Viskas sukurta ypatingu būdu taip, kad net neturėdamas ryšio su dvasiniu pasauliu, turiu galimybę jį pasiekti per tai, kad neva myliu, neva susijungiu, neva suartėju, neva duodu, neva kartu su draugais sėdžiu.
Jei išmatuotume, kiek iš tikrųjų esame atitolę vieni nuo kitų, tai matysime, kad vienas nuo manęs nutolęs tūkstančius kilometrų, kitas – šimtą tūkstančių, trečias – milijonus kilometrų, ketvirtas – visai išnyktų iš horizonto.
Tačiau mes tarsi sėdime „drauge“ ir tai vadinama „įsivaizduojamu pasauliu“. Per tai galime imti artėti, palengva pritraukdami Šviesą sau, kuri pradės mane keisti. Taip įgysime anksčiau neturėtus protą ir jausmą. Kaskart patirsime pakilimus ir nuopuolius, jausimės vis kvailesni ir vis protingesni. Bet svarbiausia – dirbti!

Iš 2018 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Slaptas ir atviras davimas: kuris teisingas?

Vertinkite davimo savybę!

Aukščiau žinojimo – bilietas į dvasinį pasaulį

„Žinojimo viduje“ – tai suvokimas keturiuose kūniškuose, gyvūniniuose jutimo organuose, per kuriuos matome šį įsivaizduojamą pasaulį, tai paaiškės paskui, kai išvysime tiesos pasaulį, aukštesnįjį pasaulį.
Mūsų prigimtinis, įgimtas suvokimas grindžiamas gavimu, sugėrimu į vidų. Bet studijuodami kabalą, dirbdami grupėje, veikiant į Šaltinį grąžinančiai Šviesai, imame visiškai priešingai suvokti pasaulį, kaip pasakyta: „Mačiau atvirkščią pasaulį“ – ne per gavimo, o per davimo prizmę, būdami panašūs į Kūrėją.
Ir tuomet jaučiame Kūrėją, susiliejame su Juo ir suprantame, kad be šios aukštesniosios jėgos daugiau nieko nėra. Ir taip imame suvokti aukštesnįjį pasaulį – Kūrėjo atskleidimo mums dydį.
Skirtumas tas, ar išnaudosime savo norą mėgautis egoistiškai, kad gautume visa, kas supa, ar eisime aukščiau žinojimo, virš noro mėgautis, naujai suvokdami tikrovę – taip, kokia ji iš tiesų yra, ne manyje, objektyviai.
Ir tuomet matysiu ne savyje, ne savo norą mėgautis, o Šviesą, aukštesniąją jėgą, užpildančią visą tikrovę. Tai ir vadinama dvasiniu suvokimu, „aukščiau žinojimu“, davimu, meile, atspindėtąją Šviesa. Taip imu jausti, kur iš tiesų esąs.
Atsiveria vidinis matymas, įeinu į naują, tikrąjį pasaulį. Suprantu, kad anksčiau buvau uždarytas savo egoistiniame nore, kurio apskritai nėra, tai tiesiog iliuzija, suteikianti man galimybę savo pastangomis įeiti į aukštesnįjį, šviesų pasaulį, pačiam pasiekti Kūrėją ir pasakyti: „Tai mano Kūrėjas! Tai mano pasaulis!“

Iš 2018 m. vasario 18 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Vertinkite davimo savybę

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Dvasinė sistema veikia ypatingu būdu. Pripratome materialiame pasaulyje, kad netgi pačios didžiausios sistemos sukurtos pagal primityvesnį principą, kur kiekvienas elementas atlieka savo autonomišką funkciją.
Kaip automobilyje: yra radiatorius, karbiuratorius, stūmokliai, cilindrai – ir kiekviena detalė veikia taip, kaip iš anksto sukurta, nekeičia savo funkcijos priklausomai nuo naujų sąlygų.
Dvasines sistemas sudaro gerokai mažiau elementų: 5х5х5, tačiau esmė ta, kad keisdami savo pakopą Begalybės Šviesos atžvilgiu, jie keičia savo savybes, kaip pasakyta: „Keisdamas vietą, keiti likimą.“ Čia visas sunkumas.
Antraip visą „Mokymą apie dešimt sfirų“ būtų galima paaiškinti dvidešimtyje puslapių. Problema ta, kad egzistuoja dvasiniai pakilimai ir nuopuoliai, nuo kurių keičiasi savybės, ir tai mus painioja.
Jeigu dvasiniai parcufai kyla ar leidžiasi, jie gali keisti savo ankstesnįjį elgesį. Neįmanoma apie kokias nors penkias sfiras sakyti: tai Chochma ar Chasadim (Bina), mat tai priklauso nuo to, kas yra virš jų ir po jais, į ką jie apsivelka ir kam turi duoti.
Nė vienas neegzistuoja pats sau, ir todėl išeina, kad kiekvienas gali atlikti visų funkciją. Mūsų pasaulyje to nėra! Tačiau visa dvasinė sistema sukurta iš vieno noro mėgautis, visa kita šioje sistemoje priklauso nuo to, kaip ją išjudinsime.
Šviesos įeina į sistemą ir ima ją organizuoti pagal savo savybes. Viskas priklauso nuo parcufo padėties ar net nuo jo dalies kitų parcufų atžvilgiu.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumas – integrali sistema

Bendra dvasinės energijos talpykla

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Tikėjimas – tai davimo jėga, kurią žmogus įgyja ir pagal ją gyvena. Šis davimas turi būti aukščiau gavimo, nes jis kuriamas virš noro mėgautis, nepaisant jo, ir yra priešingas gavimo jėgai.
Šiandien duodame, tačiau nevadiname to davimu, mat duodame, kad gautume savo nore mėgautis. Tačiau kuomet ateina Šviesa, ji suteikia žmogui galimybę duoti nesavanaudiškai.
Mums dabar nesuprantama ši savybė, juk ji nesutinkama šiame pasaulyje. Tik Šviesa gali taip paveikti norą mėgautis, kad jis panors duoti. Visa tai dėl jame veikiančios Šviesos jėgos. Šviesa įeina į norą ir įpareigoja jį dirbti duodant, nes Šviesa pirminė, o noras antrinis, jį sukūrė Šviesa.
Visas dvasinis pasaulis sukurtas noro mėgautis viduje, kuris pajuto atsiskleidusią aukštesniąją Šviesą.
Tos noro mėgautis dalys, kurios buvo paveiktos grąžinančios į Šaltinį Šviesos, dirba, kad duotų: arba forma „duoti, kad duotum“, arba forma „gauti, kad duotum“, pakeitusios savo išnaudojimą į priešingą. Tos dalys, kurios paveiktos Šviesos gali dirbti, kad duotų, vadinamos dvasiniu pasauliu.

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Magnetiniame davimo lauke

Atskirti šviesą nuo tamsos

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Klausimas. Dvasinis pasaulis geras? Kuo jis geresnis už šį?
Atsakymas. Kas suvokia dvasinį pasaulį – žino viską. Jis viską gali, viską moka. Jis jaučiasi amžinai egzistuojąs, vientisas, pripildytas, laimingas. Trumpai tariant, jaučiasi absoliutu.

Iš 2017 m. birželio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti – užpildyti artimo norus

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Klausimas. Kas yra naujieji metai žvelgiant iš kabalos pozicijų?
Atsakymas. Naujieji metai iš kabalos požiūrio taško – tai žmogaus dvasinis gimtadienis. Ji švenčiama nuo tada, kai žmogus, vardu Adomas, prieš 5777 metų pirmąsyk atskleidė dvasinį pasaulį.
Taip žmonės mūsų pasaulyje įgijo galimybę atskeisti sau aukštesnįjį pasaulį ir kilti į jį iš savo gyvūninės būsenos – mūsų materialaus pasaulio.
Tai ypatingas dvasinio gimimo taškas, kai pirmasis žmogus išėjo į dvasinį pasaulį. Tai jis mums nutiesė kelią. Visi kiti kabalistai ėjo tuo keliu ir vystė šią metodiką kaip pakilti virš egoizmo pritraukiant Šviesą , nes ji – vienintelė. Ir mes einame tuo pačiu keliu, todėl ir švenčiame šią dieną.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint pasmę

Suvokti gyvenimo tikslą

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Klausimas. Ar priklauso dvasinė laisvė nuo materialiojo pasaulio?
Atsakymas. Jokiu būdu. Juk, dėl to, kad įgytų dvasinę laisvę, kabalistą paveikia arba jame pasireiškia ypatingos aukštesniosios jėgos, kurios duoda davimo savybę ir meilę, savybę išeiti iš savęs, galimybę pakilti virš savo egoizmo.
Dėl to jis visai nejaučia jokių apribojimų, susijusių su mūsų pasauliu, su savo gyvūniniu kūnu.
Tarp materijos ir dvasios nėra jokio ryšio. Gali kilti dvasiniais laiptais, likdamas tokiame pačiame materialiame būvyje, su tais pačiais įpročiais ir skoniais.
Klausimas. Vadinasi, materijoje nėra nieko dvasinio?
Atsakymas. Žinoma! Negyvoji, augalinė, gyvūninė materija – tai mūsų pasaulis. Jie veikia pagal egoistinį įstatymą – energijos išsaugojimo programą. Kiekviena dalelė nori išsaugoti save ir tiktai save išnaudodama kitus – nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Svarbiausia – išdidinti save, t. y. kiekvieną kartą patirti maksimaliai gerą egoistinę būseną.
Klausimas. Ar materialioji laisvė priklauso nuo dvasinio pasaulio?
Atsakymas. Praeitais amžiais nepriklausė. Mūsų laikais – priklauso, dėl to, kad dabar dvasinis pasaulis ir mūsų pasaulis artėja vienas prie kito. Dėl to mūsų pasaulyje kyla vis didesnių problemų ir tuo pačiu metu didesnių galimybių atskleisti dvasinį pasaulį. Įsisavindami jį, galėsime paveikti mūsų pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svaiginanti laisvė, neribojama laikinos būties

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Klausimas: Protu suprantu tai, ką jūs sakote, bet širdimi jaučiu, kad esu visiškai nepasiruošęs anuliuoti savęs, idant susijungčiau su kitais. Kaip man to panorėti?
Atsakymas: Niekada nenorėsime kilti į aukštesnes dvasines būsenas. Ir tai gerai, kad patys šitai suvokiame! Žmogus supranta, kad ir kokios būtų sąlygos jis nenorįs dvasingumo − tikrojo, o ne šiaip kažkokio jo pramanyto pasakiško pasaulio, kur jis skrajos tarp angelų ir darys viską, ko užsigeidęs, gaus visą valdžią ir pamatys visus pasaulius nuo krašto iki krašto.
Ir jeigu pradedame suprasti, ką reiškia tikroji dvasinė realybė, kuri yra aukščiau už bet kokią egoistinę, galimą įsivaizduoti naudą, tada, žinoma, jos nenorime.
Turime suprasti, kad visus pokyčius mumyse atlieka tik Aukščiausioji, grąžinanti į šaltinį Šviesa. Ji turi paveikti mus ir suteikti naujas savybes. Tik suvokę šias savybes – supratę, pajautę, įvaldę jas, galėsime pasaulį vertinti jau iš jų. Taip palaipsniui tapsiu naujas žmogus.
Imsiu jausti, kad aukščiau to gyvūninio kūno, su kuriuo šiandien tapatinu save, manyje formuojasi tam tikras panašumas su aukštesniąją pakopą, nauja forma, kli, kuri vadinama „žmogumi“ manyje, kitaip tariant, „panašus į Kūrėją“ (Adomas, žmogus – iš žodžio domė/panašus). Šis „žmogus“ tarsi joja ant mano „asilo“ (asilas/chamor – iš žodžio chomėr/medžiaga), ant mano ankstesniųjų norų.
Ir tas pats, pabalnojęs asilą „žmogus“ supranta ir jaučia Kūrėją. Tačiau ne pats asilas!
Šis „žmogaus“ formavimas mumyse vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos. Tai nereiškia, kad patys to norime, – žinoma, ne! Mūsų asilas (t. y. mes šiandien) nenori, kad ateitų „žmogus“! Juk šis ims valdyti asilą.
O asilas nori gauti savo… Todėl, savaime suprantama, jog šiandien nenorime tikrosios dvasinės būsenos. Kuo toliau vystomės, tuo labiau pradedame suprasti, kad dvasinis pasaulis – tai visai ne tai, ko laukėme ir daugiau jo nebenorime.
Ir toliau vystytis galima tik veikiant grupei, kuri įteigs mums dvasinio suvokimo svarbą. Tik taip ir galėsime judėti, bet patys savyje tam jėgų nerasime.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Šis darbas žmogui!

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, pamoka Nr. 2

Mes manome, kad egzistuoja kažkokie kiti pasauliai, esantys ne žmoguje, o dvasinis pasaulis yra kažkur toli, už debesų ir galaktikų, už mūsų pasaulio ribų. Lyg dvasinis pasaulis prasideda ten, kur baigiasi mūsų visata, kažkokia materiali sfera.
Tačiau, iš kitos pusės, sakoma, kad dvasinis pasaulis – tai giliausiai viduje esantis iš visų pasaulių. Vadinasi, jis yra kažkur manyje, bet argi manyje be kūno ir kraujo yra dar kažkas?
Kabalos mokslas moko teisingai priimti realybę, sakydamas, kad visa realybė yra žmogaus viduje – o ne žmoguje nieko nėra. Todėl mums būtina atskleisti savo vidinį norą, „dvasinį indą“. Aš vis labiau prisijungiu „išorinį pasaulį“ prie savęs, susijungdamas ne tik su dešimtimi pačių artimiausių draugų, su penkiasdešimt ar dviem milijonais, bet sujungdamas save su visa tikrove, lyg ir esančia ne manyje.
Pradedu nuo kelių žmonių, tačiau palaipsniui prieinu ir prie gyvūnijos pasaulio, ir prie augalijos, ir pagaliau prie negyvojo pasaulio. Staiga pradedu jausti, kad visi tie dalykai susijungia manyje. Aš piešiu šiuos paveikslus savo viduje, o ne jie vyksta išorėje!
Kuo labiau aš imsiu suvokti juos kaip visumą, kurios visos dalys susietos su manimi – tokiu lygiu aš vis giliau eisiu į šią vidinę realybę. Materialūs kūnai ims nykti, o norai prisijungs prie manęs, ir aš vis aiškiau imsiu jausti tikrosios realybės paveikslą.
Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ rašo, kad iš tikrųjų visa tikrovė yra manyje, mano smegenyse, o išorėje nieko nėra. Priešais mane vyksta kažkoks teatras, atspindintis mano asmenines savybes, vidines jėgas ir polinkius.
Todėl turime suprasti, kad žinomas šūkis apie „artimo meilę“, tokią tolimą mums, nekenčiamą ir iš viso nepanašią į realybę, turi privesti žmogų prie būsenos, kai jis sugrįš į tikrąją realybę. Tai ne mūsų materialiojo pasaulio meilė, kur mes su tavim, išlikdami egoistais, vis dėlto turime pamilti vienas kitą.
Dėl to, kad myliu kitą ir prisijungiu jį prie savęs, susigrąžinu savo asmeninę dalį, kuri tik mano vaizduotėje atrodo atskirta. Ir taip grįžtu prie tikrosios realybės. Tai ir vadinama aukštesnio pasaulio suvokimu.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 2–osios pamokos kongrese „WE“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Didžiausias pasaulyje televizorius

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Klausimas: Kokią vietą kabalos moksle užima knyga „Zohar“?
Atsakymas: Knyga „Zohar“– pagrindinė kabalos knyga. Mes ją studijuojame kiekvieną dieną. Dabar baigiau dirbti ties knyga „Zohar“, supaprastinome jos kalbą ir pakeitėme visus aramėjų kalbos įterpinius. Šią knygą verčiame į visas kalbas ir greitai ji bus išleista.
Ši knyga aiškina mums dvasinio, globalaus pasaulio elgesio dėsnius. Dvasinis ir materialus pasaulis skiriasi ne tuo, kad dvasinis pasaulis yra kažkur debesyse, už visų galaktikų. Dvasinis pasaulis yra tiesiog čia, toje pačioje vietoje, bet mes jo nejaučiame, nes jis veikia tartum kitokių dažnių diapazone.
Juk žiūrime į pasaulį savo egoistiniais jutimo organais, ir kiekvienas priima tik tai, kas jam pačiam naudinga. Jeigu pakeisime savo jutimo organus, savo požiūrį į pasaulį, ir panorėsime regėti jį vientisą, didžiulį, kaip vieną visumą, tai mes tiesiog čia ir dabar pamatysime pasaulį kaip integralią jėgų sistemą.
Apie tokį pasaulį pasakoja knyga „Zohar“. Bet ji parašyta tokia forma, kad paimtų skaitytoją ir jam pačiam nepastebint įvesti jį į naujojo pasaulio jautimą. Todėl tai tokia stipri ir ypatinga knyga. „Zohar“ dirba per mūsų protą ir jausmus, veikdama mus iš visų pusių.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Stebuklinga infuzija

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį