Kūrėjo diena – tai žmogaus būsena, kuomet jis nejaučia jokio trūkumo ir yra pasirengęs likti šioje būsenoje visą gyvenimą ir po jo su sąlyga, kad jis visuomet turės norą duoti Kūrėjui.
Ir tai be jokio atsako, žinojimo, kompensacijos, kad tik ką nors gero padarytų Kūrėjui, beje, niekas nesužinos, įskaitant ir patį Kūrėją, kad žmogus stengėsi dėl Jo.
O tai patikrinti galima – džiaugsmu, tobulumo jautimu. Tai reiškia, kad žmogus jau yra išsitaisymo pabaigoje, juk be šito nieko nenori. Tokia būsena vadinasi Kūrėjo diena. Bet kuris žmogus, kad ir kokioje vietoje būtų, gali sau tai įsivaizduoti ir nuolatos to siekia. Kitaip tai nesivadins diena ir tobulumu.

#231238

Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. pokalbio „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Zigzagas

Nepasitenkinimas – kliūtis, einant tobulybės link

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Viskas matuojama žmogaus atžvilgiu. Kaip jis vertina savo būseną, tokia ji ir yra. Norėti daugiau, nei turi, – tai jau nesaikingumas. Juk išeitų, kad nesi patenkintas tuo, ką gavai iš Kūrėjo. Tai didelė kliūtis, esanti kiekvieno žmogaus kelyje į tobulumą.
Iš esmės, esame idealios būsenos, Išsitaisymo pabaigoje, visų aukštesniųjų pasaulių centre, Begalybės pasaulyje. O visi pokyčiai vyksta tik žmoguje. Ir todėl, jei jis savo būseną laiko tobula, vadinasi, jau yra ant dvasinių laiptų, patiria dvasinę būseną.
Tad viskas priklauso tik nuo mūsų. Nereikia laukti, kad kažkas ateis iš aukščiau. Galime prašyti tik savo išsitaisymo, tačiau nėra ko laukti kokių nors pokyčių viršuje, ne savyje. Tereikia būnant kiekvienos būsenos apibrėžti, kad esi tobulybėje ir nieko nenori sau; tenori ne savyje duoti viską, ką gali. Tokios būsenos reikia siekti, juk tai tiesa.

#231242

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra dvasinis pasaulis?

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Klausimas. Ar iš kabalos gautos žinios sumenkina bendražmogiškų vertybių (vaikai, gyvenimas, pasiaukojimas ir pan.) svarbą?
Atsakymas. Taip. Kabala aiškina, kad mūsų pasaulyje visi vieno žmogaus veiksmai kito žmogaus, savo ar net Kūrėjo atžvilgiu yra visiškai egoistiniai. Na ir kas? Kam mums būti rožinėje migloje?
Klausimas. Kabala tvirtina, kad pasaulyje yra viena vertybė – Kūrėjo suvokimas. Visa kita ne taip svarbu?
Atsakymas. Savaime suprantama, juk Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė.
Klausimas. Ar galima šią savybę taikyti vaikų, visuomenės, gyvenimo – visų šių vertybių atžvilgiu?
Atsakymas. Iš dalies. Jei per juos nori skleisti davimo ir meilės savybę visiems, tai apskritai suvoki šios savybės, vadinamos Kūrėju, šaknį. Per juos gali išreikšti savo santykį su Kūrėju.

#230872

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas?

Sielos formavimas

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Visi norintys gali atskleisti dvasinį pasaulį. Čia žmonės niekuo nesiskiria. Kiekvienam, priklausomai nuo jam duoto noro, sukuriamos šio noro realizavimui trukdančios ar padedančios sąlygos.
Šia prasme visi sąlygiškai lygūs. Jei kam nors reikia daugiau proto, tai kaip atsvara apsunkinama širdis. O kieno širdis jautri, tam duodamas proto miglotumas.
Visuomet išlaikoma pusiausvyra, kad niekas neturėtų ypatingų privilegijų. Kiekvienas turi valios laisvę, ir negali būti, kad Kūrėjas supaprastins būtinas sąlygas: ekrano buvimą, priešinimosi, apribojimo jėgas, atspindėtą Šviesą, pastangų kiekį. Juk tai žmoguje kuria „kli“, sielos indą, kuriame jis gaus atskleidimą.
Klausimas tik tas, kada žmogus pabus dvasingumo atžvilgiu: ar tai nutiko prieš keletą amžių ar nutiks po dešimties metų. Tai mums nėra aišku, ir priklauso nuo sielų taisymosi eiliškumo. Vis daugiau sielų nuo lengvų prie sunkių, vienas persikūnijimas po kito, spirale, pradeda taisymosi procesą ir atkuria savo tarpusavio ryšius.
Kiekvienas gauna tiek darbo, kiek reikia pagal jo sudužimą, ir priklausomai nuo savybių, išeina, kad visi turi atlikti vienodą darbą pagal kokybę ir kiekybę.

#231512

Iš 2018 m. rugpjūčio 8 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Kas yra lygybė?

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Klausimas. Mums aukštesnysis pasaulis – tai turinti tikrove virsti iliuzija?
Atsakymas. Taip, visi drauge turime visiškai realiai, gyvendami šiame materialiame pasaulyje atskleisti aukštesnįjį pasaulį ir imti jame egzistuoti.
Mums tai net ne iliuzija, nes iliuzija – tai, ką žmogus įsivaizduoja. O mes nė neįsivaizduojame, kas tai.

#230887

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskirti tikrovę nuo iliuzijos?

Realybė už „sienos“

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Jei matytume pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų sukurtas Kūrėjo, tai priešais mus atsivertų teigiamas vaizdas, viskas pliuse. O dabar tą patį vaizdą matome neigiamai, viskas minuse.
Į pasaulį projektuojame savo egoistinį požiūrį, ir todėl viską matome, kaip sugadintą. Jei neutralizuojame savo egoistinę prieigą, tai viską matome kaip ištaisytą.
Užuot matę, kaip vienas ėda kitą, matysime kaip vilkas taikiai gyvena kartu su ėriuku, ir visi duoda vieni kitiems tarpusavyje ir Kūrėjui. Juk niekam nieko netrūksta, visi vieni kitiems perduoda Šviesą, įskaitant vilką ir ėriuką.
Esame sistemoje, kur viskas užpildyta Šviesa, ir niekas neturi noro išnaudoti kitų, priešingai – perduoti jiems viską, ko reikia, kol neįsiviešpataus pusiausvyra visose sistemos dalyse. Kai visi subalansuoja visus, tuomet Šviesa viską užpildo priklausomai nuo kiekvieno maksimalių galimybių.
Tik mūsų egoizmas gadina mums visą idealų vaizdą. Reikia ištaisyti savo egoizmą ir išvysi tikrą pasaulį. Tai, kas neigiama, pamažu virs tuo, kas teigiama: kai neigiama – visi vieni kitus ėda, ir staiga visi ima taisytis, taisytis ir viskas virsta rojaus sodu.

[#231543

Iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustasis vaisius – antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas   

Klausimas. Kur mus veda Kūrėjas?
Atsakymas. Mes visi, visa žmonija dideliais žingsniais einame, kad įsisąmonintume būtinybę išeiti į kitą pasaulių sistemos lygmenį. Esame ant jo slenksčio.
Klausimas. Kitaip tariant, žmogus pajaus skirtumą tarp buvimo gyvūniniame lygmenyje ir žmogiškame lygmenyje?
Atsakymas. Žinoma. Žmogus nuo gyvūno skiriasi ne veiksmais, o mintimis, t.y. ketinimais.
Kai žmonės išvys, kad mūsų pasaulis negali būti valdomas vien tik per veiksmus (mat savo egoistiniais ketinimais jį gadiname), tai teks save keisti.

#230902

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko nori Kūrėjas?

Kūrimo programa

Naujasis žmogaus vystymosi etapas

Baal Turim aiškina šią vietą Toroje, sakydamas, kad kalbama apie žmogų, kuris išklydo iš dvasinės raidos kelio, ir nežino tikrojo kelio, kuris jau nusivylė ir galvoja, kad niekada nepasieks savo tikslo. (Rabaš „Meilė draugams“ I)
Iš vienos dvasinės būsenos galima pereiti į kitą tik visiškai nusivylus, tačiau tik tuomet, jei tai įsisąmonini ir susieji su Kūrėju, kuris tau visa tai ir parengia.
Žmogus nusivylęs, jis jaučia, kad broliai jį išdavė. Tai ir pažadina jį dvasiniam darbui, kad pakiltų ir įsisąmonintų, jog problema ne broliai, o jis pats.
Klausimas. Kodėl sakoma, kad Josefas pametė kelią, jei jis vis dėlto ieško brolių?
Atsakymas. Jis neteko savo ankstesniojo egoistinio kelio, o dabar posūkio taškas – jis įgyja naują kelią.
Susijungęs su faraonu jis suprato, kad jam būtina dirbti su egoizmu, ir dėl to jis jungiasi su broliais. Tai visiškai kitoks nei jo ankstesnysis požiūris į davimo, meilės, vienybės savybes. Anksčiau jis manė, kad tai gera savaime, o dabar supranta, kodėl ir kam. Per faraoną jis ima atskleisti prasmę, Kūrėją, nes faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė.
Klausimas. Iš kur žmogus būdamas nusivylęs ima jėgų eiti pirmyn? Iš savo brolių?
Atsakymas. Ne. Turime tik vieną jėgų šaltinį – tai pats Kūrėjas.
Klausimas. Vadinasi, jei jaučiu, kad negaliu užmegzti ryšio su draugais, turiu prašyti Kūrėjo, kad Jis man padėtų?
Atsakymas. Daugiau neturi į ką kreiptis.

#230882

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Žmogus, ieškantis brolių

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas. Ar yra atlygis, atitinkantis įdėtas pastangas?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje atlygis duodamas už pastangas, bet ne tokia forma, kaip įprasta mūsų pasaulyje: reikalauju didesnio atlygio už mažesnes pastangas, o tu, kaip šeimininkas, siūlai man mažesnį užmokestį už didesnes pastangas. Ir taip deramės, sutariame ir ties kažkuo sustojame.
Esmė ta, kad dvasiniame pasaulyje dirbu prieš aukštesniąją Šviesą. Priklausomai nuo to, kiek supanašėju su ja, ji įeina į mane, tai ir yra atlygis. Čia negali būti jokių mainų, teisingų ar neteisingų sprendimų, veiksmų ir pasekmių. Viskas – tiksliai pagal gamtos dėsnius.
Klausimas. Tuomet kaip suprasti prieštaravimą „įdėjau pastangų – ir radau“?
Atsakymas. Turima omenyje, kad tiksliai nežinau, kokią Šviesą iš anksto gausiu, nes niekada anksčiau jos nejaučiau. Tas suvokimas, kurį atskleisiu, man dabar yra paslaptis. Žinau, kad bus, bet negaliu pasakyti, kas tiksliai ir kaip, nes dar nesu pasiruošęs, neturiu jokių „priemonių“, kur galėčiau gauti šią informaciją, šį pojūtį ir pasakyti: „Štai kur einu!“
Žinau, kad einu į kitą, aukštesnę, davimo, stipresnio ryšio sistemoje pakopą, kuri vadinama meile. Meilė – tai priklausomybė sistemos viduje.
Jei bet kuri mūsų sukurta sistema (tarkime, kondensatoriai, varžos, ritės ir kt.) veikia tinkamai, tuomet sakome, kad ji yra tarpusavio meilėje, t. y., visiškai suprantanti tarpusavio programą, ryšį. Čia yra tas pats.
Klausimas. Vadinasi stengiuosi anuliuoti save ir galvoti apie kitus?
Atsakymas. Savęs anuliavimas yra privalomas, priešingu atveju neįsijungsiu į sistemą.
Komentaras. Bet nežinau, kada gausiu atlygį už tai.
Atsakymas. Įsijungimas į sistemą ir yra atlygis. Įsivaizduokite, kad yra visiškai tarpusavyje susijusi sistema, kurioje viskas vyksta gyvu analoginiu režimu. Jei prisijungsiu prie jos, tai egzistuosiu joje. O egzistavimas joje ir yra mano atlygis.
Jei dar nesu joje, turiu dirbti su savimi, kad prisijungčiau prie jos, kad integraliai susisiečiau su ja. Tai mano darbas.
Klausimas. Tarkim, įdėjau pastangų. Bet kada prisijungsiu prie sistemos vis dar lieka man paslaptis?
Atsakymas. Neįmanoma pasakyti, nes net nežinau, ką man vis dar reikia padaryti, kad visiškai integruočiausi į šią sistemą. Iš visų kondensatorių, varžų, ričių ir tūkstančių kitų elementų, tiksliai nežinau, ką man reikia paimti, kad pasikeisčiau, kad prisijungčiau prie jų. Tiesiog turiu anuliuoti save, kad jie suformuotų mane pagal save.
Iš esmės, mūsų užduotis – anuliuoti savo „aš“. Tegu likusi schemai, elektroninė ar žmogiškoji – nesvarbu kokia, pati pritaiko mane prie savęs, tiesiog atsiduodu jai. Tai yra pirmojo apribojimo (Cimcum Alef) sąlyga.

#231403

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k. 

Daugiau šia tema skaitykite:

Nematomas apdovanojimas

Veiksmas ir yra atlygis

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Jeigu Kūrėjas tolsta nuo žmogaus, tai jam dingsta bet koks noras dirbti Kūrėjo darbą. Tai vadinama, kad Kūrėjas atsisuka į žmogų nugara. Juk „Kūrėjo veidas“ – tai noras suteikti gėrį kūriniams, o priešinga pusė – visiškai kitokia.
Kūrėjas specialiai rodo žmogui savo priešingą pusę, kad jis siektų susilieti su Kūrėju, ir netrokštų pasilikti žemiausios būsenos. Išeitų, kad išvirkščioje pusėje slepiasi Kūrėjo veidas.
Mums visąlaik reikia išvirkščią Kūrėjo pusę pakreipti į priekinę, ir taip susilieti. Aukštesnysis visada rodo mums savo atvirkščią pusę, jeigu esame pasirengę tai priimti, o mes priešingą pusę pakeliame į priekinės aukštumas ir taip prilimpame prie Kūrėjo.
Taip kylame drauge su aukštesniosios pakopos ACHAP. Aukštesnysis nuleidžia mums savo ACHAP ir mes matome Jo priešingą pusę. O jeigu stveriamės jos ir stengiamės tame išvysti aukštesniojo veidą, tai taip pakeliame save kartu su jo priešinga puse.
Taip kaskart naudojamės jo liftu: aukštesnysis nusileidžia pas mus, o mes kylame pas Jį, Jis nusileidžia, mes kylame – toks zigzaginis kilimas.

#231245

Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. pokalbio „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Gėris priešingoje šviesoje

Kaip prilygti Kūrėjui?