Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti.
Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti.
Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.
Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį.
Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.
Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse.
Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.
Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.
* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.
#240463

Iš 2019 m. sausio 31 d. rytinės pamokos, ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi

Laidavimo dėsnis

Klausimas. Kai mane užvaldo noras, galiu apie tai galvoti be galo be krašto. Kaip noras staiga gali paveikti aukštesnį minties lygmenį?
Atsakymas. Keičiasi noras – keičiasi mintys. Imu galvoti, kaip aptarnauti savo naująjį norą.
Klausimas. Kol nepasikeis noras, nepasikeis mintis?
Atsakymas. Žinoma. Kiek laiko praleidžiame tuščia galva, kuri apie nieko negalvoja, kurioje nieko nėra, be vilnijančių joje bangų? Vos tik atsiranda koks nors noras kam nors – viskas, imu galvoti, kaip ir kada jį realizuoti.
#246968

Iš 2019 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras, mintis ir protas

Iš kur ateina mintys ir norai?

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Klausimas. Kalifornijos universiteto specialistai nustatė, kad pagrindinis laimingų ir sėkmingų santykių požymis yra žodžio „mes“ vartojimas partnerių pokalbio metu.
Įvardžio „mes“ naudojimas rodo glaudų ryšį tarp žmonių, kurie, kaip rašoma, nėra pavaldūs egoizmui santykiuose ir siekia rezultatyviai vystyti bendradarbiavimą.
Žmonija visą laiką gyvena „aš“ viduje, su „aš“. Ir taip tęsiasi toliau. Ar tai aklavietė?
Atsakymas. Ne, „aš“ nėra aklavietė, nes kalba apie mano pagrindą: ant ko stoviu, kur judu, ką noriu padaryti, pakeisti Žemėje. Todėl nemanau, kad „aš“ yra bloga mūsų kalbos dalelytė. Priešingai, viskas priklauso nuo to, ką pridedu prie „aš“.
Klausimas. Ką turėtume pridėti prie „aš“?
Atsakymas. Turiu nuomonę, turiu jėgą, turiu galimybę, gerą požiūrį į kitus, noriu visa tai realizuoti. Tuomet „aš“ – teigiamas elementas.
Klausimas. O koks blogasis „aš“?
Atsakymas. Savaime suprantama, viskas priešingai: kai dėl savo „aš“ noriu palenkti kitus ir pan. Būtent savo „aš“ žmogus turėtų aiškiai suvokti: kas gi tas manasis „aš“?
Klausimas. Koks žmogaus kelias nuo „aš“? Kur jis juda toliau?
Atsakymas. Nuo „aš“ judame prie „mes“. Bet „mes“ egzistuoja visada tik kaip mūsų „aš“ visuma. Niekaip kitaip.
Kai imu anuliuoti save prieš „mes“, bet tai darau aš, o ne kas nors kitas man sako „mes“, kai save pažeminu ir sakau „mes“, t.y. esu pasirengęs susijungti su kitais, žinodamas, kad su jais turėsime vieną bendrą „Aš“, tai jau bus kitas lygmuo.
Tai pakilimas virš mažojo „aš“ į didelį „Aš“, į kurį įeina „mes“.
#242951

Iš 2018 m. gruodžio 4 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Klausimas. Yra septyni patarimai, kurie duodami žmogui, kad palengvintų jam gyvenimą.
Vienas jų – „Gebėjimas laukti – geriausia, ko galite išmokti“ .
Atsakymas. Jei tai nėra dvasinis darbas, tada taip. O jeigu tai dvasinis darbas, tada ne. Dvasiniame darbe reikia nuolatos judėti į priekį.
Klausimas. „Pirmasis žingsnis – tik pradžia“. Kitaip tariant, žengęs pirmąjį žingsnį, jau esate pusiaukelėje į pergalę.
Atsakymas. Pirmasis žingsnis – tai ne pusiaukelė į pergalę, bet tai visgi įžanga. Ar tai pergalės pradžia – bus matyti iš tolimesnių žingsnių.
Klausimas. „Sunku? Vadinasi, eini pirmyn“.
Atsakymas. Nemanau, kad sunkumai rodo, jog teisingai einame pirmyn. Ne.
Ėjimo pirmyn rodiklis – kai visas problemas, duomenis ir prieštaravimus mokame sujungti į vieną visumą. Ir mūsų šaknyje, kurios link judame, visa tai papildo vienas kitą ir absoliučiai tiksliai susijungia į vieną vientisą paveikslą.
Klausimas. „Pertraukdami grandines, kurios kausto jūsų mintis, pertrauksite grandines, kurios kausto jūsų kūną“.
Kartais stovime vietoje dėl minčių, kurios neleidžia mums judėti į priekį. Ir turime pašalinti neigiamas mintis, kurios stabdo mus ir sukelia baimę.
Atsakymas. Judame į priekį tiek su neigiamomis, tiek su teigiamomis mintimis kartu. Tai tarsi ratas – kažkur jis juda į priekį, o kažkur atgal.
Klausimas. „Ramybė – sėkmės garantas“. Būdami ramūs, galime daug daugiau nei užvaldyti emocijų.
Atsakymas. Ne. Visa kabala paremta priešpriešų, priešingybių derinimu. Turime būti ramūs ir nuolatos begalo judėti. Ir niekaip kitaip. Negalime būti ramūs ir pasiduoti gyvenimo tėkmei, kur mus neš ir nuneš.
Tai rytietiški metodai. Juose nėra kairiosios linijos. Todėl negaliu jų susieti su kabala ir kažkaip pakomentuoti.
Klausimas. „Pasmerkimas – tai tamsa žmogui“. Niekada neturėtume įžeidinėti ar kaip nors žeminti žmogaus asmenybės. Viena, ką galime padaryti, tai pasmerkti jo veiksmus, bet ne patį žmogų.
Atsakymas. Nieko nereikia smerkti! Visiškai nieko. Reikia taisyti save. Taisydamas save, ištaisote pasaulį taip, kad nebebus nieko, kas pasmerktų jus.
Klausimas. „Tikėjimas savo teisumu riboja“.
Atsakymas. Tikėjimas savo teisumu galimas tik tada, kai jis paremtas absoliučiai aukštesnėmis žiniomis, ne tavo, bet masių. Kai eini kartu su masėmis ir atskleidi Kūrėją ryšyje tarp jūsų, tuomet rasi tikrąją tiesą. O atskirame žmoguje negali būti jokio teisumo.
Norint apskritai orientuotis gyvenime reikia turėti dar devynis draugus, kad dešimtuke galėtumėte sukurti mini sistemą, mini visuomenę, kurioje kaip laboratorijoje tarpusavyje visiškai aiškiai suprojektuotumėte visą gamtą, visą žmoniją, visus pasaulius.
Sukurtumėte tokį stebuklingą rutulį iš savo dešimties norų, ketinimų, kad jame it mažu pavidalu matytumėte visas visatas, visus pasaulius, jų gyventojus ir Kūrėją. Ir tuomet dirbdami su šiuo modeliu aiškiai suprastumėte, kas esąs, kur ir kaip einąs.
#248407

Iš 2019 m. vasario 24 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Laimės receptas? Ačiū – nereikia!

Abraomo dovanos

Klausimas. Kaip išmokti skirtingas būsenas suvokti kaip vieną – gerą?
Atsakymas. Nėra paprasta visas būsenas suvokti kaip gerą Kūrėjo santykį su tavimi.
Tam, viską, ką suvokiu, reikia perleisti per davimo ir meilės savybę. Tuomet atsiranda paradoksas: jausdamas blogas būsenas, susieju jas su savo egoizmu, nes būtent jame jaučiu jas kaip blogas, ir todėl su dar didesne meile žiūriu į Kūrėją.
Klausimas. Ar galima į egoizmą žvelgti iš šalies – „Štai aš, o štai mano šuo – egoizmas“?
Atsakymas. Žinoma. Būtina atskirti save nuo jo.
#251216

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Viskas, kas egzistuoja, – Kūrėjo pasireiškimas žmogui

Kaip pasirinkti gėrį?

Žmogaus darbas – savybėmis supanašėti su aukščiausia jėga, susilieti, suartėti, pamilti Kūrėją. Visa tai, iš esmės, yra vienas ir tas pats. Norint pasiekti šį tikslą, turime atitolti nuo egoistinio ketinimo ir įgyti ketinimą duoti, o tai yra savybių panašumas, t. y. nuo gavimo veiksmų pereiti prie davimo.
Kitaip tariant, turime vertinti Kūrėjo jėgą labiau už kūrinio jėgą, norą mėgautis, blogą egoistinį pradą. O tiksliau, turime nuspręsti, kad mūsų prigimtis bloga, o Kūrėjo prigimtis – gėris.
Tad Kūrėjo didybė atskleidžiama kūrinio menkumo, nereikšmingumo atžvilgiu. Tai dviejų rūšių darbas, tačiau kabalistai pataria nesikapstyti blogyje, netgi tam, kad atskleistume jo menkumą. Pagrindinis darbas turėtų būti nukreiptas į Kūrėjo didybės įsisąmoninimą, o pakeliui, be abejo, teks pasinerti į tamsą, kad atskleistume Šviesos pranašumą iš jos.
Bet į tamsą įeiname, nes mus panardina ten iš viršaus, nuleidžia, kad pajaustume visas mūsų egoizmo blogybes. Tai labai nemalonūs, sunkūs laikotarpiai, kai jaučiame baimę, savo nereikšmingumą, tačiau po jų kaip tik ir prasideda priešingas laikotarpis, kai labai vertiname davimo norą, artumą Kūrėjui, mūsų ryšį, Kūrėjo didybę.
Todėl mūsų darbas siejamas ne su įvairiausiomis blogio apraiškomis, bet su įvairiausiomis gėrio formomis, daugiausia dėmesio skiriant Kūrėjo didybei tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Neužsiimame priešinga puse, kūrinio nereikšmingumu, nebent iš aukščiau duodama tokia būsena, kai siekiama padidinanti norą mėgautis, t. y. parodomos suskilusios sielos dalys, kurios pamažu turėtų būti ištaisomos.
Užsiimame tik Kūrėjo didybe ir svarba, visąlaik ieškome, kaip ją padidinti: it susilenkęs senukas, kuris eina tarsi būtų kažką pametęs. Akivaizdu, kad jis ieško ne savo sudužusių norų, bet kur dar gali pridėti prie Kūrėjo didybės. Kitaip tariant, ieškome tikslo, o ne priemonių. Priemonės atsiskleidžia pačios, o aš nenoriu nė akimirkai susieti savęs su sudužusiais norais, egoizmu bet kokia jo forma.
Tad Kūrėjo didybė – pagrindinė mūsų tema, kurios negalima palikti nė akimirkai. Ir tuomet Jo šviesoje pamatysime Šviesą: visi sudužę, žemiški norai atsiskleis Kūrėjo šviesoje, šviesos, o ne kančių keliu, ne atskirtyje nuo Jo
#226621

Iš 2018 m. gegužės 11 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Klausimas. Šiuo metu savo ateitį jaučiu kaip ne itin gerą. Kaip dirbti su šia būsena?
Atsakymas. Jei atsiduosite į Kūrėjo rankas, tai savo būseną jausite kaip nuostabią, nes turėsite už ko įsitverti, prilipti ir ateitis jūsų nebejaudins.
Tai nereiškia „užmerkti akių“. Tai reiškia iš tikrųjų būti susijusiam su aukštesniuoju jūsų lemties šaltiniu.
Klausimas. Jei dabar galvoju apie Kūrėją kaip apie aukštesnės dvasinės būsenos šaltinį, ar tai jau keičia mano ateitį?
Atsakymas. Taip. Jau susisiejate su šaltiniu, jau esate susitelkę į Jį. O dabar jums reikia tą nuo labai mažo kontakto prasidėjusį ryšį išplėsti, t. y. Užtikrinti absoliučią komunikaciją abiejose pusėse.
#250658

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Patiems kurti ateitį

Pamatyti ateitį kaip gerą

Ateitis kuriama dabartyje, IV dalis

Klausimas. Ką reiškia valdyti savo likimą, ir ar apskritai jį galima valdyti?
Atsakymas. Žmogus valdo savo likimą įvairiais būdais: asmeniškai, viešai, per valstybę, ekonomiką, politiką ir kt.
Jei suprastume, kad viskas paleidžiama tik aukštesniosios Šviesos, aukštesniosios jėgos ir tik tam, kad išvystytų mus tiek, kad ją pajaustume, atskleistyme savyje, susilietume su ja, tai tuo daugiau pastangų dėtume, siekdami prilygti aukštesniajai jėgai, ir tuo geresniu keliu judėtume jos link.
Tuomet visi jos poveikiai mums nebus suvokiami kaip neigiami, skausmingi, verčiantys keistis, jie bus teigiami, pageidaujami ir geri. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į vystymosi jėgas.
Klausimas. Tad kabalistas žino, kokius dalykus gali pakeisti savo gyvenime, o kokių ne?
Atsakymas. Iš dalies, taip.
Klausimas. Ir todėl jis nesikiša ten, kur negali nieko pakeisti?
Atsakymas. Priešingai, jis „kišasi“ absoliučiai visur. Esmė ta, kad jis turi dalyvauti visuose veiksmuose, visur, kur pasireiškia gamtos jėgos.
Bet drauge jis iš anksto žino, ką gali pakeisti. O ko negali pakeisti atžvilgiu taip pat yra aktyvus veiksmas, nes jis susilaiko. Tačiau remdamasis visa gama, visais įmanomais kišimaisis į save, į gamtą, visuomenę, šeimą ir t. t., jis žino, kaip elgtis, kaip dabar tinkamai surinkti gamtos jėgas, derinti jas ir leisti šiam deriniui veikti.
Bet vėlgi, nepaisant to, gyvename pasaulyje, kuriam reikia rimto ištaisymo, kiekvienas iš mūsų pereina rimtus išbandymus ir patiria didelį spaudimą. Turime patirti visas klaidas savo kailiu, kaip sakoma: „Nėra teisuolio, kuris nebūtų prasižengęs “. Ir tik po to, kai praeiname visas prasižengimo būsenas, galime pasiekti teisuolio būseną.
Kitaip tariant, teisuolis – tas, kuris daug prasižengė, bet šiandien supranta visas priežastis ir pasekmes to, kas su juo nutiko, ir priklausomai nuo to, kiek pasimokė iš savo klaidų, jau gali būti teisuolis.
Negali būti, kad žmogus yra geras, teisingas, išmintingas, jei nepatyrė priešingų būsenų. Ir tik tiek, kiek suklydo, gali būti dabar teisus.
#245546

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar likimas nulemtas?

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Kaip nebūti žaisliuku likimo rankose?

Klausimas. Kaip sakė karalius Saliamonas: „Svarbiausia – išmintis: įgyk išmintį ir kaip galėdamas įgyk protą“. Kokį savo turtą galime įkeisti, kad įgytume dvasinį protą?
Atsakymas. Pastangas. Dvasiniai pinigai, dvasinis kapitalas – tai tavo dedamos pastangos, kad pasiektum aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją savybę. Tai ir yra dvasinis kapitalas.
Kai jo sukaupsi pakankamai, jis pats atvers tau kelią. Ir taip kaskart: kaupi, kaupi pastangas, o paskui staiga kažkas suveikia, kaip laikrodžio rodyklė – ir taip eini pirmyn. Vėl kaupi pastangas ir vėl atsiveria kita pakopa. Ir taip nuolatos.
Klausimas. Tačiau negaliu žinoti, kokias pastangas konkrečiai man reikia dėti?
Atsakymas. Ne, konkrečiai nežinome nei pastangų kokybės, nei kiekybės, nes mums nereikia žinoti. Antraip, dirbsime, kad įveiktume tas pakopas, o ne tam, kad duotume.
Klausimas. Kai dedame pastangas, kad pasiektume dvasinius pasaulis, spaudimas iš visų pusių didėja, ir mums tampa vis sunkiau. Šiame pasaulyje daugiau mažiau žinome, kaip elgtis. O kaip, nepaisant spaudimo, eiti ten, kur nežinome, kaip elgtis? Ir kokie ten jausmai?
Atsakymas. Tik drauge su grupe! Ir tuomet nebus jokių klaidų.
#249664

Iš 2019 m. balandžio 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neišvengiama būtinybė vienytis

Kaip įvertinti dvasines pastangas?

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Kiekvieno žmogaus atžvilgiu egzistuoja bendras ir asmeninis Gamtos/Kūrėjo valdymas.
Bendras valdymas veikia visus ir elgiasi su mumis kaip su viena visuma. Net jei vienas žmogus atliks ką nors negero, it mažas vaikas šeimoje – visi kentės, nes jis šeimos narys.
Lygiai taip ir mes – kiekvienas yra žmonių visuomenės narys: kas nors ką nors atliko neteisingai – kenčia visi. Mes tiesiog nematome savo blogių poelgių pasekmių, nes jos paklysta tarp visų. Tačiau vis tiek kenčia visa žmonija.
Todėl tiek, kiek galime kontroliuoti savo asmeninius poelgius tinkama kryptimi, kad kaip maži vaikai nieko nesudaužytume, netriukšmautume, neteptume, tada galėsime gyventi patogesniame pasaulyje.
Be bendro yra ir asmeninis valdymas, kai kiekvieną iš mūsų veikia aukštesnioji jėga. Šiame poveikyje yra dalis žmonijos bendros būsenos, kuri veikia kiekvieną iš mūsų, ir asmeninis poveikis iš aukščiau kiekvienam.
Norint suprasti Kūrėją, pirma svarbu priimti Jo signalus, nukreiptus būtent man, per asmeninį valdymą. Juk dėl šio poveikio tikriausiai galiu viską teisingiau įsisąmoninti.
#247755

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

 Kaip aukštesnysis valdymas vysto mus?

Asmeninis valdymas

Kaip Kūrėjas valdo kiekvieną