Klausimas. Jei žmogus neturi taško širdyje ir iš jo nereikalaujama sąmoningai judėti į savo šaltinį, tai kodėl jo raminimas narkotikais yra problema? Jis vis tiek nieko nesugeba ir visiškai priklauso nuo tų, kurie turi tašką širdyje?
Atsakymas. Nemanau, kad jūs teisus. Mes visi esame milžiniškame organizme, kaip jo varžteliai ar krumpliaračiai. Todėl nėra žmogaus, koks jis bebūtų, kad nesisuktų kartu su visais.
Tarkim, sėdi salelėje vidury Ramiojo vandenyno vienišas žvejys, gaudo savo žuvelę ir tuo gyvena. Bet jei užgrius taifūnas ar cunamis, tai neturės jis nei žuvelės, nei salos. Gamta nė vieno nepaliks ramybėje, abejingo. Kiekvienas turės suprasti, kad egzistuoja egoistinio pasaulio, kuris reikalauja rimto perkrovimo, baigiamajame periode. Neliks nė vieno, kuris to nesuvoks.
Kas galėjo prieš 10–15 metų pagalvoti, kad Amerika taip regresuos, o Rusijoje palaipsniui dings dujos ir nafta, iš kurių ji gyvena? Niekas.
Apskritai, apsinuogina mūsų nelabai patikima tautų ir valstybių asociacija, jų nesugebėjimas tinkamai sąveikauti tarpusavyje.
Tai yra pati didžiausia problema – globaliame pasaulyje egoizmas mus suskaldo ir neleidžia normaliai gyventi.

Iš 2017 m. sausio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Kodėl reikalingos kančios

Anapurnos žiedas: ar galima susigyventi su gamta

Klausimas. Taškas širdyje ir egoizmas gali rasti sąsają tik tokiu atveju, jei mes sumažinsime ego ir vystysime tašką širdyje iki ekrano būsenos. Vadinasi, mes turime egoizmą, su juo turime atlikti tam tikrus veiksmus, kurie vadinami „sumažinimu“?
Atsakymas. Ne, nieko neturime daryti su egoizmu. Mes turime bandyti visą laiką suartėti vienas su kitu, o egoizmas čia tik trukdys. Tai vadinama pagalba „prieš save“. Tai, kad ego mus stabdo, yra gerai, nes jo padedami vystome priešingas jam jėgas. Bet iš pačio egoizmo mums nėra ko laukti jokių ypatingų pasireiškimų.
Klausimas. Koks yra taško širdyje vystymasis iki ekrano būsenos?
Atsakymas. Sąvoka „ekranas“ pasireiškia tik tada, kai per savo pastangas aš staiga pradedu jausti Kūrėjo egzistavimą – Aukštesniąją, viską lemiančią, valdančią jėgą. Nuo šios akimirkos aš jau veikiu kitaip.
Mano veiksmai, kuriuos susieju su Aukštesniąja jėga, Aukštesniuoju valdymu, Aukštesniuoju tikslu, davimu, meile, kitaip tariant, būsenos, išeinančios už mano egoizmo ribų, vadinamos dvasinėmis.
Juose nenoromis egzistuoja sumažinimas – darbas su egoizmu, lemiantis, su kokia jėga aš sieksiu davimo, susijungimo su kitais. Tai priklauso nuo Aukštesniosios jėgos atskleidimo manyje laipsnio, Ji suteikia man galimybę veikti altruistiškai.
Komentaras. Aukštesnioji jėga – tai kažkas nežinoma šio pasaulio žmogui…
Atsakymas. Nieko nežinomo čia nėra. Žmogus negali jos pajausti, nes nieko dėl to nedaro. Reikia veikti tuose rėmuose, kurie mums suteikti: vienytis su kitais, studijuoti šaltinius, siekti susijungimo, rūpintis vienas kitu, abipusiai laiduoti, ir tada sukursime vieną bendrą visumą. Šioje visumoje pajausime Aukštesniąją jėgą.
Klausimas. Kitaip tariant, ji pasireikš staiga, ir nuspėti, kada tai įvyks, neįmanoma?
Atsakymas. Kada ji pasireikš, tada ir sužinosime.

#219134

Iš 2017 m. rugpjūčio 16 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Kas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Klausimas. Visą gyvenimą jūs tyrinėjate gyvenimo prasmę. Argi gyvenimo prasmė kiekvienam nėra vienoda? Juk visas gyvenimas priklauso nuo mūsų auklėjimo ir supančio pasaulio, todėl mūsų sprendimai ir mintys priklauso nuo gyvenimo patirties.
Jei mes nuo pat pradžių turėtume altruistinių tikslų, kaip gyventume ir ką mums tai duotų?
Atsakymas. Visų pirma, gyvenimo prasmė ne ta, kad pragyventume gyvenimą, rastume tikslą, o paskui numirtume. Gyvenimo tikslas turi būti aiškus dar gyvenimo pradžioje.
Klausimas. Tai, vis dėlto, gyvenimo prasmė kiekvieno skirtinga?
Atsakymas. Kiekvienam – sava gyvenimo prasmė, net jei ji bendra visiems. Juk visi mes panašūs į gyvūnėlius, su labai panašiomis savybėmis. Nė viename ir niekur nerasi nieko ypatinga.
Egzistuoja viena Gamta, kuri iš tikrųjų turi gyvenimo prasmę – atvesti save į teisingą naują būseną, pakilti į aukštesnį lygmenį ir ten pakelti mus.
Turime suprasti, kur link vystosi mūsų evoliucija, kad pakiltume į šį lygmenį, ir nepereiti į jį taip, kaip įprastai tai vyksta gamtoje – per įvairiausius kataklizmus, kurie mums dabar gresia.
Darykime taip, kad nepraeitume šio laikotarpio ekstremaliose, staigiose, dramatiškose situacijose. Mes išgyvename krizę, pasiekėme aklavietę moksle, mene, žmonių visuomenėje, tarpusavio bendravime, tarp kartų. Visur!
Klausimas. Būtent dabar, priešais šią sieną, kyla klausimas apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Taip, ir ją reikia išsiaiškinti! Tai labai svarbu. Tuo užsiima kabalos mokslas. Todėl jis ir atsiskleidžia visiems, siūlosi žmogui.
Klausimas. Vadinasi, Gamtos gyvenimo prasmė – atvesti mus prie šio klausimo, o žmogaus gyvenimo prasmė – atskleisti šį klausimą. Vis dėlto, kur slypi gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė – pačiam pakilti į kitą evoliucijos pakopą. Kaip visą laiką mes kilome automatiškai negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame gamtos lygiuose, taip dabar, būdami žmogaus prigimtyje, turime pakilti į kitą, aukštesnę, pakopą.
Vadinkite ją dvasine, nors su religijomis tai neturi nieko bendra. Kitaip tariant, tai egzistavimas dvasioje, vidinėje žmogaus prasmėje, kai jis savyje atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį.
Jei galėsime pakilti aukščiau šios prigimties, kuri mumyse egzistuoja, tai pradėsime jausti visiškai kitą pasaulį.
Klausimas. Išeina, kad iki šiandien mus vedė mūsų egoizmas, kuris dabar užsidarė. Ir dabar turime gyventi ne egoistiškai?
Atsakymas. Mums reikia pakilti į kitą lygmenį, bet jau ne su egoizmo, o su ypatingos gamtos jėgos pagalba, kuri vadinama „Šviesa“, kurią mes turime sukelti, nukreipti į save. Ji ištaiso mus, keičia ir daro panašius į mūsų laukiantį aukštesnįjį lygmenį.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti gyvenimo prasmę

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Suvokti gyvenimo tikslą

Klausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Visata – žmogaus veidrodis

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Ar yra kokia nors aukštesnioji tikrovė, kurios nejaučiame, bet kuri egzistuoja?
Atsakymas. Aukštesnioji tikrovė yra. Jeigu kas nors ją suvokia, vadinasi, ji egzistuoja jo atžvilgiu. O jeigu nesuvokia, tai jos jam nėra.
Nūnai žemiškąją tikrovę visi jaučiame vienodai, nes esame viename egoistiniame lygmenyje.
Klausimas. Altruistiniame lygmenyje irgi jausime vieną tikrovę ar kiekvienas savo?
Atsakymas. Visi drauge jausime vieni kitus ir vieną tikrovę. Ir kiekvieno tikrovė bus sava, bet visos jos bus panašios.

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Fantazijos ir tikrovė

Kas mato teisingą tikrovę?

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Klausimas. Jei žvelgsime į žmonijos raidą, tai pamatysime, kad nuolat vienijamasi pagal kokius nors požymius: tautinius, religinius, ekonominius ir pan. Apie kokią vienybę kalba kabala?
Atsakymas. Vienybė kabaloje – aukščiau už kiekvieno dalyvio egoizmą. Ji reiškia pakilimą virš savęs ir ryšį su kitais tiek, kad prisijungęs prie jų jau esu kitame raidos lygmenyje – ne egoistiniame, o altruistiniame.
Draugas, prie kurio meile, saitais noriu prisijungti man tampa tarsi tramplinas, su kuriuo pakylu į kitą pakopą Susijungti su kitais – reiškia pakilti virš savęs į dar vieną pakopą – „aš plius vienas“, „aš plius du“ ir t. t.
Klausimas. Ar tai būtinai turi būti kabalą studijuojantis žmogus?
Atsakymas. Taip. Su nieko kitu negalėsiu susijungti. Jis padeda man, o aš padedu jam. Tarpusavio pagalba – būtina sąlyga, ir tai turi būti aišku tarp mūsų.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra vienybė?

Ką mums suteikia vienybė?

Nuo tikėjimo prie tiesos

Klausimas. Kokie bus santykiai tarp tėvų ir vaikų ištaisytoje ateities visuomenėje, jei kiekviename liepsnoja egoizmas?
Atsakymas. Mes nenaikiname savo egoizmo, o tik mokomės teisingai juo naudotis. Egoizmas – mūsų prigimtis, jo jokiu būdu negalima sunaikinti.
Mes apskritai nieko nenaikiname. Tai ne psichologija ir ne moralė, kuri per jėgą draudžia naudotis egoizmu. Juk matome, kad tai nepadeda ir galiausiai sukelia tik didesnių sprogimų.
Kabala siūlo visiškai unikalią metodiką, kurioje naudojama Aukštesnioji šviesa.
Jei mes mažose grupėse (dešimtukuose) laikomės Aukštesniojo pasaulio dėsnių – Šviesos, davimo ir meilės, pasaulio, stengdamiesi jį atitikti, kitaip tariant, siekiame anuliavimosi, vienybės, lygybės, susijungimo mūsų rato centre, tai jaučiame, kaip mums bunda naujas noras. Tai bendras noras vienytis, duoti, jame mes jaučiame naują tikrovę.
Jei ir tėvai, ir vaikai mokosi tokiuose kursuose, jie pradeda suprasti vienas kitą naujame tarpusavio ryšio lygyje. Ir vieni, ir kiti suvokia, kad nepaisant savojo egoizmo reikia veikti artimojo labui.
Ir ne todėl, kad tarp jų yra kraujo ryšys, kaip tarp tėvų ir vaikų, o todėl, kad per teisingą ryšį jie pakils aukščiau savo prigimties ir gaus didžiulį apdovanojimą – pereis į naują egzistavimo pakopą.
Vaikas pajaus, kad jį su tėvais sieja nuostabūs, idealūs santykiai. O tėvai galės pajausti amžiną ir tobulą egzistavimą.
Klausimas. O jei vaikas dar per mažas mokytis?
Atsakymas. Tokiu atveju reikia mokyti asmeniniu pavyzdžiu. Jei vaikas elgiasi egoistiškai, reikia jam parodyti, kad negaus to, ko nori, o gaus tai, ką tėvai mano jam esant naudinga. Ir jis puikiausiai tai supras. Mūsų vaikai labai protingi visame, kas susiję su jų egoizmu.
Klausimas. O kaip išvengti konflikto su vaiku?
Atsakymas. Palaipsniui vaikas supras, kad tai daroma iš meilės.
Klausimas. Vadinasi, būti aukščiau savo egoizmo tėvams nereiškia būti nuolaidiems ir maloniems?
Atsakymas. Yra pasakyta išminčių, kad „gailintis bausmės vaikui, nekenčia jo“. Į vaiką reikia žvelgti „viduriniojoje linijoje“, t. y. tarp „bausti“ ir „pasigailėti“. Jis turi tai pajausti. Jis būtinai pajaus ir supras, kad tai yra daroma jo labui, prieš šėlstantį jame blogį.
Tęsinys bus.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I dalis

Ateities žmogaus auklėjimas, II dalis

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Komentaras. Virtualiojo švietimo rinka Kinijoje šiandien įvertinta 24 milijardais dolerių. Iki 2019 m. ji išaugs iki 48–50 mlrd. dolerių. Pasaulinis virtualusis švietimas iki 2019 m. pasieks 190 milijardų. Taip prognozuoja ekspertai.
Kas gi čia gero? Nutrūks fizinis žmonių bendravimas?
Atsakymas. Aš manau, kad tai natūralus vystymasis žmonijos – mūsų egoizmo, kuris nenori būti susijęs su niekuo. Jei žmogui įdomu, tai jis eis vakare į barą, susipažins su kažkuo ir taip toliau. O jei ne, tai ne. Jam pakanka jo keturių sienų, kompiuterio, lovos, ir viskas.
Klausimas. Viskas per kompiuterį? Ir pojūčiai per kompiuterį? Prijungė elektrodus, ir žmogus laimingas?
Atsakymas. Taip bus iki tol, kol pajausime vidinį pasipriešinimą, nes mumyse nuolatos plečiasi, iškyla, atsiskleidžia dvasiniai genai, kurie reikalauja judėti pirmyn, kūrinijos tikslo link. Kai jie pareikalaus būti išpildyti, tai pamatysime, kad skendime blogyje ir mele. Ir tada sukilsime prieš šią būseną, iš tikrųjų pradėsime revoliuciją, siekdami naujo. Žinoma, jei tik išgyvensime iki šio laiko, nes pasaulis nesulaikomai siekia susinaikinti.
Klausimas. Bet kuriuo atveju pažanga, viskas, kas vyksta, vienokiu ar kitokiu būdu privers žmogų nekęsti šio blogio ir panorėti išsiveržti iš jo? Kitaip tariant, visa šio pasaulio logika reikalinga tik tam? Ir visas pasaulis tik dėl to egzistuoja?
Atsakymas. Tik dėl to. Žmogus išmes iš savo kompiuterio viską, kas yra, išskyrus mūsų tinklalapį.

Iš 2017 m. lapkričio 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savišvietos universitetas

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Ir šis bandymas tęsėsi iki Karlo Markso laikų, kai buvo išrasta labai sėkminga komunizmo sklaidos programa, t. y. vienijanti užguitus kare už komunizmą, kad jie išvien kovotų prieš buržuazinį kapitalistinį režimą.
Kadangi užguitieji suinteresuoti šiuo karu tik savo pačių naudai, kitaip tariant, dėl egoistinių priežasčių, jie nedelsdami priėmė šią programą, dėl to komunizmas paplito visuose atsilikusiuose ir užguituose sluoksniuose.
Ir kadangi atsilikusieji sudaro didelę visuomenės dalį, nenuostabu, kad komunistai šiandien sugebėjo apimti trečdalį pasaulio. (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“)
Komunizmui pavyko užimti trečdalį pasaulio. Bet koks jis? Užguitas, primityvus, su neišsivysčiusiais socialiniais, visuomeniniais santykiais, kur viskas buvo labai apleista.
Tuo metu, kai Marksas rašė apie komunizmą, Rusijoje buvo baudžiava. Komunistinė idėja užvaldė tuos, kas dar nežengė kapitalistinio vystymosi keliu, ir jie ėmė jį įgyvendinti jėgos metodu. Kitaip tariant, komunizmas rado trečiąjį pasaulį.
Komunistų-altruistų ir egoistinio proletariato susivienijimas buvo itin sėkmingas, kad nuverstų kapitalistinį režimą, nekenčiamą ir vienų, ir kitų, ir visiškai netinkamas tam, kad užtikrintų kolektyvinę tvarką su tinkama paskirstymo sistema.
To priežastis labai paprasta: žmogus ir piršto nepajudins, jei neturės kokio nors įpareigojančio jį šiam gestui tikslo. Šis tikslas – tai skatinanti judėti jėga, kaip kad degalų jėga stumia automobilį.
Rusijoje nebuvo nei kapitalizmo, nei tikros darbininkų klasės, galinčios ugdyti kartą pagal altruistinę programą.
Leninas atsivežė komunistines idėjas iš Ženevos. Jos galbūt buvo geros Europai, nors ji irgi dar nebuvo subrendusi joms ir neketino jų taikyti. Bet proletariato lyderiai nematė tikrosios žmogaus prigimties ir tikslo, kurio link jie turėtų eiti.
Juos motyvavo noras siekti revoliucinių pokyčių, užgrobti valdžią. Nors jie buvo idealistai, nesuprato, kad darbininkų klasė, inteligentija, valstiečiai buvo pasiruošę tik nuversti sistemą, bet ne daugiau.
Klausimas. Tačiau Baal Sulamas rašo, kad trečdalis pasaulio tuo metu užsidegė šia idėja.
Atsakymas. Iki šiandien ja užsidega atsilikusios, badaujančios tautos, kurios pirmiausia galvoja tik apie save.
Klausimas. Išeitų, kad altruistinė idėja negali būti įgyvendinta egoistiniame pasaulyje?
Atsakymas. Ji gali būti įgyvendinta labai didelio egoizmo pasaulyje, kuris jau baigė ego raidą ir mato jo trūkumus, supuvimą.
Tam reikia ne tik laiko, bet ir specialaus pasirengimo, mat turėtų būti ne tik pereinama nuo vienos santvarkos prie kitos – žmogus turi įsisąmoninti būtinybę pereiti į kitą lygmenį. Pirmą kartą žmonijos istorijoje egoizmas baigia savo viešpatavimą.

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujos gyvenimo programos gimimas

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Komunizmas: utopija ar tikrovė