„Jei tik viskas nežlugs, tai atsigaus, – sako mums. Ir priduria, – kada nors“. „Neatsigaus“, – sakau aš. Bet ir žlugimas visai nebūtinas.
Kiekvienam iškyla uždavinys – išgyventi dabartinį laikotarpį su minimaliais praradimais. Tam reikia tausoti nervus ir išteklius, palaikyti kitus, mokėti atsipalaiduoti, bet ne nusišalinti. Turime suprasti, kas vyksta, kad krizės pasekmės neužkluptų mūsų netikėtai.
Pradžiai atsikvėpkime. Žmogus sukurtas ne blaškytis, o mąstyti ir veikti. Taigi, ką iš tikrųjų praradome? Kokią ateitį ruošėme vaikams?
Bendrai tariant, tiesiog tarnavome vieni kitiems už pinigus. Uoliai ar ne įgyvendindavome principą, tiksliai suformuluotą mūsų išminčių prieš tūkstančius metų: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Mums atrodė, kad dirbame sau. Bet kokią meškos paslaugą sau padarėme, įsisukdami į vartotojo voverės ratą ir negalvodami apie nieką daugiau!
Jeigu sekundei atskristume iš labiau išsivysčiusios planetos ir pažvelgtume į žmoniją prieš mėnesį, ne pats maloniausias vaizdas mūsų lauktų. Ne, ne technine prasme, bet pačia visuotinės sumaišties prasme. „Nauda“ iš jos, kaip smogas virš žemės, išsisklaido jau dabar.
Ir štai atėjo virusas. „Sustokite, žmonės, – sako jis mums. – Pažvelkite, ką padarėte su planeta ir su savimi. Pažvelkite į rytojų“.
Jei iš tikrųjų pažiūrėsime, ir ne formaliai, tai pamatysime, kad judėjome ne tik į ekologinę krizę. Dar prieš ją būtų įvykęs karas. Iš esmės, įspraudėme save į karo glėbį, beviltiškos globalizacijos būseną, prieštaravimų aklavietę. Tokia žmogaus prigimtis: kai artėja žudynės, išstumiame jas iš sąmonės ir taip susitaikome su jomis, tikimės jų. Gremas Grinas puikiai aprašė prieškarinę atmosferą knygoje „Samdomas žudikas“: viskas jau buvo nulemta, bet niekas netikėjo, kad karas įvyks, jį atmetė, nekreipė dėmesio – ir taip priartino, prišaukė, laukė.
Iki šio etapo dar nebuvome priėję, bet nevaldoma vartojimo lavina įtraukė žmoniją į bedugnę. Kad ir kaip būtų keista, virusas išgelbėjo mus nuo to! Išgelbėjo nuo egoizmo, kuris reikalavo „nuodėmių atleidimo“, nuo vartojimo rinkų perkrovimo.
Tai ar verta grįžti atgal? Ką gero praeityje palikome?
Ar yra gyvenimas po viruso?
Dabar iš naujo susipažįstame su šeima, pasauliu, su savimi.
– Tu jau penktoje klasėje!?
– Palauk, kas su tavo šukuosena?
– Nežinojau, kad tu šitaip moki kepti kiaušinius.
– Niekada negirdėjau tiek daug anekdotų. Ir jie iš karto verčiami į visas kalbas.
– Jie ten sąžiningai sėdi namuose, o mes kuo blogesni?
Anksčiau daugelis iš mūsų namuose tik miegojo – dabar gyvena. Anksčiau naršėme internete dėl malonumo – dabar turime tikrų sąsajų, įsigiliname, jungiamės tarpusavyje.
Iš čia yra keletas kelių. Mums, žinoma, norisi atgal į voverės ratą su įprastomis jo rykštėmis ir meduoliais. Tačiau negalima pamiršti, kad gresia ir nusikaltimų įsisiautėjimas, neramumų slopinimas, tiekimo nutraukimas ir kaltųjų paieškos. Tačiau galime išnaudoti šį laikotarpį ir apmąstymams.
Žinoma, ne viskas klostosi sklandžiai, ne visi išlaiko smūgius, bet pati patirtis, tempo pokyčiai, nusistatymas suteikia mums ne tik atokvėpį. Ištuštėjusiomis darbo dienomis, keistoje popiečių tyloje girdisi naujovių aidas. Sėdime namuose, kaip vaikai suoluose, kad šio to išmoktume, kad šie pokyčių skausmai nepraeitų veltui.
Bet kokiu atveju mums nepavyks išeiti iš krizės taip greitai, kaip į ją patekome. Ir tai, kas dabar vyksta, nėra pauzė, atostogos ar karantinas, tai pabudimas. Virusas mūsų nenokautavo, bet gerokai sutrenkė ir sugrąžino į tikrovę. Suteikė galimybę patiems atsargiai pasukti vairą.
Šiandien mums kyla būtinybė pervertinti vertybes prieš naują epochą, kuri reikalauja kitaip elgtis vieniems su kitais, reikalauja rasti prasmę, kurios vengėme. Pokyčių vėjas sunaikino iliuzijas ir parodė mums tikrą vaizdą. Nejaugi leisime sąmonės smogui vėl aptraukti ją miražais? Nejaugi susitaikysime su praeitimi, su amžina sumaištimi, su išoriniu pertekliumi ir vidine tuštuma?
Pasaulis atsidūrė ant siauro tilto ir svarbiausia dabar – nebijoti atsisveikinti su praeitimi. Turime kitą rūpestį – kaip sutikti ateitį, kad nesusidurtume su ja nugara, o protingai įsilietume į neišvengiamą rytojų.
Patys sukūrėme voverės ratą – ir dabar galime išeiti iš jo be nereikalingų sukrėtimų. Juk svarbiausia tai, kas viduje: mūsų ryšiai, mūsų santykiai, mūsų dalyvavimas, tarpusavio meilė. Pakanka tik tai suvokti, ir visi mechanizmai – visuomeniniai, finansiniai, komerciniai – ims persitvarkyti pagal naują paradigmą.
Pagalvokime: kodėl gyvename ir kaip galime sukurti savo gyvenimą kitaip, kitais principais? Atsivėrė išėjimas iš beribio egoizmo, tai pasinaudokime tuo, kol jis yra nokdaune. Lėktuvai – žemėje, laivai – uostuose, mes – suoluose. Čia nėra nieko žeminančio. Priešingai, mums atsirado galimybė iš tikrųjų padaryti ką nors dėl savęs.
Visą gyvenimą užsiėmėme tik tuo, kad bėgome nuo klausimo apie mirtį: blaškėmės, kiek įmanoma teisindami save. Virusas mums duoda dar vieną užuominą: nuo mirties nepabėgsi. Kad įveiktume šią ribą, turime pakilti aukščiau egoizmo, kuris mus marina. Jis riboja mus vien kūno norais ir suteikia ydingą, apgailėtiną, ribotą pasaulio pojūtį. Imkime ir pajauskime pasaulį per mūsų bendrą vidinę struktūrą – per sielą. Tada mes pamatysime jį visiškai kitą – begalinį, amžiną, tobulą.
Tai neturi nieko bendra su religijomis. Kabalos mokslas nesiglaudžia prie jokių tikėjimų. Ji tiesiog vysto žmogaus sielą ir taip daro mus laimingus. Dabar, kai visi jaučiamės vienoje valtyje, reikia kartu užgulti irklus ir laikytis kurso į pasaulį, kuriame nėra sienų tarp širdžių. Tada išnyks ir kiti barjerai, skiriantys žmones. Rytojus formuojasi jau dabar.
#262055

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Klausimas. Vienas iš vienijimosi būdų – bendras darbas platinant. Bent jau paskutiniuoju laiku visi kabalistai rašė apie tai, kad kabalos žinias būtina platinti visai žmonijai. Ar bendras darbas irgi kuria grupę?
Atsakymas. Taip. Šis darbas atliekamas jau keletą šimtmečių. Tačiau pradedant XX am., o juolab mūsų laikais, visiems aišku, kad kabala turi duoti žmonijai jos teisingo vystymosi programą. Kitaip, žmonija vėl pereis prie atominio karo, didžiulių pralaimėjimų, sudužimo, savęs susinaikinimo.
Todėl rūpindamiesi, kaip perduoti tą informaciją kitiems žmonėms, pasauliui, leidžiame laikraščius, knygas, kuriame filmus, klipus. Ir šis bendras darbas suartina mus.
#259205

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Jeigu Kūrėjas – tai gamtos dėsnis, kam meldžiamės? Ir ar teisingai suprantu, kad tiesiog pasiekiame rezonansą su savo aukštesne būsena, kai keliame maldą už kitus?
Atsakymas. Nedirbame tuščiai. Dirbame vienintelio gamtos dėsnio atžvilgiu – integralaus tarpusavio ryšio tarp visų kūrinijos elementų.
Jeigu mes, tokie atsiskyrę, atsieti, stumiantys vieni kitus, norintys vien naudotis kitais, pakeisime savo elgesį ir suartėsime, tai atsirasime dvasinėje pakopoje ir pamatysime, kad esame visiškai kitame pasaulyje.
Bet tam mums reikia pakilti virš savo egoizmo ir imti jungtis tarpusavyje. Apie tai kalba kabala.
Kelias į tai – dvejopas. Arba kančių kelias, kuriuo kol kas ir einame, arba Šviesos kelias, t. y. kai pritraukiame Šviesą, mokomės mažose grupėse. Ne visa žmonija išsyk, o dešimtukais.
#259349

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam kreitis į Kūrėją?

Mintys apie koronavirusą V d.

Teisingas prašymas Kūrėjui

Ar koronavirusas veikia tuos, kurie eina išvien su Gamtos programa?
Klausimas. 2020 m. pradžioje vykusiame kabalos kongrese vienijosi dešimtys tūkstančių žmonių. O po to rezultatas – pasaulinis epidemijos protrūkis: susivienijome, bet pažiūrėkite, kas nutiko!
Atsakymas. Ne, ne mes jį sukėlėme. Pirma, protrūkis prasidėjo dar prieš kongresą, tik jis nebuvo toks akivaizdus. Buvome tikri, kad kongreso dalyviams nieko neatsitiks. Kadangi dešimtys tūkstančių žmonių visame pasaulyje fiziškai ir virtualiai vienijosi vedami gerų paskatų, jokio pavojaus nebuvo. Esu tikras, kad nė vienas iš mūsų draugų, nesvarbu, kokiu būdu keliavo į veidrodinį kongresą, nesusirgo. Su niekuo nebuvo jokių problemų. Ir kaip jų gali būti, jei susirenkame tam, kad megzdami vis geresnius ryšius dar glaudžiau susivienytume? Mes einame išvien su gamtos programa, todėl negalime būti užkrėsti virusu, kuris pažeidžia egoistinius žmonių, visuomenės ir valstybių ryšius.
Klausimas. Ar galima išvesti tokią formulę: šis virusas neveiks tų žmonių, kurie ims mokytis teisingų santykių?
Atsakymas. Taip. Aš atsakingas už tai. Tik reikia suprasti, kad ne šimtu procentų, nes yra atskirų atvejų, kuriuos galime išsiaiškinti ir suprasti, kodėl tai įvyko mūsų gretose. Bet nemanau, kad išgirsime apie didžiulį užsikrėtusių kabalistų skaičių. Tai neįmanoma. Pagyvensime ir pamatysime.
#262188

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.

Mintys apie koronavirusą IV d.

Klausimas. Kas vyksta su tašku širdyje, jei žmogus su užsidegimu ateina į grupę, o po kurio laiko dėl tam tikrų priežasčių ją palieka? Ar galima matyti, kas vyksta su tašku širdyje?
Atsakymas. Žinoma. Deja, yra tokių rezultatų. Jei žmogus palieka grupę, vadinasi jis grąžina save į šį patį žemiausiąjį pasaulį, atsisako dvasiškai tobulėti. Dažniausiai tai vyksta dėl to, kad žmogaus išdidumas neleidžia jam nusilenkti priešais draugus ir įsijungti į grupę.
Jam reikia suprasti, kad, nesvarbu, kokia žema, maža ir menka jam atrodo grupė, jis turi nusilenkti, įeiti į ją ir būti kartu su visais kaip lygus ar net žemiau jų.
Paskaitykite, ką rašo Rabašas apie įsijungimą į grupę.
#261920

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Niekas neturi ypatingos protekcijos iš viršaus, yra tik viena privilegija: galimybė patiems įsitraukti į taisymosi procesą.
Ir čia vieni gali būti „už“, kiti „prieš“, juk šiuolaikinė karta privalo išsiaiškinti šį klausimą. Turime judėti į priekį suprasdami, sąmoningai, sutikdami. Sutikimas visada kyla iš nesutikimo, kaip šviesos atskleidimas iš tamsos.
Aišku viena, jei neisime išvien su dabar besivystančia karta, negalėsime realizuoti savo dvasinės raidos – nei asmeninės, nei bendros. Net tokia išskirtinė asmenybė kaip Baal Sulamas nusipelnė dvasinio suvokimo tik todėl, kad karta tam buvo pasirengusi ir jai reikėjo tam tikro proceso, kurį jis turėjo atlikti.
O dabar tokia pareiga gulasi ant mūsų grupės „Bnei Baruch“ pečių. Šiais laikais nebeįmanoma judėti į priekį vieno žmogaus sąskaita, kaip buvo anksčiau su Moze. Dabar reikalinga grupė ir net pasaulinė: visi turėtų rodyti pavyzdį, kaip judėti išsitaisymo link. Tik turėdami tokią galingą vienybės jėgą, judėsime į priekį.
Niekas nesugebės realizuoti savo ištaisymo ir asmeniškai pasiekti norimo tikslo. Galite apie tai pamiršti. Bet jeigu veiksime kartu, kaip pataria Rabašas ir Baal Sulamas, prieš mus atsivers visi keliai.
Todėl turime išanalizuoti savo būseną, kad pamatytume, kaip diena iš dienos judame pirmyn, tai kairiąja, tai dešiniąja linija. Mus visąlaik mėto iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę, ir turime patys eiti pirmyn vidurio linija.
Žmonijos laivas svirduliuos tai kairėn, tai dešinėn. Ir jei savo pastangomis pasuksime vairą, tuomet šis didžiulis laivas pasuks teisinga kryptimi. Tai yra mūsų darbas – reikia tai pamatyti, pajausti savo atsakomybę ir vadovauti taisymo procesui.
Valdyti vairaratį reiškia siekti vidurio linijos, kad „visus prasižengimus“ kairėje pusėje „padengtų meilė“ iš dešinės pusės. Tuomet per vidurį susiformuos vidurio linija.
Nenaikiname kairiosios linijos, neištriname tų, kurie „prieš“, o stebime, kaip ši kritika pažadina tuos, kurie „už“, padėdami atlikti jiems teisingą išskaičiavimą. Tuomet esame vidurio linijoje, teisingai sukame šturvalą, kuris visuomet turi būti nukreiptas į centrinį tašką: „Israel“, Toros ir Kūrėjo vienybę kaip vienos visumos.
„Israel“ – tai mes, siekiantys Kūrėjo, Tora – visa aukštesnioji Šviesa, kuri nukreipia mus ir visą žmoniją aplink mus, o Kūrėjas – jėga, atsiskleidžianti grupės centre, mūsų pastangų centre.
Baal Sulamas žinojo, kas nutiks Vokietijoje, ir mėgino išgelbėti žydus. Bet patys žydai neleido jam to padaryti ir visi žuvo. Jis nieko negalėjo pakeisti: suteikiamas tam tikras laikas išsiaiškinti ir laisva valia priimti sprendimą. Tačiau priėmus sprendimą, valdžia perduodama budeliui, kad atliktų taisymus kančios keliu.
#258229

Iš 2020 m. sausio 4 d. rytinės pamokos tema „Žydų pasirinkimas: vienybė ar antisemitizmas“

Klausimas. Ar studijuojant kabalą galima pamesti kelią ir kaip to išvengti?
Atsakymas. Galite pamesti kelią, jei imsite atitrūkti nuo mokytojo, manysite, kad kelią žinote geriau už jį. O geriau už jį neįmanoma žinoti, nes jis jau visa tai praėjo.
Čia niekas nepriklauso nuo proto. Beje, kabaloje buvo atvejų, kai mokinys buvo subtilesnis, aštresnio proto nei mokytojas. Bet esmė ta, kad mokytojas turi patirties, o tai svarbiausia.
Kabaloje vertesnis tas, kas turi daugiau patirties.
#262340

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Viename jūsų interviu girdėjau, kad norint prisipildyti šviesa, reikia visiškai išsilaisvinti nuo egoizmo. Ar mėgavimasis gamtos, žmogaus kūno, paveikslų, garsų grožiu yra egoizmas?
Atsakymas. Mes neturime galvoti, kuo ir kaip prisipildyti, – tai vis tiek vyksta nepriklausomai nuo mūsų. Mes turime mąstyti, kokiu būdu norime vystytis.
Prisipildyti, pasidžiaugti gamta, kokiais nors garsais, paveikslais, spalvomis – visa tai nors ir geri žmogaus impulsai, bet jie neturi nieko bendra su kabala. Galite ir toliau tuo mėgautis.
Kabala kalba apie gyvenimo šaltinio suvokimą – apie jėgą, kuri laiko visą gamtą, įskaitant mūsų Visatą ir mus pačius, todėl mes nesiūlome žmogui atsisakyti jokių pomėgių šiame gyvenime.
Jūs galite domėtis, kuo tik patinka. Bet jei rimtai studijuojate kabalą, tai ji įtrauks jus ir perkels jūsų interesus į dvasinę sritį. Jus labiau domins jūsų veiksmų priežastys ir pasekmės.
Kabala įveda į mūsų pasaulio valdymo sistemą, visatos sistemą, o tai skiriasi nuo paukščių čiulbėjimo ir spalvų grožio.
Malonu girdėti, kad jūs jau suprantate, jog kabala – tai išminties šaltinis. Šis mokslas atsiskleidė žmonijai prieš 6 000 metų. Joje iš tikrųjų yra ko pasimokyti. Tai begalinė giluma gamtos dėsnių, kurie atskleidžia vientisą tarpusavyje visapusiškai susijusios visatos paveikslą.
Mūsų pasaulyje mokomės biologijos, zoologijos, fizikos, chemijos – tūkstančių įvairiausių mokslų apie supantį pasaulį, apie mus. O kabala yra vienas mokslas, kuris sujungia ir atskleidžia prieš mus visą gamtą, kaip vieną vieningą visumą. Šioje vieningoje visumoje esame mes ir visi pasauliai, įskaitant mūsų pasaulį ir visus jo pasireiškimus nuo sukūrimo pradžios iki pabaigos.
Vienas mokslas, vienas požiūris atskleidžia absoliučiai viską, todėl šis suvokimas yra ypatingas.
Klausimas. Bet dėl to nenustojame jausti gamtos grožio, mėgti klasikinės muzikos ir t.t.?
Atsakymas. Teisingai, aš irgi mėgstu klasikinę muziką, jaučiu ir mėgaujuosi gamtos grožiu kaip eilinis žmogus.
Bet kartu su tuo visų gamtos dalių tarpusavio ryšys, kurį atskleidžia kabala, suteikia nesibaigiantį malonumą, kylantį iš tarpusavio ryšio, abipusio visų dalių pripildymo, visų dėsnių, veiksmų, sumanymų nuo pradžios iki pabaigos atskleidimo, – kai žmogus suvokia gamtos vienybę, jis patiria tikrą laimę ir pasitenkinimą.
Jūs pradedate suprasti, kaip bet kuri dalelė, mintis, judesys – tarpusavyje susijęs su visa gamta visais laikais. Nesvarbu, kas nutiktų, viskas turi sąsajas šioje uždaroje sistemoje. Būtent vienybės suvokimas ir suteikia žmogui didžiulį malonumą.
#260988

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Kokius malonumus žada kabala?

Nuo žemiškų stabų į dvasinį prisipildymą

Tarpusavio priklausomybė pasireiškia tuo, kad bijodami užkrėsti užsidarome nuo kitų, atsiribojame nuo neigiamo ryšio. Pradėkime atskleisti teigiamą tarpusavio priklausomybę! Jei teisingai susijungsime, pradėsime gaminti teigiamus virusus.
Dabar gamta atskleidžia mums kenksmingus virusus kaip blogio suvokimą. Tačiau turime tęsti šį suvokimo procesą, suprasdami gėrį, išsiaiškindami, kad susivieniję vienas su kitu galime pasiekti didžiulės sėkmės.
Pagrindinis veiksnys yra ne oro skrydžių nutraukimas ir paralyžiuota ekonomika, o žmonių tarpusavio ryšys. Virusas pradės nykti, jei bent šiek tiek pajudėsime susijungimo link ir gailėsimės, kad esame priversti nutraukti ryšius vienas su kitu, nes norime susijungti.
Mes panorėsime užmegzti ryšį ne dėl to, kad klaidžiotume po pasaulį nuo vieno galo iki kito, bet todėl, kad norėsime susijungti su žmonėmis. Ankstesnis ryšys buvo negeras, bet dabar mes sukursime gerą ryšį.
Būtent tokį vaistą mes norime vartoti, esant šiai kritinei būsenai: sugrąžinti ryšį, bet jau kitokios formos, geros, ne tam, kad išnaudotume vienas kitą. Jungdamiesi mes nugalime bet kokį blogį, bet kokį virusą ir pradedame gerai gyventi.
Gamta mus vis tiek atves į šį tikslą, ir jei mes patys norėsime judėti į priekį, tai mums nereikės užsikrėsti įvairiais virusais pakeliui. Viskas priklauso nuo mūsų prašymo ištaisyti žmonių santykius. Šios žinios turėtų pasklisti visame pasaulyje visomis formomis: mintimis, pokalbiais, veiksmais, o toliau viskuo pasirūpins Aukštesnioji jėga, gamta padarys savo darbą.
Aukštesnioji jėga sujungia visas kūrinio dalis. Ir mes norime ištaisyti žmogaus lygį, kur įvyko susiskaldymas, sugrąžindami jį į vienybę, kad pamatytume tikrąją formą, neiškreiptą savo egoistinio požiūrio. Taisydami save, mes taisome tikrovę.
* * *
Koronavirusas atskleidžia mums mūsų neigiamą priklausomybę vienas nuo kito. Pirmiausia pastebime, kad negalime išgyventi dirbdami ne kartu, neuždirbdami vieni iš kitų. Kiekvienam turėtų būti aišku, kad jis maitinasi iš viso pasaulio.
Bet visa tai gali būti tęsiama tik su sąlyga, kad mūsų ryšys taps teigiamas. Neigiamas ryšys sunaikina žmoniją, tad mes negalime toliau egzistuoti tokia forma. Pasaulis judės į tokią būseną, kad žmogus neturės ką valgyti ir kuo kvėpuoti.
Įsivaizduokite, koks gražus būtų gyvenimas, jei žmonija, kaip ir visos kitos gamtos dalys, būtų suvienytos kaip negyvoji, augalinė, gyvūninė į vieną vientisą sistemą, kurioje visi sujungia savyje visus. Kur pasisemti jėgų, kurios suvienytų mus į vieną kūną, susiūtų ir suklijuotų į vieną sistemą? Akivaizdu, kad tokioje tobuloje sistemoje visiems būtų gera.
Žinoma, jei aiškiai pamatytų, kad malonus žvilgsnis į kitą tuoj pat išgydo koronavirusą, visi žmonės iškart taptų teisuoliai. Bet ne to iš mūsų reikalauja Aukštesnioji jėga. Žmogus privalo suvokti, kad turi siekti įgyti davimo savybę, o ne ieškoti sau naudos, galvoti apie visus, o ne apie save. Kai visiems bus gerai, ir jis nustos sirgti. Kol epidemija tęsiasi, turime ko pasimokyti…
#261484

Daugiau šia tema skaitykite:

Ties raudona linija

Du metrai neutralios zonos

Skiepai nuo koronaviruso

Gyvename labai ypatingu laiku, kuris įeis į istoriją kaip „koronaviruso epidemija“. Paskelbta pasaulinė nepaprastoji padėtis, kuri tapo visuotinė. Ir viskas dėl vieno mažyčio viruso, kurio net neįmanoma pamatyti, tačiau jis sugebėjo padaryti didžiulę revoliuciją ir paralyžiavo visą mūsų gyvenimą.
Be pačios ligos keliamo pavojaus, ji naikina ir visas sistemas, kuriomis grindžiama žmonių visuomenė. Virusas kelia grėsmę visiems – nuo paprasto darbininko iki premjero.
Mums atrodė, kad mūsų pastatytos struktūros yra galingos ir nepajudinamos, tačiau paaiškėjo, kad mikroskopinis virusas sugeba jas gan greitai pakirsti. Valstybės uždaro sienas ir prašo piliečių izoliuotis. Visas pasaulis užsirakina ir slepiasi namuose.
Tai kas gi vyksta? Ateina mažas virusiukas ir nutraukia visus pelningus ryšius, kuriuos sukūrėme, kad užsidirbtume kitų sąskaita, tarpusavyje konkuruotume ir eksploatuotume vieni kitus. Ir, žinoma, tai nebuvo gera būsena, nes gamta visada stengiasi atkurti pusiausvyrą, kiek ji sugeba pasipriešinti mūsų egoistinei prigimčiai, norui visus išnaudoti.
Mes patys pagimdėme šį koronavirusą, pakeldami savo santykius į precedento neturintį egoistinį lygį. Dėl to atsirado virusas, biologinė dalelė, galinti nutraukti visus mūsų užmegztus egoistinius santykius.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur kiekvienas nori išnaudoti artimą ar net jį sunaikinti, nėra galo ginčams ir barniams. Egoizmas peržengė visas leistinas ribas, ir dėl to atsirado virusas. Integralus gamtos mechanizmas negalėjo pakęsti tokio lygio žmogiškų santykių ir reagavo koronavirusu.
Gero ryšio tarp žmonių nebuvimas sukelia blogus žemesnio lygio biologinius reiškinius. Žmonių santykiai yra aukščiausias gamtos lygmuo, veikiantis visus fizinius ir biologinius ryšius.
Epidemijos nėra naujiena mūsų pasauliui. Anksčiau buvo žiaurių epidemijų, nuniokojusių ištisus miestus. Kuo ypatinga ši koronaviruso epidemija? Jos mirtingumas nėra toks didelis, nes neišvengiamai kiekvienais metais tam tikras skaičius žmonių miršta nuo sezoninio gripo.
Tačiau problema ta, kad nors ir padarėme didelę pažangą, nesugebame susitvarkyti savo gyvenimo. Turėdami materialų turtą, neturime gerų žmonių tarpusavio santykių. Todėl negalime sukurti normalios visuomenės ir tinkamai auginti vaikų.
Dėl to kaltas žmogaus egoizmas. Gamta mums parodo, kad gydyti reikia tik mūsų egoizmą, todėl mums atsiskleidžia koronavirusas. Tai yra krizės esmė.
Gyvename globaliame pasaulyje, o epidemija atskleidžia, kad mūsų pasaulinis ryšys gali būti labai pavojingas. Tačiau neturime pasirinkimo: žmogaus vystymasis veda jį į tarpusavio ryšio suvokimą ir visišką priklausomybę vienas nuo kito.
Siekdamos sustabdyti epidemiją, šalys bando užsidaryti ir izoliuoti žmones, nutraukdamos ryšius. Tačiau įsitikinsime, kad to neįmanoma padaryti, nes tokiu būdu pasmerkiame save apgailėtinam gyvenimui, tarsi grįžtume į primityvius laikus.
#261628

Iš 2020 m. kovo 10 d. 1211-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip neutralizuoti virusą?

Koronavirusas – dingstis susivienyti aplink vieną problemą

Universalūs skiepai nuo visų virusų