Klausimas. Aš dvejus metus esu kabaloje. Mane nuolat lydi pareigos jausmas, kaltė, kad per mažai dedu pastangų dėl dešimtuko. Mintis ir norus tenka filtruoti kiekvieną minutę. Aš nustojau būti laiminga. Ar tai teisinga? Juk jūs sakote, kad kabalistai – didžiausi egoistai, mėgsta gauti malonumą.
Atsakymas. Jokiu būdu negalima riboti malonumų. Kūrinio sukūrimo tikslas – juos pripildyti.
Nė vieną sekundę žmogus neturi būti prislėgtos būsenos. O jei ji ateina ir jį užvaldo, tai nėra gerai. Ji turi būti ribotą laiką ir riboto dydžio, nes liūdėdami jūs priekaištaujate Kūrėjui už tai, kad jis jus patalpino į kenčiantį pasaulį ir verčia kankintis.
Kas tada yra Jo davimo ir meilės savybė? Ji turi pasireikšti ir dabar. Bet kokiose būsenose kiekvienas iš jūsų ir visi kartu turime jaustis absoliučiai laimingi, nes Kūrėjas visą laiką nukreipia jus tik į gera. Todėl yra pasakyta: net jei virš tavęs pakibęs kardas, tu vis tiek turi tikėti, kad tai į gera, ir Kūrėjas tave gelbėja.
Būtent ši jėga veda mus pirmyn ir gelbsti. Jūs turite saugotis liūdesio būsenų, ypač grupėje. Jei grupė sėdi ir kenčia – tai baisus dvasinis nusikaltimas. Jokiu būdu! Priešinai – palaikyti džiaugsmą, optimizmą.
Klausimas. Kartais kritimo būsenoje rodosi, kad visas pasaulis griūva. Kaip dirbti su mintimis, esant tokios būsenos?
Atsakymas. Aš jus suprantu, pasaulis iš tiesų griūva. Bet tai visas pasaulis, o ne mes.
Mes žinome, kodėl jis egzistuoja ir kaip mes turime veikti, kad atneštume į pasaulį išsigelbėjimo, mūsų noro, mūsų ryšio metodiką.
Būtent nuo mūsų ryšio vienas su kitu ir su Kūrėju priklauso pasaulio išsigelbėjimas. Ir tada mes pasijusime Aukštesniajame pasaulyje.
#247595

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Šis darbas žmogui!

Naujos būsenos pradžia

Klausimas. Kūrėjas, Acmuto, verčiama „Pats Sau“, skamba labai egoistiškai. Tai ir yra kraštutinio egoizmo taškas?
Atsakymas. Mes atskleidžiame Kūrėją iš apačios į viršų tiek, kiek tampame panašūs į Jį. Mes – absoliutus noras gauti. Jis – absoliutus noras duoti.
Tiek, kiek mes galime prilyginti savo norą gauti Jo norui duoti, tiek Jį atskleisime. Bet Jis Pats (Acmuto) mums neatskleidžiamas. Mes atskleidžiame tik savo panašumą į Jį nuo nulio iki šimto procentų, t. y. ne Kūrėją, o save ištaisytos būsenos. Mes negalime Jo pajausti. Mes galime pajausti save, kai tampame į Jį panašūs.
Klausimas. Taigi, be mano pojūčio šiuo momentu Kūrėjo nėra?
Atsakymas. Teisingai. Kūrėjas yra mūsų subjektyvus aukštesnės jėgos, kuri mus formuoja, kontroliuoja, užpildo – pojūtis. Išskyrus tai, mes nieko negalime pasakyti.
#247945

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas turi pavidalą?

Kas yra acmuto?

Išeiti už materijos ribų

Klausimas. Jūs sakėte, kad šiame pasaulyje vardai suteikiami chaotiškai, priklausomai nuo mados ar kitų priežasčių. Kaip teisingai parinkti vardą vaikui, kad jis atspindėtų Kūrėjo savybes jame?
Atsakymas. Aš to nedaryčiau. Suteikite vaikui normalų paprastą vardą, kuris populiarus tautoje, tada ji jam netrukdys, jo nežemins, nesityčios mokykloje ir kieme. Antra, negalvokite, kad jei parinkote vaikui kažkokį ypatingą vardą, tai pakeis jo likimą. Pasakyta: „Keičiantis vietą, keičia sėkmę“, tačiau turima omenyje vieta ant dvasinių pakopų. Tada jūs natūraliai keičiate savo sėkmę.
Tas pats su vardu. Kuo aukščiau mes kylame dvasinėmis pakopomis, tuo aukštesni mūsų vardai. O tai, kokį mes parinksime vardą žmogui, visiškai nieko nesako. Nustokite tikėti šiais talismanais.
Klausimas. Žmogus, kylantis dvasinėmis pakopomis, automatiškai gauna vardą?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kokioje dvasinėje pakopoje jis yra, taip jis ir vadinasi. Todėl vieną kartą jis gali vadintis taip, kitą kartą kitaip.
Apie tai kalbama Toroje, kurioje pasakojama tariamai apie žmones: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Faraonas, jo dukra Batja ir kiti. Tačiau tai ne personažai, o vienos sielos dalys!
Ir žmogus, atskleisdamas dvasinį pasaulį, pereina šias būsenas. Vieną kartą kaip Faraonas, antrą kartą kaip Abraomas, trečią kaip karalius Dovydas ir t. t. Taigi, pereikite jas greičiau. Tai svarbiausia.
#247562

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Tarkime, aš gaunu ir net nejaučiu iš ko, manęs tai nedomina. Kaip gyvūnas, kuriam kažką duodi ir kuriam nerūpi, kas tu.
Tačiau šviesa taip vysto malchut, kad staiga paskutinėje stadijoje ji pradeda suprasti, kas jai duoda, ir nori tapti tokia, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Taip. Priešingai savo pirminiam norui. Norėdama tai padaryti, ji turi atsisakyti prieš tai atliktų veiksmų. Todėl ji iš viso nustoja gauti ir tokiu būdu kažkiek prilygsta Aukštesniajai jėgai, kuri neturi noro gauti. Tada prasideda jos vystymasis, padiktuotas visai kitų impulsų. Malchut nusprendžia tapti savarankiška, kitaip – jos nėra.
Jei ji tiesiog gauna ar nustoja gauti, kaip vyksta keturiose tiesioginės šviesos stadijose, tai ji veikia visiškai laikydamasi tiesioginės šviesos nurodymų. Todėl tai ir vadinasi „keturios tiesioginės šviesos stadijos“.
Kada gi ji gali tapti savarankiška? Tik jei priešinasi šviesai. Kaip priešinasi? Ji sutinka su visais veiksmais tik tada, kai pati leidžia šviesai save paveikti. Tiek, kiek ji gali apsisaugoti nuo šviesos įtakos ir pasielgti taip, kad pirmiausia užkirstų kelią jos veikimui ir tik po to leistų jai veikti, tai parodo malchut savarankiškumą, jos supratimą apie Kūrėją, pritarimą Jo veiksmams.
Tai yra, aš riboju savo nesavarankiškumą, nustoju būti gyvūnu ir tampu žmogumi. „Žmogus“ hebrajų kalba „Adomas“, nuo žodžio „panašus“ į Kūrėją. Tiek, kiek aš galiu atsiriboti nuo nesąmoningo gyvūninio gavimo ir padaryti save sąmoningu gavėju, vadinuosi Žmogumi.
Tai jau absoliuti kontrolė, supratimas to, ką aš darau, Kūrėjo savybių pasireiškimas manyje.
#248137

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Kitoje pakopoje jaučiamas dar didesnis trūkumas – meilės trūkumas. Poreikis mylėti – tai turtas, ir aš kenčiu dėl to, kad mano širdyje nėra meilės.
* * *
Poreikis mylėti – tai naujas kli. Mūsų pasaulyje meilė užgęsta, nes gauname, ko norime ir mėgaujamės tuo. Kaipgi padaryti taip, kad mėgautumės meile, o ji visą laiką vis augtų? Turiu jausti poreikį mylėti ir mėgautis ne tuo, kad naudojuosi mylimuoju savo malonumui, o pačiu siekiu jį mylėti.
Siekis – tai mano kli ir vienintelis malonumas, kurio noriu. Noriu ne atskleisti Kūrėją, o užsipildyti savo siekiu Jam, didybe to, kuriam teikiu malonumą. Tokia meilė niekada neužges. Jeigu mūsų pasaulyje egzistuotų tokia meilė, nebūtų jokių skyrybų. Bet prie tokios meilės reikia dirbti.
Keičiame savo požiūrį į vienijimąsi. Mūsų kli tampa kitoks, pamažu atsukame jo kitą pusę – vietoj to, kad norėčiau pasiekti tikslą, mėgaujuos savuoju tikslo siekimu.
Noriu gyventi šiuo siekimu ir gauti iš jo užpildymą, tarytum iš pirmos meilės, iš romantiškų minčių, iš to, kad man malonu žiūrėti į savo meilės objektą, girdėti jo balsą. Kūrėjas kiekvienam duoda tokį pavyzdį gyvenime, iš kurio galima suprasti, kaip tai vyksta dvasiniame lygmenyje.
Galime gyventi malonumu, gaunamu siekiant Kūrėjo. Tada jau neapgaudinėsime savęs kaip anksčiau, kad norime atskleisti Jį ir mėgautis meile. Tai melas, tuo užmušame ją. Meile galima mėgautis tik su sąlyga, kad pakyli virš savo egoistinių norų. Bet kokie santykiai esantys žemiau šio lygmens – naikina meilę.
Todėl dvasinis ir materialus – tai du skirtingi pasauliai. Materialiame gyvenime mylite kaip mokate, o dvasiniame reikia kurti meilę tikėjimu virš žinojimo.
Iš Baal Sulamo laiško Nr. 19: Pasiruošimo metu žavumas ir grožis atrodo esantys svarbiausia tobulybe, ir jų ilgėjosi ir dėl jų kamavosi žmogus, tačiau taisantis, kai „žemė užsipildė Kūrėjo pažinimu“, „pamatė atvirkščią pasaulį“ – kad tik siekis ir baimė – svarbiausia tobulybė, kurios trokšta žmogus, ir jaučia jie, kad pasiruošimo metu apgaudinėjo save.
Juk tokia forma mūsų dvasinis indas neapribotas, ir galime jame pajausti begalybę – Kūrėją.
Poreikis mylėti – tai malonumas: troškimo, noro, ilgesio teikiamas malonumas. Būtent pačiame siekyje yra pasiekiama meilė, o ne ją pagriebiant ir pasisotinant, ir tuo viską sugriaunant.
Matome, kad tokia meilė baigiasi ir virsta griuvėsiais. Siekis mylėti – tai ne tuštuma, o užpildymas, kuris niekada nesibaigia. Kaskart galima jį padidinti, tarytum meilę kūdikiui, kuria negalima pasisotinti, ji jau visam gyvenimui.
Kongreso Bulgarijoje tikslas – išmokti mylėti, atskleidžiant tikrą Kūrėjo norą, ir maksimaliai pajudėti pirmosios dvasinė pakopos link. Tikra meilė realizuojama grupėje, vienijantis dėl davimo, kur apsivelka Kūrėjas. Tai reiškia, kad Kūrėjas įsivilks į savo kūrinius.
Jaunystėje kiekvienam iš aukščiau duodama pirmoji meilę, kaip nesavanaudiškos, platoniškos meilės pavyzdį. Tačiau suprantame, kad neįmanoma pasiekti tobulos meilės savo materialiuose noruose, tik su sąlyga, kad pakilsime virš jų. Todėl vaikystėje mums duodamas meilės pavyzdys, kai mėgaujamės ne fiziniu ryšiu, o svajonėmis apie mylimą žmogų.
Štai toks turi būti mano požiūris į Kūrėją, mėgaujantis savo siekiu nukreiptu į Jį, kad jis visą mane užpildytų. Man pakanka to, kad galvoju apie Kūrėją, svajoju pradžiuginti Jį. Tai neribotas kli, kurį visada galima išplėsti. Tai ne romantiškas noras, kurį jautėme vaikystėje, o noras duoti – labai svarbus ir rimtas. Jis rimtesnis už visą mūsų pasaulį ir visus malonumo norus.
Ten viduje yra daugybė įvairių savybių ir vyksta karai ne dėl išgyvenimo, o dėl mirties, ir viskas dėl šio požiūrio: už Kūrėjo siekimo teikiamą malonumą. Tai reiškia suteikti džiaugsmą Kūrėjui. O ką dar galime Jam duoti, kuo galime prisidėti prie Jo tobulumo? Tik tuo, kad Jo siekiame.
Pasakyta: „Saugokitės tiesti rankas į meilę“. Nenoriu gauti to, ko noriu, juk taip sugriausiu savo meilę, pažeminsiu ją, ir ji iš karto išnyks. Todėl man reikalingas vien siekis.
Tai kyla dar iš kūrimo pradžios, iš keturių tiesioginės Šviesos stadijų. Ketvirtosios stadijos (bchina dalėt) savybė – susitraukimas ir siekis.
Nieko nenoriu gauti, juk pajutau gėdą ir supratau, kad griaunu Kūrėju santykį su manimi, ir tokiu atveju tarp mūsų nieko negali būti. Gerai, kad manyje atsiskleidė gėda – įspėjimas apie tai, kad nesugebu mylėti, ir tuomet apriboju savo norą.
Koks džiaugsmas, kad radau sprendimą: apsiribojimas ir po jo – tik atspindėta Šviesa, tik Kūrėjo siekis. O apribojimas lieka tarp mūsų, neatskleidžiu Jo, juk tai vadinama nuogybės atidengimu. Negalima šito daryti. Aš visada lieku meilėje virš žinojimo, tarytum romantiškoje meilėje, kuri mane visiškai užpildo.
Ekranu uždengiu savo meilės šaltinį, kad žiūrėčiau į jį pakilęs virš savo gyvūniškų jausmų, virš noro pasimėgauti.
#254118

Iš 2019 m. spalio 13 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinės laimės formulė

Siekiant meilės

Tikroji meilė

Trumpieji atsakymai
Klausimas. Kodėl daugybėje kultūrų ir religijų moteris stovi ant žemesnės pakopos?
Atsakymas. Todėl, kad visos kultūros ir religijos yra egoistinės. Ir kadangi vyriškoji dalis yra kaip Kūrėjas, o moteriškoji dalis yra kaip kūrinija, tai ji yra tarsi žemesniame lygmenyje.
Klausimas. Manau, kad kai kuriose srityse moterys turi daugiau teisių nei vyrai. Pavyzdžiui, pastojusi moteris tampa vaiko šeimininke ir ji gali pasidaryti arba nepasidaryti aborto. Vyro niekas net neklausia.
Atsakymas. Mes nekalbame apie teises, kurias mums suteikė gamta. Vyras jūs ar moteris, disponuojate savo kūnu ar ne, mes su tuo nieko bendra neturime. Aš net nenoriu dalyvauti šiuose aiškinimuose. Tai nieko neduos.
Klausimas. Kas yra dešinioji ir kairioji vadžia dvasiniame darbe ir kas yra bizūnas, jei aš noriu valdyti savo arklį – egoizmą?
Atsakymas. Čia yra daugybė komponentų: vežimas, arklys, žmogus ir vadžios. Tai ištisa sistema, kuri vadinasi dvasiniu parcufu. Visa ši sistema yra praktiškai sielos alegorija ir mes ją studijuosime.
Klausimas. Kaip poroje vyras turi palaikyti moterį? Ir atvirkščiai, kaip moteris turi palaikyti vyrą?
Atsakymas. Reikia tiesiog suprasti vienas kitą ir suteikti galimybę kitam mokytis, jį palaikyti. Apie tai kol kas daugiau nenorėčiau kalbėti. Kitaip galima viską sugadinti. Jūs galite taip padėti vienas kitam, kad iš grupės nieko neliks. Juk jums visa tai atrodo labai paprasta.
Kabalos mokslas atskleidžia tarp mūsų tokias dideles jėgas, kad reikia to saugotis. Jokiu būdu nedarykite staigių judesių.
#247781

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Iš čia suprasime „pasaulio taisytojų“, gyvenusių kiekvienoje kartoje, negebėjimą. Jie žvelgia į žmogų kaip į mašiną, kuri nedirba, kaip turėtų, ir ją reikia ištaisyti, kitaip tariant, pašalinti neištaisytas dalis pakeičiant jas kitomis – ištaisytomis. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“)
Esmė ta, kad žmoguje nėra nieko taisytino ir nieko jame nereikia keisti. Viskas, kas jame yra, duota jam iš prigimties. Todėl bet kokios neigiamos savybės, netgi kieno nors noras ką nors nužudyti ar apiplėšti ir pan. – viskas duota Kūrėjo.
Tad taisymasis – ne pasodinti žmogų į kalėjimą ar pakarti, o nubrėžti ribas, kai jis galės įsisąmoninti, kad turi tai ištaisyti savyje taip, kad virš pačių baisiausių pabudimų kitų atžvilgiu jam kiltų noras užmegzti ryšį su kitais.
Nenaikindamas savo neigiamų savybių jis turi pakilti virš savęs į kitą lygmenį ir vietoj neigiamų siekių aplinkinių atžvilgių įgyti teigiamus.
Kai žmogus tinkamai apibrėš neigiamus ir teigiamus siekius, tuomet tarp jų, kaip tarp vieno lauko teigiamų ir neigiamų polių ims jausti dvasinę būseną. To jam ir reikia. Ir tuomet pajaus aukštesnįjį pasaulį.
#251533

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik surask, ką reikia ištaisyti

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Mes egzistuojame ypatingame būvyje, ypatingame pasaulyje, kuriame nesuprantame, kas su mumis vyksta. Nežinome, kas nutiks mums po minutės, nematome savo veiksmų, minčių, fizinių veiksmų priežasčių ir jų padarinių, aiškaus atlygio ir bausmės. Mes gyvename santykinėje tamsoje, tuštumoje, kai kažkas atsitinka, o kodėl ir kaip, mes nežinome. Šiuo metu matome tik aiškias savo mechaninių veiksmų pasekmes, bet ne aukščiau šio lygmens.
Mes nežinome mūsų norų, gerų ar piktų minčių pasekmių. Nežinome, ar mus veikia kitų žmonių mintys ir norai. Jaučiu aš tai ar ne? Nežinau, nesuprantu. Mes egzistuojame tamsioje erdvėje, ir ji mums netrukdo, mes prie jos jau pripratome.
Žiūrėdami į mažą vaiką matome, kad jis nesupranta, ką daro, kas su juo vyksta. Jis bėgioja, žadžia, kažką tampo, tyrinėja pasaulį, minimaliai su juo sąveikaudamas.
O mes? Iš esmės, mes irgi turime minimalų kontaktą su pasauliu. Net fiziniame lygmenyje aiškiai nežinome, ar tinkamai sąveikaujame su juo. Tik šiame amžiuje pradėjome suvokti, kiek mūsų sąveika su pasauliu neigiamai veikia aplinką, ekologiją, klimatą ir t. t. O kaip veikia jį mūsų mintys, kurios yra didžiausia jėga, mes nežinome.
Iš principo, jei skaičiuotume nuo fizinio – žemiausio mūsų poveikio pasauliui lygmens, tai žmogiškasis lygmuo, einantis po negyvojo, augalinio ir gyvūninio – tai minčių, ketinimų, vidinio žmogaus požiūrio į visuomenę ar pasaulį, kuriame egzistuoja, lygmuo. Ir ten mums iš viso nesuprantama, kur yra atlygis, bausmė, pasekmės už mūsų gerus ar blogus poelgius.
Taigi, turime problemą. Mes tarsi vaikai, kurie laksto po kambarį, kažką daro, nesuprasdami prasmės ir tikslios reakcijos. Mes sakome vaikui: „Negalima!“, o jis nesupranta kodėl. Mes žinome, o jis ne. O kas mums turi pasakyti, ką galima ir ko ne, taip pat neaišku.
Tik dabar mes pradedame suvokti, kad egzistuoja viena vienintelė aukštesnioji jėga (vadinkite ją Gamta ar Kūrėju), kuri viską valdo, nes yra integraliai susijusi su mumis, ir mes turime su tuo skaitytis. Mes matome, kad gamtoje valdo įstatymai, kurie mus veikia, neklausdami, ar mes to norime. Taigi, yra labai rimta tarpusavio santykių sistema.
Kaip mes galime elgtis su supančia gamta, aukštesniuoju pasauliu, aukštesniąja jėga, jei mes joje egzistuojame ir jos nejaučiame? Todėl mes, kvailiai, veikiame kaip maži vaikai, manantys, kad gali daryti, ką tik nori, o paskui susilaukiame atkirčio iš visų pusių.
Bet mes ir jam neskiriame reikiamo dėmesio, nesuvokiame, kad tai mūsų problemų pasekmė, nematome ryšio tarp mūsų poelgių ir gamtos reakcijos. Mes nesuprantame, pagal kokią formulę gamta gali teigiamai veikti mus, o mes – ją.
Jei tai matytume ir žinotume, tai tas pats egoizmas (noras gerai egzistuoti) nukreiptų mus tinkama linkme. O kadangi valdymas paslėptas, tai kaip vaikai čiumpame tai, kas mums įdomu, nuo stalo ir ragaujame, nekreipdami dėmesio į pasekmes. O kai pasekmės pasireiškia, mes jų nesusiejame su priežastimi. Štai čia ir atsiskleidžia, kaip nesuvokiame valdymo, o kartu ir visos mūsų problemos.
Žinoma, toks egzistavimas apgailėtinas, tačiau nieko nepadarysi. Aukštesnysis valdymas, ryšys tarp mūsų veiksmų ir pasekmių yra paslėptas nuo mūsų, siekiant pakelti mus į tokį lygį, kuriame patys savanoriškai atliksime teisingus veiksmus, turėsime tiesioginį ryšį su Kūrėju, patys norėsime būti geri ir malonūs. Būtent to iš mūsų, neprotingų, reikalauja gamta, kad suprastume, kur esame ir veiktume sąmoningai.
#247697

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Klausimas. Ar iki hebrajų kalbos kabaloje buvo kokia nors kita kalba?
Atsakymas. Ne. Nuo pat pradžių tik per hebrajų kalbą galima perteikti kabalistines žinias. Ji kilo dėl būtinybes išreikšti dvasines šaknis, žodžius ir veiksmus. Tik dėl to ji ir egzistuoja.
O šnekamosios hebrajų k. apskritai turėtų nebūti mūsų pasaulyje. Tai, kad nūnai Izraelyje ivritas pasitelkiamas rašyti, skaityti ir bendrauti – tai neteisinga. Anksčiau to niekada nebuvo. Hebrajų k. visuomet buvo užrašomi tik tekstai, turintys ryšį su kabalą. Visam kitam buvo kitos kalbos – aramėjų ar senovės graikų, bet ne ivritas.
Ivritas – tai grynai šakų kalba, kuri pasitelkiama tik dvasinėms jėgoms, savybėms ir veiksmams aprašyti.
#251680

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ivritas – raktas į suvokimą

Raidės – dvasinio indo atspindys

Ivritas – Aukštesniųjų pasaulių melodija

Replika. Sugadinti santykiai griauna žmonėms visą gyvenimą, iš vėžių gali išmušti maži nesusipratimai. Kaip teisingai elgtis, kad išvengtume nuoskaudų, sugadintų santykių ir, priešingai, juos gerintume?
Psichologai rekomenduoja taip: „Pasistenkite suprasti kolegos požiūrio tašką. Veiksmo rezultatas ne visada būna tyčinis. Sunkumas dėl kokių nors smulkių pasireiškimų tas, kad mes visi taikome skirtingus jų vertinimų standartus“.
Atsakymas. Kur čia standartai? Tai mano standartas – matyti kitus ir save, lyginant su jais, arba, vertinti save ir kitus, lyginant su savimi. Tai visiškai neteisinga. Tai tas pats, kaip paimti ir apsivilkti kokią nors suknelę. Jeigu ją apsivilksiu, man kyšos pilvas, plonos rankos ir kojos, o suknelė man atrodys bjauriai.
Čia nėra jokių bendrų standartų. Standartas gali būti tik vienas – artimo labui. Štai ir viskas. Aš nieko niekaip nevertinu – nei savęs, nei kitų. Mane domina tik viena: jeigu kokie nors reiškiniai vyksta, ar jie vyksta žmogaus labui?
Sakydamas žmogaus, turiu omenyje visą žmoniją, bendrą žmogaus pavidalą. Aš jokiu būdu nematuoju nei vieno, nei kito atžvilgiu, nes tada tikrai nerasiu galų.
Klausimas. Kaip teisingai suprasti kito žmogaus požiūrio tašką – teisingas jis ar ne?
Atsakymas. Negaliu suprasti kito žmogaus. Kaip galiu jį suprasti? Kaip man „išeiti iš savęs“, kad suprasčiau kitą?
Ne, mes paprasčiausiai turime veikti taip, kad būtų gerai kitam žmogui. Bet kuriam! Kitaip tariant, išskyrus būtinuosius savo gyvenimo poreikius, visur kitur, kas nuo manęs priklauso, turiu veikti kitų labui.
Tai natūralu. Labai dažnai dėl savo įpročių atliekame kažkokius judesius, gestus ar sakome kokius nors žodžius, išsireiškimus, kurie kitiems gal net atrodo įžeidžiantys.
Mes netgi galime šito nejausti ir nesuprasti. Reikia širdį nuteikti palankiai. Ji turi būti nuteikta gerumui kito atžvilgiu! Visa kita niekaip neveiks.
Jei žmogus nuoširdus kito atžvilgiu, tai šitai vis tiek bus priimta teisingai. Netgi tuo atveju, jei kažką neteisingai pasakė, nesugebėjo išsireikšti, kitas žmogus jį pajus.
Reikia nukreipti širdį į kitą žmogų, į visus žmones, gėrio link! Prie šito reikia priprasti. Taip reikia save auklėti. Būtinas tokio paties elgesio palaikymas iš mus supančios aplinkos, mus supančios visuomenės pusės. Tada viskas bus gerai!
#254793

Iš 2019 m. liepos 14 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, kad neįsižeistume

Pats didžiausias suvokimas

Kodėl žmogų reikia auklėti?