Klausimas Iš Feisbuko. Jūs nuolatos gąsdinate. Pesimistinės prognozės įteigia žmonėms pesimistines mintis. Ar taip formuojame savo realybę?
Atsakymas. Aš negąsdinu, o tiesiog kalbu apie tai, kas mūsų laukia, jei mes rimtai neįsikišime į mūsų vystymosi procesą, nes jis yra egoizmo įtakoje. Todėl turime su tuo kažką daryti!
Mes iš tikrųjų žengiame pražūtin – nuo blogų būsenų dar blogesnių link. Jūs matote, kas vyksta pasaulyje. Aš – ne pranašas, tiesiog truputį nurodau į tai, nes turiu vaistų prieš blogus veiksmus ir blogas jų pasekmes. Paimkite iš manęs šiuos vaistus ir visiems bus gerai.
O jei užsimerksim ir lauksim, kas bus, tai pasieksime būseną, kai Žemė mūsų neišlaikys, visuomenė pati save sunaikins.
Klausimas. O jei Jūs neskelbtumėte tokių prognozių, žmogus nesuprastų, kas ir kaip? Jam būtinai reikia pasakyti, kas jo laukia?
Atsakymas. Kai aš buvau mažas vaikas ir ėjau į mokyklą, tėvai man sakydavo: „Tau reikia gerai mokytis, netingėk. Tu būsi didelis žmogus, tave gerbs, tu gerai uždirbsi, galėsi aprūpinti save ir savo šeimą. O jei ne, tai bus blogai“.
Jei nekalbėsime, tai tikrai niekas nepaveiks. Todėl esu priverstas aiškinti.
Atleiskite man už tai, kad esu įkyrus, ir už tai, kad vis dėlto kalbu, galbūt ne visai korektiškai, ne visai maloniai. Bet patikėkite manimi, kad kalbu apie tai iš meilės jums. Noriu, kad jums būtų gerai.

Iš 2017 m. birželio 22 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Sujungti vienu tnklu

Ko trūksta žmonijai

Klausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Pagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Visas mūsų darbas – išsiaiškinti, kur mūsų laisvas pasirinkimas ir kaip tinkamai jį išnaudoti. Juk viskas ateina iš Kūrėjo: ir Šviesa, ir noras duoti, ir noras mėgautis. Bet kurgi sąveikaujant Šviesai ir norui randame kažką, kas priklausytų nuo mūsų?
Ar Kūrėjas tyčia paliko tą sritį laisvą (antra trečioji Tifėrėt dalis), kur esame nepriklausomi? Ar tai Jis apsimeta, ir pats nepastebimai prižiūri mus it mažus vaikus, manančius, kad juos namuose paliko vienus.
Valios laisvė realizuojama tik grupėje, dešimtuke – joje atsiskleidžia Kūrėjas. Taške, kur susiliečiu aš, grupė ir Kūrėjas, atskleidžiu tą laisvą sritį noro, minties, veiksmo viduje: baltą dėmę, terra incognita, neatskleistąją žemę.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Komentaras. Mes ne kartą kalbėjome, kad robotai visiškai pakeis žmones. Ir jie tai jau daro visur, kur įmanoma: gamina kiaušinienę, kokteilius, pilsto kavą, atlieka įvairius surinkimo darbus.
Atsakymas. Aš laukiu, kada robotai dirbs odontologais, tuomet pirmas kreipsiuosi į juos.
Klausimas. Jūs pasitikėsite robotu-odontologu?
Atsakymas. Žinoma! Šiandien jie atlieka rimtas operacijas. Kur problema? Jie viską daro matematiškai tiksliai, griežtai pagal algoritmą.
Komentaras. Jie nekenčia nuo barnių namuose, kurie vyksta tarp vyro ir moters, nepatiria jokių psichologinių sukrėtimų…
Atsakymas. Tiesiog stebuklas, kiek daug pasiekėme!
Dabar tiesiog reikia vis labiau išlaisvinti žmogų, kad dirbtų su savimi, nes jo tikslas – tapti tikru Žmogumi. Reikia, kad robotai dirbtų už mus, o mes užsiimtume tuo, kuo gali užsiimti tik žmogus.
Klausimas. Tame, kad įdarbinami robotai, jūs įžvelgiate aukštesniąją programą?
Atsakymas. Be jokių abejonių!
Mes keitėme žmogų gyvūnais: asilu, arkliu ir t. t. jau prieš dešimtis tūkstančių metų. Kodėl mes negalime keisti jo mašina, mechanizmu?
Žmogus išsilaisvina savo pagrindiniam, ypatingam darbui, kurį gali ir privalo atlikti tik jis pats. Tai – savęs ištaisymas, o per save žmogus ištaiso visą pasaulį.
Jis turi suvokti, kad išeina iš gyvūno ir roboto ribų ir virš jų pakyla į žmogaus lygmenį.
Komentaras. Apibūdinkite ateitį kaip kabalistas.
Atsakymas. Žmogus nieko nedirbs mūsų fiziniame pasaulyje. Jį aptarnaus mechanizmai, robotai, o jis užsiims tik tuo, kas atkuria, kelia ir vysto ryšius tarp žmonių – iš širdies į širdį, kuria bendrą sielą, kurioje jaučiami vis aukštesni pasauliai ir pereinama į visiškai kitą pasaulėvoką. Tai – žmogaus darbas. Visa kita atliks robotai.
Klausimas. Tai Jūs manote, kad robotai užbaigia žmonijos pasiruošimą pereiti į kitą, naują pakopą?
Atsakymas. Taip, žinoma, mes esame tokioje stadijoje. Nieko nereikės dirbti! Jūs neįsivaizduojate: viskas, kas yra mūsų pasaulyje, įskaitant muzikos kūrimą, teatrą, ką tik nori, – viską atliks robotai. O tai, kas kažkada sukurta žmogaus, atrodys apgailėtina, lyginant su tuo, ką sukurs robotai.
Klausimas. Vadinasi, visi jausmai bus nukreipti į tai, kad taptume Žmonėmis?
Atsakymas. Taip. Ir mokslas, ir menas, ir literatūra – visa ši veikla bus perduota robotams. O žmogus mėgausis tik tuo, ką jis veiks Aukštesniajame pasaulyje, nes tai skirta tik jam.
Sėkmės! Aš siūlau kiekvienam po gerą robotą, kuris suteiks jums viską, kas būtina, ir išlaisvins jus dvasiniam darbui. Tokia mūsų ateitis.

Iš 2017 m. birželio 22 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Robotai revoliucionieriai

Japonija: robotai dirba vietoj fermerių

Visas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Klausimas. Kaip įveikti atskirtį mokytojo atžvilgiu?
Atsakymas. Itin sunku įveikti, mat nejauti, jog tai atskirtis. Staiga imi suprasti, kad tai tavo normali būsena, įprasti poelgiai.
Ir čia atsiranda itin rimtų galimybių tirti, jei tik gali tai atlikti. Bet tai įmanoma, jei iš aukščiau gauni tokią galimybę. O jei ne, tada žmogus palieka savo mokytoją, manydamas, kad viską iš jo gavo ir dabar pats žino daugiau ir dar gali mokyti kitus.
Tokiu atveju iš kitų žmonių girdi kritiką ir ją įveikti itin sunku. Ne tai, kad neįmanoma, bet labai sunku. Čia reikia itin rimtų barjerų.
Taip atsiranda prielaidos tikėjimui aukščiau žinojimo – netikiu savo ausimis (ką man pasakoja), savo akimis (ką matau). Žinau tik vieną: prilimpu prie jo vidinio dvasinio potencialo, nes nusprendžiau tai atlikti, ir todėl, kad iš tiesų daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Praeitis ir ateitis

Mokinys – mokytojo šešėlis

Klausimas. Jei kabala – tai mokslas, kaip organizuoti visuomenę, tai ji turėtų turėti praktines rekomendacijas, kaip spręsti žemiškus ginčus, konfliktus ir t. t.?
Atsakymas. Žinoma. Mes sukūrėme ištisą metodiką, vadinamą „Integraliu ugdymu“, kuri padeda spręsti konfliktus materialiu lygmeniu. Ji tinkama skirtingiems visuomenės sluoksniams ir ją galima praktiškai taikyti gamyboje, švietimo institucijose, dirbant su pagyvenusiais žmonėmis, vaikais ir pan.
Jei kalbame apie konfliktų sprendimą grupėje, tai pradėję dirbti dešimtuke, išvysite, kaip kyla apkalbos, nutylėjimai, susierzinimas, nuoskaudos. Dešimtuke atsispindi viskas, kas yra didžioje visuomenėje. Dešimtukas – tai toks minimalus visuomenės pjūvis, kur galima itin greitai, kompaktiškai viską išspręsti ir gauti atitinkamą atsaką iš aukščiau, atskleisti Kūrėją.
Kūrėjas atsiskleidžia tik ten, kur yra dešimt dalių. Jei daugiau nei dešimtukas – patys negalėsime atskleisti Kūrėjo, nes nejaučiame sistemos iš daugiau nei dešimties elementų. Taip viskas sukurta.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Tiesa ims staiga pati skleistis

Objektyvusis pasaulio suvokimas

Materialiame pasaulyje pripratome dirbti su savo įprastiniu protu. Mokytojas aiškina, o aš tikrinu, kas pasakyta, suprantu protu ir sutinku širdimi. Tačiau kabalos mokomasi kitaip: mokomasi to, ko dabar neįmanoma suprasti ir suvokti. Juk mūsų proto struktūra neatitinka tos pakopos, apie kurią dabar kalbama.
Ant aukštesnės pakopos veikia dėsniai, kurie prieštarauja mano principams ir logikai, viskam, ką suprantu ir jaučiu. Tačiau privalau priimti juos kaip dėsnius, priklausančius aukštesniajai pakopai.
O pats tuo metu esu ant žemesnės pakopos. Ir turiu pasistengti grupėje, pasitelkęs mokymąsi ir į šaltinį grąžinančią Šviesą, prarasti savo dabartinius jausmus, protą bei įgyti naują protą, naujus jausmus, modifikavęs manyje veikiančią programą, kad kilstelčiau ją į kitą lygmenį.
Į ankstesniąją programą negalėjau įvesti duomenų, kuriuos dabar mokausi. Ji jiems nebuvo tinkama – nesupratau ir nejaučiau jų, tai nebuvo manyje. Dabar keičiu programą, ir tuomet mokomoji medžiaga tampa man aiški ir suprantama. Tai dvasinis mokymasis.
Mums iš aukščiau reikia gauti Šviesos porciją, kuri pakels mus į aukštesniąją pakopą – į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą, į naują protą (vietoj senojo). Naujasis žinojimas vadinamas „tikėjimu“, nes tikėjimas – tai davimas. Kitaip tariant, pakylu į didesnio davimo pakopą ir tuomet imu suprasti ir jausti tai, ką mokausi.
Mums tereikia stipriau tarpusavyje susivienyti ir daugiau į Šaltinį grąžinančios Šviesos, kuri suteiks mums aukštesniosios pakopos žinias, kitaip tariant, tikėjimą aukščiau žinojimo.

Iš 2018 m. sausio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebuklinga Šviesos jėga

Magnetiniame davimo lauke

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Klausimas. Ką reiškia būti nepastebimu greta mokytojo?
Atsakymas. Tu tampi kaip jo šešėlis – atlieki tai, ko jis prašo, ir maksimaliai „prilimpi“ prie jo. Kalbama apie vidinius pojūčius, kuomet nori prilipti prie jo. Ir tuomet, tai, ką jis galvoja, ką jaučia dvasiniame pasaulyje iš dalies pereina tau.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojo ryšys su mokiniu

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Dvasinės informacijos perdavimas