Klausimas: Kaip atpažįstate mokinį? Kaip jaučiate, kad tai jūsų mokinys?
Atsakymas: Pirmiausia, pas mane ateina visi, kas nori. Ir internetu pasijungia visi norintys. O paskui vyksta natūrali atranka.
Tie, kas atlaiko kasdienius rimtus užsiėmimus kartu su pratimais dešimtuke, su draugų susibūrimais, dalyvavimu kongresuose, tie tarsi užsirašo į mano mokinius.
Klausimas: Kitaip tariant, kalbama apie tam tikrą vidinį žmogaus užtaisą, ar jis praeis šį kelią?
Atsakymas: Apie sielos šaknį.
Klausimas: Ir jūs visiškai ramiai žiūrite į žmones, kurie neįstengė įveikti šių sąlygų?
Atsakymas: Visa tai laiko klausimas. Jei ne šiame gyvenime, tai kitame.

#278210

Iš 2019 m. vasario 7 d. pokalbio „Mokytojas – mokinys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mokinys randa mokytoją?

Grandinė „mokytojas – mokinys“

Ką perduoda kabalos mokytojas?

Į visus mūsų tarpusavio santykius reikia žiūrėti kaip į ateinančius iš Kūrėjo, iš bendros jėgos. Bet su vienais santykiais galiu dirbti, o su kitais ne. Priklausomai nuo to, turiu arba suartėti su žmonėmis, arba nutolti nuo tokių santykių.
Kiek įgalėdamas stengiuosi su visais elgtis su meile, anksčiau ar vėliau. Ir taip padaliju visą pasaulį: kas arčiau, kas toliau. Pirmiau kuriu santykius su draugais dešimtuke. Paskui šį ratą galima išplėsti į pasaulinę kabalistinę grupę, įtraukiant ten vyrus ir moteris. O dar vėliau šį santykį skleidžiu visam pasauliui, visai žmonijai, ir galiausiai visai gamtai.
Svarbiausia – kas sekundę nukreipti save į pasaulėdaros centrą ir siekti priklausyti jam taip, kaip Kūrėjas, kitaip tariant, reikia iš savęs išvystyti žmogų, Adam. Todėl visąlaik tikrinu, esu panašus į Kūrėją ar ne, tarsi savo viduje vartyčiau lapus, aiškindamasis, iš ko esu sudarytas, ir kaip man organizuoti savo santykį su viskuo, kaip save nukreipti: priartėti ar nutolti.
Per šį vidinį darbą suderinu savo suvokimo instrumentą, savo sielą, savo vidinį smuiką, kad iš manęs sklistų tik gera melodija viso ko atžvilgiu. Taip ir tampu žmogumi, Adam, kitaip sakant, panašiu į Kūrėją.
Tai ilgas kelias, tačiau žingsnis po žingsnio galime eiti juo, juk jau esame pasirengę šiam darbui. Ir visam pasauliui jo reikia, juk koronaviruso epidemija atvedė žmoniją į neviltį. Pamažu žmonės ims įsisąmoninti, kad išeities nėra, ir mes privalome gerai elgtis vieni su kitais – tai ir yra pasaulio ištaisymas.

#276044

Iš 2020 d. gruodžio 29 d. rytinės pamokos, tema „Darbas paslėptyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Štai kur šuo pakastas!

Slaptas sielos vystymasis

Sielos raidos pradžia

Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Klausimas: Iš kur atsiranda pavydo jausmas? Kokia jo priežastis?
Atsakymas: Įprastas pavydas tarp žmonių – tai egoizmas, kai pavydžiu to, ką turi kitas. Net nesvarbu, ar tai turiu, ar ne, aš tuo pasitenkinu, man gerai. Vis tiek, kai matau, kad tai teikia malonumą kitam, pavydžiu to malonumo. Tai ir yra pavydas be priežasties, nepagrįstas pavydas – nesvarbu kaip pavadinsi.
Klausimas: Kitaip tariant, tai mūsų egoistinės prigimties pasekmė?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Jei į pavydą žiūrėsime kaip į greitintuvą, padedantį man užpildyti mano norus tai, kaip tai dirba?
Atsakymas: Tokį pavydą kabalą studijuojantis žmogus turi tikslingai atidirbti, kad pavydėtų kitiems kabalistams, nes jie gali suteikti malonumą Kūrėjui ir atlikti daugiau davimo ir meilės veiksmų.
Žiūrėdamas į juos, žmogus pažadina save ir nori vis labiau priartėti prie davimo ir meilės savybės, kuri realizuojama žmonių, ir per juos Kūrėjo atžvilgiu.

#276236

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavydėkite!

Ką daryti su pavydu?

Pavydo galia

Klausimas: Kabalistai moka matuoti atstumą?
Atsakymas: Taip, tačiau tai itin sudėtinga technika, nes jie matuoja atstumus ne tik tarp egoizmų, bet ir tarp altruizmų, t.y. tarp sielų.
Klausimas: O kuo matuojamas tas atstumas?
Atsakymas: Kabalistiniais vienetais.
Klausimas: Kiek asmeninės erdvės reikia žmogui fiziškai?
Atsakymas: Manau, kad besitaisydami pasieksime tokią būseną, kai mums nebereikės jokios erdvės tarp mūsų, imsime gyventi drauge, kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Klausimas: Vienijantis svarbu išlaikyti asmeninę erdvę ar ją anuliuojame, ištirpdami kitas kitame? Ar kylant kiekvienas liks prie savo?
Atsakymas: Ne. Mus vienija bendra Kūrėjo jėga, kuri užpildo ir apims mus.

#276132

Iš 2020 m. spalio 30 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską vienijanti jėga

Siela – viena visiems?

Sunkus metas – galimybė vienytis

Klausimas: Studijuojant kabalą patiriamos tokios būsenos kaip pakilimai ir kritimai. Sakoma, kad kabalistai džiaugiasi nuopuoliais. Kodėl?
Atsakymas: Iš patirties, po praktikos ir įgyto kabalistinio stažo kabalistas ima suprasti, kad jo nuopuoliai būna prieš kitą didelį pakilimą. Todėl jis džiaugiasi nuopuoliu taip, kaip ir pakilimu. Jis supranta, kad be to neįmanoma. Juk nuopuolis – tai tiesiog dar didesnio noro (kuris vėliau bus pripildytas) atskleidimas.
Klausimas: Kabaloje dar yra sakoma, kad pats darbas turi teikti džiaugsmą, ir taip galima pasitikrinti. Žmogus patiria džiaugsmą ne dėl būsimos būsenos, ne dėl naudos, kurią iš kur nors gaus, o būtent dėl paties darbo?
Atsakymas: Taip. Ten, kur esu, turiu gyventi ne ateitimi, o dabartimi. Jei dabar taip pat esu susijęs su Kūrėju, draugais, ir atlieku savo užduotį realizuodamas kūrimo tikslą, tai tuomet dabar esu nuostabios būsenos ir nieko daugiau nenoriu.
Jei kas akimirką jaučiuosi esąs absoliučiai geros būsenos, vadinasi iš tikrųjų esu teisingame kelyje.

#276068

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilimas galimas tik iš nuopuolio

Dvasinio pakilimo šaltinis

Mūsų pasaulis – pakilimo taškas

Įsivaizduokite save esantį pasaulyje, kur tarp visų kūrinijos dalių veikia gamtos jėga, vadinama „vienybe“, ji sujungia draugėn visus atomus, molekules, gyvus organizmus, negyvąją materiją, augalus, gyvūnus, žmonės, dujas, skysčius, kietus kūnus. Viskas sujungta vienos jėgos; žmonės irgi viduje sujungti tarpusavyje.
Norime atskleisti šią bendrą vienybės jėgą. Be šito – nieko nereikia. Jei imsime atpažinti šią jėgą, jungiančią visas tikrovės dalis, tai suprasime bendrąjį dėsnį, kuriuo remdamasi veikia visa pasaulėdara, suprasime, kokias būsenas ji patiria: kas buvo, kas yra ir kas bus.
Priklausomai nuo mūsų vienybės įstengsime veikti visos kūrinijos raidos spartą ir matysime ją kaip vieną sistemą, vis sveikesnę ir geresnę, darančią gerą visiems, iš kur kiekvienas gauna energijos ir jėgų.
Visa tai priklauso nuo ryšio tarp visų dalių atskleidimo, o už ryšį esame atsakingi mes. O pasaulis diena iš dienos atrodys vis labiau susiskaidęs, išsiskirstęs, sudužęs. Ir visa tai tam, kad parodytume jam būdus, kaip susivienyti iki paties aukščiausio taško – meilės.

#276084

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. rytinės pamokos „Paslėptis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinis vienybės taškas

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Dvasinės vienybės požymis

Kūrinys turi atlikti keletą veiksmų, kad realizuotų kūrimo sumanymą, priartėtų prie Kūrėjo, Jį atskleistų ir būtų drauge su Juo sutardamas, susiliejęs.
Pirmas – įsisąmoninti, kad egzistavimas paprastame egoizme, kai iš Kūrėjo gauname tik ką nors mažo, žemiško, riboja mus. Tai menki malonumai iš maisto, sekso, šeimos, turto, šlovės, žinių. Ir viskas.
Dėl žmogaus, visuomeninės evoliucijos pasiekėme būseną, kai šie pripildymai mūsų jau nebetenkina. Ir tuomet imame ilgėti ko nors didesnio, siekiame įsisąmoninti, dėl ko esame sukurti.
Būtent tada, kai negalime daugiau prisipildyti ir mėgautis žemiškais egoistiniais malonumais, pradedame klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė? Dėl ko egzistuoju?“ Mūsų laikais dauguma žmonių kelia šiuos klausimus. Tad dabar tokia paplitusi depresija.
Tačiau iš principo, tai verčia mus susimąstyti apie tikrąją gyvenimo prasmę ir suprasti, kad ji neapsiriboja vien mėgavimusi gyvenime. Yra šis tas daugiau.
Tas noras kam nors didesniam kyla mums po to, kai pereiname visus raidos periodus mūsų pasaulyje ir priartėjame prie savo žemiškojo vystymosi pabaigos.

#275899

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabalos – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Ar kyla žmogui klausimas apie gyvenimo prasmę?

Visi esame sujunti baigtiniu, tobulu ryšiu. Taip buvo sukurta nuo pačios pradžios, tačiau mums šis ryšys atsiskleidžia kaip sugedęs, nutrukęs, kad patys panorėtume pamatyti save susijusiais, priklausomais, padedančiais kitas kitam ir dirbančias vienoje, idealioje, integralioje sistemoje.
Patys turime to panorėti, ir tuomet iš tamsos atskleisime šviesą, ir mums atsivers tobula sistema tiek, kiek sutiksime, norėsime, sieksime išsitaisyti. Ištaisyti reikia tik mus pačius, nieko daugiau. Nieko nereikia taisyti, tik mūsų suvokimą.
Jeigu net viena mašinos dalis neištaisyta, tai visa mašina neveiks. Tad mums reikia kiekvienam ištaisyti savo dešimtuką remiantis kabalistų patarimais. Jei ištaisysime tą tarpusavio ryšį, tai surasime savo ryšį su Kūrėju. Prašome Kūrėjo ištaisyti mus ir žiūrime, ar Jis mus sujungė, ar ne.
Užmegzdami tarpusavio santykius ir taisydami bendrą sistemą, užmezgame ryšį su Kūrėju. Juk visąlaik turime kreiptis į Jį ir prašyti pagalbos. Taip vis labiau su juo susisiejame – ir tai reikšmingiausia! Svarbiausia, ne pats mūsų tarpusavio ryšys, o tai, kaip mums reikia Kūrėjo, kad jį užmegztume, ir susisiejame su juo. Čia visa esmė!
Taisydami ryšį tarp mūsų, iš esmės atskleidžiame Kūrėją, išsiaiškiname, kad aukštesnioji jėga egzistuoja ir nulemia viską, kad visas priklauso nuo Jo ir mums tereikia Jo paprašyti. Ir aš – irgi ne aš pats, o tai, ką ta aukštesnioji jėga man duoda. Ir mano santykį su draugais ir draugų su manimi taip pat apibrėžiame ne mes patys, o Kūrėjas.
Iš to matyti, kad visoje tikrovėje egzistuoja tik Kūrėjas ir nėra nieko kito.

#275929

Iš 2020 m. gruodžio 23 d. rytinės pamokos „Aš esu tarp savo tautos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Atskleisti Kūrėjo didybę

Sprendimas – tinkama aplinka

Žmogus sukurtas nore gauti. Kaip šis noras performuojamas į gavimą dėl Kūrėjo, kad Jam prilygčiau?
Esmė ta, kad manyje formuojasi ypatingas priešiškumas paprastam noro naudojimui. Atmetu tą norą mėgautis, atstumiu jį nuo savęs, noriu apriboti. Tačiau apriboti taip, kad paskui galėčiau jį performuoti į norą gauti, net su ketinimu duoti Kūrėjui.
Po to, kai save apriboju, turiu pajausti Kūrėją, ir tiek, kiek jaučiu, kad pripildau Jį, tiek leidžiu sau mėgautis. Todėl Kūrėjas pajaučiamas mano malonume, kuris kilo iš Jo. Ir turime dvigubą dovaną nuo mylinčio manęs. Todėl sakoma, kad teisuoliai laimi dvigubai.
Ši dovana sukelia man ne dukart, o milijardus kartų didesnį malonumą, nes jaučiu jame mylimojo santykį. Tuo pat metu jaučiu, kad Jam irgi duodu, suteikiu malonumą, mėgaudamasis iš Jo.
Abipusė malonumo cirkuliacija atveda prie tokios vidinės integracijos, kuri vadinama susiliejimu. Tai ir yra pati aukščiau kūrinio būsena Kūrėjo atžvilgiu.

#275851

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabalos – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad išsipildytų kūrinijos užmanymas

Mėgautis meile kitiems

Mėgautis vienybe