Klausimas. Atsakomybė visuomenės atžvilgiu itin tampriai susieta su žinių sąvoka. Koks jis „žinojimo lygmuo“ ateities visuomenėje? Šiandien žmogaus žinios tiesiogiai siejamos su intelekto koeficientu (IQ).
Atsakymas. IQ – tai ne žinios, o potenciali žmogaus galimybė tinkamai adaptuotis prie bendrojo gamtos dėsnio. Kas nusprendžia, ką turime žinoti? Bet kuris specialistas – vienpusis, jis kažką išmano savo srityje, o kitose nieko. Kaip išmatuosite jo IQ? Jo srityje? O kaip dėl kitų?
Todėl žmogus turi būti ne sukaupęs žinių kiekį, o turi turėti potencialią galimybę suvokti, tinkamai pritaikyti ir naudoti savo žinias.
Taip būsimų specialistų IQ, po to, kai jie išstudijavo įvairius visuomeninius dalykus, turėtų būti gana aukštas.

Iš 2017 m. rugpjūčio 20 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities visuomenės maketas

Ateities žmogus

Ugdymas kabalos požiūriu

Klausimas. Ką reiškia pakilti virš egoizmo atsakinėjant seminarų metu? Apsimesti šnekant, kad su jais sutinku, pratęsti kitų mintis, nors galvoju ir jaučiu priešingai?
Atsakymas. Pakilti virš egoizmo – reiškia pamėginti su kitais susijungti gerais, altruistiniais ryšiais, kad į tavo santykius su draugais galėtų įeiti Kūrėjas ir atsiskleisti ten, būti ten. Taip Jį ir atskleisi.
Žaidi tai, tiksliai žinodamas, jog tai ne tu. Bet tavo pastangos pamažu pritraukia supančią Šviesą, ir ji tavyje kuria naujas savybes.
Klausimas. Tačiau tai dažnai sukelia neigiamą žmonių reakciją. Jie sako: „Kodėl turėčiau žaisti? Kur iš širdies kylanti tiesa?“
Atsakymas. Tavo tiesa tėra tavo egoizmas, daugiau nieko.
Klausimas. Kokia nauda iš to, kad dirbtinai įsivaizduoju save, sakykim, paskutiniuoju iš visų dalyvių?
Atsakymas. Tu sukurtas egoistu, visus ir viską niekini. Tau svarbiausia – tu pats, ir tai puikiai supranti. Todėl turi vaidinti neva turįs visai kitas savybes.
Kam? Kad Šviesa sureaguotų būtent į tavo žaidimą. Tai vyksta itin paprastai. Šviesa puikiai žino viską, ką ji tavyje sukūrė, ir vertina tavo pastangas. Sieki būti didelis, geras, susijungti su kitais, pasiekti Kūrėją.
Tačiau iš esmės, remdamasis tomis savybėmis, kurias Šviesa sukūrė tavyje, tu negali to norėti, bet mėgini žaisti, ir tai užskaitoma kaip tavo pastangos. Pagal tai Šviesa tave keičia. Tai tavo mokestis už tai, kad pasikeistum.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: savo reakcijų analizė

Kaip pakilti virš egoizmo

Atskleisti tobulą tikrovę

Prieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis

Klausimas. Kodėl Kūrėjas slepiasi?
Atsakymas. Kūrėjas slepiasi pirmiausia tam, kad suteiktų žmogui valios laisvę.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kuri mus išjudina, traukia pirmyn, visad ir visur mus valdo tiek, kad net visi mūsų žodžiai irgi yra jos diktuojami. Visi žmogaus norai ir mintys, jo protas ir širdis „paleidžiami“ gamtos.
Jei tai būtų atskleista, visiškai tiksliai matytume, kaip Kūrėjas valdo kiekvieną iš mūsų, kiekvieną ląstelę, kiekvieną organizmą, kiekvieną vidinį veiksmą. Kaip pasakyta: „Aš pirmas ir Aš paskutinis.“
„Aš pirmas“ reiškia, kad nuo pradžių visa išeina iš Kūrėjo – tik Jam žinant, Jam išjudinus, esant Jo valiai. O paskui tai pasklinda po visą sistemą, visus gamtos lygmenis: negyvąją, augalinę, gyvūninę, žmogaus. Ir nėra nė vienos ląstelės, nė vieno atomo, kuris ką nors atliktų savarankiškai.
Todėl jei bet kokių veiksmų pradžia, vidurys, pabaiga ir jų visuma su begale įvairiausių metamorfozių būtų atskleisti žmonėms, visi automatiškai netektų valios laisvės. Niekas negalėtų judėti, ką nors daryti savarankiškai, nes matytų save ir visą likusią gamtą kaip visiškai mechaninius žaisliukus.
Todėl Kūrėjas nuo pat pradžių paslėptas nuo visos gamtos, kad visiems kūriniams suteiktų galimybę laisvai rinktis. Iš tiesų valios laisvės nėra, tačiau jos iliuziją turi kiekvienas.
Klausimas. Kas dar be Kūrėjo nuo mūsų paslėpta?
Atsakymas. Nieko. Be Jo daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Dvasinis atskleidimas – tai ne fantastika

Tai ne šiaip sau žaidimas

Klausimas. Ar galima išreikšti savo nesutikimą su rato nuomone, ar reikia sakyti tik tai, kas jam neprieštarauja?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip įsivaizduojate savo ryšį. Visai įmanoma, kad galima „mestelti“ kokį nors nesutikimą ir tuomet išsirutulios įdomi polemika, imsite aiškintis. Svarbiausia, kad tai, ką darote, jus suartintų.
Tai gali būti itin rimti, abipusiai, grubūs aiškinimaisi. Bet jei galiausiai suartėsime labiau nei seminaro pradžioje, vadinasi, tai jau naudinga.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Seminaras: savo reakcijų analizė

Dešimt žmonių ir Kūrėjas tarp jų

Klausimas. Kalbate apie objektyvius kriterijus, kurie leidžia įvertinti tiesą, teisybę gamtoje. Jeigu gamtoje egzistuoja tam tikra abipusė harmonija, tai čia turi būti tiesa, o jei jos nėra – kyla melo sąvoka.
Atsakymas. Esmė ta, kad negyvoji gamta, augalija, gyvūnija ir žmogus mūsų pasaulio lygmenyje nėra laisvi, nes jie įjungiami iš aukščiau sklindančių signalų, kurie išjudina egoizmą, egzistuojantį kiekviename lygmenyje, kiekviename objekte.
Todėl žvelgiant iš kabalos pozicijų, nė vienas kūrinys netgi žmogus (jis pagal kabalą priskiriamas negyvajam lygmeniui) neturi jokios valios laisvės.
Valios laisvė reiškia, kad žmogus, viena vertus, turi egoistinę elgesio sistemą, kita vertus, jame atskleista altruistinio elgesio sistema. Jos abi veikia žmogų taip, kad leidžia būti tarp jų, tarp tiesos ir melo.
Ir čia jis turi rinktis. Tokia būsena yra, tačiau tik nedaug žmonių pasaulyje jaučiasi esą joje tarsi kabėtų tarp tiesos ir melo. Būtent čia jie turi valios laisvę: kokį kriterijų sekti.
O visi kiti negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos objektai, didžioji dalis žmonijos, išskyrus keletą šimtų pasaulyje, kol kas yra tokios būsenos, kai visi jų veiksmai, mintys, norai (ir prote, ir širdyje) – priverstiniai, kitaip tariant, valdomi absoliutaus egoizmo.

Iš 2017 m. gruodžio 8 d. TV programos „Kartu apie tai, kas svarbiausia. Aleksandr Zhdanov“

Daugiau šia tema skaitykite:

Griežtai susijusioje sistemoje

Ties pasirinkimo tašku

Naujos gyvenimo programos gimimas

Klausimas. Kuo paaiškinti tai, kad nepakenčiu seminarų, man nepatinka toks bendravimo, mokymosi būdas?
Atsakymas. Puikiai jus suprantu. Tęskite, kiek galite, ir pamažu viskas ateis.
Yra žmonių, kuriems itin sunku sėdėti seminaruose, sunku suartėti su kitais. Reikia metų ar net dešimtmečių, kol žmogus supranta, kodėl seminarai būtini. Ir vis tiek kaskart ateiti į juos jam bus sunku.
Aš asmeniškai pagal savo prigimtį – visiškas vienišius. Uždarykite mane, sakykim, kalėjime, tik duokite visa, kad būtina, – kompiuterį, knygas, net durų galite neužverti – niekur neišeisiu. Mano prigimtis laikys mane viduje.
Yra žmonių, kurie itin mėgsta kompaniją, negali sėdėti namuose, jiems reikia sukiotis gatvėje, bendrauti su kitais. Tokiems žmonėms patinka seminarai, jie iš jų gauna didelį malonumą.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: nekritikuoti ir nesiginčyti

Seminaras: savo reakcijų analizė

Žingsnis po žingsnio

Klausimas. Kaip dvasiškai ugdyti mases, kurios nejaučia jokio poreikio dvasiškai augti ir vystytis? Ar kabalistai pasirengę tęsti porą tūkstantmečių, kol žmonės nesubręs?
Atsakymas. Kabalistai nelauks poros tūkstantmečių. Laukimo laikas jau baigėsi.
Esmė ta, kad net tie keletas milijonų, kurie šiandien juda Šviesos link ir nori būti jos veikiami, gali per save ją perduoti kitiems. Todėl nėra būtinybės kurti dešimtukų visur pasaulyje tarp aštuonių milijardų žmonių.
Pakanka, kad bus keletas tūkstančių gerų, stiprių dešimtukų, kurie perduotų Šviesą visai žmonijai, ir ši, ją gavusi, išvys, kaip reikia gyventi.
Todėl visi kiti tiesiog naudosis Šviesos veikimu, kaip kad mes naudojamės visais civilizacijos turtais, nors kiekvienas iš mūsų atlieka itin nedidelį darbą.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Kiek kabalistų reikia?

Klausimas. Kiek suprantu, jei nuimtume biologinį kūną, tai žmogus yra ketinimas, mintys, jausmai, norai. Kaip visa tai paskirstyti? Kas toks yra žmogus?
Atsakymas. Visa materija – tai noras mėgautis. O jausmai, kurie kyla šioje materijoje,– tai malonumas arba kančia, kam atitinkamai yra meilė arba neapykanta.
Materijoje egzistuoja trys lygiai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Yra dar vienas lygis, vadinamas „žmogus“. Tai jau anomali gamtos būsena, kai pati materija, kuri jaučia save ir viską savyje, pertvarko savo pojūčius, jiems vadovauja, dominuoja aukščiau jų, keičia jų orientaciją, jų vertinimą savyje ir taip kuria iš savęs kažką visiškai nauja.
Vadovaudamiesi savo pojūčiais ir galimybe suteikti šiems pojūčiams tam tikrą gradaciją ir keisti savo požiūrį į juos – iš meilės į neapykantą ir iš neapykantos į meilę, – pakylame aukščiau savo pojūčių ir formuojame iš savęs visiškai naują būtybę, kuri vadinama „žmogumi“.
Tai ne mūsų pasaulio žmogus, o dvasinis žmogus, t. y. noras, kuris aukščiau savęs suformavo papildomą, galvos, dalį, kuri suteikia šiam norui teisingą kryptį į Kūrėją, o ne į savo pradinę būseną – mėgautis ar kentėti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp norų ir jausmų?
Atsakymas. Noras – tai materija. Jausmai yra tai, ką jaučiu noruose.
Klausimas. Mūsų protas leidžia suprasti, ką mes jaučiame?
Atsakymas. Žiūrint kokiame lygyje esame. Negyvajame, augaliniame ar gyvūniniame lygmenyje protas suteiktas tam, kad išvengtume kančių ir artėtume prie malonumų, kitaip tariant, teisingam orientacijos pasirinkimui – maksimaliai mėgautis, minimaliai kentėti.
O „žmogaus“ lygmenyje mums vystosi galvinė dalis – suvokimas, pasiekiantis šį lygmenį. Tada mums kyla kitas klausimas: kodėl aš egzistuoju, dėl ko, kokia gyvenimo prasmė? Ir čia pasireiškia visiškai kita orientacija, kitas požiūris į save, pasaulį, gyvenimą, egzistavimą, tikslą, kokio nėra gyvūniniame lygmenyje.
Gyvūninio lygmens tikslas – kiekvieną akimirką jaustis maksimaliai jaukiai, užtikrintai, saugiai. O žmogus negali mėgautis ir pasitenkinti tik tuo (jei mes kalbame apie Žmogų iš didžiosios raidės).
Nori jis ar nenori, perspektyva, stumianti atgal ar pirmyn (daugiausiai – į priekį), gali iš pagrindų paveikti jo malonumo ar kančios pojūtį. Ir todėl esamą akimirką jis gali suteikti pirmenybę kančioms, kad galėtų mėgautis ateityje.
O tas, kuris nepaisydamas kančių linksta investuoti savo jėgas į ypatingą ateitį, kuri slypi netgi ne malonumuose ar kančiose, o aukštesniuose išmatavimuose, vadinasi kabaloje „žmogumi“ – „Adomu“, o tai reiškia „panašiu į Kūrėją“.
Tokiu būdu gamtai priklauso negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, o žmogus yra tas, kuris iš savo prigimties formuoja panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Ketinimas, nešantis sėkmę

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Klausimas. Prašau paaiškinkite, kokia dvasinė šaknis išdidumo ir puikybės?
Atsakymas. Tai – mūsų egoizmas. Pasaulyje, kuriame mes egzistuojame, yra „aš“ – pats svarbiausias personažas. Kodėl? Todėl, kad aš taip save jaučiu. Aš – pats pagrindinis, svarbiausias, pats pačiausias.
Mūsų pirmapradė prigimtis specialiai sukurta kaip priešinga Kūrėjui, kad mes, gaudami iš Jo tam tikras davimo savybes, galėtume palyginti jas su savo egoistinėmis savybėmis ir kurti skirtumą tarp vieno ir kito.
Panašiai kuriame elektros schemą iš skirtingų pasipriešinimų, kondensatorių, ričių ir kitų detalių. Šie elementai priešingi vienas kitam, bet susijungę tarpusavyje jie sukuria teisingą sistemą.
Mūsų pasaulyje taip pat viskas pagrįsta veiksmu ir pasipriešinimu jam, nes mes kaip kūriniai galime pajausti bet kurią savybę, pojūtį, kokybę tik iš priešingybės: iš tamsos – šviesa, iš rūgštaus – saldumas ir taip toliau. Be priešingybės nieko negalime nustatyti. Turime turėti dvi savybes, skirtumą tarp kurių ir jaučiame.
Kūrėjas turi tik vieną davimo savybę, kurioje Jis yra nuo pat pradžių. O gavimo savybę Jis sukūrė dėl to, kad egzistuotume mes, ir aukščiau šios savybės galėtume įgyti davimo savybę.
Vadinasi, mes šiame pasaulyje egzistuojame būtent judėdami nuo egoizmo link altruizmo. Ir skirtumas tarp jų turi likti.
Iš čia išplaukia keletas labai įdomių išvadų. Visų pirma, egoizmas nesunaikinamas, kitaip mes prarasime altruizmo pojūtį. Negalima pašalinti neapykantos savybės, kitaip nepajausime meilės savybės. Negalima sunaikinti nusidėjėlių, vagių, mušeikų, kitaip nustosime jausti, ką reiškia teisuolis.
Viskas suvokiama lyginant. Išeina, kad pasaulyje turi būti visi, tik teisingai subalansuoti.
To ir siekia kabalistas, suprasdamas, kaip sukurta gamta. Jis nesiruošia nieko naikinti, taisyti, o tik rodo, kas yra prieš tave, o tu pats pasirink, kaip veikti. Kitaip tariant, tai labai gailestinga metodika, skirta blaiviai mąstantiems žmonėms.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Neribotas egoizmo limitas

Gauti, kad galėtum duoti