Pranešimas (šaltinis). Mokslininkai, pasitelkę pavienes šviesos daleles, parodė, kad fotonas gali surasti kanalą, kad sąveikautų pats su savimi – su vyresniu savimi. Jų kvantinio eksperimento tikslas buvo sumodeliuoti, kaip kvantinės dalelės keliauja laiku.
Kelionių laiku sunkumas – tas, kad egzistuoja „uždaros, į laiką panašios kreivės“ – materialios dalelės linija erdvėje ir laike, kuri yra uždara ir tai leidžia dalelei grįžti į pradinį tašką.
Remdamiesi A. Einšteino reliatyvumo teorija, šios kreivės gali iškreipti erdvę, kad iškreiptų laiką į save, o tai leidžia keliauti laiku.
Komentaras. Jeigu manysime, kad viskas teka laiku, tai kelionės laiko ašimi neįmanomos. O jeigu manysime taip, kaip mano kabala, kad viskas egzistuoja kaip vienas pasaulio paveikslas, tai praeitį-dabartį-ateitį galima ištraukti iš egzistuojančios vienos ir vienintelės pasaulio būsenos, tuomet laiko nebelieka, jis tėra vienas iš subjektyvaus tikrovės suvokimo, jautimo parametrų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Komentaras. Stenfordo universitete yra centras, kuris tyrinėja užuojautą ir altruizmą. Jam vadovauja daktarė Emma Seppala, kurios pažiūros iš dalies prieštarauja jūsiškėms.
Į klausimą „Žmogaus prigimtis – egoizmas ar gerumas?“ ji atsako: „Kai kas mano, kad žmonės yra egoistai iš prigimties ir žiauri konkurencija – raktas į sėkmę. Tačiau principas „išgyvena stipriausias“ neteisingas. Galima kilti aukštyn, nenuleidžiant kitų. Nesvarbu, kuo jūs užsiimate, svarbu, kad dirbtumėte dėl žmonių gerovės.“
Jos požiūriu, žmogaus pagrindas – gerumas, o ne egoizmas.
Atsakymas. Kitaip tariant, mūsų protas mums suteiktas dėl to, kad elgtumės su kitais gerai, supratingai, ir tai nulemia visus santykius tarp žmonių, valstybių ir tautų?
Bet, ar visa tai ir veda žmoniją šiandien ir per visą vystymosi istoriją?
Esmė ta, kad santykiai tarp mūsų laikosi tik ant kiekvieno noro pakilti aukščiau kitų, apsirūpinti kitų sąskaita, išnaudoti ir t.t.
Jei ponia Seppala su tuo nesutinka, tegul pasimoko iš gamtos, kas iš tikrųjų vyksta. Mes niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų. Tik mums dar suteiktas ir protas, kurį naudojame dėl to paties egoistinio vystymosi visomis kryptimis, kur tik galima. Todėl žmogus – pats didžiausias blogis gamtoje. Būtent tai ir matome.
Bet jei ji žiūri pro rožinius akinius, tai ką gali padaryti?
Gamtos pagrindas yra absoliutus egoizmas. Taip yra pasakyta Toroje: „Aš sukūriau blogį ir suteikiau Torą jam ištaisyti“. Ir todėl, kol žmogus nesinaudoja Tora, tai yra jos Šviesa egoizmui ištaisyti, jis – absoliutus egoistas.
Mes esame uždarame rate, iš kurio neįmanoma išsiveržti jokiomis priemonėmis, nebent mus paveiks Aukštesnioji šviesa ir ištrauks iš jo. Kitaip bet kokie mūsų siekiai ir geri proveržiai absoliučiai egoistiški ir blogi.

Iš 2016 m. balandžio 7 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė per meilę arba neapykantą

Altruistai – egoistai

Išskirtiniai egoistai

Pranešimas. Grupė žymių amerikiečių mokslininkų susirinko Niujorke veikiančiame Amerikos gamtos istorijos muziejuje aptarti temas, kurios skamba gana fantastiškai.
Konkrečiai, buvo kalbama apie tai, kad mūsų Visata mums atrodo reali, tačiau pastaraisiais metais daugėja mokslininkų, linkusių manyti, kad mus supantis pasaulis yra tik sudėtingos simuliacijos rezultatas. Gali būti, kad mes ir viskas aplink mus yra tik kažkokios kosminės hologramos duomenų taškai.
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai ne holograma, o ypatinga jėgų sistema, kuri tokiu būdu prieš mus iškyla ir piešiama mumyse esančiame ekrane.
Mano išorėje pasaulio nėra, viskas, ką matau aplink save, yra manyje: ir tu, ir visi kiti. Išeina, kad aš žaidžiu su kažkokiais vaizdais, kurie neva egzistuoja ne manyje.
Iš tikrųjų ne manyje yra tik viena savybė – absoliučios meilės ir davimo savybė, kuri vadinasi „Kūrėju“. Kabalistai tai aprašo labai paprastai, kaip duotybę.
O jeigu tu paklausi: „O aš?“ O tu junti tą patį savo atžvilgiu, ir taip jaučia kiekvienas.
Tai tu egzistuoji? Mano atžvilgiu egzistuoji tu, tavo atžvilgiu egzistuoju aš. Mums labai sunku tai suprasti. Mes dar ilgai plaukiosime savo vaizduotėje. Bet nieko neišeis tol, kol suformuosime teisingą pasaulio vaizdą, ir tada visa tai pamatysime.
Kabaloje pasakyta: „Tai, kas atsiskleis jums, atsiskleis jums ir niekam kitam.“ Ir tik taip tai bus.
Klausimas. Tai yra mokslas to neatskleis?
Atsakymas. Neįmanoma. Mes kol kas neturime reikiamų savybių teisingai apibrėžti ir įsivaizduoti tikrąjį pasaulį.
Galima pasakyti, kad tai „matrica“, kurioje mes gyvename. Ir tai ne fantastika. Mes gyvename sistemoje jėgų, mumyse, mūsų vidiniame ekrane, piešiančių įvairius vaizdus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Kaip televizoriaus ekrane, elektros jėgos piešia visokius vaizdus, taip vyksta ir mumyse. Mokslininkai susidurs su tuo, kad visos jų prielaidos neįrodomos, ir nieko žmogui neduos. Bet kokiu atveju mokslą riboja tai, kad mokslininkai viską suvokia mūsų penkiais žemiškais, materialiais jutimo organais.
Mes privalome pakilti virš jų, įgyti naują jutimo organą, leidžiantį „išeiti į savo išorę“. Ir tada pradėsime jausti tikrąjį pasaulį, nepaveiktą mūsų egoistinių savybių.

Iš 2016 m. balandžio 7 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Visata – žmogaus veidrodis

Visas pasaulis – manyje

Komentaras. Išvydo šviesą vienas paskutiniųjų įžymaus psichoanalitiko Karlo Jungo interviu, kuriame jam uždavė klausimą: ,,30-aisiais metais Jūs išpranašavote, kad bus Antrasis pasaulinis karas. Ar dabar galite pasakyti, kad gresia Trečiasis pasaulinis karas?“ Karlas Jungas atsakė, kad ,,nemato nervinių požymių“.
Toliau jis pasakė: ,,Mums labiau reikia psichologijos, žmogiškosios prigimties suvokimo, dėl to, kad vienintelis egzistuojantis pavojus – tai pats žmogus. Jis – didelė grėsmė. Mes, deja, šito nesuvokiame. Mes nieko nežinome apie žmogų, niekingai mažai žinome. Žmogaus psichika turi būti tyrinėjama, nes mes – viso galimo mums grasinančio blogio šaltinis.“
Atsakymas. Žmogaus psichika – tai visko, kas laukia mūsų, priežastis. Esu tikras, kad kaip anksčiau mes perėjome nuo mechaninių mašinų prie elektroninių, nuo elektroninių prie kompiuterių, taip dabar pereisime nuo kompiuterių prie 3D sistemos technologijų ir priemonių, bet vėl įsitikinsime, kad visa tai ne tai, kuo mums reikia užsiimti.
Visa tai – grubi išorė. Mums reikia užsiimti sistema – vidiniu žmogumi savyje.
Žmoguje yra visos gamtos paslaptys. Pasaulis suvokiamas ir piešiamas žmogaus viduje.
Matome tai iš daugybės tyrimų, kad ir atliekamų su kosmonautais. Tyrimų medžiagoje pateikiamas daugybė įdomių duomenų apie žmogaus psichikos pasikeitimus kosmose, grįžtant į Žemę ir kt., kuriems nerandama jokio mokslinio pagrindimo.
Palaipsniui kaupiasi svarbūs įrodymai to, kaip žmogus, pasikeitus sąlygomis, įgyja visai kitokį matymą, jis mato iš 300 kilometrų atstumo smėlio dėžę, kurioje vaikai žaidžia arba staiga girdi tai, ką galvoja šalia esantis draugas. Dėl to turime tyrinėti žmogų, kurio viduje yra visos gamtos paslaptys.
Judėjimas link žemesniojo gamtos lygio: gyvūninio, augalinio, negyvojo – tai nenatūralus mokslo vystymais. Mokslas turi vystytis aukščiau! O aukščiau žmogaus – tiktai jo psichika. Tai – paties žmogaus atvėrimas. Būtent nuo žmogaus psichikos, psichologijos ir prasideda išėjimas į kitą, aukštesnį lygmenį.
Kabala – tai aukštesnioji psichologija. Ji aiškina, iš kokių pažinimo lygių susidaro žmogus, kokius pažinimo lygius jame dar reikia išvystyti ir kaip būtent per šiuos lygius pakilti iš šio pasaulio jutimo, kurį mes matome ir kuriame savyje, iki pajautimo Aukštesniojo pasaulio, kurį taip pat turime savyje sukurti. Štai ir visa problema.
Karai niekuo dėti. Žvanginti ginklais, tankais, lėktuvais?! Visa tai – vaikų žaislai. Reikia su jais baigti, dėl to, kad žmonija turi siekti to, kas išmintingiau, reikalingiau.
Vis dėlto tikiuosi, kad bus proveržis teisinga kryptimi ir nustosime galvoti apie Trečiąjį pasaulinį karą. Vis tiek karai nieko nesprendžia, kaip ir krizės.
Dėl to užsiimkime pačiu aukščiausiu, kuo įmanoma – žmogaus psichika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos, gimdančios žmogų

Pažvelgti į save iš Kūrėjo lygmens

Komentaras. Žinomas anglų mokslininkas astrofizikas Stivenas Hokingas mano, jog tam, kad žmonių giminė neišnyktų, verta kolonizuoti kitas planetas.
Jis įsitikinęs, kad po 100 metų gyvensime Marse, o energiją imsime iš juodųjų skylių, sukurdami naujas. Mokslininkas turi daug gyvybinių jėgų ir visokių fantazijų.
Atsakymas. Tai, žinoma, ypatingos fantazijos. Išeina, kad mums nepakanka gyventi Žemėje, nuo kurios pabėgame į Marsą, kad po to iš Marso šoktume į kažkokias planetas ir visur paskleistume tokią pačią civilizaciją, kaip ir Žemėje.
Kas gi mus privers palikti Žemę ir persikelti į Marsą? Ogi mūsų nelaimingas, bjaurus vystymasis! Todėl pabėgsime nuo savęs į Marsą ir sukursime ten tokią pačią koloniją, kaip ir Žemėje?
Kam mums to reikia? Kam mums energija iš juodųjų skylių? Kad padarytume juodąsias skyles savyje? Jei nepakeičiame žmogaus, nėra reikalo kažkur blaškytis! Kokia to prasmė?
Hokingas nuolat svaisčioja apie tai, kad dangiškųjų kūnų, o iš tikrųjų – akmenų – užkariavimas suteiks žmonijai laimės.
Atsimenu, kad vaikystėje svajojau apie kitas planetas ir buvau pasirengęs išvykti ten ir negrįžti atgalios! O kas toliau? Kam? Ką tai gali duoti?
Sakykime, kad nusileidau Marse, išlipau, apsižvalgiau: viskas tuščia, tylu. Ir ką darysim? Dauginsimės skafandruose? Statysime hermetiškus namukus?
Tarpusavio santykiai liks tokie patys, kaip ir Žemėje. Ką gi, dauginsime Žemę dar kažkokiais būdais? Nelaimingoji Žemė!
Tol, kol nepakeisime žmonijos, neturėsime kur dingti! Kam nešioti užkratą po visą kosmosą?! Tai tokia yra astrofiziko svajonė?! Nesuprantu šio mokslininko!

Iš 2016 m. kovo 30 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas veda pasaulį į aklavietę?

XXI amžiaus Nojaus arka

Ar ateis pasaulio pabaiga?

Nuomonė. Vyndariai turi priežodį: „Kad taptų puikus, vynuogienojas turi kentėti.“ Prieš gaminant nuostabų vyną, vynuogienojui sukeliamas stresas drėkinant dirvą tik tiek, kad vynmedis galėtų išgyventi.
Patyrusios tokį išbandymą vynuogės galiausiai subrandina sudėtingo, „prakilnaus“ skonio uogas. Japonų ir kinų kalbose hieroglifas „katastrofa“ turi dvi reikšmes: nesėkmė ir naujos galimybės.
Komentaras. Tai reiškia, kad stresai, net katastrofos, naudojami tam, kad būtų įsisavintos naujos vystymosi galimybės. Taip pat yra pasakyta: „Tam, kurį myli, Kūrėjas siunčia negandas.“
Kabala aiškina tai paprastai: kadangi mūsų egoistinė prigimtis yra priešinga Kūrėjui, meilės savybei, o mūsų gyvenimo užduotis – pasikeisti ir tapti panašiems į Kūrėją, tai Kūrėjas, siųsdamas mums negandas, verčia mus keistis. Juk kitu atveju egoizmas nepajudės iš vietos.
Tai puikiai matyti žydų tautos istorijoje. Bet mums duodama metodika „kabala“ – kad greitai ir teisingai suprastume Kūrėjo spaudimą ir panaudotume jį naujoms vystymosi galimybėms, tai yra imtume panėšėti į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Į laimę vienu šuoliu

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas. Mūsų laikais mokslai atsidūrė aklavietėje. Ar tai susiję su tuo, kad mokslininkai viską tiria remdamiesi savo penkiomis juslėmis?
Atsakymas. Šiandien pasiekėme maksimalų egoizmo raidos etapą ir todėl jis susisuka ir kaip hidra ima ėsti pats save.
Todėl pamažu ateina visų mokslų, menų, mūsų visuomenės, mūsų tarpusavio santykių, visos žmonijos galas. Pažvelkite, kas vyksta ne tik su mokslais, bet ir su ekonomija, prekyba, šeima. Mūsų pasaulyje viską valdo egoizmas, kuris priėjo akligatvį ir ima ryti pats save.

Iš 2016 m. vasario 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I d.

Dvi jėgos, gimdančios žmogų

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Tyrimas. Depresija tai rimtas kompleksinis sutrikimas ir turi būti traktuojama kaip sisteminis susirgimas, pažeidžiantis visą organizmą.
Tai pirmasis mokslinis darbas, apžvelgiantis fizines depresijos pasekmes – nuo širdies ir kraujagyslių iki onkologinių susirgimų, depresuojantys žmonės apskritai miršta anksčiau.
Depresija pakelia oksidacinį organizmo streso lygį, sumažina antioksidacinių medžiagų sudėtį – pagilina šlapimo rūgšties, cinko ir superoksido dismutazės pavojingą organizmui disbalansą.
Komentaras. Žinoma, kad pažeidžiamas visas organizmas, mat jis, kaip visa, kas sukurta sudaro pilną sistemą (dešimt sfirot), pagal taisyklę „dvasiniame pasaulyje nėra dalies”.
Kuo daugiau žinosime apie tokius tyrimus, tuo greičiau žmonės atkreips dėmesį į depresiją, kaip į ženklą, kad organizmas bet kokiais būdais reikalauja pripildyti norą (mėgautis). O mūsų laikais tai įmanoma tik atskleidus gyvenimo prasmę, o ją atskleisti galima tik atskleidus kitą mūsų raidos pakopą – aukštesnįjį pasaulį, padedant kabalos mokslui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Svajoti numirti

Vienišiaus būtis

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Komentaras. Mokslininkai padarė dar vieną atradimą: bet kurie objektai, pradedant nuo automobilių, paukščių, žmonių veidų iki abėcėlės raidžių, skirtingai matomi pažįstantiems juos ir pirmąkart matantiems.
Atsakymas. Kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslų tuo, kad iš karto žmogui parodo pasaulį aukštesnėje pakopoje, ir todėl visi dabartiniai ir būsimi tyrimai, kurie egoizmui visada atrodo kaip  atradimai ir naujienos, kabaloje naujienomis ir atradimais nelaikomi.
Kabala iš karto duoda mums egoistinio ir taip pat viršegoistinio pasaulio suvokimo pagrindą, todėl viską, kas egzistuoja šiuose dviejuose lygmenyse ir tarp jų, žmogus, studijuojantis kabalą, pradeda suvokti absoliučiai teisingai.
Pasaulis neturi savo veido, formos, pavidalo, todėl suvokimo lygmuo priklauso tiktai nuo žmogaus, t. y. kiek jis save įveda į visiškai objektyvią būseną, kitaip sakant, pakyla virš visų savo pojūčių.
Juk viską jaučiame per savo norus, savybes, jausmus. Jeigu mūsų savybės pasikeistų, matytume medžius, paukščius, žemę, žmones ir viską, kas supa, ne taip, kaip dabar jie mums rodosi. Tai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Jeigu, tarkime, pas mus atskristų žmogus iš kitos planetos, tai suprastų viską, kas egzistuoja Žemėje, visiškai kitaip, nei mes matome dėl savo savybių.
Todėl negalima sakyti, kad pasaulis turi kažkokias konkrečias, objektyvias, nepriklausančias nuo mūsų formas, savybes, dėsnius. Visa tai atsiskleidžia ir egzistuoja priklausomai nuo paties žmogaus.
Susipažinkime su objektais, su pasauliu giliau: kas gi tai yra! Ir tada atskleisime, kad nustojame matyti mūsų pasaulį ir vietoj jo pradedame matyti aukštesnįjį, dvasinį, pasaulį: jėgas, tarpusavio ryšius, kas atrodo mums kaip įprasti materialūs objektai.
O jei įsiskverbtume giliau, nustotume matyti materialius objektus, – jų nėra. Pamatytume tiktai savybes, o ne materialius kūnus.
Pavyzdžiui, žmogus vedęs jau beveik keturiasdešimt metų. Per tuos metus jis priprato matyti vietoj savo žmonos kažkokią formą. Ir ji lygiai taip pat suvokia jį – kaip kažkokią formą, kuri sudaryta iš žmogaus tyrinėjimo, jo savybių, tarpusavio santykių ir viso kito. Sakoma, žmonės pripranta, nepastebi tam tikrų vienas kito savybių ir t.t.
Panašiai mums nutiktų, jeigu pradėtume įsisavinti Aukštesniojo pasaulio savybes. Mes paprasčiausiai pamatytume jį vietoj mūsų pasaulio.
Kaip žmona mato savo vyrą visiškai kitaip nei pašalinis žmogus, juk jai jis tarsi kažkokia forma – daugiau vidinė, nei išorinė, – taip ir mes matytume vidinę formą mūsų pasaulio, kuri vadinasi „Aukštesnysis pasaulis“. Matytume jėgas, savybes, o ne išorinius apvalkalus, kuriuos piešia mums mūsų penki gyvūniniai, kūniški, jutimo organai.
Tai galima padaryti kiekvienam iš mūsų. Tiktai reikia studijuoti Aukštesnįjį pasaulį, ir tada atsiras  adekvačių jam vidinių savybių. Pradėsime jausti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. O mūsų vaizdingasis objektų pasaulis dings.
Klausimas. Vadinasi, jeigu šio pasaulio plotmėje matau stalą, sieną, Jus ir visa kita, tai pakilęs virš šios plotmės, matysiu jėgas?
Atsakymas. Taip. Jėgas, piešiančias tavyje tokius objektus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja.

Iš 2016 m. kovo 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas akvariume

Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Mistika ar mokslas?
Klausimas. Kad ir kiek mane įtikinėtų, jog kabala – tai mokslas, ji man vis dar atrodo mistika. Man neaišku, kas joje moksliška.
Atsakymas. Mūsų pasaulį tyrinėjame penkiais kūno jutimo organais, duotais nuo gimimo. Tuo remiasi visi mokslai ir mūsų žinios šiame pasaulyje.
Bet yra dar viena tikrovė, kurią su šiuolaikine fizika pradedame atskleisti pastaruoju laiku. Aptinkame tai, kad už mūsų suvokimo galimybių ribų egzistuoja tam tikra tikrovė, kuri, panašu, yra aukštesnysis pasaulis, aukštesnysis matavimas.
Ji turėtų egzistuoti virš laiko, judėjimo, erdvės, virš visų žemiškųjų apribojimų, už mūsų Visatos ribų. Šios tikrovės negalime pajusti, nes neturime tam tinkamų jutimo organų.
Kabalos mokslas dėl to taip ir vadinasi, nes moko gauti (žodis „kabala“ reiškia „gavimas“). Visų pirma, šis mokslas formuoja mums naujus suvokimo organus. Jie skiriasi nuo įprastų jutimo organų tuo, kad pagauna materiją ne savo viduje, o išorėje.
Penki mūsų pasaulio suvokimo kūno jutimo organais būdai vadinasi: regėjimas, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė. O suvokimas Aukštesniojo pasaulio, esančio virš įprasto kūniškojo, vyksta penkiose savybėse, vadinamose: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut.
Suformavę savyje šias naujas savybes per kabalos mokslo studijas, pajuntame naują pasaulį, kurį vadiname Aukštesniuoju pasauliu. Priklausomai nuo to, kiek ji juntame, tiek pradedame gyventi jame. Iki tiek, kad netgi mirus kūnui ir nustojus per jį justi ir matyti mūsų pasaulį, liekame gyventi Aukštesniajame, kurį išmokome justi būtent gyvendami savo žemiškajame kūne.
Jeigu nepasiekėme Aukštesniojo pasaulio, tai ir vėl gimstame šiame pasaulyje gyvūniniuose kūnuose ir gauname galimybę per šį gyvenimą atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, kad liktume jame amžinai.

Iš 2016 m. vasario 28 d. radijo programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mitų apie kabalą priežastis

Ar visi pajėgūs mokytis kabalos?

Pats esi atsakingas už savo gimimą