Aukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Klausimas. Kaip ir pagal kokius dėsnius vystosi pasaulio istorija? Ar joje yra koks nors cikliškumas? Ar ji kartojasi kiekvienoje kartoje?
Atsakymas. Tai nėra paprastas klausimas, nes jis susijęs ne su istorija ir geografija, o su mūsų realybės suvokimu.
Pagal kabalos mokslą pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras duoti – Aukštesnioji teigiama jėga, arba Kūrėjas, ir noras gauti – žemesnioji neigiama jėga, arba kūrinys. Abu norai, sąveikaudami tarpusavyje, praktiškai nulemia visą istoriją.
Kadangi jų pradiniai parametrai ir galutinė būklė nustatyti, galima iš anksto tiksliai nusakyti visus noro gauti (kūrinio) vystymosi, veikiant norui duoti (Kūrėjui), etapus. Iš esmės, negali būti jokių netikėtumų.
Pirmoji istorijos vystymosi dalis vyksta absoliučioje Aukštesniosios arba Kūrėjo jėgos įtakoje. Kūrinys jaučia Šviesos spaudimą ir, būdamas visiškoje jos valioje, keičiasi, praeina tam tikrus vystymosi etapus, tokius pat, kaip gemalas motinos gimdoje per devynis mėnesius. Todėl mums visiškai aišku viskas, kas vyksta.
Kadangi veikia tik vienas faktorius – Aukštesnioji jėga, iš anksto žinome, kaip ir kokius etapus praeisime.
Iš principo, žmonija taip ir vystėsi. Be to, ši kūrimo programa numato žmogaus reakciją į šį poveikį iš viršaus: kiek jis gali priešintis savo egoizmui, būdamas Aukštesniosios šviesos – davimo, meilės ir ryšio savybės, pusėje; arba jis nenori, negali, nesupranta, kaip jam elgtis, tuo tarsi priešindamasis Šviesos poveikiui.
O jeigu jis priešinasi, natūralu, kad jaučiasi kitaip. Juk tuomet į istoriją įsijungia didesnės kūrinio pasipriešinimo jėgos ir stipresnės prievartinės Šviesos – Kūrėjo – jėgos. Bet apskritai, istorijos vystymasis iš pat pradžių yra aiškiai reglamentuotas.
Dabar priėjome labai įdomų vystymosi etapą, kai galime gauti tam tikrą valios laisvę, suteikiančią galimybę keisti savo istoriją, keisti savo vystymosi tempą ir būdą.
Bet kokiu atveju vystysimės tiksliai apibrėžtomis, iš anksto paruoštomis pakopomis. Arba jomis kopsime sąmoningai, suprasdami ir dalyvaudami, tada vystymasis vyks palankiai, savanoriškai, su mūsų pritarimu, matysime jį kaip gerą ir iš mūsų, ir iš Kūrėjo pusės. Arba ožiuosimės kaip maži užsispyrėliai, nenorėdami įgyvendinti kūrimo programos.
Vadinasi, arba apie ją nežinome, kaip dauguma žmonijos, arba žinome, kaip žmonės, studijuojantys kabalos mokslą ir privalantys žinoti kaip tie, kurie kadaise, prieš tūkstančius metų, jau buvo šiose būsenose. Turime bandyti ištaisyti savo kelią, padaryti jį sąmoningesnį, geresnį sau, bet svarbiausia – kitiems.
Taigi, visa pasaulio istorija numatyta iš anksto. Todėl filosofams ir mokslininkams, ėmusiems tyrinėti istoriją, žmonių elgseną, dabartį, praeitį ir ateitį, sunku atsakyti į klausimus: „Ar gali laikas bėgti atgal? Ar viskas nulemta? Kur yra mūsų valios laisvė? Kaip elementarioji dalelė išsirenka, kokiu pavidalu jai toliau vystytis: ar kaip korpuskulinei dalelei, ar kaip bangai, tai yra šviesai?“
Fizikai teigia, kad viskas priklauso nuo eksperimentuotojo. Kai jis derina prietaisą, kad išmatuotų elementariąją dalelę kaip bangą arba kaip korpuskulę, ši tai žino iš anksto ir elgiasi pagal pasirinktą prietaisą. Atrodytų, kad dabartis nulemia praeitį, tai yra laiką, bėgantį atgal. Taip tvirtina fizikai.
Kabalos mokslas apie tai kalba daug paprasčiau. Iš esmės, jis laiko sąvokos nenagrinėja, nes laiko nėra, mes realizuojame tai, kas paruošta Begalybės pasaulyje. Kadangi visos mūsų būsenos nulemtos iš anksto, čia nėra jokių netikėtumų, nėra nei dabarties, nei praeities, nei ateities, tarsi mums rodytų filmą, o mes matytume atskirus jo kadrus.
Viskas iš anksto nufilmuota juostoje, mes tik stebime ją. Tai ir yra mūsų gyvenimas. Jis rodomas mūsų viduje, bet galima sakyti, kad rodomas priešais mus.
Esame tiesioginiai šios peržiūros dalyviai, kai iš anksto viskas nulemta ir žinoma, kas įvyks, ką veiksime, išskyrus viena: būdami grupėje ir pritraukdami Aukštesniąją teigiamą jėgą, galime sukelti pokyčius.
Tik keisti galime ne pačią istoriją, ne įvykių grandinę, o mūsų požiūrį į ją, tada ji atrodys visai kitaip. Juk mūsų požiūris į ją lemia tai, ką matysime filmo kadruose: karą ar taiką, gėrį ar blogį. Viskas priklauso nuo mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga

Kiekvienas yra visos žmonijos atstovas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Klausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Komentaras. Kvantinės fizikos mokslininkai nustatė, kad elektronai elgiasi arba kaip bangos, arba kaip dalelės. Kai mes juos stebime, jie elgiasi kaip materijos dalelės.
Atsakymas. Mokslininkai teigia, kad materijos nėra, yra tik bangos, kurios mūsų atžvilgiu pasireiškia kaip materija.
Klausimas. Taigi, jei aš žiūriu į dešimtuką per mano egoizmą, tai matau dešimt kūnų, o jei žiūrėčiau į juos netrikdomas savo egoizmo, tai vietoj kūnų matyčiau kažkokią energiją, jėgas? Būtent taip mato kabalistas?
Atsakymas. Savo egoizme kabalistas mato tą patį, ką ir kiti žmonės. O pakilęs virš jo, pradeda matyti jėgas, norus.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kas mato teisingą tikrovę?

Visata – žmogaus veidrodis

Komentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Klausimas. Ką kabalos mokslas kalba apie juodosios energijos ir juodosios materijos paslaptis?
Atsakymas. Kabala neliečia mūsų pasaulio reiškinių ir nieko apie juos nekalba. Galima išvesti tam tikrų paralelių tarp Aukštesniojo ir mūsų pasaulio, bet šie palyginimai reliatyvūs ir tiesiogiai nėra vienas su kitu susiję.
Klausimas. Ką tyrinėja kabala? Ar galima pasakyti, kad ji tyrinėja žmogaus sąmonę, ryšį tarp sąmonių?
Atsakymas. Ne. Kabala tyrinėja dvi noro savybes: savybę duoti ir savybę gauti. Abu norai yra mūsų prigimties pagrindas, ir atitikimas tarp jų, – kuri iš jų vyrauja, kokiu mastu ir t.t. – sudaro visas dalis ir visus kūrinio lygius.
Klausimas. Ką reiškia „kabala netyrinėja mūsų pasaulio“?
Atsakymas. Tuo užsiima mūsų pasaulio mokslai. O kabalos mokslas užsiima kitos, vadinamosios Aukštesniosios pakopos, tyrinėjimu. Bet dėl to reikia būti toje pakopoje, kurioje tu nori jos mokytis.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos mokslo ypatumai

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Klausimas. Kaip savybių panašumo dėsnis pasireiškia gamtoje?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis veikia visuose lygiuose, tik mes ne visur tai pastebime. Jei mes su tavimi turime vienodas savybės, tai mes suartėjame, suprantame vienas kitą. Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius kūnus ir cheminius elementus.
Tačiau savybių panašumas kalba ne tiek apie mūsų pasaulio gamtą, nes panašūs objektai (pliusas su pliusu) įprastai atstumia vienas kitą, o apie dvasinės prigimties pasaulio erdvę – tai, kas vyksta pagal panašumą ne fizinėmis, o vidinėmis savybėmis.
Dvasiniame pasaulyje nėra nieko kito, išskyrus objektų priartėjimą ir atitolimą, priklausomai nuo savybių panašumo arba skirtingumo. Tai pagrindinis elgesio dvasinėje erdvėje dėsnis.
O mūsų pasaulyje dėl šio dėsnio mes negalime stebėti tų savybių, kurių mumyse nėra. Aš galiu matyti tik tai, kas yra manyje. Pavyzdžiui, žiaurus žmogus nemato kitų širdingumo, nes tam reikėtų turėti širdingumo savybę.
Todėl mes niekada nesuvoksime Kūrėjo kaip Gero ir Kuriančio gėrį, kol patys tokie nebūsime. Kūrėjas pasireiškia tik kaip skleidžiantis gėrį, šilumą, ko mumyse absoliučiai nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, tai reikia suvokti kaip aksiomą, ar geriau tikėti?
Atsakymas. Kol kas – kaip aksiomą, kad ji tarnautų mums, kaip veikimo aukščiau savęs pagrindas. Palaipsniui pagal kabalos metodiką kurdami savyje naują jutimo organą, kuris kažkuriomis savybėmis bus panašus į Kūrėją, mes palaipsniui atskleisime Jį savyje pagal panašumą, kol galiausiai suvoksime visiškai.
Klausimas. Todėl žmonėms yra taip sunku suprasti kabalistą?
Atsakymas. Praktiškai neįmanoma. Ir kabalistui neįmanoma suprasti aukštesnio lygmens kabalisto, nes jį riboja tas dvasinių savybių rinkinys, kurias sukūrė savyje, paruošė pojūčiui.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Klausimas. Moksle yra sąvoka „fraktališkumas“. Jei, pavyzdžiui, didelį kristalą sutrupinsime į dalis, gausime fraktalus – mažus kristaliukus, kurie bus lygiai tokios pat formos kaip ir didysis kristalas.
Technikoje „fraktališkumo“ terminas būdingas hologramoms, kurių kiekvienoje atskiroje dalyje yra visas vaizdas. Kaip šį reiškinį aprašo kabalos mokslas?
Atsakymas. Visa gamta – tai viena bendra sistema, sudaryta iš dešimties „sfirų“ arba penkių dalių, vadinamų „AVAJA“. Kiekviena sistemos dalis savo ruožtu sudaryta iš posistemių, panašių į bendrąją sistemą.
Ir taip kone iki begalybės. Tačiau niekaip neįmanoma apskaičiuoti, į kiek posistemių pasidalija bendroji sistema, o tos – dar į kiek dalių.
Kiekviena posistemių dalis, nesvarbu kur ji būtų, daugybe įvairių tarpinių ryšių daro įtaką visai sistemai. Žmogus, tyrinėdamas tik vieną mažą šios sistemos dalelytę, joje randa visos sistemos mikroatvaizdą, kuris leidžia suvokti visumą.
Šitaip suvokiamas ne koks nors vienas sistemos elementas, o visa AVAJA struktūra. Ar maža, ar didelė, ji visada suvokiama kaip vientisa. Kaip mūsų pasaulio žmonės – ir maži vaikai, ir suaugę, ir seni, visi turi penkis jutimų organus, taip ir čia.
Komentaras. Materialiojoje gamtoje fraktališkumas turi ribą, nes kvantinės fizikos požiūriu mūsų pasaulį galima dalinti į blokus, pikselius, ir ne mažesnes už elementarųjį bloką daleles. Materialaus pasaulio fraktališkumas baigiasi šiais pikseliais. O dvasinio?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje pikselis – irgi tik pikselis. Jį turi sudaryti dešimt mikrodalelių, bet mes negalime jo suvokti, nes mūsų jutimo organai junta tik šviesos kvantus.
Tokia tvarka yra ir Aukštesniojoje šviesoje. Kiekviena šviesa dalijasi į 5 dalis, kurios taip pat dalijasi į 5 dalis, o šios dar į 5. Mažesnės šviesos dalies už 1/125 negalime pajusti, nes mūsų noruose nepakanka gebėjimo pojūčio aštrumo. Tarkime, kad tai nujaučiame juodos ir baltos spalvų kontraste, bet gebėjimo pajusti mažiau už tam tikrą kvantą mes jau neturime.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Praeiti per pasaulių filtrą

Ar reali Visata?

Visas pasaulis – manyje

Klausimas. Rabašo straipsniuose rašoma, kad laiko ištęsimas pagal dvasinę šaknį priskiriamas klipot (netyroms jėgoms). Kas yra laiko ištęsimas?
Atsakymas. Esmė ta, kad laikas neegzistuoja. Viskas, ką darome šiuo metu, iš anksto nulemta ir žinoma. Be to, kaip yra judėjimas tiesiogiai iš praeities į ateitį, taip yra ir judėjimas atbulai – iš ateities į praeitį.
Iš principo ateityje galime keisti praeitį, kaip kad mūsų pasaulyje esame įpratę iš praeities keisti ateitį. Tai tarpusavyje susiję ir tarpusavyje keičiami procesai, tekantys abiem kryptimis.
Fizikoje, jei pasirenkame, kaip išmatuoti, tarkime, elektronus ar bangą, iš anksto  apibrėžiame, ar tai bus elektronas ar banga.
Kitaip tariant, dabar pasirenku matavimo prietaisą, o ta dalelė, kurią ketinu tirti, jau iš anksto iš praeities žino, ką pagalvosiu, ir taip performuoja save, ir aš ją matuoju kaip bangą arba kaip dalelių srautą.
O kabaloje tai vyksta praktiškai.

Iš 2012 m. liepos 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas egzistuoja tik galvoje

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Išeiti už laiko ribų

Komentaras. Yra daugybė prognozių, kurias skelbia ne žmonės, turintys ypatingų savybių numatyti ateitį, o vadinamieji futurologai arba tie, kurie turi lakią fantaziją, pavyzdžiui, fantastikos kūrinių rašytojai.
Atsakymas. Futurologai – tai žmonės, kurie remdamiesi mokslo, technikos žiniomis ir įvairiausių žmonijos sluoksnių progresija nuspėja bendrą tendenciją, sakykime, kas bus po 50 ar 100 metų.
Komentaras. Futurologai prognozuoja, kad artėjant 2030 metams bus išrasti robotai, kurie prijungs mūsų smegenis tiesiogiai prie informacinės erdvės, kuri leis 3D spausdintuvais spausdinti ir maistą, ir namus.
Atsakymas. Mes spausdinsime spausdintuvais absoliučiai viską – nėra jokių problemų. Užpildai spausdintuvą palmių aliejumi ir jis pagamina tau bet ką– nuo dešrelių iki pieno produktų, košių ir visa kita.
Komentaras. Sakoma, kad po 20 metų, artėjant 2045 m., prasidės singuliarumo evoliucija, kitaip tariant, dirbtinės smegenys pralenks biologines. Ar dirbtinis žmogus turės sielą?
Atsakymas. Koks ryšys tarp sielos ir smegenų? Tarp jų nėra jokio ryšio.
Klausimas. Jei šalia Jūsų sėdės robotas ir ves laidą, ką Jūs darysite?
Atsakymas. Aš matau, kaip dabar žmonės kalbasi su kompiuteriu. Kodėl gi nepasikalbėti su protingu robotu, nepasikeisti su juo informacija?
Klausimas. Jūs turite omenyje grynai smegenų informaciją?
Atsakymas. Ne tik smegenų, bet ir jausminę. O kas yra paprastas žmogus? – Toks pats paprastas mechanizmas, kurį galime visiškai apskaičiuoti ir nuspėti visus jo poelgius bei atsakymus. Kadangi jie nėra dvasinėje srityje, tai nėra ir nieko nenuspėjamo.
Mes galime sukurti tokias mašinas, kurios puikiai bendraus su mumis, pakeisdamos žmones. Be to, priklausomai nuo to, kaip mes jas nustatysime ir kokius duomenis įvesime, jos bus arba lyriškos, arba griežtos, arba romantiškos, nusiteikusios muzikaliai ar psichologiškai bendrauti ir t.t. Jos gali būti kombinuotos, sudarytos iš įvairių tipų charakterių.
Komentaras. Būtų puiku, jei mašinos būtų kaip ištikimi, geri draugai…
Atsakymas. Žiūrint, kaip užprogramuosime, juk jos gali būti, priešingai, labai klastingos.
Įsivaizduojate, ateini į parduotuvę ir išsirenki sau robotą su mažo šunelio ar griežto draugo charakteriu. Kodėl gi ne? Nebūtinai, kad jie turėtų žmogaus pavidalą, – tam nėra jokių apribojimų.
Žmogus reaguoja į viską, kas vyksta mūsų pasaulyje, kaip bet kuris gyvūnas. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta yra puikiai programuojamos, todėl žmoguje nieko nėra slapta, nieko aukštesnio. O kai iš kito lygmens jis pradeda suvokti sielą, kitaip tariant, Kūrėjo dalį iš aukščiau, jau tada bus ne žmogus, o tai, kas vadinama, „vaikščiojančia siela“.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar pakeis dirbtinis intelektas žmogų?

Robotų revoliucija prasideda

Japonija: robotai dirba vietoj fermerių