį per gyvūninį kūną, t. y. per gavimo savybę. Galite jausti pasaulį per naują kūną – dvasinį, per davimo ir meilės savybę.
Tokia reinkarnacijos prasmė: sukaupti pakankamą kiekį pojūčių, kai iš mūsų pasaulio išeiname į aukštesnįjį.
#249592

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV programos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielų persikūnijimą

Sielos reinkarnacija

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita

Klausimas. Ar teisinga visus pojūčius suvokti kaip Kūrėjo poveikį?
Atsakymas. Žinoma, nieko daugiau nėra.
Netgi tai, kad priešais mane stovi koks nors žmogus arba yra daugybė grupių pasaulyje, aš asmeniškai suvokiu tik kaip Kūrėjo pasireiškimą.
Kūrėjas duoda man tą daugybę žmonių, į kuriuos turiu kreiptis ir priartėti prie Jo. Jis man suteikia tokią galimybę.
#248548

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip aukštesnysis valdymas vysto mus

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Už visko yra Kūrėjas

Klausimas. Kaip žiūrėti į negatyvias mintis ir pojūčius?
Atsakymas. Reikia stengtis pakilti virš jų. Mes jokiu būdu neturime jų gesinti. Turime kūrybiškai juos išnaudoti.
Juk materialiame pasaulyje jokie mokslo, technikos, o juolab meniniai pasiekimai negalimi be sukrėtimų. Nieko nuostabaus mūsų pasaulyje negimtų, jei nebūtų krizių, stiprių vidinių išgyvenimų, atsisakymų, nusivylimų, ašarų, dramų, tragedijų.
Pažiūrėkite, kuo užpildytos V. Šekspyro dramos, L. Tolstojaus romanai ir kiti literatūros kūriniai – viskas kyla iš priešybių kovos, iš kančios ir t. t.
Dvasiniame pasaulyje taip pat, tačiau ten šios būsenos nuostabiai transformuojamos: jos papildo viena kitą, egzistuoja drauge, jokiu būdu viena kitos neanuliuoja.
Jos draugauja, ir būtent užmezgus ryšį, laimės ir nelaimės glėbyje, su ašaromis ir džiaugsmu, tarp jų pasiekiama vidurio būsena, kuri atveda mus prie Kūrėjo.
#244958

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos šauksmas

Ar būna atsitiktinių minčių?

Kam reikalingos neigiamos emocijos?

Klausimas. Nuo senų senovės žmogus norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje. Buvo pranašų, aiškiaregių, orakulų… Ir šiandien žmones labai jaudina jų ateitis. Kas yra „ateitis“?
Atsakymas. Ateitis yra tai, ką mes kuriame dabartyje. Supratimas „praeitis-dabartis-ateitis“ egzistuoja tiktai mūsų suvokime. Sunku paaiškinti laiko sąvoką paprastam žmogui mūsų pasaulyje, nes tam reikia pakilti virš laiko, judėjimo ir erdvės.
Viską reikia ištirti žmogaus atžvilgiu, t. y. suprasti, kad tiriame tai, kas vyksta ne pasaulyje, o mūsų pasaulio suvokime. Tai yra žmogus jaučia pasikeitimus tik dėl to, kad jis pats keičiasi, o ne dėl to, kas vyksta aplink jį. Jeigu matau uraganą, lietų, sausrą, žiemą, vasarą, tiksliau būtų manyti, kad jaučiu tokias būsenas savyje.
Suvokiu savyje visą pasaulį: akmenis, gyvūnus, augalus, žmones – tuos, kas buvo, yra ir bus. Visa tai egzistuoja mano suvokime.
Dėl to man reikia ištirti, kodėl mano pojūčiai skirstomi į tokias tris kategorijas: praeitis, dabartis, ateitis. Žinodamas tai, galiu teisingai reaguoti į tikrovę. Išeina, kad tikrovė neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs, o nustatoma pagal mano suvokimą.
Kabalos mokslas sako, kad mano išorėje niekas nesikeičia – viskas vyksta tiktai viduje, mano suvokime, kuris kinta kasdien, kiekvieną akimirką.
Tai viską keičia. Juk jeigu pasaulis būtų ne mumyse, mūsų galimybės paveikti pasaulį būtų labai ribotos. Suprantama, jeigu numatome sausrą, potvynį, žemės drebėjimą, tai padeda mums apsiginti nuo išorinių pavojų: pastatyti pylimus arba pasitraukti iš pavojingos vietos, tačiau nepanaikina paties smūgio.
Jeigu suprantu, kad potvynis vyksta ne išorėje, o mano vidiniame suvokime, tai galiu save organizuoti taip, kad cunamis visai neateitų. Galiu savyje susikurti visai kitą pasaulį, kur šviečia saulutė, ir viskas nuostabu. O, galbūt, save jausiu kitoje dimensijoje, kitame pasaulyje. Jeigu viskas priklauso nuo mano suvokimo, man tik reikia žinoti, kaip valdyti savo pojūčius, kaip sukurti gerą išorinį pasaulį. T. y. tai aš skirstau pasaulį į vidinį ir išorinį, ir sakau, kad galiu pakeisti tiktai savo vidinį pasaulį, savo pojūčius, o išorinio pasaulio – ne. Čia svarbiausia, ką priimti kaip konstantą, o ką – kaip kintamąjį, kurį galima keisti. Jei save laikome pastoviais, o išorinį pasaulį kintančiu, tuomet mums reikia nuo jo gintis.
O jei mes suvokiame išorinį pasaulį kaip pastovų, nekintantį, kaip sako kabalos mokslas, kad Aukštesnioji šviesa yra absoliučioje ramybėje, o visi pokyčiai ir išsitaisymas vyksta žmogaus viduje, tuomet išeina, kad galime pakeisti save ir gauti tokią tikrovę, kokią tik norime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra suvokimas kabaloje?

Išeiti už laiko ribų

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Klausimas. Kiek suprantu, jei nuimtume biologinį kūną, tai žmogus yra ketinimas, mintys, jausmai, norai. Kaip visa tai paskirstyti? Kas toks yra žmogus?
Atsakymas. Visa materija – tai noras mėgautis. O jausmai, kurie kyla šioje materijoje,– tai malonumas arba kančia, kam atitinkamai yra meilė arba neapykanta.
Materijoje egzistuoja trys lygiai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Yra dar vienas lygis, vadinamas „žmogus“. Tai jau anomali gamtos būsena, kai pati materija, kuri jaučia save ir viską savyje, pertvarko savo pojūčius, jiems vadovauja, dominuoja aukščiau jų, keičia jų orientaciją, jų vertinimą savyje ir taip kuria iš savęs kažką visiškai nauja.
Vadovaudamiesi savo pojūčiais ir galimybe suteikti šiems pojūčiams tam tikrą gradaciją ir keisti savo požiūrį į juos – iš meilės į neapykantą ir iš neapykantos į meilę, – pakylame aukščiau savo pojūčių ir formuojame iš savęs visiškai naują būtybę, kuri vadinama „žmogumi“.
Tai ne mūsų pasaulio žmogus, o dvasinis žmogus, t. y. noras, kuris aukščiau savęs suformavo papildomą, galvos, dalį, kuri suteikia šiam norui teisingą kryptį į Kūrėją, o ne į savo pradinę būseną – mėgautis ar kentėti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp norų ir jausmų?
Atsakymas. Noras – tai materija. Jausmai yra tai, ką jaučiu noruose.
Klausimas. Mūsų protas leidžia suprasti, ką mes jaučiame?
Atsakymas. Žiūrint kokiame lygyje esame. Negyvajame, augaliniame ar gyvūniniame lygmenyje protas suteiktas tam, kad išvengtume kančių ir artėtume prie malonumų, kitaip tariant, teisingam orientacijos pasirinkimui – maksimaliai mėgautis, minimaliai kentėti.
O „žmogaus“ lygmenyje mums vystosi galvinė dalis – suvokimas, pasiekiantis šį lygmenį. Tada mums kyla kitas klausimas: kodėl aš egzistuoju, dėl ko, kokia gyvenimo prasmė? Ir čia pasireiškia visiškai kita orientacija, kitas požiūris į save, pasaulį, gyvenimą, egzistavimą, tikslą, kokio nėra gyvūniniame lygmenyje.
Gyvūninio lygmens tikslas – kiekvieną akimirką jaustis maksimaliai jaukiai, užtikrintai, saugiai. O žmogus negali mėgautis ir pasitenkinti tik tuo (jei mes kalbame apie Žmogų iš didžiosios raidės).
Nori jis ar nenori, perspektyva, stumianti atgal ar pirmyn (daugiausiai – į priekį), gali iš pagrindų paveikti jo malonumo ar kančios pojūtį. Ir todėl esamą akimirką jis gali suteikti pirmenybę kančioms, kad galėtų mėgautis ateityje.
O tas, kuris nepaisydamas kančių linksta investuoti savo jėgas į ypatingą ateitį, kuri slypi netgi ne malonumuose ar kančiose, o aukštesniuose išmatavimuose, vadinasi kabaloje „žmogumi“ – „Adomu“, o tai reiškia „panašiu į Kūrėją“.
Tokiu būdu gamtai priklauso negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, o žmogus yra tas, kuris iš savo prigimties formuoja panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Ketinimas, nešantis sėkmę

Gyventi ir mėgautis, I dalis