Skaitydami knygą „Zohar“, visus pavadinimus ir vardus tuoj pat turėtume išversti į du apibrėžimus (savybes, jėgas, kategorijas), iš kurių viskas susideda – tai Šviesa ir noras.
Kiekvienas turi tarti sau: visi šie žodžiai – tai mano skirtingi norai, savybės.
Turiu atpažinti juos savyje kaip pavyzdį, juk Kūrėjas per knygos „Zohar“ autorius parodo man mano sielos sąrangą, mano pasaulį, mano vidinę sandarą – visa, kas egzistuoja, visa, ką Jis sukūrė. Taip Jis atskleidžia man savo amžinąją būseną.
Turime stengtis pamatyti, apie ką kalba „Zohar“, ir nenusiminti, jei norėdami suvokti, turime pasistengti. Tik kai visi kartu stengsimės, kiekvienas įnešdamas savo indėlį, kiekvienam atsiskleis jo pasaulis.
Ir nors mus pamokos metu apimtų painiava, pasijustumėme „buki“ ar neveiksnūs protu ir širdimi, jutimais ir supratimu, – visos šios sąlygos nepriklauso nuo mūsų, – turime dėkoti Kūrėjui, kad gavome galimybę būti su Knyga.
Tiesiog žodžiu „knyga“ kabalistai vadina knygą „Zohar“, pabrėždami, kad, be jos, nėra kitų knygų! Kadangi ši knyga (omenyje turima sąranga, sistema, metodika) kūriniui atskleidžia Kūrėją.
Kiekvienas pasiruošęs skaityti šią Knygą – tai priklauso ne nuo jo, o nuo jo sielos. Ir dabar, būdamas geriausios savo būsenos, jis yra kartu su Knyga ir pradeda klausyti pamokos apie „Zohar“. Vadinasi, jis tai gali!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“

„Zohar“ atskleis visi“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

Knygos „Zohar“ skyrius „Vajišlach“, 16 punktas: „Laikantis save niekingu vergu geriau už tuščiagarbį, kuris dėl to netenka duonos“. Kalbama apie blogąjį pradą, nes jis nuolatos kaltina žmones, žmogaus širdyje ir noruose įsigali pasipūtimas. Žmogus pakelta galva eina paskui, kol blogis užvaldo jį ir įtraukia pragaran.
Ar mes irgi turime pajausti tokią būseną? Kaip kabalistai žino tai, jei patys nėra to patyrę?
Neįmanoma, kad žmogus kažką atrastų nepatyręs. Nejaugi visi turime pabuvoti pragare? Taip!
Kas yra pragaras? Kai įsisąmoninu blogį savyje, kuris valdo mane ir atskiria nuo Kūrėjo, tada mane kamuoja siaubingi pojūčiai, degina gėdos ugnis. Aš matau, kiek daug prarandu, ir kaip nieko negaliu su savimi padaryti.
Žmogus privalo tai pajausti. Tokia būsena būtinai turi aplankyti žmogų. Juk parašyta: „Žmogus negalės laikytis priesako prieš tai jo nesulaužęs“, „Nėra teisuolio žemėje, kuris prieš tai nebūtų nusidėjęs“.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“. Visada pirmiausia turime atskleisti savo blogąjį pradą, įeiti, panirti į jį ir tik tada suprasime, kad tai – blogis.
Iš pradžių nematome, kad tai blogis, kaipgi kitaip galėtume į jį įeiti? Pradžioje jis traukia, blizga, švyti, atrodo geras ir nuostabus. Taip blogis apgauna žmogų.
Kalbama apie dvasiškai besivystantį žmogų, kuris „kapstosi“ savo sieloje ir stengiasi joje atrasti Kūrėjo davimo formą.
Tačiau jis privalo susipainioti ir iš šios painiavos nusileisti į būseną „pragaras“. Tokia būsena yra kiekvienoje pakopoje. Ir tik iš šios būsenos žmogus įstengs išsiaiškinti jame glūdintį blogį.
Visa, ką rašo kabalistai, remiasi jų vidiniu suvokimu. „Teisėjas sprendžia pagal tai, ką mato“. Visa tai knygos „Zohar“ autoriai patyrė patys.
Tikėkimės, kad visi pasieksime tokių būsenų, juk dvasiniame kelyje viskas turi atsitikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

„Apie gyvenimą, mirtį ir valios laisvę“

„Pradedančiųjų klausimai – 9“

Klausimas: Išsitaisymas man atrodo panašus į aktyvų veiksmą, o mes tik skaitome knygą „Zohar“ ir viskas. Ką tokiu būdu turime įveikti?
Atsakymas: Taiso tik Šviesa, o ne tu pats. Tu tik įveiki pašalines mintis, trukdančias siekti Kūrėjo atsiskleidimo, o tai būtina, kad taptum kaip Jis.
Jei tau netrukdė pašalinės mintys skaitant knygą „Zohar“ (apie tvaną), vadinasi dar nesi pasiruošęs jas įveikti.
Kai tapsi teisuoliu, pajausi, kaip prieš tavo teisumą sukyla „potvynio vandenys“, kurie bando tave išstumti iš kelio ir praryti egoizme.
Verta susimąstyti, kodėl tavyje nekyla atitraukiančių minčių.
Tai nereiškia, kad dabar turi specialiai jų ieškoti, bet jei pasistengsi būti teisuoliu, suprasi, koks nuodėmingas dar esi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Klausimai kelyje – 2“

„Nematomos gairės kelyje“

„Paragaukite“ Zohar“

Kabalos mokslas atveria mums naują didžiulį pasaulį – dvasinį pasaulį, kuriame visas mūsų šiandieninis pasaulis yra tarsi mažytė smiltelė visoje pasaulių sistemoje.
Bet kaipgi pajausti šį dvasinį pasaulį? Taip pat, kaip tai vyksta šiame pasaulyje: gimęs kūdikis dar ničnieko nežino, jo pojūčiai dar neišvystyti.
Tačiau pamažu jis pradeda kaupti įspūdžius iš šio pasaulio, girdi ir pažįsta kažkokius garsus, mato kažkokius vaizdinius, pradeda skirti spalvas, supranta, kas šalta, o kas karšta. Viso to jis turi išmokti iš įspūdžių.
Iš pradžių jis tiesiog įsisavina savo jutimo organus: yra garsas – nėra garso. Po to kiekviename jutimo organe jis pradeda skirti įvairius pojūčius.
Žmogaus išsivystymo lygį rodo tai, kaip jautriai jis jaučia savo juslėmis. Muzikantui garsai pažadina visą pojūčių pasaulį. Dailininkas gyvena spalvų pasaulyje. Rašytojas jaučia kiekvieno žodžio atspalvį.
Ir visa tai palengva pasiekia žmogų. Mes esame kažkokioje realybėje ir ji pamažu mums atsiskleidžia. Ji dirba su mumis, vysto mus, formuoja mumyse gebėjimą ją pajausti.
Taip sudaryta materiali realybė, šis pasaulis, – ir tais pačiais etapais, pagal tuos pačius dėsnius, mes vystomės, kad atskleistume dvasinį pasaulį.
Yra ypatinga knyga, kuri palaipsniui leidžia mums pajausti dvasinį pasaulį, tuo pat metu jaučiant šį pasaulį.
Iš esmės, mes esame viename bendrame pasaulyje ir tik mūsų atžvilgiu jis dalijamas į suvokiamą ir paslėptą.
Kad atskleistume paslėptąją pasaulio dalį, turime tarsi kūdikiai imti betarpiškai jį jausti.
Štai tai ir atlieka ypatinga knyga – Knyga „Zohar“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį“

„Slaptoji „Zohar“ jėga“

Knygoje „Zohar“ kalbama apie mūsų vidines savybes. Juk kabalą vadiname vidine Toros dalimi.
Ir jeigu mums atrodo, kad pasaulis vystosi ir plečiasi, tai yra neteisinga. Būtent egoizmas vilioja mus išsisklaidyti erdvėje.
Tačiau tai priešinga teisingai koncentracijai, priešinga dvasinei šakniai. Juk šaknis – tai plona linija (kav dak), kuri persmelkia visą realybę pačioje jos gelmėje.
Todėl turiu susitelkti savo viduje, savo norų ir savybių viduje, ir atskleisti juose labiau vidinę pakopą.
Iš kabalos mokslo žinome, kad visas mūsų pakilimas aukštyn susideda iš to, kad kaskart pereiname į vis labiau viduje esantį parcufą.
Iš pradžių vyksta gimimas (ibur) – parcufe NEHI (necach, hod, jesod), po to jame susidaro jo vidinis parcufas CHAGAT (chesed, gvura, tiferet) – žindymo stadija (jenika), o po to susikuria dar giliau viduje esantis parcufas CHABAD (chochma, bina, daat) – brendimo stadija (mochin).
Pabaigiau vieną parcufą – vieną iš 125 pakopų, vedančių visiško išsitaisymo link. Kas toliau?
Toliau prasideda kitas parcufas, nauja išsitaisymo pakopa, tarsi kitas aukštas, ji taip pat susidedantis iš trijų stadijų – gimimas, žindymas, brendimas.
Taip mes vis labiau einame į vidų, kol pasiekiame Begalybės pasaulio liniją. Iš jos mes visi maitinamės.
Todėl ieškoti visada reikia giliai savyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

„Zohar“ padeda mums augti“

„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“

Skaitydamas knygą „Zohar“ kiekvienas privalo stengtis savyje rasti vis gilesnę vidinę būseną. Mes niekados neįsivaizduosime aukštesnės būsenos nei ta, kuri arčiausiai mūsų.
Galiu fantazuoti įsivaizduodamas Begalybės pasaulį. Man tai bus tarsi Begalybės pasaulis, bet iš tikrųjų pastebėsiu, kad tai tik kita mano vidinė būsena, kuri yra kiek aukščiau už dabartinę.
Todėl visas savo jėgas, visas pastangas reikia nukreipti į tai, kad su kiekvienu knygoje „Zohar “ parašytu žodžiu: „miestas“, „bokštas“, „kyla“, „leidžiasi“, „angelai“, „velniai“, „dvasios“, „Efraimo sūnūs“ – nesvarbu kas ir kaip – stengčiausi atpažinti savo vidinius norus ir savybes, kurios taip įvardijamos.
O aukštesnioji pakopa virš jų – tai knyga, autorius, kuris pasakoja man visai kaip suaugę pasakoja kūdikiui – tik tuos dalykus, kurie jam tinka. Daugiau knygoje „Zohar“ nieko neišskaitysime, nesugebėsime įsivaizduoti, išgirsti ir pamatyti.
Joje parašyta daug daugiau nei matome dabar. Bet kol kas neįstengsime to įžvelgti. Mes pamatysime tik šiek tiek, tarsi būtume ant patyrusio auklėtojo rankų, kuris mums duoda vien tai, kas naudinga – ir ne daugiau.
Todėl nereikia bijoti, reikia iš visų jėgų stengtis atrasti savyje vidinius apibrėžimus, apie kuriuos kalbama priešais mus esančiame tekste.
Mes pakilsime iki tų apibrėžimų, atpažinsime juos, pagyvensime su jais kurį laiką, kaip kūdikis, kuris išaugo per dieną, savaitę ar mėnesį ir supranta jau šiek tiek daugiau, atskleidžia gilesnius, vidinius dalykus. Anksčiau jis to nematė, neatpažino, tai nepateko į jo regėjimo lauką.
Taip ir mes – tame pačiame tekste atskleisime naujas vidines savybes, naujus ryšius. Juk visa tai – tik suvokiančio dvasinę realybę žmogaus atžvilgiu. Toks tad visas mūsų darbas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“

„Kelionė į pojūčių pasaulį“

Klausimas: Man sunku susikaupti mokantis „Zohar“, ir todėl stengiuosi galvoti apie ryšį tarp mūsų. Ar teisingai darau? Ar reikia įdėti daugiau proto pastangų aiškinantis?
Atsakymas: Pastangos turi būti grįstos jausmais, o ne protu. Aš turiu pajausti, o ne suprasti, viską, apie ką kalbama „Zohar“. Knyga „Zohar“ kreipiasi į mūsų jausmus, o ne į protą.
Skaitau kažkokį žodį – ir noriu atrasti jį savyje. Juk visas aš – tai noras. O noras – tai pojūtis, ne protas. Koks čia gali būti protas? Skaitau žodžius: „Vynuogės. Medis. Rojus. Pragaras“. Ką aš juose suprantu?!
Jeigu imsiu stengtis tai suprasti protu, viską apibrėždamas Šviesų ir indo (kelim), jų tarpusavio derinių sąvokomis, tai niekada neišeisiu iš mechaninio paveikslo, brėžinio, ir negalėsiu pajausti.
Paveikslas turi palaipsniui susidėlioti manyje jausmų pavidalu, iš pojūčių. Aš turiu savyje sukaupti vidinius pojūčius bei įspūdžius, kurie po to pamažu patys susidėlios ir aš pajausiu aukštesnįjį pasaulį.
Lygiai taip mes vystomės mūsų pasaulyje – protas seka pojūčio įkandin. Vaikas iš pradžių jaučia, kas gera, o kas – bloga, o po to jau supranta, prie ko artintis, o nuo ko – tolti. Paskui atsiranda ir platesnis protas.
Todėl, skaitydami knygą „Zohar“, turime visą laiką stengtis atpažinti, ką jaučia mūsų noras patirti malonumą, o po to viską suprasime ir schematiškai susiesime į vieną paveikslą.
Suprantama, kad pradedantiesiems lengviau šiuos procesus suvokti schematiškai, bet vis dėlto reikia stengtis „Zohar“ tekstą pajausti kaip davimą ir gavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Kaip suprasti knygą „Zohar“

„Paragaukite“ Zohar“

Knygą „Zohar“ parašė kabalistų grupė, kuriai per visą istoriją niekas neprilygo.
Jie tarp mūsų suvokiamo ir jaučiamo pasaulio ir nuo mūsų suvokimo ir jautimų paslėpto pasaulio sukūrė kalbinį, informacinį, jausminį, jėgos ir šviesos tiltelį.
Jeigu studijuojame jų parašytą knygą „Zohar“ ir stengiamės pasiekti būseną, kurią jie nori mums perduoti, esame tarsi išplėtęs akytes ir pražiojęs burnytę kūdikis, kuris godžiai gaudo, ką jam sako mama. Jis nieko nesupranta, tik žiūri į ją ir judesiu išreiškia savo džiaugsmą…
O mes privalome stengtis, kad suprastume savo auklėtojus. Tam turime susijungti tarpusavyje – kaip kad susijungę jie, dešimt knygos „Zohar“ autorių.
Netgi skaitydami be jokių paaiškinimų, palaipsniui pajausime savyje kažkokias naujas reakcijas, judesius.
Iš vidaus, iš nesuvokto pasąmonės lygio ima ryškėti ir vis labiau įprasta tampa nauja erdvė, naujas pasaulis. Kas paslėpta, pamažu atsiskleidžia.
Savo pamokas vadiname „knygos Zohar studijavimu“, bet iš tikrųjų ši knyga ne studijuojama, o atskleidžiama – mūsų siekyje, pasirengime pajausti paslėptą pasaulį.
Pasirengimas – tai mūsų tarpusavio vienybė, tokia, kokią buvo pasiekę šios knygos autoriai. „Taško širdyje“ , t. y. panašumo su Kūrėju siekimo, vienybė pasiekiama jungiantis su visais „taškais širdyje“.
Tokia tad kabalistų aprašyta būtina sąlyga, norint teisingai naudoti knygą „Zohar“ .
Skaitydamas knygos „Zohar“ tekstą, trumpai paaiškinu, kad padėčiau „užsikabinti“ už teksto, panašiai kaip suaugęs aiškina vaikui žaisdamas su juo.
Apie knygą „Zohar“ kabalistai visur rašo ne „knyga Zohar“, o tiesiog „Knyga“, tuo jie nori parodyti, kad kitos knygos pasaulyje apskritai nėra!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suprasti knygą „Zohar“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

„Kelionė į pojūčių pasaulį“

Klausimas: Jeigu knygą „Zohar“ skaitome kita kalba, ar ji daro tokį pat poveikį, kaip ir parašyta hebrajų ir aramėjų kalba?
Atsakymas: Nesvarbu, kokia kalba žmonės skaito knygą „Zohar“. Visam pasauliui reikės mokytis iš šios knygos, ir kiekvienas skaitys ją savo kalba.
Ir nors šioje knygoje yra vietų, kur kalbama apie raides sudarančius elementus – linijas ir taškus, tačiau mes kalbame apie raidę kaip apie simbolį, ženklą, formą, jėgų išraišką.
Ir neturi reikšmės, ar ši raidė yra hebrajiška, ar tiesiog simbolis, svarbi jos prasmė.
Galų gale, kalbama apie žmogaus norus. O norai neturi nei tautybės, nei kalbos. Tai tiesiog noras.
Į kokią kalbą beverstume žodžius „saldus“, „sūrus“ arba „rūgštus“ – kiekvienas pajus šiuos skonius.
„Zohar“ kalba apie pojūčius, taigi skirtingai skambantys žodžiai, sukeliantys žmonėms vienodus pojūčius, – jokia kliūtis suvokimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“

„Kas atsiskleidžia knygoje „Zohar“?

„Zohar“ atskleis visi“

Pamoka pagal knygą „Zohar“, skyrius „Noach“ 293-301 d.