Klausimas. Rabašas straipsnyje „Kokios pakopos turi pasiekti žmogus“ rašo, kad kol žmogus nepasiekia savo sielos šaknies, neįsijungia į ją, jis vėl iš naujo grįš į šį pasaulį. Kiekvienas žmogaus žingsnis siekiant savo šaknies turi būti atliekamas, kol žmogus yra šio pasaulio materialiame kūne. Kas yra sielos šaknis?
Atsakymas. Sielos šaknis – tai tas taškas Kūrėjuje, prie kurio esu prisirišęs, iš kur nusileidžiu ir į kurį turiu sugrįžti.
Klausimas. Žmogus jį pasieka tik būdamas šiame pasaulyje, ne po mirties?
Atsakymas. Pagrindinis darbas vyksta mūsų žemiausiame, negyvajame, baisiame, egoistiniame pasaulyje. Būtent iš jo turime atskleisti Kūrėją, o toliau jau bus kitos pakopos.
#254871

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko sielos šaknis?

Sielos reinkarnacija

Nemirtingumo tėkmėje

Klausimas. Baal Sulamas rašė: „Atverkite man vienintelį įėjimą dydžiu su lig adatos akutė, o atversiu jums įėjimus, pro kuriuos praeis vežimai ir vagonai“. Ta adatos akutė, kurią turime atskleisti Kūrėjui, yra širdyje?
Atsakymas. Taip.
Klausimas. O kas gali atverti įėjimą?
Atsakymas. Draugai.
Klausimas. Ko man reikia, kad jie tai atliktų?
Atsakymas. Panorėti.
#255026

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano „taško širdyje“ draugai

Siekiant tobulo ryšio

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Klausimas. Aptarinėjome, kaip pasiekti nusivylimo būseną. Tačiau išeitų, kad atvažiavę į kongresą ieškodami šios būsenos, mes jaučiame džiaugsmą dėl savo darbo. Dėl ko ateina būsena, iš kurios galima jausti nusivylimą?
Atsakymas. Viskas kyla iš Kūrėjo. Nieko kito mumyse neatsiskleidžia tik tai, kas ateina iš Kūrėjo. Jis yra mumyse ir visąlaik mumis valdo. Visos mūsų mintis, norai, pojūčiai, viskas iš Jo.
O mūsų reakcija priklauso tik nuo grupės. Jei esu dešimtuke, galiu reaguoti iš dešimtuko pusės. Jei nesu dešimtuke, tai reaguoju kaip bet koks gyvūnas.
#254911

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. Moldovos kongreso pamokos Nr. 5

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Kas piešia pasaulio vaizdą?

Už visko yra Kūrėjas

Klausimas. Kaip galiu padėti draugams, jei esu 100% egoistas?
Atsakymas. Rodykite jiems gerą pavyzdį, net ir egoistinį: savo turiniu egoistinį, bet išorine forma – altruistinį.
Parodykite jiems, kiek savo egoizmu esate pasirengęs nusileisti, kad pritrauktumėte teisingą Kūrėjo santykį su savimi ir su grupe, ir kad Jis tave pakeistų.
#255042

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 5

Klausimas. Ko mus moko mūsų sielos šaknis? Kaip ją pajausti? Kas iš jos kyla?
Atsakymas. Sielos šaknis moko mus, kaip virsti viena visuma, viena struktūra, kurioje gali atsiskleisti aukštesnioji Šviesa. Iš principo, tai visų mūsų veiksmų pagrindas, nėra nieko kito.
Mums atrodo, kad tai itin paprasta, o jūs pamėginkite ir pamatysite – tai itin sudėtingas mokslas. Labai sudėtingas! Ir ne tik realizacija, bet netgi tos neva psichologinės savybės, kurias ji ima atskleisti žmoguje.
#254849

Iš 2019 spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dar kartą apie sielą

Iš kus mano sielos šaknis?

Sielos reinkarnacija

Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“ verta studijuoti, kad išvystume, jog norom nenorom, neišvengiamai artėjame prie šios būsenos. Tikėsimės, kad pasaulis geru keliu, savo noru, o ne per prievartą, gaudamas karų, kančių, nelaimių smūgius įeis į šią būseną, kurią Baal Sulamas pavadino „paskutinioji karta“.
* * *
„Mano – mano, tavo – tavo“ – skamba neblogai? Jeigu šiandien būtų taip, argi tai ne gyvenimas rojuje? Niekas nevagia, neišnaudoja kito, nežudo, nieko bloga nedaro. Kiekvienas ramiai gyvena sau. Sakytum, viskas nuostabu, bet Tora tokį gyvenimą vadina „Sodoma“. O taip juk kur kas sąžiningiau lyginant su mūsų dabartiniu gyvenimu ir jo piratiškais įstatymais.
Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ – netgi blogiau už „viskas mano“? Juk tuomet egoizmo blogio nejaučiame nei kituose, nei savyje. Kiekvienas gyvena sau, izoliuotas nuo kitų. Ir negalima padėti kitam, tegul kiekvienas tvarkosi pats, mes nepažeidžiame „status quo“. Tai siaubinga būsena, juk tokiu keliu niekada neprieisime ištaisymo. Kaip atskleisime blogį tarp mūsų?
Apie Sodomą pasakyta: kiekvienas tenkinasi tuo, ką turi. Tai ypatinga ideologija, leidžianti žmogui tenkintis tuo, ką turi. Draudžiama žiūrėti į kitą ir lyginti save su kitu, draudžiama priimti iš kito pagalbą bei teikti pagalbą kitam. Viskas, kas iš viršaus duota kiekvienam, yra teisinga, ir negalima į tai kištis.
Tai ištisa gyvenimo filosofija, kurią draudžiama pažeisti bijant mirties. Kai Lotas norėjo padėti pakeleiviams ir priimti juos kaip svečius savo namuose, Sodomos gyventojai atėjo pas jį ir norėjo užmušti. Tokie įstatymai Sodomos mieste, kuris buvo sugriautas, nes iš jo nėra kelio į ištaisymą. Tai į akligatvį vedanti šaka. Tačiau žmogus nejaučia, kad ji veda į akligatvį, jis gyvena ir patenkintas tuo.
Gali būti, kad tokia būsena ateityje dar atsiskleis kokioje nors visuomenėje: kai neatsiskleidžia blogis, egoistinis noras, niekas neturi pretenzijų vienas kitam. Visi tenkinasi tuo, ką gauna iš Kūrėjo, ir patenkinti savo likimu, dėl kurio skųstis – nuodėmė.
Kitaip tariant, nejaučiame būtinybės užmegzti ryšio nei tarpusavyje, nei su Kūrėju. Kai niekas nieko nereikalauja iš kitų ir nepadeda kitiems, mūsų santykiai su Kūrėju irgi tokie pat abejingi. Tuo viskas baigiasi, ir ką galima su mumis padaryti – tik palaidoti žemėje, kas ir atsitiko su Sodoma.
Jeigu kiekvienas patenkintas savo būsena, tai ji baigta. Kai „mano – mano, o tavo – tavo“, niekada neužmegsime ryšio vienas su kitu. O jeigu nesiekiame tarpusavio ryšio, tai niekada nesukursime indo, kuriame atsiskleis Kūrėjas.
Veikiant įstatymui „mano – mano“ man draudžiama reikalauti iš kitų ir ką nors duoti jiems. Vadinasi, ir Kūrėjo atžvilgiu yra tokia pati pozicija. Nėra jokio atgalinio ryšio: gavau iš aukščiau savo likimą ir viskas tuo baigta. Blogai man ar gerai – viskas iš aukščiau. Tai aklavietė.
Reikia suprasti, kad „mano – mano, o tavo – tavo“ – tai į aklavietę, į niekur vedanti šaka, todėl draudžiama kurti tokią visuomenę. Tora pateikia tokį pavyzdį, kad apsaugotų mus nuo klaidų darymo, juk Sodoma – tai pati blogiausia iš visų gyvenimo formų, blogesnė už visus nusikaltimus.
Juk nusikaltimai galiausiai verčia mus gailėtis ir atveda prie Kūrėjo. Egipto vergovė, kai vieni kitus kankiname, geriau už Sodomą, nes galiausiai atveda mus prie susiliejimo su Kūrėju. O Sodoma niekur neveda.
#243879

Iš 2019 m. kovo 30 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Klausimas. Ar galima sukurti tam tikrą harmoniją tarp vyro ir moters, jeigu jis studijuoja kabalą, o ji ne, ir jie turi skirtingus interesus, tikslus?
Atsakymas. Grynai kasdieniniame, buitiniame lygyje, jeigu jiems svarbi šeima ir vaikai, žinoma, galima. Bet dėl to kiekvienas turės kažko atsisakyti.
Problema ta, kad vyrui, studijuojančiam kabalą, gerokai sunkiau nusileisti ir skirti dėmesio žmonai ir vaikams. Juk kabala užima labai daug laiko, o svarbiausia – mintis, jausmus, širdį.
Bet visa tai – pereinamuoju laikotarpiu. Manau, kad tai labai greitai pereis į įprastą pasiskirstymą visoje žmonijoje, ir žmonės pradės suprasti savo prigimtį.
Vis tiek dabar šeima turi tiek neapibrėžtą formą, kad nėra nieko baisaus, jeigu vyras studijuoja kabalą, eina į kokius nors ratelius, žiūri naktimis pamokas. Ar kitose šeimose kažkas kitaip? Šiandien kiekviena šeima savaip suluošinta.
#247537

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriškojo ir moteriškojo prado vienijimosi paslaptis

Tarp pliuso ir minuso

Kiekvienam – sava raida

Komentaras. Jūs sakote, kad pasaulio vizija turi būti labiau ištaisyta. Kai aš žiūriu žinias, matau, kad pasaulyje vyksta kažkokie susirėmimai, bet aš jų iš viso nejaučiu. Man dėl to truputį neramu, nes visada pagalvoju apie Rabašą, kuris klausydamasis žinių buvo labai jautrus viskam, kas vyksta pasaulyje ir jaudindavosi dėl visų kaip dėl savo sūnų. Kitaip tariant, mano pojūčiai nesutampa su Rabašo pojūčiais.
Atsakymas. Nieko baisaus. Vadinasi, tu dar nepakilai iki Rabašo. Tai gerai, kad tu nerimauji. Tęsk.
Rabašas suprato visas pasaulio problemas, kaip jos pasireiškia jame, ir žinoma, jam buvo dėl to labai skaudu. Tu nejauti žmonijos, kaip savo vaikų ir todėl esi abejingas: „Nieko nauja: kažkas sudegė, kažką užmušė, kažkas įvyko, – kasdien pasaulyje žūsta milijonai.“
O Rabašas visa tai jautė kaip dvasinį reiškinį. Kitaip tariant, visas pasaulis buvo jam kaip ant delno. Iš jo buvo matyti, kiek visa, kas vyksta pasaulyje, prislegia jo pečius.
Mums grynai egoistiškai atrodo, kad kabalistas plevena debesyse nerūpestingai kaip paukštelis, kad pamiršta apie mūsų pasaulį, ir niekas jo nedomina. Ne. Jį domina viskas, nes jis rūpinasi viso pasaulio išsitaisymu.
#247512

Iš 2019 m. balandžio 18 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Kokius malonumus žada kabala?
Atsakymas. Įsivaizduoti, kokius malonumus duoda kabala, yra labai sunku. Esmė ta, kad visi šio pasaulio malonumai – kaip vienas gramas prieš milijoną tonų malonumų dvasiniame pasaulyje.
Juk mes esame labai riboti. Kiek gi galime suvalgyti, išgerti, pailsėti, patirti kokių nors malonumų? Viskas turi baigtinę formą, netgi mūsų gyvenimas, dėl to, kad sukurtas gauti malonumą į save.
Kabala išveda mus į davimo pasaulį – ne mūsų viduje, o meilės pasaulyje – ne mumyse, o beribiame pojūčių pasaulyje. Dėl to negalime išmatuoti, ką mums duoda kabala. Tai nesuskaičiuojami dydžiai.
Pirmiausia, pradedate matyti, dėl ko gyvenate, kaip sutvarkytas pasaulis, kur link jis vystosi, kas vyksta su mumis, iki kol gimstame šiame pasaulyje, kas vyksta su mumis po to, kai išeiname iš šio pasaulio. Dėl to, kad niekas neišnyksta, viskas vyksta tuo pačiu gyvenimo periodu.
Jums atsiveria akys. Esate ne kaip aklieji, kurie kaip gyvūnai egzistuoja sau ir tiek, daugiau nieko juose nėra. Atsiranda aiškus sveikas požiūris į gyvenimą, pasaulį. Būtent tai pirmiausia duoda mums kabalos mokslas.
#248862

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Ar galima visus padaryti laimingais?

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Vaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326