Komentaras: Materialiame pasaulyje egzistuoja daugybė norų, poreikių, dėl kurių reikia nuolat ieškoti malonumų. Dvasiniame pasaulyje, priešingai, yra nuolatinė gausa ir tau nereikia ieškoti, ko tau trūksta.
Atsakymas: Taip. Kad suteiktume Kūrėjui malonumą, man reikia nuolatos norėti gauti iš Jo.
Klausimas: Vadinasi, šiame pasaulyje mes visą laiką ieškome malonumų, o dvasiniame pasaulyje jų begalės, bet nėra norų. Kur juos paimti?
Atsakymas: Tam yra sprendimas. Mūsų pasaulyje sprendimas yra perėjimas prie dvasinio gavimo lygmens, kitaip tariant, dėl davimo. O dvasiniame pasaulyje tu turi absoliučiai neribotas galimybes gauti dėl davimo. Žinoma, tu turi tai kurti aukščiau savo egoizmo, bet tai pasiteisina.
Komentaras: Materialiame pasaulyje mes jaučiame malonumą tik keletą sekundžių. Su kiekviena akimirka jis blėsta, o paskui reikia laukti, kol vėl kils kažkoks noras. O dvasiniame pasaulyje, kaip sako kabalistai, mėgavimasis yra begalinis. Man net sunku tai įsivaizduoti.
Atsakymas: Ne. Dvasiniame pasaulyje yra nuolatinis siekis formuoti davimo norą, ir atitinkamai tam yra galimybė jį įgyvendinti.
Komentaras: Žymus anglų rašytojas Oskaras Vaildas sako: „Mūsų gyvenime įmanomos tik dvi tragedijos: viena – kai negauni to, ko nori, o kita – kai gauni. Ir antroji daug blogesnė“.
Atsakymas: Kai gauni, tai nusivili, nes dingsta malonumo pojūtis. Malonumas jaučiamas tik tarp noro ir pripildymo susijungimo. Jei jau nėra šio kontakto, tai pripildymas tampa atgrasus, nes vietoj malonumo jis suteikia kančias.
Todėl kabalos mokslas kalba apie tai, kaip teisingai gauti. Žmogus gauna tik ketindamas atiduoti. Čia kartu egzistuoja du priešingi elementai: noras gauti su ketinimu duoti.
Ir jei žmogus kuria teisingą santykį tarp jų, kuris vadinamas parcufu, tada jis turi galimybę begalinio malonumo, beribio ir laike, ir pagal kiekį, ir pagal kokybę.
#264785

Iš 2020 m. birželio 10 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo skiriasi įvairūs malonumai?

Atitrūkus nuo Kūrėjo

Kliūtys malonumo pavidalu

Klausimas: Susivienijimo malonumas žmonių nevilioja. Kodėl? Pagal norų piramidę turėtų būti atvirkščiai. Kai teigiate, kad visi sėdės ratuose ir bendraus, atrodo, kad juokaujate. Pavyzdžiui, anekdotuose apie rojų ir pragarą sakoma, kad pragare gerai, nes gyvenimas verda, o rojuje viskas taip idiliška, flegmatiška: ramybė, palaima, – ne itin patrauklus dvasingumas. Kodėl taip yra?
Atsakymas: Tai ne kabalistinis rojaus ir pragaro vaizdinys. Kabalos požiūriu rojus yra visuotinis žmonijos susivienijimas ir atskleidimas vienos didingos gamtos jėgos, kuri vadinasi „Šchina“. Taigi sakoma: „Teisuoliai sėdi (jie yra ant mažo laiptelio) ir susivieniję mėgaujasi Šchina (gamtos vienybės, tobulumo, universalumo spindesiu)“. Tai yra aukščiausias malonumas, kurį tik gali patirti kūrinys.
Aš nesistengiu reklamuoti ir vilioti. Tegul žmonės gyvena ir džiaugiasi tuo, ką turi. Bet aš noriu parodyti tikrą požiūrį, kurį žmogus gali suvokti dar gyvendamas šiame pasaulyje. Aš jam tai siūlau.
Klausimas: Taip gamtos specialiai sukurta, kad žmonių tokie pasiūlymai nevilioja?
Atsakymas: Taip. Kad sąmoningai prieitume prie to, prašytume, reikalautume ir pasistengtume atskleisti tiesą.
#267263

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo programa, I d.

Gyvenimo programa, II d.

Rojus ir pragaras – tiesiog čia ir dabar

Šiandien ypatinga diena – Baal Sulamo, mūsų mokytojo, išėjimo iš šio pasaulio metinės. Tai siela, sujungianti mus su Kūrėju, žmogus, atvėręs kabalos išminties vartus paskutiniajai kartai, kurioje gyvename.
Be jo mokymo neįstengtume nusipelnyti to, ką gavome ir dar gausime ateityje. Žinios, visa prieiga ir metodika, suvokimo etapai – visa tai mums paruošė Baal Sulamas. Žinoma, viskas ateina mums iš Kūrėjo, tačiau per šią didžią sielą.
Viena iš priežasčių, kodėl kabalos (gavimo) mokslas taip vadinamas yra ta, kad jis perduodamas iš kartos į kartą. Kiekvienas mokinys privalo turėti mokytoją. Tik išskirtinės asmenybės, gavusios ypatingą pagalbą iš aukščiau, gali tiesiogiai suvokti Kūrėją. Todėl mes visuomet turime būti susiję su dvasinį pasaulį pasiekusiais išminčiais, didžiais kabalistais, ir taip galime eiti pirmyn iš kartos į kartą.
Čia viskas priklauso nuo to, kiek žmogus įstengia eiti paskui mokytoją. Kiekvienas susiduria su savo sunkumais, ir tai natūralu, juk taip sukurtos pakopos iš viršaus į apačią. Žemesniesiems sunku įveikti savo egoizmą ir susieti su aukštesniąją pakopa.
Mūsų pasaulyje gyvūniniame lygmenyje nėra tokios problemos, juk gamta įpareigoja vaiką priklausyti nuo suaugusiųjų. Bet žmogaus pakopoje, kur reikia studijuoti kabalos mokslą, tai atlikti nėra paprasta. Ten mums reikia nusilenkti ir maksimaliai išaukštinti mokytoją, kad galėtume iš jo mokytis.
Žinoma, tai ne tam, kad rodytume mokytojui pagarbą, o paties mokinio naudai. Jei mokinys jaučiasi mažesnis už mokytoją, tai galės nusilenkti ir tuomet galės gauti iš mokytojo. Šio pasaulio moksluose šis reikalavimas ne tos kategoriškas, juk ten mokinys turi kritiškai žvelgti į mokytoją ir jį patikrinti.
O kabalos moksle žmogus negali nieko pasiekti, jei nenusilenks priešais Kūrėją. Ir kiek jis nusilenkia tam, ką gauna iš mokytojo (kuris jį moko iš pirminių šaltinių, atėjusių iš visų kartų mokytojų), tiek jis gali suvokti. Tik tokia forma mažas gali gauti iš didelio.
Todėl mums reikia suprasti, koks išskirtinis ir didis žmogus buvo Baal Sulamas. Turime priimti visus jo veikalus, visą palikimą be jokios kritikos ir tuomet galėsime tikėtis, kad imsime jungtis su jo siela ir per jį gausime aukštesniąją jėgą iš Kūrėjo.

#253792

Iš 2019 m. spalio 10 d. pamokos minint Baal Sulamą

Koronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.
#264858

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos tema „Moters vaidmuo naujajame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Namuose reikalnga išmintinga šeimininkė

Be moterų nepagyvensi…

Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.
Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.
Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.
Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.
Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.
#264917

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smuikas su dešimt stygų

Atskleisti Kūrėją

Monolitinis dešimtukas

Kuo daugiau įsijungiu į dešimtuką, įsivaizduodamas ten esantį Kūrėją, tuo labiau suderinu savo sielą kaip muzikos stygas kitų stygų atžvilgiu. Grupė turėtų suderinti save it smuikas, kad visi būtų kaip vienas žmogus su viena širdimi. Ir tuomet mumyse atsiskleis Kūrėjas.
Kūrėjas įsivelka į smuiką ir juo groja, jeigu šis tinkamai nustatytas Jo atžvilgiu ir visos jo stygos yra paruoštos. Mes patys negrojame šiuo smuiku – Kūrėjas tuo pat metu groja visu dešimtuku.
Šviesos įteka į mūsų kelim ir išteka, sukurdamos daugybę harmonijų, t. y., švytėjimų visuose lygmenyse, nes sfiros dalijamos į pagrindines, asmenines ir sub-asmenines, mažesnes. Ir visa tai jaučiame kaip Kūrėjo pokalbį su mumis, tokia forma Jis atsiskleidžia visuose mūsų pojūčiuose, kylančiuose dėl tinkamo ryšio tarp draugų.
Kiekvienas dešimtuke turi atiderinti savo stygą taip, kad Kūrėjas įsivilktų į mūsų smuiką. Ir tik nuo draugų tarpusavio santykių priklauso, kiek svarbesni jie tampa man, ir aš suprantu, kad be jų nieko nepasieksiu.
Jei draugai netikėtai dings, prarasiu bet kokį ryšį su dvasingumu. Bus visiškas atsiskyrimas. Todėl būtina visą laiką stiprinti ryšį dešimtuke ir rūpintis visais draugais, kaip pačiu brangiausiu dalyku gyvenime.
Be šito daugiau nieko nėra. Man draugai netgi svarbesni už Kūrėją, nors Jis yra šaltinis ir tikslas. Bet draugai svarbesni, nes, praradęs juos, prarasiu viską, ir jau nebeįstengsiu rasti. Negaliu tiesiog taip pereiti iš dešimtuko į dešimtuką, tai įmanoma tik pradiniame etape.
Bet iš tikrųjų tai toks ryšys, kurio negalima pakeisti. Didžiulė tragedija, kai žmogus išmetamas iš dešimtuko arba kai jis išeina dėl kokio nors konflikto, neradęs supratimo tarp draugų arba neįstengęs jų suprasti.
#264980

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dinamiška būsena

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis

Pasaulyje tėra viena siela, ir ši siela, visoje savo pilnatvėje, yra kiekviename iš Israel (jašar kėl), o tai reiškia ,,tiesiai pas Kūrėją“, kitaip tariant, tame žmoguje, kuris trokšta praktiškai, iš tikrųjų atskleisti aukštesniąją jėgą, savo sielos šaltinį.
Kaip išeina, kad kiekvienas iš mūsų gali visiškai pajausti visą šią sielą, juk pasaulyje yra milijardai žmonių? Bet kiekvienas žmogus, kiekviena sielos dalis, priklausomai nuo jos ryšio su kitais, ima atskleisti tą pačią bendrą sielą. Ir kol nesusijungs su visais, žmogus nepažins šios sielos, o tik kurią nors jos dalį. Bet atskleidęs visus ryšius, jis pajaus visą aukštesnę Šviesą kaip Adam Rišon, vienintelę Kūrėjo sukurtą sielą.
Dabar jos nejaučiu tik todėl, kad manyje yra sudužimo jėga, neleidžianti man jausti savęs ištaisytos, tobulos būsenos, ji vienintelė egzistuoja. Dėl šito vidinio sudužimo, aš esu tarsi be sąmonės, kaip sapne, ir turiu prabusti iš sapno. Dabar esame atitrūkę nuo tikrosios realybės, o kai ištaisymo pabaigoje atsibusime, suprasime, kad buvome baisiame sapne.
Vidinė sudužimo jėga atskiria kiekvieną nuo likusiųjų ir laiko sapne. Tačiau ėmę dirbti ties savo išsitaisymu, pritraukiame aukštesniąja Šviesą, kuri mus pažadina. Ir tada grįžtame iš sapno į tikrovę ir jaučiame tikrąjį gyvenimą, suprasdami, kad visi priklausome vienai sistemai, vienai sielai.
#260581

Iš 2020 m. vasario 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Milijardai žmonių – siela viena, I dalis

Kur yra siela?

Atgal į vieną sielą

Iš kur mumyse kyla toks didžiulis noras mėgautis? Kūrėjas sukūrė tik mažą norą, vieną mažą tašką. O toliau noras mėgautis auga ir pučiasi, nes Kūrėjas atsiskleidžia mums, o mūsų noras mėgautis trokšta Kūrėjo. Mes tiesiog nejaučiame, kad taip vyksta.
Mūsų noras vis labiau auga. Kūrėjas įsivelka į visus kūrinius, į skirtingus objektus ir mes visa tai norime gauti, kol pasiekiame tašką, kai esame pasirengę praryti visą visatą. Tačiau pakeliui gauname ištaisymus ir pamažu atsisakome malonumų, kol neprilyginame savęs Kūrėjui.
Taip iš Kūrėjo palengva gauname didžiulį norą mėgautis ir drauge palaipsniui įgyjame norą duoti. O turėdami du tokius norus, galime tapti panašūs į Kūrėją, naudodami norą mėgautis davimui.
Visa tai ateina mums iš aukščiau, o iš pradžių turime tik vieną tašką – mūsų atsiskyrimo nuo Kūrėjo tašką. Tik šito mums ir reikia. Jeigu yra toks atsiskyrimo taškas, tada visa kita ateis iš paties Kūrėjo.
Norą mėgautis gauname iš Kūrėjo, norą duoti taip pat gauname iš Jo. Viskas ateina iš Kūrėjo, išskyrus vienintelį mūsų atsiribojimo nuo Jo tašką, kuris yra mūsų pamatas. Šis taškas nėra Kūrėjuje, todėl iš šio mažo smėlio grūdelio statoma visa kūrinija.
Todėl Jis vadinamas Kūrėju (,,ateik ir pamatyk“ ), nes sukūrė kažką, ko anksčiau nebuvo. Tačiau visa kita yra pridedama iš Jo: ir šviesa, ir tamsa, kaip sakoma: ,,Sukūręs šviesą ir sukūręs tamsą“.
#266268

2020 m. birželio 12 d. iš pamokos tema ,,Kūrinijos sumanymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinys – tai noras gyventi

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Noras, duotas iš aukščiau

Kiekvienas iš mūsų gauna pradinį norą atskleisti Kūrėją, ir šis noras vadinamas ,,tašku širdyje“. Tačiau šis taškas pats nieko nesugeba įveikti, negali atlikti jokio veiksmo. Viskas, ką galime padaryti nuo pat pradžių – kuo labiau anuliuoti savo egoizmą, kad užmegztume ryšį su draugais.
Laukiame, kad Kūrėjas užmegztų šį ryšį tarp mūsų. Ir kai tik pajuntu esąs susijęs su draugais, tame abipusiame ryšyje ,,Aš draugui, o draugas man“ tučtuojau jaučiu tarp mūsų tą jungiančią mus jėgą – Kūrėjo savybę, abipusį davimą tarp manęs ir draugo. Taip atskleidžiame Kūrėją.
Pasirodo, nėra svarbu, kas yra kiekviename iš mūsų, o svarbu tai, kas yra tarp mūsų – pačios grotelės yra svarbesnės už grotelių mazgus. Nors grotelės sudaromos per mazgus, tačiau norint pasiekti tikslą, susilieti su Kūrėju, grotelės yra daug svarbesnės.
#260581

Iš 2020 m. vasario 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Pratimas „Ryšys su Kūrėju“

Meilės egzaminas

Klausimas: Ar užteks gyvenimo, kad pakiltum dvasinėmis pasaulio pakopomis?
Atsakymas: Nesijaudink, tai nėra tavo užduotis. Tavo pareiga pakilti arba geru, arba nelabai geru keliu. Kelio pasirinkimas priklauso nuo tavęs.
Jeigu pasistengsi, imsi kilti greitai ir kiekvieną savo gyvenimo akimirką skirsi kilimui. O jeigu tingėsi, tada, žinoma, tave pradės stumti, arba apskritai paliks ramybėje, o vėliau tau teks vytis kitus.
Kalbant bendrai, čia yra įvairių galimybių. Kad nesusipainiotumėte, pasakysiu tik vieną: sistemingi užsiėmimai, dalyvavimas grupėje, mūsų bendruose renginiuose – būtinas minimumas normaliam, sklandžiam, sėkmingam kilimui. Norite greičiau – tam yra papildomų užsiėmimų, kursų ir pan. Norite dar greičiau – yra ir kitų galimybių.
Klausimas: Jeigu panorėsiu sustoti, sakydamas: „Man užtenka pirmos pakopos, man čia jau gerai. Jūs galite eiti į priekį, o aš pastovėsiu“?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus privalės pasiekti savo dvasinę šaknį. Tai nepriklauso nuo jo. Niekas jo apie tai neklausia. Jam suteikiama tik siaura sritis, kurioje jis gali spręsti, kaip pakilti: savo pastangomis ar stumiamas už nugaros.
Egzistuoja labai įdomi mašina. Jos darbo principas yra paprastas, panašus į santykius su vergais: jei gerai dirbi, tavęs nemuša, bet jei tik sudvejoji, tuoj pat ima smūgiuoti.
Klausimas: Vadinasi negalima sustoti kažkur kelio viduryje?
Atsakymas: Galima, bet jus muš. Tad čia negali būti jokių atsikalbinėjimų. Susiduriame su gamtos dėsniais. Todėl jokie prašymai nepadės. Jeigu tau duodamos tam tikros sąlygos, turi jas vykdyti.
#259517

2020 m. sausio 5 d. iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kol kas laukia…

Eikime geruoju keliu

Sekundė iki išsitaisymo