Klausimas. Kokią įtaką pasaulinei istorijai daro kūrinijos programos nežinojimas ir nenoras ją pažinti?
Atsakymas. Istorija – tai, kas „rašoma ant mūsų kaulų“. Todėl, jei norime būti pasaulinės istorijos dalyviais, mums verta suprasti, kaip ją interpretuoti ir keisti.
Šiandienos istoriją rašome mes. Jei rankose turiu galimybę per grupę pritraukti aukščiausią Šviesą, kuri vis labiau kelia mane virš egoizmo, tada imu jausti tai, kas vadinama aukštesniuoju pasauliu. Tai ir bus mano istorija.
Tik aš pats galiu tai su savimi atlikti ir niekas negali man sutrukdyti. O padėti – gali. Tam yra dešimtukas, grupė.
Klausimas. Ar kabalistai gali kištis į istoriją ir ją keisti?
Atsakymas. Į istoriją galiu kištis tik tuo, kad platinu kabalistinę metodiką ir jei žmonės ja domėsis, tai tuo irgi gerins mūsų padėtį. Daugiau neturime jokios galimybės kažkam daryti įtakos. Kabaloje neįmanoma manipuliuoti gamtos jėgomis. Egzistuoja tik dvi gamtos jėgos, ir per save reikia jomis manipuliuoti.
Gali veikti tik viena kryptimi: vis labiau prilygti Kūrėjui. Taip Šviesa vis labiau per tave pereis į Malchut, kurioje yra visa žmonija.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad istorija – tai kūrimo sumanymas, jo programa?
Atsakymas. Taip. Tai kūrimo sumanymo atskleidimo kūriniams programa.
Klausimas. Ir viskas nulemta, nieko negalima pakeisti išskyrus ateitį? Kitaip tariant, galiu veikti dabar ateities atžvilgiu?
Atsakymas. Gali veikti dabar, kad keistum būtent ją.
Tai ir aiškina kabalistai. Tik tam ir skirtas kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip greitai ir maloniai pereiti laikotarpį, pradedant mūsų laikais iki visiško kūrinijos ištaisymo.

Iš 2017 m. liepo 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Ištaisymas eilės tvarka

Klausimas. Kas yra dvasinė ramybė?
Atsakymas. Sakoma, kad nėra ramybės nei šiame pasaulyje, nei būsimame.
Visuomet turime be perstojo eiti pirmyn. O kai visiškai išsitaisysime, kitaip tariant, visiškai pakilsime virš savo egoizmo ir suvoksime aukštesnįjį pasaulį, tuomet viskas pasieks visiškos, amžinos ramybės būseną.

Iš 2017 m. lapkričio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikroji ramybė, o ne laikinas užsimiršimas

Suderink save su Begalybe!

Harmoningo gyvenimo priemonė

Klausimas. Jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko, tai kas yra amžinybė?
Atsakymas. Amžinybė – tai nekintama noro būsena, kurią jis pasiekia po galutinio ištaisymo, po visiškos realizacijos. Tada laikas išnyksta.
Klausimas. Jei nėra laiko, tada nėra ir mirties?
Atsakymas. Iš tiesų, mirties iš viso nėra. Juk kas yra mirtis? Tai noro išnykimas iš dabartinės būsenos ir perėjimas į kitą būseną. Tu gali pasakyti, kad tai buvusio noro mirtis, tačiau tai ne mirtis, o perėjimas į naują būseną.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Egzistavimas virš laiko

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, I dalis

Klausimas. Kaip dvasiškai ugdyti mases, kurios nejaučia jokio poreikio dvasiškai augti ir vystytis? Ar kabalistai pasirengę tęsti porą tūkstantmečių, kol žmonės nesubręs?
Atsakymas. Kabalistai nelauks poros tūkstantmečių. Laukimo laikas jau baigėsi.
Esmė ta, kad net tie keletas milijonų, kurie šiandien juda Šviesos link ir nori būti jos veikiami, gali per save ją perduoti kitiems. Todėl nėra būtinybės kurti dešimtukų visur pasaulyje tarp aštuonių milijardų žmonių.
Pakanka, kad bus keletas tūkstančių gerų, stiprių dešimtukų, kurie perduotų Šviesą visai žmonijai, ir ši, ją gavusi, išvys, kaip reikia gyventi.
Todėl visi kiti tiesiog naudosis Šviesos veikimu, kaip kad mes naudojamės visais civilizacijos turtais, nors kiekvienas iš mūsų atlieka itin nedidelį darbą.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Kiek kabalistų reikia?

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Klausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Klausimas. Kodėl iš visos žmonijos išrenkama tik saujelė žmonių, kurie imasi tikro dvasinio išsitaisymo?
Atsakymas. Todėl, kad šie žmonės trokšta iš tikrųjų suvokti pasaulio prigimtį ir, galų gale atskleisdami ją supranta, kad visi jų mechaniniai išoriniai veiksmai šiame pasaulyje nieko nelemia.
Jei išoriniai veiksmai neatitinka vidinių žmogaus siekių, tai tik apgauna jį ir kitus. Žmogus mano, kad jau nemažai nuveikė, kad visi aplinkui laiko jį vos ne šventuoju. O iš tikrųjų matome, prie ko tai priveda. Su laiku viskas atsiskleidžia, bet taip, kad žmonės nebesupranta: kas gi tada yra? Taigi, jie lieka formaliai egzistuoti savo melaginguose prietaruose.
Komentaras. Tačiau žmonija jau pasiekė būseną, kai praktiškai visi kalba, kad tai melas, tuo nebegalima tikėti.
Atsakymas. Ir vis tiek žmonės nieko negali atsisakyti, nes neturi kuo pakeisti savo atgyvenusių pažiūrų. Žmonija dar turi išsivystyti, kad sugebėtų pakeisti paradigmą.
Komentaras. Tikiuosi, kad mes su Jumis po truputį keičiame paradigmą. Žinau, kad skubate įgyvendinti savo misiją.
Atsakymas. Ne, aš kantrus, be to, nesu apsėstas beprotiškos idėjos, kad būtent aš turiu tai įvykdyti ir pabaigti. Esu įsitikinęs, kad mano mokiniai subręs, o likusieji ateis ir įsijungs.
Ne aš vadovauju šiam procesui. Yra bendroji sistema, mums vadovaujantis Kūrėjas, ir aš visiškai neturiu ambicijų būti tuo, kuris nuves žmoniją į laimę.
Klausimas. Ar jaučiate, kad laikas bėga, o mes nespėjame?
Atsakymas. Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, labai norisi padaryti daugiau. Iš kitos pusės, suprantu, kad toks inertiškas pasaulis negali greitai priimti šios idėjos.
Kalbėdamas su ekonomistais, matau, kad jie nepasiruošę net apibūdinti naujojo pasaulio santvarkos naujos ekonomikos požiūriu, jie to negeba aprėpti.
Kai kalbu iš politinės, valstybinės, visuomeninės santvarkos pozicijos, mažo kibuco, kolūkio, kaimo lygmeniu – lyg ir supranta mane. O suvokti ką nors didesnio žmonėms kol kas nepakanka akipločio.
Aš jų nespaudžiu ir neperšu savo nuomonės, kaip galima viską sutvarkyti, nes neprinokusio vaisiaus skinti nevalia. Tam turi atsirasti interesas, nenumaldomas noras. Tik tada bus galima viską paaiškinti, ir žmonės jausis tarsi numalšinę troškulį.
Palaipsniui jiems reikia rodyti pavyzdį. Bet būtina paruošti žmones, kurie bus tuo pavyzdžiu. Tam reikia laiko.

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Gamtos smūgio amortizatorius

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Klausimas. Ką reiškia, kad Kūrėjas siūlė Torą visoms pasaulio tautoms, bet tik Izraelio tauta ją priėmė?
Atsakymas. Aišku, čia kalbama ne apie tai, kad kažkas norėjo visam pasauliui platinti atspausdintą Toros knygą. Reikia suprasti šią alegorinę kalbą. Kalbama apie norą mėgautis, kuris nuo pat pradžių buvo suskaldytas tam, kad turėtų galimybę išsitaisyti ir pasiekti Kūrėjo didybę.
Žinoma, aukštesnioji Šviesa veikia visą sudužusį norą, tačiau jame prabunda tik dalys, esančios arčiau Šviesos, o po to visos kitos. Norai, galintys atsibusti dėl to, kad iš toli jiems švyti Šviesa, vadinami Israel (jašar-el), tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“. Jie siekia Šviesos, kūrimo tikslo.
O dalys, kurių visiškai neveikia iš toli švytinti supanti Šviesa, vadinamos pasaulio tautomis, jos sudaro 99,99 nuošimčius viso didžiulio noro mėgautis. Tik pati mažiausia dalis, plonas viso sudaužyto noro sluoksnis geba prabusti nuo grąžinančios į šaltinį Šviesos, ir todėl vadinasi Israel.
Kūrėjas savo Šviesa šviečia visiems, tai reiškia „siūlo Torą visoms tautoms“. Tačiau kas gali pabusti nuo šio poveikio? Tik patys subtiliausi norai. Viską, kas parašyta kabalos knygose, reikia traktuoti tik kaip Šviesos ir noro sąveiką, o ne kaip pasakas.
Po visų suskaldytų norų susimaišymo ir įsijungimo vienas į kitą, dvasiškai pabusti gali bet kuris žmogus iš bet kurios pasaulio šalies. Jis gali būti kilęs iš dešimties prarastų Izraelio genčių, kurių buvimo vieta kol kas neaiški.
Spėjama, kad Pakistane gyvena trisdešimt milijonų žmonių, priklausančių Izraelio gentims. Niekas nežino, kur yra tos prarastos gentys. Po išsitaisymo viskas palaipsniui paaiškės – visos dešimt prarastųjų genčių.
Išsitaisymas vyksta pakopomis, Šviesai veikiant norus, sužadinant juos taisytis. Vėliau, kad pakiltų, norai turi atlikti tam tikrą darbą. Tačiau Izraelio tauta įpareigota kuo greičiau ištaisyti save ir visą pasaulį.

Iš 2017 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Tora kalba apie visus

Ištaisymas eilės tvarka

Klausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Klausimas iš Facebook. Teigiate, kad Mašijach – tai jėga, ir juo žmogus tapti negali.
Atsakymas. Mašijach – tai jėga ištraukianti mus iš egoizmo į davimo ir meilės savybę. Žmogus visiškai išsitaiso, jei šios jėgos padedamas įgyja davimo ir meilės savybę. Ir pasiekęs šią pakopą jis gali vadintis Mašijach.
Klausimas. Kadaise taip vadino didžius kabalistus, o ypač Ari?
Atsakymas. Taip. Kitaip sakant, tai žmogus, turintis visiškai jam išsitaisyti padedančių jėgų. Tačiau tai nereiškia, kad jis gali ištaisyti ir kitus, mat valios laisvė išlieka, ir kiekvienas tai turi atlikti pats.

Iš 2017 m. lapkričio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių neapeisi!

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Du dvasinio tapsmo etapai