Klausimas. Mes kalbame apie tai, kad norime pajausti ir suvokti „Įvadą į kabalos mokslą“ (Ptichą) būtent per jausmus. Bet dabar mes mažai ką pajaučiame, suprantame, esame neaiškios būsenos. Kas vyksta su mumis? Kaip Šviesa veikia mus ir kada suprasime, kad jau tapome parcufu? Ar tai įvyks palaipsniui, ar iš karto?
Atsakymas. Kad taptumėte parcufu (dvasiniu kūnu), jums reikia susivienyti į vieną vieningą visumą. Dėl to dešimties žmonių grupėje jūs turite išskirti dalį, kuri bus jūsų vidinis branduolys.

Taip jūsų egoizmas liks išorinėje dalyje, o tai, ką jūs išskirsite iš savęs, kad atiduotumėte dešimtukui, – visa tai susijungs tarp jūsų vidinėje dalyje. Ji, iš esmės, ir bus grupė. Jos vienybėje jūs imsite įsisavinti vienybės savybę (raudonas taškas piešinyje), kuris yra vadinamas „Kūrėju“, ir Jį jausti.
Jūs sukursite Kūrėją patys. Iš savo davimo savybių jūs padarysite Jį. Jūs pradėsite jausti tai, ką jūs padarėte, o tai ir yra Kūrėjas. Kaip mūsų pasaulyje mes nejaučiame to, kas vyksta, o jaučiame tik savo reakcijas į kažką, taip ir čia.
Kūrėjas yra vadinamas „Bo-Re“: „Bo“ – „ateik“, „Re“ – „pamatyk“.
„Ateik“ reiškia „padaryk“. Yra pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“,– Taip sako Kūrėjas, kreipdamasis į tuos, kas prie jo priartėjo.
Kūrinijoje egzistuoja jėga, kuri vadinasi „Acmuto“ – „Jis Pats Sau“. O kad ją galėtume išreikšti mumyse, turime sukurti savo detektorių, savo kli (indą), kaip radijo imtuvą, ir jis pagaus šią bangą. Tai bus Kūrėjas mumyse. Tik mumyse! Išorėje Jis neegzistuoja. Už mūsų yra Acmuto – kažkas, ko mes nežinome ir neturime teisės apie tai kalbėti.
Todėl pirmas mūsų uždavinys – surinkti iš savęs grupę. Tai, ką mes jausime tarpusavyje, jau yra Bore. Kas dėl likusios egoistinės dalies, tai ji irgi palaipsniui prisijungs prie mūsų, kol Kūrėjas užpildys visą didelį ratą.
Klausimas. Prie kokios dalies priskirti šiame brėžinyje šeimą, darbą, visą išorinį pasaulį?
Atsakymas. Juos reikia priskirti savo gyvūninei būsenai, kuria privalu rūpintis. Pavyzdžiui, savo kūną turi prausti, maitinti, migdyti, – turiu elgtis su juo kaip su kažkuo, gyvenančiu šalia. Ir taip pat reikia elgtis šeimoje, darbe, visur kitur, – visu tuo privaloma užsiimti, bet svarbiausia, kad tu turi dar vieną gyvenimą dvasinėje pusėje.
#245805

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų kalba

Klausimas iš Facebook. Kokia reinkarnacijos prasmė, jei neprisimename ankstesniųjų gyvenimų?
Atsakymas. Reinkarnacijų prasmė ta, kad pamažu, paeiliui jose priklauptume pojūčių, kurie padėtų mums išeiti į naują pažinimo lygmenį, pajausti visa pasaulių sistemą, Kūrėją – jėgą, kuri viską užpildo.
Taip iš tikrųjų galite tapti žmogumi, turinčiu aukštesniąją sąmonę, o ne likti kaip šiandien – gyvūnu, jaučiančiu savo pasaulį per gyvūninį kūną, t. y. per gavimo savybę. Galite jausti pasaulį per naują kūną – dvasinį, per davimo ir meilės savybę.
Tokia reinkarnacijos prasmė: sukaupti pakankamą kiekį pojūčių, kai iš mūsų pasaulio išeiname į aukštesnįjį.
#249592

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV programos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielų persikūnijimą

Sielos reinkarnacija

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita

Klausimas. Kai žmogus kažką studijuoja, jis iš pradžių suvokia bendrą vaizdą, paskui analizuoja įvairias detales, o tada jau sujungia šias žinias. Taip yra ir kabaloje? Ar neturi reikšmės, ką mokytis ir po ko?
Atsakymas. Kabalos mokomasi pagal tokią sistemą, kurią paliko mūsų mokytojai, parašę pagrindinius šaltinius. Žmonės, kurie ateina mokytis, turi įsisavinti knygą „Įvadas į kabalos mokslą“, kitaip tariant, kūrinijos sistemos struktūrą ir lygiagrečiai studijuoti, kaip suvokiama ši kūrinija.
Savo ruožtu ši mokymosi dalis taip pat sudaryta iš dviejų dalių: iš straipsnių apie žmogų, apie valios laisvę, žmonių visuomenę, žmonijos vystymąsi ir t. t., taip pat – apie asmeninį žmogaus suvokimą.
Tačiau du pagrindiniai srautai – fizika ir pojūtis / suvokimas, kurie savo ruožtu sudaryti iš smulkesnių dalių.
Kabalos mokymasis, kaip rašo patys kabalistai, nėra žinių kaupimas, nes tai nieko neduoda, netgi priešingai. Per daugelį kartų vystymosi metų tikri kabalistai ne tik nebandė kažko atsiminti – jie stengėsi pamiršti, kad kiekvieną dieną įgytų naujų žinių, naujai jas suvoktų, pajaustų naujuose jausmuose, mintyse.
Todėl žmogus neturi siekti, kad patirtos žinios ir jausmai išliktų. Tai tik stabdys, ribos žmogų. Tikri kabalistai siekė viską pamiršti ir to meldė.
Komentaras. Bet kita vertus, kabala – tai iš tikrųjų mokslinis požiūris, kaip Baal Sulamo. Jis sako, kad svarbu mokytis atmintinai visus apibrėžimus.
Atsakymas. Kiekvieną dieną iš naujo išmokti, ir suprasti juos vis kitaip. Ir tik tam, kad ne kauptume savyje informaciją, o suvoktume. Mes turime save paruošti suvokti kaip įmanoma aukštesnę mūsų pojūčiams medžiagą.
Klausimas. Vadinasi, mokinys suvokia save kaip laboratoriją, kaip tyrimo objektą?
Atsakymas. Taip, kaip sensorių, kuris turi pajausti dvasinę erdvę ir Kūrėją. Žmogus tyrinėja, kiek jis juda pirmyn, keičiasi, kiek tinka tam, kad atskleistų šį suvokimą.
#244928

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rašytinė ir žodinė informacija

Kas yra suvokimas kabaloje?

Atsiveria žmogus, o ne knygos tekstas

Klausimas. Kas svarbiausia studijuojant kabalą?
Atsakymas. Svarbiausia mokantis – kasdien dalyvauti užsiėmimuose. Ši sąlyga būtina, bet jos nepakanka.
Būtina ir pakankama sąlyga – visiškai susijungti grupėje, kad grupė būtų it vienas žmogus ir mėgintų visuomet būti vidumi, dvasia, širdimi tarpusavyje vieninga, kad bendroje širdyje atsiskleistų Kūrėjas!
O jeigu negali, tai prašyti apie tai Kūrėjo, kad Jis juos taip sujungtų. Daugiau nieko nereikia!
#249266

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio ryšys tik per Šviesą

Verdanti vienybės lava

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Klausimas. Koks skirtumas tarp rašytinės ir žodinės informacijos?
Atsakymas. Raštas – tai didžiulis žmonijos pasiekimas, kuris išplaukia iš vidinių savybių suvokimo.
32 jėgos, nusileidusios į mūsų pasaulį, sudaro 22 raides – tai yra savybes, kurias galime atkurti piešinio forma, kai taškas, tiesi linija, apskritimas, atitinkamai išdėstyti tarp tiesių linijų, suteikia galimybę užrašyti visas dvasines jėgas. Vadinasi, kad užrašytume visas dvasines jėgas, pakanka 22 taško ir tiesios linijos junginių. Taip buvo sukurta abėcėlė. Kitaip tariant, raidės – tai ne dirbtinis kūrinys, o įkūnijimas, įgyvendinimas gamtos aukštesniųjų jėgų jų grafiniame vaizde.
Klausimas. Ar galima žodžiu perduoti aukštesnę, slaptesnę nei rašytinė informaciją?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kokiame tarpusavio ryšio su kitu kabalistu lygyje esi, kadangi kabalistai dažniausiai naudojasi raštu. Tačiau raštas, kurį jie taiko, – ne tas, kuriuo naudojasi paprastas žmogus. Kabalistui raidės, kableliai, brūkšneliai, tiesios linijos, taškai – tai jausmai, tai jo aukštesniosios šviesos suvokimo dydis, kurį jis taip vaizduoja. Jei pažvelgsi į muzikantų natas, nesuprasi, apie ką kalbama, o jiems tai – didžiuliai jausmai.
Klausimas. Koks skirtumas tarp rašytinės ir žodinės Toros?
Atsakymas. Tai yra atskira plati tema. Rašytinė ir žodinė Tora skiriasi lygiu, kuriuo ją galima suprasti ir atkurti. Tai yra dviejų tipų informacijos įrašymo ir atkūrimo būdai, kitaip tariant, sudaiktinimas, jei galima taip pasakyti, arba įgyvendinimas, Aukštesniosios šviesos kopijavimas mūsų pasaulyje.
#244339

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Avo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Klausimas. Jei skaitau Baal Sulamo laiškus ir jaučiu, kaip drauge su autoriumi pereinu iš vienos aprašytos būsenos į kitą, kaip neiškristi iš šio vidinio judėjimo kartu su juo? Kaip visąlaik likti su autoriumi?
Atsakymas. Tam iš tiesų reikia didelių pastangų. Tačiau net jeigu ir nepavyksta nesijaudinkite, vis tiek ateisite į tai.
Svarbiausia – nereikia mėginti išsilaikyti kokioje nors dvasinėje būsenoje. Tikrieji kabalistai netgi prašė, kad viską pamirštų ir pradėtų iš naujo. Įsivaizduojate, kaip jie suprato, kad naujos būsenos geresnės už senąsias.
Ir nieko nereikia bijoti! Atsiduokite tai tėkmei, tegu ji neša jus pirmyn.
#248795

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai viskas pasimiršta

Naujos dvasinės pakopos požymis

Amžinai nauja pradžia

Komentaras. Einšteino citatos gana paprastos, tačiau kartu labai gilios, – prašome pakomentuoti jo žodžius.
Citata. „Stenkis siekti ne sėkmės, o prasmingo gyvenimo.“
Atsakymas. Tik tuomet galėsi tapti tikrai sėkmingas. Ne dairydamasis į kitus žmones, bet lygindamas save su gamta, kaip galėtum ją iš tikrųjų atskleisti, pažinti ir būti harmonijoje su ja. Būti harmonijoje su gamta – tai yra gyvenimo prasmė.
Citata. „Jei norite laimingai gyventi, turite prisirišti prie tikslo, o ne prie žmonių ir daiktų.“
Atsakymas. Čia net nebėra ką pridurti, viskas labai teisingai. Suprantama, kad prie daiktų nevalia prisirišti, prie žmonių – taip pat, nes jie prisirišę prie daiktų. Vadinasi, turi atsiplėšti nuo visko, nustatyti sau aukščiausią tikslą ir siekti tik jo. Kartu bandyti paaiškinti kitiems žmonėms, nukreipti juos į tą patį tikslą. Einšteinas tai darė visą gyvenimą.
Citata. „Vienintelis dalykas, trukdantis man mokytis – tai mano gautas išsilavinimas“.
Atsakymas. Iš esmės, bet koks išsilavinimas žmogų uždaro į tam tikrus rėmus, neleisdamas iš jų ištrūkti. Tačiau be to neišsiversi. Kita vertus, reikia taip veikti, kad išsilavinimas neribotų. Apie tai sakoma: „Auklėk jaunuolį pagal jo polinkius“, t. y. nukreipdamas taip, kad jis pats ugdytųsi.
Citata. „Klausimas, vedantis mane į aklavietę: ar beprotis aš, ar visi aplinkui?“
Atsakymas. Geriau būtų sakyti, kad beprotis – tai aš. Bet kas nuo to pasikeis? Vis dėlto tikiu, kad mano „beprotybė“ pasauliui ko nors duos, supurtys jį, kada nors padės, paliks tokį pėdsaką, po kurio žmonėms taps lengviau siekti tikslo, kuriam buvo sukurti.
Klausimas. Ar jūs kalbate apie save?
Atsakymas. Žinoma. Argi galėčiau kalbėti už kitus?
Komentaras. Pasakysiu tiesiai – jus laiko ne bepročiu, bet ne visai pakaltinamu, nesuvokiančiu, kas vyksta.
Atsakymas. Nesuvokiu, kas vyksta?! Priešingai, esu pasiruošęs kalbėtis su kiekvienu. Šioje studijoje lankosi politikai, mokslininkai.
Komentaras. Bet jūsų siūlymai keisti žmogų juos pribloškia. „Žmogaus nepakeisi!“ – sako jie.
Atsakymas. Taip, jie teisūs – mūsų žemiškais metodais nepakeisi. Čia aš su jais visiškai sutinku.
Tačiau yra dar vienas metodas, kurį naudojant galima pakeisti žmogų ir žmoniją. Ir nieko nebus, turėsime tai daryti. Paprasčiausiai žmonija, stovėdama ant mirties slenksčio, vis tiek sutiks.
#246037

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kaip moteriai jausmiškai susijungti su tuo, ką rašė Baal Sulamas?
Atsakymas. Taip, kaip ir vyrui. Priešais jus tekstas, kuris sujungia jus su Kūrėju, kuriam jūs visi – kūrinys. Štai ir susijunkite.
Klausimas. Manote, kad nėra ypatingų kelių moterims ir ypatingų kelių vyrams?
Atsakymas. Jokių ypatingų kelių nėra. Savaime suprantama, sakoma, kad žmogus (ir vyrai, ir moterys) turi mokytis to, kas traukia jo širdį. Patinka „Mokymas apie dešimt sfirų“ – skaitykite. Labiau patinka „Šamati“ – skaitykite ir t. t.
Apskritai, skaitykite tai, kas jums maloniau, ką jaučiate, kuo viduje užsipildote.
#248682

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters dvasinis kelias

Dvasinė moterų paskirtis

Kabalos mokymasis: vyrai ir moterys

Dvasiniame pasaulyje nėra datų, yra būsenos. Todėl Avo mėn. 9 d. – tai ne data, o būsena, kuri gali nutikti bet kurią dieną, svarbiausia, kad žmogus savyje įsisąmonintų, kad dvasinis šventumas sugriautas. Ir tuomet tai vadinsis Avo mėn. 9 d.
Ar tai nutiko prieš du tūkstančius metų? Ne, juk tas, kas sugriovė Šventyklą, nejautė, kad griauna šventumą, ir todėl sugriovė.
Mes išėjome iš fizinės tremties, bet ar jautėme, kad esame ištremti iš davimo savybės, tikėjimo aukščiau žinojimo, tarpusavio vienybės ir meilės? Šiandien nesame nei ištremti, nei išsilaisvinę, mūsų būsena tiesiog neįsisąmoninta.
Baal Sulamas rašo, kad Izraelio tauta gavo galimybę išsilaisvinti dėl grįžimo į Izraelio žemę. Juk tai gali pažadinti mumyse supratimą, kad esame griūtyje, ne Izraelio žemėje, tremtyje, ir dar nesugrįžome į savo žemę.
Tauta to nejaučia, todėl dar nepasiekėme Avo 9 d. šventumo griuvimo ir gedulo.
Pasakyta, kad Šventyklos griuvimo diena taps jos atstatymo diena. Viena priklauso nuo kito. Jeigu atskleisime, kad esame griūtyje, galėsime ištaisyti būseną ir nusipelnysime išsilaisvinti iš neturinčios priežasties neapykantos ir atstatysime Šventyklą, kitaip tariant, meilę, vienybę, susijungimą. Visa tai priklauso ne nuo akmenų Jeruzalėje, o nuo to, kaip žmogus suvokia savo būseną.
Turint tokį ketinimą reikia priimti tą dieną, suprantant, kad kalbama ne apie miestus, ne apie akmenis, o apie tai, kas vyksta žmogaus prote ir širdyje, kaip jis įsisąmonina savo būsena palyginus su ta būsena, kuri turėtų būti.
#230408

Iš 2018 m. liepos 22 d. rytinės pamokos, tema „Avo 9 d.“