Klausimas: Bet koks bendravimas yra žmonių sąveika. Todėl turi būti bent dvi šalys, pavyzdžiui, oratorius ir klausytojas. Ar galima sakyti, kad kuo daugiau dalyvių komunikavimo procese, tuo didesnis kokybiško ryšio potencialas?
Atsakymas: Iki tam tikro skaičiaus, nes negalime įsivaizduoti daugiau nei dešimties skirtingų savybių, kad galėtume su jomis greitai dirbti.
Komentaras: Visada sakote, kad būtent dešimt žmonių yra minimalus ir optimalus skaičius bendrauti.
Atsakymas: Taip. Bet jeigu judate toliau, privalote išplėsti ir sujungti savo įspūdžius, pojūčius, darbą, įsivaizduoti visą sistemą, grupuoti žmones į ne daugiau kaip dešimties dalyvių komandas, kad dirbtumėte su kiekvienu dešimtuku kaip su vienetu.
Komentaras: Vadinasi, dešimtuke gilinu ryšį su kitais devyniais draugais, darydamas jį kokybiškesnį, bet neplečiu grupės kiekybiškai.
Atsakymas: Negalėsi, kitaip prarasi visus dalyvius iš akiračio. Bet jeigu imsi šį dešimtuką kaip vieną ir su juo taip dirbsi, galėsi suformuoti dar devynis dešimtukus.
Klausimas: Tada neaišku, kam reikalingas toks žmonių skaičius?
Atsakymas: Kad galėtume leisti kiekvienam įgyvendinti valios laisvę.
Klausimas: Bet pasaulyje milijardai žmonių, kurių apskritai niekada ir nepamatysiu arba pamatysiu galbūt vieną kartą gyvenime. Kas yra bendravimas? Kodėl taip sukurta?
Atsakymas: Norint suskaidyti visą integralią gamtą į tam tikras ribotas dalis, kurių integralaus vientisumo suma galėtų būti pateikta kaip neribota gamta. Kitaip tariant, tai yra problemos sprendimas arba apskritimo ploto, arba integralo pasiekimas atskirais metodais.
Nors gamta yra integrali, globali, ji matuojama ne vienetais, o kokybe. Norint paversti individualias, mažas formas kokybiškomis, reikia daugybės tų formų.
Klausimas: Iš esmės man pakanka dešimties žmonių. Ir jeigu per visą gyvenimą sutiksiu kelis tūkstančius žmonių, o kitų – niekada, neverta rūpintis? Tai nėra gamtos tikslas.
Atsakymas: Galima paimti tik dešimt žmonių, be kita to, savo nuožiūra, ir tarp jų rasti absoliučiai visus dėsnius ir gamtos savybes.

#273343

Iš 2020 m. rugpiūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dešimtukas?

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Integrali technologija: vienijimasis į dešimtuką

Klausimas: Sakykime, jaučiu, kad nei protu, nei širdimi negaliu pateisinti Kūrėjo. Bet vis dėlto tai juk sąmoninga būsena?
Atsakymas: Taip. Čia yra labai sklandi gradacija, kuri gali pereiti nuo dvigubos paslėpties prie viengubos ir atgal prie dvigubos, ir vėl prie viengubos. Mat, kai einame į priekį, nuolat taisydami savo pojūčius, ištaisome juos kildami ir krisdami, kildami ir krisdami.
Kilimai ir kritimai leidžia pajausti dvigubą ir viengubą Kūrėjo atskleidimą, paskui – paslėptį, po to – atskleidimą. Kitaip tariant, šios būsenos visą laiką kaitaliojasi.
Nepaisant to, kad paslėptis mane atstumia ir nematau Kūrėjo, nesuprantu Jo, nuolat abejoju ir jaučiu prieštaravimus, bet vis tik nepalieku šio darbo ir atkakliai siekiu Jį suvokti bei apibrėžti. Tada Kūrėjas pamažu atsiskleidžia man.
Pradedu jausti, kad viskas išeina iš Jo ir turi savo priežastis, kurios specialiai man taip pasireiškia, suteikdamos galimybę būti ir dviguboje / vienguboje paslėptyje, ir dvigubame / viengubame atskleidime, kad visuomet jausčiau kontrastą tarp šviesos ir tamsos. Juk būtent iš šių kontrastų imu suprasti, kaip Jis valdo mane ir kaip turiu reaguoti grįžtamuoju ryšiu.
Iš principo man reikia pasiekti būseną, kai nei dviguba, nei vienguba paslėptis neužstoja Jo nuo manęs. Kildamas aukščiau savęs bet kokioje tamsoje, jausiu, kaip turiu tinkamai elgtis ir tamsa niekaip neatskirs manęs nuo Kūrėjo. Priešingai, ji man padės, kad, kildamas virš jos, vis tiek būčiau susijęs su Juo.

#274951

Iš 2019 m. sausio 14 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Slėpynės su Kūrėju

Kas paslėpta nuo kabalisto?

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Klausimas: Kas yra dviguba ir vienguba paslėptis?
Atsakymas: Egzistuojame pasaulyje, kuriame veikia viena vienintelė aukštesnioji jėga, vadinama „Kūrėju“. Ji daro poveikį mums, valdo mus, mes esame visiškoje jos valdžioje. Bet iš pradžių jos nejaučiame.
Jei žmogus siekia ją atskleisti, tai pradeda mokytis kabalos mokslo, įsijungia į dvasinį darbą, kurio tikslas ir yra suvokti Kūrėją. Esame sukurti tam, kad būtent šiame pasaulyje, šiame gyvenime Kūrėjas būtų atskleistas kiekvienam ir visiems kartu.
Bandydamas suvokti Kūrėją, žmogus ima jausti, kad Jis iš tikrųjų paslėptas. O iki tol žmogus net nesusiduria su sąvoka „Kūrėjo paslėptis“. Pakalbėkite su kuo nors gatvėje, žmonės neturi poreikio rasti Kūrėją, ką nors apie Jį sužinoti, pajausti Jį. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis slėpynių.
Suprasdamas, kad Kūrėjas nuo jo slepiasi, žmogus mėgina bent pajausti, kur ir kaip Jis slapstosi. Pamažu iš pilnos, dvigubos Kūrėjo paslėpties jis priartėja prie viengubos paslėpties, kai pajaučia, kad Kūrėjas slepiasi čia ir ten. Tai nustatoma žmogaus pojūčių atžvilgiu.
Pavyzdžiui, jei jaučiuosi blogai šiame pasaulyje ir, savaime suprantama, mano savijauta remiasi tuo, kaip Kūrėjas elgiasi su manimi, kaip Jis apibrėžia mano būseną, sakau, kad Jis slepiasi nuo manęs dvigubu ekranu.
O kai pasiekiu viengubą Kūrėjo paslėptį, matau, kad Kūrėjas paslėptas nuo manęs ir ši Jo paslėptis yra mano blogos būsenos priežastis.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad dviguba paslėptis yra ir prote, ir širdyje, o vienguba – tik širdyje?
Atsakymas: Taip. Dviguboje paslėptyje Jo apskritai nejaučiu: nei prote, nei širdyje. Tiksliau, jaučiu tik tam tikrus neigiamus poveikius.
O vienguboje paslėptyje protu suvokiu, kad Kūrėjas geras, Kuriantis gėrį, kad Jis egzistuoja, bet dėl egoistinės prigimties kol kas negaliu Jo pateisinti.

#274785

Iš 2019 m. sausio 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Kad paslėptis neužgožtų Kūrėjo

Valios laisvę suteikianti paslėptis

Klausimas: Didis kabalistas Ari rašo, kad yra penkių rūšių norai. Dvi kategorijos – mano vidiniai norai. Jie man artimi, todėl rūpinuosi jais. Ir yra dar trys ne manyje esančių norų kategorijos, įskaitant žmones, kuriais negaliu pasirūpinti, nes jaučiu juos kaip svetimus. Ar taikydamas kabalistinę metodiką jų norus jausiu labiau nei šiandien savuosius?
Atsakymas: Taip. Kiek mirtingas, laikinas kūnas tau dabar brangus, tiek pajausi, kad jie yra tavo amžina, tobula siela ir investuosi į juos daugiau nei į save.
Komentaras: Sunku patikėti, kad tai įmanoma.
Atsakymas: Įmanoma. Tiesiog reikia pamatyti teisingą atitikimą. Kūrėjas nereikalauja nieko, ko neįstengsi atlikti. Jis siūlo pakeisti savo požiūrį, kad nuspręstum: tai, kas egzistuoja už tavo ribų, yra svarbiau už šiandienį tave.
Klausimas: O kurgi čia Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kuri viską sukūrė, viską padalijo į dvi dalis ir todėl kelia tau sąlygą: „Pamilk artimą kaip save“. Tai minimumas, bet iš tikrųjų turite pamilti artimą labiau nei save. Tada rūpinsitės savo siela, savo amžina būsena, amžinu potencialu, o ne savimi gyvūnu, kuris laikinas, mirtingas. Taip atskleisite visiškai kitokį pasaulio suvokimą.

#275017

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Investuoti į savo sielą

Eksperimentas: mylėti artimą

Užpildyti svetimus norus kaip savus

Klausimas: Kada žmogus patiria didesnį džiaugsmą: jausdamas praeities, dabarties ar ateities malonumus?
Atsakymas: Iš principo praeities malonumai, kad ir kokie jie būtų, visuomet riboti, nes liko praeityje. Tie jausmai sutelkti, suformuoti, išreikšti tam tikrais tiksliais pojūčiais.
Dabartiniai pojūčiai gali būti itin džiaugsmingi, bet žmogus šiuo metu patiria juos, ir negali tinkamai įvertinti, juk jie teikia malonumą, kontroliuoja jį, užvaldo.
O tie džiaugsmai, kuriuos žmogus gali patirti ateityje, praktiškai neribojami. Būtų gerai, kad žmogus siektų būsimų džiaugsmingų būsenų.
Klausimas: Kitaip tariant, pats didžiausias džiaugsmas – dėl būsimo malonumo, pasitenkinimo būsenos?
Atsakymas: Taip. Nes jis priešakyje, ir niekuo neribojamas.

#275955

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Džiaugsmas – gerų darbų rezultatas

Laimingo gyvenimo patentas

Kad rūpesčiai virstų džiaugsmu

Nagrinėjant sąvoką „tikėjimas aukščiau žinojimo“, galima sakyti, kad žinojimas – tai, ką jaučiame savo juslėse. O tikėjimas – tai šaknis, šaltinis, iš kurio išeina ir žinojimas, ir visi poveikiai mums.
Tai toks tikslus suvokimas, kai nėra nieko stipriau nei tikėjimas. Žinojimas žemiau tikėjimo. Netgi tai, ką jaučiu, man nieko apie tai nesako. Svarbiausia, kad pakylu į tikėjimo lygmenį ir matau šaltinį to, ką jaučiu žinojime, savo juslėse.
Klausimas: Kitaip tariant, tikėjimo jautimas kabaloje kur kas tikslesnis nei tai, ką jaučiu penkiomis materialiomis juslėmis?
Atsakymas: Žinoma. Imi suvokti savo pojūčių šaltinį: kas tave valdo, ką būtent jauti. Savo penkiuose jutimo organuose jauti šį pasaulį, o šį pasaulį tau kuriantis Šaltinis tau jį ir parodo. Todėl tau tai svarbu.
Klausimas: Šaltinis – tai kas buvo iki Didžiojo sprogimo?
Atsakymas: Ir iki Didžiojo sprogimo, ir apskritai. Kitaip tariant, tai vienintelė aukštesnioji jėga, kuri viską valdo, viską savyje apima.
Komentaras: Teliko patikrinti.
Atsakymas: Tai vyksta palaipsniui ir mes prie to einame.

#275893

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė atskleisti Kūrėją

Judėti labiau tikint

Dvasinio darbo pradžia

Klausimas: Viena iš mūsų teigiamų emocijų – džiaugsmas. Pasitenkinimas suvalgius sumuštinį, bičiuliaujantis su draugais, laimėjus medalį olimpiadoje ir t. t. vienu žodžiu įvardijamas kaip džiaugsmas. Kas džiugina kabalistą?
Atsakymas: Kabalistas džiaugiasi, kai gali prilygti Kūrėjui per tai, kad per žmones teigiamai Jį veikia, atlieka gerą veiksmą.
Paprastai tai atliekama šitaip: kuo labiau žmonės susijungia tarpusavyje, tuo didesnė galimybė gauti Šviesą, aukštesnįjį jautimą, atskleisti Kūrėją tarpusavio vienybėje. Ir tuomet jiems kyla džiaugsmas, nes savo ryšyje jaučia Kūrėją, jaučia, kaip tuomet teikia malonumą ir džiugina Jį.
Kitaip tariant, kabalisto džiaugsmas kyla iš to, kad jis džiugina Kūrėją.
Kūrėjas – tai aukštesnioji teigiama gamtos jėga, kuriai iš principo nieko iš mūsų nereikia. Tai mes taip jaučiame, kad ji džiaugiasi. Tiesiog vienijamės tam, kad suteiktume tai jėgai galimybę mus užpildyti.

#275791

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būdas pradžiuginti Kūrėją

Ką reiškia „suteikti malonumą Kūrėjui“?

Kas suteikia malonumą Kūrėjui?

Klausimas: Kas yra davimo būsena? Ką jaučia žmogus, kuris yra tokios būsenos?
Atsakymas: Kabalos mokslas tyrinėdamas žmogaus prigimtį, pasaulio ir visų pasaulių sistemos būseną, teigia, kad materialiu lygmeniu nėra jokio davimo. Visa mūsų pasaulio prigimtis – tai egoizmas, kitaip tariant, noras gauti.
Niekas niekam nieko neduoda. Negali. Nė viena negyvoji, augalinė, gyvūninė ar žmogiška būtybė negali niekam nieko duoti, negaudama ko nors mainais. O tai jau nėra davimas, tai – mainai, gavimas.
Jei duodu, kad atgal ką nors gaučiau, vadinasi, gaunu. Kai parduotuvėje mokame už pirkinį, argi duodame?
Klausimas: Kitaip tariant, tai savotiškas egoistinis altruizmas?
Atsakymas: Nėra tokios sąvokos „altruizmas“. Ją sugalvojo filosofai.
Komentaras: Bet jūs pats pateikėte viso organizmo labui veikiančių ląstelių pavyzdį.
Atsakymas: Dėl jo. Mat jos dalyvauja bendroje organizmo medžiagų apykaitoje, be kurios pačios negalės gyventi. O vėžinių ląstelių vidinė tokio egzistavimo programa yra pažeista, todėl jos sunaikina organizmą ir save. Kitaip tariant, jos veikia kenkdamos sau. Tai vadinama šaudymu sau į koją.
Klausimas: Vadinasi, gamtoje nėra gryno davimo?
Atsakymas: Ne. Yra tik gavimas. Ir todėl šis mokslas vadinamas kabalos, gavimo mokslu, nes tiksliai kalba apie gavimą.
Labai dažnai girdime, kaip žmona priekaištauja vyrui: „Aš tau visą gyvenimą atidaviau!“ Arba tėvai sako vaikams: „Mes jums atidavėme gyvenimą!“
Bet niekas niekam nieko neduoda! Tiesiog jei mums kas nors brangus, duodami jam jaučiame, kad gauname. Dažnai net prašome: „Na paimk, suvalgyk…“ – ir t. t. Kitaip tariant, mums tai – gavimo, o ne davimo aktas.
Todėl kabalos požiūriu teisingai įsižiūrėję į ką nors mūsų pasaulį, pamatysime, kad niekas niekam neduoda ir duoti negali! Tai nėra įtraukta į mūsų programą. Absoliutus davimas ateina tik iš Kūrėjo.

#274843

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo mokslas

Altruizmo nėra!

Altruistai – egoistai

Klausimas: Moralinės normos nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, šovinizmą ir nacizmą keičia tolerancija, tolerantiškas požiūris į seksualines ir tautines mažumas. Arba, jei anksčiau skyrybos buvo laikomos kažkuo gėdingu, tai dabar netgi garbinga skirtis, nes manoma, kad tampi nepriklausomas ir t. t.
Ar yra kokių nors principų, kurie turėtų nesikeisti, nepriklausomai nuo laiko, visuomenės kultūros?
Atsakymas: Taip. Tai – tinkami žmonių tarpusavio sąveikos principai, kai žmonės sudaro vieningą bendruomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi integralia bendros sąveikos dalimi. Ten žmonės atskleidžia savo tobulą, amžiną būseną, kurią jausdami privalo gyventi. Tai jų vystymosi tikslas.
Klausimas: Ar galite išvardinti keletą principų, kurie neturi keistis, nepriklausomai nuo žmogaus vystymosi, kultūros, laiko?
Atsakymas: Yra tik vienas principas – „pamilk artimą, kaip save“. Nieko kito. Tik jis skatina mus kurti ir saugoti mūsų tarpusavio ryšių sistemą, kurioje atskleidžiame amžiną, tobulą gyvenimą.
Todėl turime įgyvendinti šį principą tarpusavyje, rinkdamiesi į dešimtukus, mažas grupes. Tai jau praktinė kabala: kaip sau pritraukti ypatingą energiją, vadinamą Šviesa, kuri galėtų priartinti mus vienus prie kitų, paaiškinti, kodėl esame priešingi ir kaip pakilti virš šios priešingybės.
Iš pradžių esame atskirti, nes praėjome vadinamąjį sudužimą. O dabar turime suartėti vieni su kitais. Skirtume tarp vienybės ir atskirties pajausime, kad egzistuojame amžinoje gyvenimo tėkmėje.
Komentaras: Paradoksas: jei dabar išeitume į gatvę ir imtume klausinėti žmonių, ar jie laikosi principo „pamilk artimą“, beveik kiekvienas pasakytų, kad laikosi.
Atsakymas: Vadinasi, reikia žmonėms paaiškinti, ką turime omenyje sakydami „pamilk artimą, kaip save“, kodėl šis principas duotas Toroje, kodėl visi puikuojasi, kad gali jį išpildyti, bet iš tikrųjų niekas jo nesilaiko ir t. t.
Klausimas: Manote, kad šiuo principu remiasi visi kiti moraliniai principai?
Atsakymas: Visi principai tėra tam tikros „pamilk artimą“ formos.
Klausimas: Tad laikydamasis šio principo, užleisiu vietą visuomeniniame transporte ir neatlyginamai padėsiu žmonėms?
Atsakymas: Jo laikydamasis visuomet būsi malonus kitiems ir niekada nepakenksi artimui. Juk jei jį myli, kaip gali jam kenkti?

#274795

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Moralinių principų pagrindas

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Pagrindinis dvasinės raidos principas

Klausimas: Visų moralės principų šaltinis ir pagrindinis dėsnis – „pamilk artimą“. Ką daryti, kad tai neliktų kaip klišė ar kad nebūtų kur nors toli dešimties tūkstančių metų aukštyje?
Atsakymas: Reikia kasdien jausti, kad artėjame prie šio principo. Net jeigu jis už milijono kilometrų nuo mūsų, vis tiek esame nukreipti į jį ir šiandien žengiame dar vieną žingsnį jo link.
Klausimas: O kaip konkrečiai pamatyti, ar pajudėjau jo link?
Atsakymas: Jeigu esi rate, kuris laikosi šio principo, tuomet matuoji atstumą iki šios tolimos žvaigždės ne pagal tai, kur esi, o pagal tai, kaip suartėjate tarpusavyje rate, dešimtuke.
Ir todėl jau turite tam tikrą galimybę išmatuoti, kiek realizavote principą „pamilk artimą, kaip save“.

#275733

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamilk artimą – pagrindinis Gamtos dėsnis

Moralė = „pamilk artimą“

Meilė artimui – apsauga nuo negandų