Klausimas. Žmonėms nepatinka, kai juos auklėja. Kas kabalos požiūriu yra auklėjimas?
Atsakymas. Pavyzdžiui, gyvūnai vystosi instinktyviai, bet tam tikrų įgūdžių jiems tenka mokytis. Paprastai motina vedasi jauniklius į medžioklę, visaip jiems padeda. Pati gamta moko juos tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Matome, kaip gerai išsivystė ši ypatybė, ypač žinduolių.
Žmonės to nesugeba. Žinoma, jei būtume pasilikę gyvūnų lygmenyje, elgtumės taip pat. Tačiau mes vystomės labai audringai ir visai skirtingomis kryptimis, todėl kartais nesuprantame, kaip turime tarpusavyje sąveikauti.
Gyvūnų tarpusavio sąveika labai paprasta: draugas – priešas, sava gauja – svetima gauja. O tarp žmonių egzistuoja galybė ryšių. Be to, jei tarp gyvūnų šie ryšiai instinktyvūs – teigiami arba neigiami, tai žmogus turi juos vystyti nežinia pagal kokią sistemą, o ypač mūsų laikais, kuomet pasaulis tampa vientisas, integralus.
Žmogiškoji esmė priešinga tinkamiems tarpusavio ryšiams, geriems santykiams, kai žmonės vienas apie kitą galvoja kaip geri giminės – būtent kaip „geri“, nes jų artimumas nuoširdus, pritraukiantis, sužadinantis tokį patį veiksmą iš aplinkinių. Gaila, kad tai neužprogramuota mūsų prigimtyje, esame labiausiai sugadinti gyvūnai, juk pastarieji vieni su kitais taip nesielgia, kaip žmonės. Jie nekenkia vieni kitiems, nepavydi, nebent tik instinktų lygmenyje. Pavyzdžiui, gaujos vadas atstumia kitus arba mėgina juos nugalėti kautynėse – visa tai vyksta instinktų lygmenyje. Taip jie vienas kitą tikrina: kas stiprus, o kas ne, ir pasidalija valdžią. O žmonių gaujoje atsiranda visai kitokių protrūkių – žiaurių, sąmoningų, kylančių iš nežaboto egoizmo, kuriam gera, kai kitam bloga.
Gyvūnų pasaulyje to nėra. Jie veikia pagal labai paprastą instinktų sistemą: noriu ėsti – nužudau, bet ne siekdamas daryti kitam bloga. Gyvūnai nežudo daugiau, negu reikia alkiui numalšinti, o žmonių elgesys nežabotas – gali pražudyti visą pasaulį, nors jiems to nereikia. Todėl žmogų reikia auklėti. Į jo žiaurią, neigiamą, egoistinę prigimtį iš supančio pasaulio reikia įterpti gėrio jėgą. Ši jėga yra gamtoje, tik ją būtina išgauti. Bet reikia žinoti, kaip tai padaryti, kaip ją sugretinti su neigiama jėga, ir dviejų jėgų sąveikoje auginti save.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Žmonės ar socialūs žvėrys?

Būsime priversti tapti altruistais

Tyrimas. Jaunimas praranda susidomėjimą santuoka, jiems tai yra kažkas visiškai svetimo. Santuoka neturi nieko bendra su meile, gyvenimu kartu, vaikų gimdymu, jaunimas nustojo suprasti religinį santuokos pobūdį.
Jie supranta, kodėl tėvai šventė santuokas, bet patys nesiruošia eiti jų pėdomis. Be santuokų nebūna skyrybų, turto dalybų ir kitokio bylinėjimosi. 30 procentų merginų ir 50 procentų vaikinų neįtraukia santuokos tarp trijų svarbiausių įvykių gyvenime.
Aukštojo mokslo diplomo gavimas, kraustymasis į savo būstą, dideli pirkiniai (namas, automobilis), vaiko gimimas – visa tai šiuolaikiniam jaunimui daug svarbiau negu santuoka. Ji tapo formalumu.
Komentaras. Augantis egoizmas atskiria ir vis labiau tolina žmones vieną nuo kito. Suartėjimas galimas tik su Aukštesniosios šviesos pagalba. Jos veikimą sukelia kabalos mokslo studijavimas. Be šių studijų tapsime visiško žmonių susvetimėjimo liudininkais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Kodėl jie nenori tuoktis…

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Klausimas. Jei vyras ir žmona – vienas kito savybių atspindys, praktiškai dvyniai, turintys panašius norus ir vienas kitą jaučiantys, kaip jiems judėti į priekį kartu?
Atsakymas. Taip ir judėti. Jei jie taip susiję, jie turi jausti, kaip vienas kitam padeda ir kartu juda į priekį. Tarp jų kyla vis daugiau ginčų ir vis daugiau galimybių susijungti.

Iš 2016 m. kovo 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralios šeimos paslaptis

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeimos santykių adapteris

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Komentaras. Amerikiečių specialistai atliko keletą tyrimų ir eksperimentų su šimtu savanorių iš skirtingų JAV universitetų. Tyrimai parodė, kad šiuolaikinis jaunimas labiausiai bijo subręsti.
Dauguma šiuolaikinių paauglių labai anksti susimąsto apie tai, kad jau greitai taps suaugusiais, ir todėl jiems kils daugybė problemų.
Atsakymas. Mūsų laikais viskas buvo priešingai. Mes taip norėjome suaugti, pradėti dirbti, kažką daryti, kažko siekti, kažką atrasti. Mokykla atrodė mums kalėjimu.
O čia, priešingai – jiems ir taip gerai, mat visko yra. Jie užsidarę kaip koncentracijos stovykloje su savo telefonu ar kompiuteriu. Juos uždarė į „narvą“, suteikė pripildymą, nuo kurio nepabėgsi, ir nuolatos jame sukasi. Žinoma, jie nenori nuo to atsiplėšti. Jei galiu it vaikas praleisti visą laisvalaikį savo „ekranėlyje“, tai man daugiau nieko nereikia.
Vidutinis laiko tarpas, kai žmogus gali dirbti, užkariauti pasaulį, daryti atradimus – nuo 20 iki 60 metų. O jiems šiame amžiuje nėra nieko tokio, kas juos trauktų!
Kadaise svajojome būti lakūnai ar kosmonautai. O paskui visi ėmė žvelgti į lakūnus kaip į taksistus: „Tik pamanyk, vežioja keleivius šen bei ten…“
„O ką ypatingo veikia kosmonautai? Nuskrido, pasisukiojo, nusileido ir viskas“. Žmonės nebesiekia romantikos, ypatingo užsipildymo, niekas jų netraukia šiame pasaulyje.
Ir tai vyksta itin greitai. Mes sparčiai vystomės ir jau suprantame, kad šis pasaulis mūsų nepripildys. Nors to dar visiškai neįsisąmoninome, bet jau jaučiame.
Žmonija vystosi dviem kryptimis. Vieną iš jų pateikia mūsų pasaulio elitas, kurie mato, kas vyksta, ir bando viską dar labiau valdyti. Jie nesupranta, ką daryti su pinigais, nes vyksta jų perprodukcija. Ir svarbiausia – jie siekia ne kariniais metodais pamažu sumažinti planetos gyventojų skaičių.
Tai žmonija gali atlikti, jokių kitų sprendimų neturi. Pasaulis apskritai nežino, kas su juo vyksta.
O kabalos mokslas teigia, kad mes iš tiesų kylame, pereiname į kitą pakopą, kai turi pasikeisti mūsų požiūris į pasaulį ir vieni į kitus. Turi pasikeisti mūsų suvokimas!
Šiandien žvelgdamas į jaunus žmones nesupranti, kuo jie užsiima, o jie nesupranta tavęs, ir jūs gyvenate tarsi dviejose plokštumose: jie turi savo interesus, o jūs savo. Tai galima būtų pavadinti įprasta tėvų ir vaikų krize.
Bet remdamasis kabalos mokslu galiu pasakyti, kad tai iš tikrųjų nėra krizė, o naujos kartos kilimas į kitą matavimą. Ir jie to pasieks. Jų sąmonė visiškai pasikeis. Jie nekreips dėmesio į jokias materialias problemas – jų ir nebus.
Visa šiuolaikinė robotų technika ir visi mokslo pasiekimai atves prie to, kad mums nereikės apie nieką galvoti, išskyrus, kaip sukurti tinkamą visuomenę, antraip būsime sunaikinti.
Turime labai tiksliai išryškinti problemą: arba tampame viena, vieninga tarpusavio ryšių sistema arba čia mūsų laukia galas.
Klausimas. Žmonės supras esą kalėjime?
Atsakymas. Tai ne kalėjimas, o labai paprastas išėjimas į Visatą. Kaip, tarkime, gresiantis pasaulinis potvynis, prieš kurį turime kažko imtis, kitaip paskęsime.
Tas pats ir čia – ateina nauja sistema, visiškai nauja paradigma, naujas egzistavimo lygmuo ir turime jį atitikti. Kas neatitiks, išeis. Iš žmonijos gali likti pora tūkstančių žmonių – ir jie pasieks naują egzistavimo lygį ir, kaip po pasaulinio tvano, išeis į „naująją Žemę“. Karta atsinaujins.
Šis etapas prasideda mūsų dienomis ir tikiuosi, kad baigsis per artimiausius kelis dešimtmečius. Tada žmonija supras, kad vyksta.
Kabala siūlo praeiti šį laikotarpį greitai, lengvai, suprantant, mažiau kenčiant, kokybiškai. Ji ne šiaip duoda mums piliulę, kad pasaldintų neišvengiamą laikotarpį pereinant į kitą vieningos žmonijos būseną, ji siūlo įsisąmoninti ir atlikti tai patiems. Tada pasieksime naują kokybės lygmenį savarankiškai ir tai bus ne vien visiškai kitas pojūtis, bet ir rezultatas.

Iš 2016 m. liepos 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujajai kartai – naujoviškas darbas

Nauja streso rūšis – nuobodulys darbe

Žvilgsnis į augančią kartą, I dalis

Pirmojo žmogaus nuodėmė su gėrio ir blogio pažinimo medžiu buvo ta, kad Adomas paragavo, kokį didžiulį malonumą galima gauti suteikiant džiaugsmą Kūrėjui ir negalėjo susilaikyti, kad negautų jo egoistiškai.
Jis galėjo gauti šį malonumą su sąlyga, kad suvienys visą pasaulį – taip jis sukurtų ekraną virš egoistinio noro gauti, bet jis neturėjo tokio ekrano, ir todėl nusidėjo.
Šio didžiulio egoistinio noro atskleidimas vadinamas pirmagimio nuodėme, ir mes visi, visas mūsų pasaulis – šios nuodėmės pasekmė. Pirmąkart ji atsiskleidė dar Senovės Babilone. Dalis babiloniečių pastebėję, kad egoistinis vienijimasis veda mus į krizę, nusprendė išsiskirstyti. Lygiai tas pats dabar vyksta Europoje ir greitai prasidės Amerikoje.
O kiti babiloniečiai pasakė: „Ne! Mes turime mokytoją, Abraomą, jis sako, kad įmanoma rasti jėgą, kuri mus suvienys“. Ir nuo to laiko žmonija susiskaldė ir nuėjo dviem skirtingais keliais.
Bet paskui ir ta dalis, kuri sekė paskui Abraomą, pasivadinę Izraelio tauta, taip pat nukrito į tokį pat egoizmą, kaip ir kitos pasaulio tautos. Ir vis dėlto jie negalėjo tapti tokiais pat, kaip visi –atsiskyrimas Senovės Babilone tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Ir iki šiol vyksta ta pati kova.
Po to, kai Adomui atsiskleidė naujas noras – egoistinis, jis jau apie nieką negalvojo, tik apie tai, kaip gauti. Visas mūsų pasaulis – tai materializavusi šio veiksmo pasekmė ir todėl jis visas grįstas materialia sėkme. Jame visa matuojama pinigais, kurie yra visų žmogaus veiksmų ekvivalentas.
Negalime vertinti žmonių pagal jų psichologiją, kultūrinius pasiekimus ar išsilavinimą. Galiausiai viskas virsta pinigais. Taip sutvarkytas visas pasaulis, tačiau mūsų laikais šis matavimo etalonas ima svyruoti. Greitai pinigais nieko nebus galima matuoti ir jie išnyks, liausis buvę vieninteliu kriterijumi.
Griūtis jau prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur anksčiau nebuvo jokio kito išskaičiavimo, tik piniginis. Juk šią šalį kūrė žmonės, susirinkę iš įvairių tautų, visų kultūrų. Jie nekreipė dėmesio į tai, kokios spalvos tavo oda juoda, balta ar geltona, jų apskritai niekas tavyje nejaudino, išskyrus pinigus. Pinigai buvo svarbiausia jėga.
Nūnai pinigų galia silpsta ir galiausiai nelieka jokio matavimo etalono. Tačiau per tris egzistavimo šimtmečius Amerikai labai pagelbėjo tai, kad ji be pinigų nepaisė jokių kitų vertybių.
Europoje buvo kitaip. Amerika – viena šalis, kur gyvena daug tautų, o Europoje – daugybė valstybių su skirtingomis nuomonėmis, ideologijomis, laisvės ir lygybės idealais, ilga tarpusavio santykių ir konfliktų istorija tarp visų šalių. Todėl jungtis jiems nebuvo lengva ir užuot susivieniję, jie ėmė kariauti.
Po karų europiečiai mėgino susivienyti pagal amerikiečių pavyzdį, norėjo įgyvendinti amerikietišką svajonę. Bet tam reikėjo tapti „Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“, o tai nėra taip paprasta. Jie neturėjo vienos vyriausybės, vienos tautos ir todėl tai nepavyko. Be to, jiems sutrukdė psichologinių principų skirtumas. Amerikoje buvo tik vienas principas – pinigai! O Europoje buvo dar daug kitų, juk vis dėl to tai ypatinga, sena kultūra.
Nors, kad ir kaip ten būtų, vieni griūna iš vienos pusės, kiti iš kitos, bet galiausiai abiejų laukia griūtis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Senovės Babilono ir šiandienos krizė

Komentaras. Didžiojoje Britanijoje priskaičiuojama apie septyniasdešimt tūkstančių prostitučių, kurios uždirba iki dviejų tūkstančių svarų sterlingų per savaitę.
Šalies Parlamento vidaus reikalų komiteto deputatai pasiūlė legalizuoti šią profesiją ir netaikyti prostitutėms baudžiamosios atsakomybės, pateisinant jas tuo, kad jos yra vienišos motinos ir moterys, priverstos verstis tokiu verslu, kad save išmaitintų.
Atsakymas. Tai pati seniausia profesija, kuri egzistavo visais laikais visose tautose. Todėl kovoti su ja beprasmiška, bet verta ją įsprausti į šiek tiek daugiau ar mažiau padorius rėmus, kad neiširtų šeimos.
Sakoma, kad jei prostitucija legali, šeimos neyra, juk prostitutė nepasigrobia vyro nuo žmonos. Prostitucija nėra pati didžiausia visuomenės problema. Seksas – natūralus, prigimtinis žmogaus poreikis. Mes negalime jo įsprausti vidun, turime kažkaip rasti tinkamą būdą šiai energijai išlieti, juk ji užvaldo žmones jauname amžiuje ir neleidžia normaliai gyventi.
Kai jaunimui siautėja hormonai, jie negali nei mokytis, nei normaliai bendrauti tarpusavyje, jiems viskas sukasi aplink tai. Todėl į šį klausimą žvelgčiau švelniau, žmogiškiau ir suteikčiau vyrams, jaunuoliams, paaugliams galimybę sumažinti šią įtampą tiek, kiek tai yra būtina neperžengiant tam tikrų ribų, be iškrypimų.
Šiandien jaunuoliai neskuba tuoktis, merginos irgi neskuba tekėti. Tad, kol panors sukurti šeimą, jie turi turėti tokią galimybę, kad galėtų ramiai gyventi, tobulėti, mokytis, įgyti profesiją – apskritai eiti koja kojon su gamta.  Neįsivaizduoju, kas būtų, jei šiandien gyventume pirmykštėje bendruomenėje ir žmonės tarpusavyje nebendrautų, nesituoktų, nekurtų šeimos. Juk nuo 12 – 13 metų taip pradeda siautėti hormonai, kad jaunimas apskritai nesupranta, kas su jais vyksta, juk tai stipriai užvaldo jų širdis ir protą.
Todėl geriausia – suteikti jiems teisėtą, paprastą, protingą išeitį. Reikia paaiškinti, parodyti jiems praktiškai, kaip potraukis tarp žmonių, tinkamas tarpusavio ryšys turi būti grindžiamas supratimu, pagarba, kad žmogus tampa tau brangus, artimas dėl svarbių priežasčių, o ne todėl, kad staiga atliko trumpalaikį lytinį aktą ir tai priverstinai juos sujungė. Reikia atskirti viena nuo kito.
Vis tiek gyvenimas veda prie to, kad parodytų mums, jog šie du esminiai reiškiniai mūsų gyvenime nesusiję vienas su kitu: viena vertus, meilė, potraukis, pagarba, įpratimas, kita vertus, lytinių poreikių tenkinimas.
Tai, kas būdinga pagyvenusiems, visą gyvenimą kartu praleidusiems žmonėms (įpratimas, supratimas, priklausomybė nuo vienas kito), turėtų būti aktualu ir jauname amžiuje, kai mes – labiau draugai, gerai suprantame priklausą vienas nuo kito, jaučiamės ištikimi šeimai ir vaikams. Būtent tam turi būti skiriamas dėmesys auklėjant.
Manau, kad čia dar daug teks padirbėti psichologams ir šeimos specialistams, tačiau turime pertvarkyti savo santykius. Ir tada visa visuomenė, šeimos, bet koks žmonių tarpusavio ryšys atrodys kitaip.

Iš 2016 m. liepos 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Ar yra koks nors ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, tarp kūno ir sielos?
Atsakymas. Jokio. Nebent jaudinantis ar atsipalaiduojant kinta spaudimas, įtampa, bet ne daugiau.
Mūsų kūnas – tai gyvūnas ir jame nėra nieko iš dvasinio pasaulio. Galima visiškai ramiai pakeisti visus jo organus. O siela, jei yra – yra, jei ne – ne.
Klausimas. Tai kas yra smegenys? Kokia jų funkcija? Jos mūsų ar mes joms priklausome?
Atsakymas. Smegenys – tai modemas, susiejantis mus su aukštesniuoju protu jo žemiausioje pakopoje, kitaip tariant, minimalus ryšys. O iš tikrųjų smegenyse nieko nėra, išskyrus pilkąją medžiagą. Nieko, išskyrus pilkumą.
Klausimas. Bet mes sakome „protingas žmogus“, „gamtos viršūnė“…
Atsakymas. Kažkada sakėme, bet šiandien jau negirdžiu šių žodžių. Jau ėmėme gėdytis savęs. Prieš penkiasdešimt metų dar tikėjome, kad būsime protingi, kalnus nuversime, o dabar viskas „subliuško“.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Klausėte? – Atsakau… – 12

Siela – tai Kūrėjo dalis

Komentaras. Neseniai paskelbti penkiasdešimt metų trukusių tyrimų, atliktų su vaikais ir jų tėvais, rezultatai. Tyrimo metu buvo išklausytos 160 tūkstančių vaikų istorijos.
Paaiškėjo, kad tėvų lupamiems vaikams sutrinka psichinė sveikata, jie tampa agresyvūs, nedidelių protinių gebėjimų.
Straipsnyje pabrėžiama, kad šiais laikais pasaulyje net 80 procentų tėvų vaikams taiko vienokias ar kitokias fizines bausmes.
Atsakymas. Pirmiausia reikia auklėti tėvus. Juk pats geriausias metodas – pavyzdys! Vienintelis tinkamas auklėjimas per pavyzdį: vyresniojo elgesys su jaunesniuoju. Šitaip teigia kabalos mokslas.
Tyrimai nagrinėja „tėvų ir vaikų“ klausimą, bet iš tikrųjų svarbiausia ugdyti tėvus. O pradėti, žinoma, būtina nuo nulinio amžiaus.
Tėvams reikia žinoti, kad jie turi būti pavyzdys vaikui ir sukurti tinkamą, vaiką formuosiančią atmosferą.
Jie turi studijuoti žmogaus prigimtį: berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų, šeimos, visuomenės psichologiją. Tai didžiulė žinių sistema, kurios daugeliui iš mūsų trūksta!
Būti tėvu – ištisas mokslas. Ar kas nors iš mūsų, vyrų, įgijo kokį nors išsilavinimą, žinių, ar buvo ugdomi, kad ką nors suprastų apie moters psichologiją? Niekas. Mes į moterį žvelgėme tik kaip į malonumų šaltinį. Ir tai baisu!
Daugelį metų, netgi studijuodamas kabalą, jaučiau savyje laukinius, pirmykščius, visiškai natūralius, gyvūninius impulsus, žvelgiau į kitus taip, kaip nežvelgčiau, jeigu mano aplinka būtų suteikusi kabalistinį auklėjimą.
Todėl kiekvienas gimdytojas turi gauti atitinkamą auklėjimą, ir tada žmogus taps žmogumi, o ne mažu laukiniu gyvūnu.

Iš 2016 m. balandžio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Kaip auklėti vaikus?

Jaunųjų tėvų mokykla

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius