Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Klausimas. Kodėl iš visos žmonijos išrenkama tik saujelė žmonių, kurie imasi tikro dvasinio išsitaisymo?
Atsakymas. Todėl, kad šie žmonės trokšta iš tikrųjų suvokti pasaulio prigimtį ir, galų gale atskleisdami ją supranta, kad visi jų mechaniniai išoriniai veiksmai šiame pasaulyje nieko nelemia.
Jei išoriniai veiksmai neatitinka vidinių žmogaus siekių, tai tik apgauna jį ir kitus. Žmogus mano, kad jau nemažai nuveikė, kad visi aplinkui laiko jį vos ne šventuoju. O iš tikrųjų matome, prie ko tai priveda. Su laiku viskas atsiskleidžia, bet taip, kad žmonės nebesupranta: kas gi tada yra? Taigi, jie lieka formaliai egzistuoti savo melaginguose prietaruose.
Komentaras. Tačiau žmonija jau pasiekė būseną, kai praktiškai visi kalba, kad tai melas, tuo nebegalima tikėti.
Atsakymas. Ir vis tiek žmonės nieko negali atsisakyti, nes neturi kuo pakeisti savo atgyvenusių pažiūrų. Žmonija dar turi išsivystyti, kad sugebėtų pakeisti paradigmą.
Komentaras. Tikiuosi, kad mes su Jumis po truputį keičiame paradigmą. Žinau, kad skubate įgyvendinti savo misiją.
Atsakymas. Ne, aš kantrus, be to, nesu apsėstas beprotiškos idėjos, kad būtent aš turiu tai įvykdyti ir pabaigti. Esu įsitikinęs, kad mano mokiniai subręs, o likusieji ateis ir įsijungs.
Ne aš vadovauju šiam procesui. Yra bendroji sistema, mums vadovaujantis Kūrėjas, ir aš visiškai neturiu ambicijų būti tuo, kuris nuves žmoniją į laimę.
Klausimas. Ar jaučiate, kad laikas bėga, o mes nespėjame?
Atsakymas. Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, labai norisi padaryti daugiau. Iš kitos pusės, suprantu, kad toks inertiškas pasaulis negali greitai priimti šios idėjos.
Kalbėdamas su ekonomistais, matau, kad jie nepasiruošę net apibūdinti naujojo pasaulio santvarkos naujos ekonomikos požiūriu, jie to negeba aprėpti.
Kai kalbu iš politinės, valstybinės, visuomeninės santvarkos pozicijos, mažo kibuco, kolūkio, kaimo lygmeniu – lyg ir supranta mane. O suvokti ką nors didesnio žmonėms kol kas nepakanka akipločio.
Aš jų nespaudžiu ir neperšu savo nuomonės, kaip galima viską sutvarkyti, nes neprinokusio vaisiaus skinti nevalia. Tam turi atsirasti interesas, nenumaldomas noras. Tik tada bus galima viską paaiškinti, ir žmonės jausis tarsi numalšinę troškulį.
Palaipsniui jiems reikia rodyti pavyzdį. Bet būtina paruošti žmones, kurie bus tuo pavyzdžiu. Tam reikia laiko.

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Gamtos smūgio amortizatorius

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Klausimas. Ką reiškia, kad Kūrėjas siūlė Torą visoms pasaulio tautoms, bet tik Izraelio tauta ją priėmė?
Atsakymas. Aišku, čia kalbama ne apie tai, kad kažkas norėjo visam pasauliui platinti atspausdintą Toros knygą. Reikia suprasti šią alegorinę kalbą. Kalbama apie norą mėgautis, kuris nuo pat pradžių buvo suskaldytas tam, kad turėtų galimybę išsitaisyti ir pasiekti Kūrėjo didybę.
Žinoma, aukštesnioji Šviesa veikia visą sudužusį norą, tačiau jame prabunda tik dalys, esančios arčiau Šviesos, o po to visos kitos. Norai, galintys atsibusti dėl to, kad iš toli jiems švyti Šviesa, vadinami Israel (jašar-el), tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“. Jie siekia Šviesos, kūrimo tikslo.
O dalys, kurių visiškai neveikia iš toli švytinti supanti Šviesa, vadinamos pasaulio tautomis, jos sudaro 99,99 nuošimčius viso didžiulio noro mėgautis. Tik pati mažiausia dalis, plonas viso sudaužyto noro sluoksnis geba prabusti nuo grąžinančios į šaltinį Šviesos, ir todėl vadinasi Israel.
Kūrėjas savo Šviesa šviečia visiems, tai reiškia „siūlo Torą visoms tautoms“. Tačiau kas gali pabusti nuo šio poveikio? Tik patys subtiliausi norai. Viską, kas parašyta kabalos knygose, reikia traktuoti tik kaip Šviesos ir noro sąveiką, o ne kaip pasakas.
Po visų suskaldytų norų susimaišymo ir įsijungimo vienas į kitą, dvasiškai pabusti gali bet kuris žmogus iš bet kurios pasaulio šalies. Jis gali būti kilęs iš dešimties prarastų Izraelio genčių, kurių buvimo vieta kol kas neaiški.
Spėjama, kad Pakistane gyvena trisdešimt milijonų žmonių, priklausančių Izraelio gentims. Niekas nežino, kur yra tos prarastos gentys. Po išsitaisymo viskas palaipsniui paaiškės – visos dešimt prarastųjų genčių.
Išsitaisymas vyksta pakopomis, Šviesai veikiant norus, sužadinant juos taisytis. Vėliau, kad pakiltų, norai turi atlikti tam tikrą darbą. Tačiau Izraelio tauta įpareigota kuo greičiau ištaisyti save ir visą pasaulį.

Iš 2017 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Tora kalba apie visus

Ištaisymas eilės tvarka

Klausimas. Kuo skiriasi Baal Šėm Tov ir Vilniaus Gaono mokyklos?
Atsakymas. Tai itin sudėtinga dviejų krypčių kabaloje sistema. Apskritai kabaloje yra keturios kryptys: rytų kabala; Baal Sulamo kabala, kuri tęsia Baal Šėm Tov; Vilniaus Gaono, kuri tęsia Ramchalį ir Ramako kabala.
Esmė ta, kad nūnai nebeliko jokių ypatingų krypčių. Visi mokosi drauge, naudoja skirtingus kabalistinius šaltinius. Šiandien jau net nesuprasi, kurie iš jų tikrieji, o kurie ne.
Tikrieji šaltiniai, mano manymu, – tai „Knyga Zohar“ su Sulam komentarais, Ari, Baal Sulamo, Rabašo knygos, iš jų mes ir mokomės.
Yra mokymų, einančių kitomis kryptimis, su kitais šaltiniais. Nieko negaliu apie juos pasakyti, o ir nenoriu. Kiekvienas tegu renkasi tai, kas jam įdomu.
Mūsų pagrindinė užduotis – padaryti kabalą prieinamą visiems, visomis kalbomis, maksimaliai paprastai, kad ja galėtų naudotis bet kuris žmogus pasaulyje ir sužinoti, kaip išsitaisyti ir atskleisti aukštesniąją valdymo sistemą.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Pagrindiniai įrankiai egoizmui valdyti

Komentaras. Iki XVII-XVIII a. Vakarų civilizacijos žmonės gyveno jausdami, kad yra tam tikra kosminė tvarka visuomenėje, ir gamtoje, kad egzistuoja aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Vakarų civilizacijos žmogus gyveno, kaip sakoma, su savo išgalvotu dievu. Tai buvo naudinga ir valdovams, ir šventikams, ir kitiems luomams. Valdovas turėjo legitimaciją, jis esąs Dievo vietininkas žemėje.
O vėliau viskas apsivertė, nes egoizmas išaugo, nebegalėjo išlaikyti žmonių pažabotais, dar atsirado įvairios srovės: kalvinizmas, liuteronybė ir t. t., tai stipriai stumtelėjo vystytis toliau.
Šios srovės ėmė labai energingai transformuoti religiją į naujas socialines formas, nes senosios nebetiko žmonių vystymuisi. Liaudis savo visuomeniniais, ekonominiais, politiniais santykiais peraugo senosios religijos rėmus, jai reikėjo kitokios religijos. Taip atsirado įvairūs tikėjimai.
Viduramžių laikotarpis pasižymėjo itin audringu vystymųsi. Mums tik atrodo, kad jis buvo pristabdytas, o iš tikrųjų vyko labai rimti procesai, davę esminį postūmį mokslų, menų vystymuisi, naujos laisvės gimimui. Žmogus ėmė vaduotis iš šventikų valdžios.
Tuomet kilo klausimas: kaip išlaikyti žmogų pažabotą? Štai taip atsirado įvairiausios nacionalistinės ir joms priešingos socialistinės bei komunistinės srovės.
Klausimas. Koks religijos atsisakymo tikslas? Paruošti žmones aukštesniam suvokimui?
Atsakymas. Gamtos tikslas – suteikti žmogui galimybę savo jėgomis išsiaiškinti likimą ir rasti atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą: „Dėl ko aš egzistuoju?“.
Anais laikais jei ir kildavo toks klausimas, jis būdavo slopinamas baimėmis ir visuomenės nuomone. Tačiau po Viduramžių žmonėms labiau išsivysčius, egzistencinis klausimas ėmė reikštis taip rimtai, kad jie išdrįso skelbtis ateistais, nesusijusiais su Kūrėju. Teizmas – tai ryšys su Kūrėju, ateizmas – šio ryšio nebuvimas.
Klausimas. Juk ateistai irgi bandė sukurti tam tikrą visuomenės sistemą, paremtą morale, tik be aukštesniosios jėgos?
Atsakymas. Taip. Jie sprendė klausimą, kuo remiantis sukurti valstybę, jei nebus aukštesniosios jėgos nei Dievo, nei karaliaus pavidalu. Tai labai rimtas šuolis pirmyn, kai į pirmą vietą iškyla pats žmogus.
Tačiau žmogus negali savęs valdyti, jis nieko negali padaryti „be karaliaus galvoje“ ir be Dievo galvoje. Todėl atsirado įvairios teroristinės srovės, fašizmai, nacizmai ir t. t. Žmonės ieškojo būdų, kaip valdyti save, palaikyti tvarką sistemoje ir pamatė, kad jiems nesiseka. Taip ir ėjo – nuo vieno smūgio prie kito.
Todėl XX amžiaus pradžioje po audringo mokslo, kultūros, savimonės raidos ėmė skleistis kabalos mokslas. Pasibaigus mokslo ir menų sklaidos periodui, paaiškėjo, kad šie neatsako į gyvenimo prasmės klausimą, iškilusį dar prieš Viduramžius. Atsakymo nedavė ir Švietimo epocha.
Štai tada atsiskleidė kabalos mokslas ir ėmė aiškinti, kad turi problemų sprendimą. Bet jis žmogaus mąstymo būdui yra iracionalus, tai tas pats, jei reliatyvumo teoriją imtume taikyti kasdieniame gyvenime.
Juk mūsų pasaulyje jos nesupranta, arba supranta tik keletas žmonių. Ką tuomet kalbėti apie paprastą liaudį? Tačiau pagal kabalą į naują lygmenį reikia pakelti visus.
Taigi, nors kabala ir atsiskleidžia, panašu, kad turi praeiti nemažai laiko, kol žmonės supras, kad visuomenė turi remtis jos principais, kitaip nebus jokio gyvybingumo.
Žmonija palengva artėja to link, nors dar nepasiekė tos būsenos. Šiuo metu mūsų kabalos grupė modeliuoja tokias sąlygas, jas analizuoja ir tikrina savo viduje tarsi laboratorijoje. Bet iš esmės taip žmonija turi realizuoti pagrindinį gamtos dėsnį.
Kabalistai turi parodyti žmonėms, kad jų metodika – vienintelė, galinti atsakyti, kaip ateityje atrodys gamta, visuomenė, žmonija, šeima, auklėjimas. Be šios metodikos pasaulis nesugebės išsilaikyti jokiuose rėmuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimo metodika

Absoliutus tikėjimas

Kabala ir pasaulinės religijos

Klausimas. Kodėl pasaulyje tiek mažai kabalistų?
Atsakymas. Mat norint atskleisti dvasinį pasaulį, pakanka vieno dviejų kabalistų, o paskui dar poros dešimčių. O prie jų jau turi šlietis kiti. Viskas vyksta žemyn, pagal piramidę.
Šiandien sistematiškai užsiimantys mūsų pasaulinėje bendruomenėje studentai sudaro pakankamą žmonių kiekį, reikiamą norint atnešti į mūsų pasaulį Šviesą. Belieka, kad visas pasaulis kaip nors prie mūsų prisijungtų.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kabalistas?

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kiek kabalistų reikia?

Klausimas. Mūsų pasaulyje Mašijach bėn Josef įsikūnijimas buvo Ari. Ar galima sakyti, kad Baal Sulamas – Mašijach bėn David?
Atsakymas. Esmė ta, kad Mašijachas – tai ne tiesiog vienas žmogus, tai siela, kuri dirba bendroje sistemoje, ir todėl ji mūsų pasaulyje neįsikūnija per vieną asmenybę ir apima visą laikotarpį.
Mašijach bėn Josef laikotarpį atstovavo Ari, Baal Šėm Tov, visi jo didūs pasekėjai iki tol, kol šis judėjimas užgeso XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje. Jis atgimė iš naujo XX a. pradžioje, jau kaip Mašijach bėn David. O kaip viskas eis toliau – neaišku. Tai gali užtrukti dar dešimtis, o gal net ir šimtus metų.
Todėl šiandieninis mūsų judėjimas siekiant sukurti visuotinį ryšį, kol pasieksime visuotinę meilę tarp visų tautų, ir yra pilna Toros (ištaisymo metodikos) realizacija. Būtent tai turime atlikti. Tai mūsų misija.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Mašijach bėn Josef – tai dvasinė būsena, kurią didis kabalistas Ari įvedė į bendrą, sudužusią, visą žmoniją apimančią sielą, vadinamą „Adam po nuopuolio“.
Savo ištaisymais Ari atvedė ją į ypatingą būseną, kurią parengė visos atskiros sielos, vienos bendros, didžiulės Adam sielos dalelės, kad būtų galima atkurti tinkamus ryšius pasitelkus kabalistinę metodiką.
Tad pradedant nuo Ari laikų (XVI a.) ir toliau, leista studijuoti ir naudoti kabalos mokslą siekiant sujungti žmonių sielas tarpusavyje ir statyti Trečiąją Šventyklą.
Žmonija turi sukurti tokį ryšį, kur tinkamai derėtų visiškai visos sielos: tos, kurios drauge su Abraomu, Moze ir Jėšua praėjo visas kritimo ir taisymo pakopas, kilimą iki Pirmosios ir Antrosios Šventyklų, ir tie, kurie paliko šią sistemą dar Senovės Babilone.
Taip, po to, kai žmonija tinkamai susimaišė, kiekvienas žmogus turi galimybę studijuoti kabalą, taisyti save, dėlioti bendrą sielą it mozaiką.
Po Ari tokios būsenos buvo ir jo didis pasekėjas Baal Šėm Tov ir jo mokiniai, kurie atliko visa, kas įmanoma, kad bent jau ištaisytų žydišką žmonijos dalį ar bent jau tą dalį, kuri ėmė vadintis „hasidizmu“, nes pirmoji pakopa, kurią būtina visiems pasiekti – tai Hėsėd.
Tam reikėjo pakilti virš savo egoizmo ir padaryti taip, kad ne jis valdytų žmogų, bet kad žmogus galėtų valdyti ego pakilęs virš jo.
Todėl yra du Mašijachai. Pirmasis – tai Mašijach bėn Josef (Jėsod pakopa). Jo paskirtis pakelti žmoniją iki davimo savybės su ketinimu duoti, iki Binos savybės, hasidizmo savybės. Josef – tai teisuolis (cadik), neliečiantis egoistinių savybių ir taisantis tik altruistines. Jo padedami nepasiekiame meilės, tik užmezgame tinkamus tarpusavio santykius, bet nepraninkame vieni į kitus.
Antrasis – tai Mašijach bėn David (Malchut pakopa), kuri leidžia ištaisyti pačius egoistiškiausius mūsų norus, kad gautume su ketinimu duoti, t. y. kad pasiektume meilę, kad susilietume vieni su kitais ir su Kūrėju. Jau turėtume būti šios būsenos. Bet, deja, kad jos pasiektume, dar daug ką reikia atlikti.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Klausimas. Ką ypatingo atliko Baal Sulamas be to, kad adaptavo kabalą mūsų kartai?
Atsakymas. Baal Sulamas – didis XX a. pirmosios pusės kabalistas. Jis apibendrino visą lurianinę kabalą (Ari kabalą), susistemizavo ją ir pateikė knygose „Mokyme apie dešimt sfirų“. Be to, jis parašė daugybę straipsnių, keletą įvadų „Knygai Zohar“, atskleidė mokslinę kabalos pusę.
Savo straipsniuose jis pirmąsyk kreipėsi į paprastus žmones. Iki jo kabalistai rašė tik tiems, kas suvokia dvasinį pasaulį.
Jis pirmasis ėmė platinti kabalą, nes pradedant nuo jo laikų pasaulis ima kilti dvasiškai, nors kol kas to nematyti. Tačiau tai nuolatos besikaupiantis procesas.
Dar daugiau, Baal Sulam pradėjo platinti kabalą ne tik žydams, bet visam pasauliui, kur tik įmanoma, ir apie tai rašė: „Džiaugiuosi gimęs tokioje kartoje, kuriai galima platinti kabalą, ir gavau nurodymą iš aukščiau tai daryti.“
Vyresnysis Baal Sulamo sūnus Rabaš (Baruchas Ašlagas) buvo didis XX a. antrosios pusės kabalistas ir mūsų Mokytojas. Tad mūsų organizacija vadinasi Bnei Baruch. Iš jo gavome kabalistinę metodiką, pagal kurią dabar mokomės.
Jis parašė tris tomus straipsnių, kur išdėstė visą dvasinį žmogaus darbą: kaip pasiekti aukštesniuosius pasaulius. Be to, išliko daug jo archyvinių užrašų, kurie dar neišleisti, ir mes pagal juos dirbame.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiųjų kabalistų paveldas

Pažinti Baal Sulamo didingumą

Prisimenant Rabašą

Klausimas. Kabala sako, kad žmogus gali atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje. Religijos tvirtina, kad reikia tikėti Kūrėju, ir tada atskleisi jį būsimame pasaulyje. Nepaisant to, niekas neskuba atskleisti Kūrėjo, niekieno netgi nedomina,  jog tai įmanoma atlikti dabar mūsų pasaulyje. Kodėl taip yra?
Atsakymas. Mūsų dabartinės egoistinės savybės atstumia mus nuo aukščiausiojo pasaulio, nuo Kūrėjo suvokimo. Mes to nenorime, trokštame likti ten, kur mums patogu ir gera.
Žmonių netraukia kabalos mokslas, nes jie sukurti iš priešingų aukščiausiajam pasauliui savybių. Nieko nepadarysi.
Žmogaus tai nevilioja, jis neturi tiesioginio troškimo, nejaučia tokio poreikio. Kai siūloma skanaus torto, pasivaikščioti, pašokti, pažiūrėti gerą filmą ar futbolo rungtynes – visa tai suprantama. Turime šiuos informacinius įrašus.
Klausimas. Noras suvokti aukščiausią jėgą nėra natūralus?
Atsakymas. Ne. Kam man ji? Geriau nuo jos laikytis atokiau.
Klausimas. Kita vertus, motyvacija milžiniška. Kiekvienas vyresnis nei dvidešimties metų asmuo tikrai žino, kad jo gyvenimas pasibaigs. Tai juk baisu. Bet kažkas šią baimę paslepia ir neleidžia atskleisti Kūrėjo, amžinojo gyvenimo.
Atsakymas. Esmė ta, kad nepaisydami baimės, interesų ir visko kito žmonės vis tiek neskuba studijuoti kabalos, mat kelia pastoja egoizmas. Tai nesutelpa mūsų norų piramidėje, kuri susideda iš maisto, sekso, šeimos, turto, šlovės, valdžios, žinių troškimų.
Klausimas. Kodėl Kūrėjas neužprogramavo mūsų taip, kad tam tikru vystymosi etapu norėtume Jį atskleisti?
Atsakymas. Netgi tuomet, kai imi eiti Jo suvokimo keliu, tau tai piešiama kaip klausimas apie gyvenimo prasmę: kodėl aš gyvenu, kodėl aš esu, kam mano gyvenimas? Kas man Kūrėjas? Aš, aš, aš! Taip tai atsiskleidžia mumyse.

Iš 2017 m. birželio 25 d pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo žemiškų stabų į dvasinį prisipildymą

Apie gyvenimą, tikslą ir sielą

Veiksmas ir ketinimas