2010-05-20 Klausimas: prašau Jūsų patarimo: ar verta kovoti dėl merginos meilės ar geriau palikti „mūšio lauką“ be kovos?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.
Ankstesnės laidos:
Komentarų nėra 
meilė
2010-05-20 
Baal Sulamas straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad visi, siekiantys Kūrėjo, – tai viena tauta, kur visi atsakingi vienas už kitą, ir tai vadinama Laidavimu.
Ir Tora (ištaisymo Šviesa) buvo dovanota tautai tik po to, kai kiekvienas buvo apklaustas, ar sutinka vykdyti meilės artimui priesaką, kaip parašyta: „pamilk artimą kaip pats save“, kitaip tariant, ar sutinka, rūpintis kitais ne mažiau, nei mūsų prigimtis mus verčia rūpintis pačiais savimi.
Tai sąlyga, kuriai esant pajėgsime pritraukti sau ištaisymo Šviesą. Bet Šviesa ateis ir ištaisys mūsų dvasinį indą tik tada, jei atskleisime, kad norime taip susivienyti.
Laidavimas – tai kai mes jau sudarome bendrą kūną, vieną organizmą, ir pakilę virš savo asmeninio noro visi priklausome vienas nuo kito.
Tam kiekvienas privalo turėti anti-egoistinį ekraną ir būti dvasiniame pasaulyje, davimo pakopoje (chafėc chėsėd), o savo materialų gyvenimą laikyti sudedamąja dalimi, būtina dvasiniam pakilimui.
Kiekvienas pripildo kitą ir supranta, kad privalo būti susijęs su juo, nes tam skirtas visas jo gyvenimas, panašiai kaip kad vieno kūno ląstelės.
Kiekviena kūno ląstelė ir organas gyvena tam, kad atliktų savo funkciją bendro organizmo labui.
Jų gyvenimo prasmė – tai meilė ir davimas. Ir kai jaučiame tokį tarpusavio ryšį – tai vadinama dvasiniu gyvenimu.
Jeigu panorėsime šitaip susijungti − gausime jėgų tai atlikti!
Daugiau šia tema skaitykite:
„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“
2010-05-14 
Klausimas: Ar jūs galite papasakoti apie savo pirmąjį dvasinį išgyvenimą, pirmąjį susitikimą su Šviesa? Koks tai jausmas?
Atsakymas: Pirmasis dvasinis išgyvenimas visiems yra toks pats, nes visi žmonės praeina vienodas būsenas.
Pirmą kartą susitikęs su Šviesa žmogus jaučia, kad visas pasaulis užpildytas meile – tik šilta jėga, be jokių apribojimų. Tai labai šiltas, geras jausmas, aprėpiantis visą pasaulį.
Žmogus gyvena, mato žmones, visą pasaulį, tačiau jaučia, kad oras tapo sodresnis, šiltas, švelnus. Aplinkinis pasaulis žmogui tampa minkštas, šiltas.
Toks pirmasis dvasinis jausmas, kurį patiria žmogus. Tačiau paprastai jis pamiršta šį jausmą.
Kaip ten bebūtų, šis jausmas žmogui duodamas tam, kad pateiktų jam kokį nors įrodymą, palaikytų jį, suformuotų jame naujus suvokimo indus (kelim), kad jis galėtų žengti pirmyn.
Po šio pirmojo dvasinio išgyvenimo, duoto jam iš aukščiau, žmogus turi labai stengtis, kad pats pasiektų tą patį jausmą, o po to – ir milijardus kartų stipresnius jausmus.
Bet jis jau juos valdys, supras ir dirbs su jais.
Visus įspūdžius, nuo paties pirmojo ir toliau, – žmogus jaučia besivystančiame taške, dvasinio suvokimo indo (kli) viduje, o ne fiziologinių ir psichologinių reiškinių srityje.
2010-05-5 
Klausimas: Aš studijuoju kabalą – mokslą apie gavimą. Ir staiga matau, kad čia mokoma, kaip dar labiau sustiprinti savo norą. Kur gi čia gavimas?
Atsakymas: Tai ir yra gavimas. Jeigu iš Kūrėjo gaunu ypatingą jėgą, vadinamą „meile“ (apie kurią kol kas neturime jokio supratimo), galiu aprėpti visus realybėje egzistuojančius norus.
Visi jie tampa mano norais, ir visus juos gaunu jau pripildytus.
Tai kabalos mokslas ir nagrinėja – kaip gauti norus, sklidinus visokių gėrybių. Visi jie – tavo. Tau tereikia jiems pajusti meilę.
Tuomet atskleisi, kad tai ir yra Galutinis Ištaisymas, ir visa tai – tavo.
Įgydamas meilės jėgą, artimo norus pradedi justi geriau už jį patį. Tada pripildai jį pagal savo pojūčius. Juk motina jaučia, ko reikia vaikui.
Dvasiniame pasaulyje aukštesnysis žino, ko reikia žemesniajam. Šis tiesiog rėkia, verčiamas savo noro. O tu žinai visas šio noro sudedamąsias dalis. Juk tu – aukštesnysis.
Jei tu – duodantysis, jeigu pripildai jį, tu – jo aukštesnysis ir žinai apie jį daugiau, nei jis pats.
Toks yra aukščiausias meilės įstatymas, neturintis nieko bendro su tais vaizdiniais, kuriuos mūsų pasaulyje siejame su žodžiu „meilė“.
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-03-21 
Klausimas: Mūsų grupėje yra vaikinas, kuris tarsi biliardo rutulys įkrito į neapykantos būseną ir ten yra įstrigęs jau keletą metų. Pats iš tokio liūno jis neišbris, visi terminai jau praėjo. Kaip jam padėti, ką patarti? Kur dėtis su tokia neapykanta?
Atsakymas: …Kartais reikalingi metai, kad suprastum būtinybę neapykantą pakeisti į meilę… ir dar pora metų, kad Šviesa mumyse tai atliktų…
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-02-8 
Klausimas: Kuo tokia ypatinga knyga „Zohar“, kad sukelia mums tokias stiprias reakcijas?
Atsakymas: Tai ne knyga – tai įrenginys, kurio mygtukus spaudinėji, pats to nežinodamas.
O be to, mes skaitome knygą „Zohar“ su didele žmonių grupe iš viso pasaulio. Mes labai skirtingi, bet trokštame to paties, todėl labai stipriai spaudžiame šiuos mygtukus.
Tiesiog nesuvokiame šito. Kūdikis, kuris verkia, nesupranta, kokią sumaištį savo riksmu jis kelia namuose. Suaugęs žmogus negali atsitraukti nuo jo, verksmas sukelia jam didžiulį nerimą.
Dideliam vaikui gali pasakyti: „Eik į savo kambarį ir netrukdyk man!“ O su mėnesio amžiaus kūdikiu taip pasielgti negali – sukiesi apie jį ir eini iš proto nuo jaudulio.
Štai tokį nerimą mes sukeliame Aukštesniajai jėgai. Taip veikia knyga „Zohar“.
Ir iš tikrųjų, tai ne knyga – tu priklausai vieningai pasaulio sistemai, kurią aktyvini šios knygos skaitymu ir noru ją atskleisti, kaip kūdikis, žadinantis tėvą (ABA), motiną (IMA), kaimynus, visą pasaulį, priverčiantis dirbti fabrikus ir gaminti vaikų maistelį, sauskelnes, rūbelius ir t.t.
Ar jis žino, ką daro? – Ne! Bet pažvelkite, kiek visko pasaulyje gaminama kūdikiams.
Dvasiniame pasaulyje yra taip pat. Meilė viską keičia… Mes patys, to nesuprasdami, paleidžiame sistemą, kuri atsakydama veikia mus – ne pagal mūsų kūdikio amžių, egoistinį reikalavimą, bet minkštai ir labai gailestingai mokydama ir padėdama ugdyti davimo savybę.
Esame tarp dviejų jėgų: savo egoistinės – iš apačios, ir supančios mus Šviesos – iš viršaus.
Jos slegia iš dviejų pusių ir tu jautiesi tarsi tarp žemės ir dangaus. Atverdamas knygą „Zohar“, įeini į Aukštesniosios jėgos sistemą. Tai visiškai kitokia sistema ir tai reiškia, kad eini Kūrėjo, Šviesos keliu.
Iki to laiko vysteisi kaip visa gamta – verčiamas būtinybės, evoliucijos proceso. Tavo noras mėgautis visada ieškojo, kur geriau ir kaip pabėgti nuo smūgių.
Bet taip tu nesivystei Kūrėjo link, o tik ieškojai sau patogesnio kampelio. Tokia buvo mūsų evoliucija iki šiandienos. O dabar tu žadini visiškai nepažįstamą Aukštesniąją jėgą.
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-01-22 
Meilė – tai siekis užpildyti kito žmogaus norus. Vadinasi, visų pirma turiu šiuos norus suprasti!
Jeigu mes artimi mentalitetu, realybės suvokimu, įpročiais, aš jį suprantu ir žinau, kaip jį pripildyti. Tai yra, aš galiu realizuoti savo meilę!
Meilė – tai fizinis arba dvasinis veiksmas, nesvarbu, koks. Svarbiausia, kad pripildau svetimą norą.
O ką daryti, jei aš jo nesuprantu? Reikia, kad tavo noras būtų kažkuo panašus į norą to, kurį myli.
Kabaloje tai vadinama „formos panašumu“. Suprantama, jog kiekvienas jaučiame skirtingus norus, bet jei tavo noro forma bus panaši į manojo, aš suprasiu tave.
Suformuoju savyje tavo modelį, tavojo noro vidinį panašumą ir taip suprantu, ką ir kaip galiu tau duoti.
Įsivaizduoju tavo norą ir tai, kaip aš mėgaučiausi, gaudamas tokį pripildymą. O kadangi žinau, kad tu nori to paties, – galiu tai išpildyti.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Tikros meilės artimui paslaptis“
2009-11-13 
Klausimas: Kas yra davimas?
Atsakymas: Tai tas pats, kas meilė? Tik meilė – tai santykiai, o davimas – tai veiksmai, meilės realizacija.
Tačiau mūsų pasaulyje meile vadiname siekį užpildyti savo egoizmą.
Kas yra tarpusavio meilė? Aš turiu norą, ir tu turi norą.
Jei sugebu tavo norą prijungti prie savojo ir padaryti taip, kad man tavo noras būtų svarbesnis, kad mano noras tarnautų tavajam – tai reiškia, kad tave myliu. Ir kai taip užpildau tavo norą, vadinasi, atlieku davimo veiksmą.
Mes sukurti kaip vienas noras. Tačiau po to, kai jis suskilo į dalis, atsiskyrėme vieni nuo kitų, tarp mūsų atsirado egoizmas, kuris verčia mus jausti tolimais.
Turime stengtis nenaikindami egoizmo virš jo sukurti tokius tarpusavio santykius, kad egoizmas juos tik stiprintų!
Pabaigoje mūsų pasiektas tarpusavio susijungimas būtų 613 (Tarjag) kartų didesnis už Kūrėjo sukurtą pirminį vieną norą. O mes pajausime, kad esame panašūs į Kūrėją ir vietoje pirminės Šviesos nefeš, užpildyti Šviesa NaRaNCHaJ – meilės ir davimo Šviesa!
Daugiau šia tema skaitykite:
2009-08-13 Video klipą sukūrė mūsų draugai iš Aškelon grupės:
Tikroji meilė – kai tu kito žmogaus norą pripildai taip kaip savo. Tai reiškia, kad tu myli artimą, o ne save. Aš dirbu su jo noru, pripildau jį ir tai vadinama meile artimui.
2009-07-10 
Klausimas. Senovėje vyras galėjo nusipirkti žmoną, santuokas sudarydavo tėvai, bet juk meilė unisonu kyla tik konkrečiam individui.
Šiandien ne visada tuokiamasi iš meilės, moteris pastoja, kad vyras vestų, santuoka reikalinga norint persikelti gyventi į kitą vietą ir t. t. Atsirado šeima ir ją reikia saugoti, o jei kilo jausmas kitam žmogui, kai jau esi „visuomenės ląstelėje“? Kas tada yra šeima ir kas yra meilė?
Atsakymas. Per visą savo istoriją žmonija į šeimą žiūrėjo kaip į visuomenės ląstelę, kurią kiekvienam būtina sudaryti ir vystyti. Visose tautose ir kultūrose meilė niekada nebuvo priežastis sukurti šeimą. Šeimos tikslas, užduotis – egzistavimas šiame pasaulyje.
Šiandien mums iškyla kitas tikslas: šeimos tikslas ir užduotis – egzistavimas dėl Aukštesniojo pasaulio pasiekimo. Bet dar turime išsivaduoti iš seno požiūrio į šeimą ir suvokti, kad naujas požiūris kilnesnis. Kol kas esame posūkio taške, tyrinėjame save, analizuojame savo prigimtį, kad suvoktume ją kaip blogį ir pajustume būtinybę pakilti virš jos.
rašykite
prenumeruokite