Klausimas. Jei iš istorijos pašalintume visą melą, tai visai nereiškia, kad liks viena tiesa, galiausiai gali visai nieko nelikti. Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Ar tai tiesa? Jei tyrinėtume pralaimėjusiųjų istoriją, ji atrodytų visiškai kitaip?
Atsakymas. Esmė ta, kad istorijos nėra. Yra pradinė būsena kūrimo pradžioje – vadinamoji Begalybės pasaulio Malchut, kurioje yra viso kūrinio pradinė substancija. Visi pasauliai ir gyvenantys juose egzistuoja Begalybės pasaulio Malchut.
Kabaloje tiriamos keturios tiesioginės Šviesos sklidimo stadijos. Viskas prasideda nuo Šviesos arba Kūrėjo. Šviesa vadinama „Kūrėju“, nes kuria, apgyvendina. Tai fizinė substancija – davimo savybė.
Šviesa, leisdamasi iš viršaus į žemyn, sukuria norą, – tai pirmoji stadija. Ji pereina į antrąją, paskui trečiąją ir galiausiai į ketvirtąją stadiją, kuri vadinama Malchut. Čia baigiasi tiesioginės Šviesos sklidimas keturiomis stadijomis.

Visa kita vyksta pačioje Malchut, kuri – didžiulis noras gauti.
Malchut, jausdamasi atskirta nuo Šviesos, priešinga jai, nenori sutikti su šia būsena ir atlieka susitraukimą. Po to ji nusprendžia, kad būtinai turi tapti panaši į Šviesą, kitaip tariant, atlikti su ja tam tikras operacijas. Taip ji pamažu suartėja su Šviesa.
Svarbiausia Malchut vystantis – sukurti iš savęs būseną, kuri vadinama „pasauliu“ (nekalbama apie mūsų pasaulį), kuriame ji formuoja kūrinį, sakykime, žmogų. Pavadinkime jį „Adomu“.
Problema, kurią nori išspręsti Malchut: kaip sugretinti Adomą su pasauliu taip, kad visa jo apimtis (geltona spalva piešinyje) užsipildytų aukštesniąją Šviesa.

Tai atlieka žmonės, kurie mūsų pasaulyje bando prilygti Šviesai. Jie kuria bendrą norą panašų į Kūrėją ir pasiekia visiško išsitaisymo būseną – Gmar Tikun.
Čia slypi visa žmonijos istorija.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinė istorija pagal kabalą I dalis

Rešimot istorija ir vystymasis

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Klausimas. Kaip išorinė aplinka veikia kartos charakterį, jį formuoja?
Atsakymas. Žmogaus egoizmas yra tarsi molis arba tešla, iš kurios jį supanti visuomenė gali išlipdyti, ką tik nori.
Klausimas. Nejaugi kartos charakteris nepriklauso nuo jos egoizmo?
Atsakymas. Egoizmas lemia tik, kiek lanksčiai formuojama ši medžiaga. Kažkada lipdė iš molio, vėliau ėmėsi marmuro, po to pradėjo naudoti dar sudėtingiau apdorojamas medžiagas. Šiandien daugiausiai naudoja plastiką.
Skiriasi medžiaga, o ką ir kaip statyti – sprendžia karta. Tačiau pati medžiaga, tinkanti statybai, ateina iš vidaus, iš augančio noro patirti malonumą.
Klausimas. Senoji karta kurdavo naujoves, iki tol neegzistavusias pasaulyje. O kitos kartos ateina į pasaulį, kuriame viskas jau tarsi ir yra. Galbūt dėl to jaunajai kartai menką įspūdį daro materialinės vertybės?
Atsakymas. Jaunų žmonių nejaudina materialios vertybės, jiems nelabai yra ką pridėti prie materialinių daiktų pasaulyje. Atrodytų, ką jie veiks? Tačiau situacija panaši į tą, kaip po fiziko Niutono, kur viskas buvo aišku, staiga atėjo Einšteinas ir atvėrė naujas dimensijas.
Tas pats ir dabar: prigaminome visokių aparatų, o naujoji karta turi galimybę sukurti jiems naujų programų, prasiskverbti į medžiagos vidų, į genomą ir gyvenimo šaltinį, į smegenis ir tai, kas aukščiau jų. Jie dar turi labai daug darbo.
Būdamas studentu, dirbau medicinos kibernetikos srityje, institute, užsiimančiame kraujo ir smegenų tyrimais. Tačiau tai yra niekis, palyginus su šiuolaikinėmis priemonėmis ir galimybėmis tyrinėti. Tyrimai įsiskverbė į gylį: ląstelių, smegenų vidų, žmogaus psichologiją, už proto ribų – jie veržiasi už žmogaus gyvenimo ribų.
Šie tyrimai vis dar priklauso prie materialių dalykų, tačiau artėja prie ribos su dvasiniu pasauliu, ir pamažu praranda ryšį su materialumu. Ši informacija iš pasienio zonos, virš materijos.
Šiuolaikinio žmogaus egoizmas labiau išvystytas ir sudėtingesnis, jis skirtas suvokti pačioms giliausioms gyvenimo paslaptims. Dėl to jos jam atrodo natūraliai, įprastai. Žmogaus jau nebesužavi instrumentai, patenkantys jam į rankas, – jis ieško, ką galima su jais pasiekti.
Vadinamoji Kūdikių bumo karta sukūrė materialinę bazę, aparatūrą. Po jos atėjusi karta sukūrė jai programą. O pati jauniausia karta dabar tuo naudosis.
Klausimas. O ką darys būsima karta? Kur link mes einame?
Atsakymas. Manau, kad nauja karta žengs į tą tikrovę, kurią atskleisime prieš tai buvusių kartų sąskaita, ir joje gyvensime. Jai teks atskleisti dvasinį pasaulį. Būsimos kartos užduotis – pereiti nuo kompiuterių ir materijos tyrinėjimų prie jėgų. Įsigilinę į medžiagos vidų, kiaurai jos prieisime prie jėgų, kurios ją valdo. Ir tenai pratęsime savo tyrinėjimus.
Klausimas. Kas jaudins jaunus žmones po dešimties metų?
Atsakymas. Atrodo, kad niekas. Kuo jaunesnė karta, tuo sudėtingiau juos kuo nors sujaudinti. Jų egoizmas toks subtilus, kad jiems nedaro įspūdžio niekas šiame materialiame pasaulyje. Jiems reikia atskleisti daug aukštesnes jėgas, darančias jiems įtaką, ir galbūt, jos padarys jiems įspūdį. Įprastiniai malonumai: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios – visa tai jau nėra svarbiausia šiuolaikinei kartai.
Suprantama, reikia patenkinti būtiniausius kūno poreikius, tačiau be viso to jaunas žmogus panorės egzistuoti valdančiosios programos, jėgų pasaulyje, virš materijos – ten, iš kur veikiama materija, didžiajame kūrinijos kompiuteryje, vadinamajame ,,dvasiniame pasaulyje“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kartos X, Y ir Z, I dalis

Ateities žmogus

Paskutinė karta: amžinybė beribė

Raidos dėsnis veda mus prie vis didesnio tarpusavio ryšio, kuris reikalauja turėti gerus tarpusavio santykius. Tačiau kuo daugiau ryšio sistemų kuriame, tuo labiau viskas vyksta priešingai: diplomatiniai žaidimai, karai, santykių nutraukimas.
Iš vienos pusės, atsižvelgiant į gamtos raidą, visada sieksime susivienyti, juk to reikalauja pažangios technologijos ir šiuolaikinis gyvenimas. Nuo ryšių mažose grupėse, kurie egzistavo prieš tūkstančius metų tarp urvinių žmonių, perėjome prie visiško susiskaldymo, o dabar vėl turime vienytis naujame lygmenyje.
Žmonija siekia vienybės, bando ją kurti. To pavyzdys – Europos Sąjunga, įvairios tarptautinės organizacijos ir sąjungos. Bet tai nepavyksta – jos visos pasmerktos žlugti, susipriešinti dar labiau nei iki susivienydamos. Juk jie nesugeba realizuoti dėsnio „mylėk savo artimą kaip save patį“.
Norint įgyvendinti savo svajones ir iš tiesų tapti vieninga Europa, trūksta bent jau mažo tautų suartėjimo, bendros dvasios, traukos. Tarp visų tautų savaime egzistuoja neapykanta, atstūmimas, atitolimas. Todėl turime sukurti tarpusavio trauką, tačiau to padaryti neįmanoma. Juk vienijimosi metodika gali ateiti tik iš Izraelio.
O jei Izraelis neaprūpins vienijimosi metodika, tuomet Europoje vėl išaugs didžiulis antisemitizmas. Visa „vieninga Europa“, visos trys dešimtys valstybių, bus kaip nacių Vokietija prieš aštuoniasdešimt metų. Tokia pati ateitis laukia Šiaurės ir Pietų Amerikos.
Visi tam pasiruošę. Atėjo laikas, kad Izraelis parodytų susivienijimo metodiką. Jei to nedarome, tuomet pasaulio tautos vėl instinktyviai mus kaltins.
Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno. Mozė nusileido su egoizmo ištaisymo metodika, kartu su tuo, paraleliai į pasaulio tautas nusileido neapykanta žydams. Būtina naudoti Torą tam, kad būtų ištaisyta neapykanta, kurią jie gauna iš viršaus, iš Kūrėjo.
Izraelio tauta yra viduryje tarp Toros ir pasaulio tautų, ir turi jas sujungti. Ir jei nevykdysime šios misijos, tai mus įpareigos iš viršaus ir iš apačios.
Todėl nereikėtų galvoti, kad Izraelio valstybė buvo sukurta kaip prieglobstis žydams. Žinoma, tai yra prieglobstis, tačiau klausimas: Kam? Dėl ko gyventi? Šis klausimas apie mūsų gyvenimo prasmę turėtų pažadinti mumyse norą rasti teisingą atsakymą. Gyvename, kad realizuotume dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ ir taptume šviesa kitoms tautoms, kitaip tariant, kad to išmokytume visą pasaulį.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Faraono sutikimas

Egoizmas nebesislepia

Mums būtina pasiekti pirmąją dvasinę pakopą, kuri vadinasi „užuomazga“, kai žmogus visiškai anuliuoja save ir nori būti valdomas Kūrėjo, nori atskleisti tiesą, pirmąją savo egzistavimo pakopą, pirmąją gamtos tiesą. Tai atskleisdamas jis užmezga pirmąjį ryšį su Kūrėju.
O paskui, įėjus į šią Kūrėjo visagalybę, jis ima dirbti su savo egoizmu, suprasdamas, kad jo ego – tai itin brangus, itin vertingas laimėjimas. Juk padedamas egoizmo jis jaučia pasipriešinimą Kūrėjui ir ima kurti save pagal panašumą Jam, įveikdamas šį pasipriešinimą.
Bet kuriame mechanizme, bet kurioje negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, žmogaus ar dirbtinėje mūsų sukurtoje sistemoje visuomet yra veiksmas ir atoveiksmis, pliusas ir minusas, tarp jų įmanomos įvairios tarpusavio sąveikos ir skirtingų sistemų kūrimas. Tas pats ir su Kūrėju.
Viena vertus, Jis visiškai valdo mus, kita vertus, neleidžiame sau su tuo sutikti ir norime patys prilygti Jam.
„Tu mane valdai? Gerai. Tačiau atlieku pirmąjį susitraukimą (cimcum), statau užtvarą tarp mūsų ir sakau: Darysiu viską, kas išeina iš Tavęs, tačiau tik tiek, kiek sutinsiu su tuo, kaip Tu manimi komanduoji“.
Čia problema sprendžiama įdomiai. Kūrėjas suteikia mums galimybę iš pradžių išsiaiškinti, ar Jis teisus, ar Jis idealus, ar Jis visagalis. Jis leidžia Save tirti. Kiek nusprendžiu būti panašus į Jį, tiek leidžiu Jam valdyti mane. Bet tai jau ne Jis, o tarsi aš pats iš savęs sukuriu Kūrėją.
Tai nepaprasta metodika, bet jį iš tiesų pakelia mus į visiškos lygybės su Kūrėju lygmenį.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Du + nauja gyvybė, I dalis

Išvien su Kūrėju

Klausimas. Kokios neoliberalizmo šaknys? Kodėl šiuolaikiniai inteligentai taip mėgsta šią ideologiją ir taip ją gina?
Atsakymas. Pirmiausia, gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Mūsų visuomenė nuolat keičiasi. Kalbame apie normalią, išsivysčiusią Vakarų visuomenę, nenurodydami konkrečios šalies su jos pažiūromis, psichologinėmis šaknimis, ypatybėmis ir t. t.
Demokratinė visuomenė, kaip sakoma, yra geriausia iš visų blogiausių.
Tačiau daugiau nebegyvename demokratijoje. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai iš tiesų norėta įtikti žmonėms, siekta puoselėti bet kokius jų siekius, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti save ir vystytis ta kryptimi, kuriai jaučia vidinį postūmį. Bet tai jau seniai praėjo.
Tai tęsėsi dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo, ypač šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. O paskui, kaip įprasta, viską apėmė egoizmas, kol pasiekėme savo dabartinę būseną.
Esmė ta, kad šiandien neoliberalizmas praktiškai virto nacizmu. Pažvelkite, kaip neoliberalai veikia visose šalyse. Jie reikalauja, kad visi būtų kaip jie. Ir tuos, kurie nesutinka, jie sunaikina. Argi tai tas pats liberalizmas, apie kurį kažkada buvo kalbama?! Jis išsigimsta į fašizmą.
Jau peraugome visus gerus, teisingus visuomenės pokyčius. Dabar esame kaip gyvatė, kuri gaudo savo uodegą ir ima pati save ėsti. Taip vyksta visose šalyse, visose vyriausybėse, visose visuomenėse.
Tarkime, kokioje nors šalyje konstituciniu būdu buvo išrinktas prezidentas. Ateina neoliberalai, mušasi, viską laužo, šaukia: „Mes nesutinkame!“. Bet yra konstitucija. Rinkimai baigėsi. Ką reiškia „mes nesutinkame ir jį nuversime?“ Tai jau diktatūra. Neoliberalizmas virsta priešingu sau.
Negalime žongliruoti terminais „liberalizmas“, „demokratija“ ir kt. Tai tiesiog žodžiai, kuriuos vartoja kiekvienas, kad tik brangiau parduotų tai, ko jam reikia. Taip mumis žongliruoja egoizmas po bet kokiomis iškabomis ir lipdukais.
Straipsnyje „Paskutinė karta“ Baal Sulamas rašo, kad kita santvarka po išvystytos demokratijos bus fašizmas. Jau matome tai, bet nieko negalime padaryti. Demokratija yra geras visuomenės klestėjimo laikotarpis, bet tai neišvengiamai veda į fašizmą. To neišvengsi.
Visuomenė turi savo objektyvius įstatymus, kurie vystosi taip, kad nieko į juos neįterpsi, nes taip gausime dar didesnį smūgį. Galbūt keliems dešimtmečiams, kaip po Rusijos revoliucijos, atitolinsime kokį nors procesą, bet nieko iš esmės nepakeisime.
Klausimas. Išeitų, kad neištyrus egoizmo, žmogaus prigimties, žemės lygmenyje neįmanoma sukurti nieko teisingo?
Atsakymas. Žinoma. Mes jau perėjome beveik visas santvarkas, net gyvenome egoistiniame komunizme, todėl nieko kito nepamatysime. Geriau nebus, bus tik blogiau.
Mums liko tik viena santvarka – paskutinioji karta. Tai reiškia, kad turime priimti dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ kaip aukščiausią žmogaus visuomenės, gamtos dėsnį ir mėginti suprasti, kaip galėtume jį realizuoti. Kitaip neturėsime ateities.
Klausimas. Ar jau pradėjome šį laikotarpį?
Atsakymas. Šis laikotarpis prasidėjo nuo Europos Sąjungos atsiradimo. Tuo metu buvau Prancūzijoje, ir mačiau, kaip ten važinėja didelės propagandinės mašinos, įrengtos kaip muziejus. Buvo galima įeiti, pasiimti atviruką, paskaityti brošiūras apie susivienijimą.
Bet net tada supratau, kad ši idėja yra neveiksminga. Tai buvo geras laikotarpis, skirtas tam tikrą laiką išsilaikyti, parodyti žmonėms, kad vienijimasis egoistiniu pagrindu netaisant žmogaus prigimties yra blogas ir sužlugdys juos.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Kas nedirba, tas valgo

Būsima santvarka – žmonijos vienybė

Viskas sukurta ypatingu būdu taip, kad net neturėdamas ryšio su dvasiniu pasauliu, turiu galimybę jį pasiekti per tai, kad neva myliu, neva susijungiu, neva suartėju, neva duodu, neva kartu su draugais sėdžiu.
Jei išmatuotume, kiek iš tikrųjų esame atitolę vieni nuo kitų, tai matysime, kad vienas nuo manęs nutolęs tūkstančius kilometrų, kitas – šimtą tūkstančių, trečias – milijonus kilometrų, ketvirtas – visai išnyktų iš horizonto.
Tačiau mes tarsi sėdime „drauge“ ir tai vadinama „įsivaizduojamu pasauliu“. Per tai galime imti artėti, palengva pritraukdami Šviesą sau, kuri pradės mane keisti. Taip įgysime anksčiau neturėtus protą ir jausmą. Kaskart patirsime pakilimus ir nuopuolius, jausimės vis kvailesni ir vis protingesni. Bet svarbiausia – dirbti!

Iš 2018 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Slaptas ir atviras davimas: kuris teisingas?

Vertinkite davimo savybę!

Aukščiau žinojimo – bilietas į dvasinį pasaulį

Komentaras. Žvelgiant į ekonomikos statistiką, akivaizdu, kad visuomenė atsidūrė visiškoje aklavietėje ir tikėtinas atsakas į tai bus fašizmas. Matome, kas vyksta pasaulyje ir suprantame, kad viskas iš tikrųjų yra labai blogai.
Atsakymas. Fašizmas – irgi susijungimas tarp žmonių, tik egoistinis, o ne altruistinis – atvirkščias atspindys to, ką kalba kabalistai. Žinoma, kad vystymasis mūsų pasaulyje atves prie to.
Klausimas. Du paskutiniuosius dešimtmečius situacija pasaulyje negerėja, visi ekonomikos rodikliai smunka žemyn. Ko trūksta, kad vyktų permainos?
Atsakymas. Trūksta mūsų darbo skleidžiant informaciją, kad bent teoriškai informuotume visus visuomenės sluoksnius bet kokia tinkama forma ne tik apie visuomenės būklę, bet ir apie tai, ką turime pasiekti, kodėl taip turi būti iš gamtos /Kūrėjo (tai vienas ir tas pats) pusės.
Žodis „Kūrėjas“ skirtas tikinčiajam visuomenės sluoksniui, o „Gamta“ – netikinčiajam sluoksniui. Bet iš esmės, žmonės turi suprasti, kad tai vienas ir tas pats, ir visi turime prie to ateiti.
Jei kalbėsime apie fašistus, tai jie, be viso kito, dar pasikliovė aukštesniąja sfera, Himalajuose ieškojo savo aukštesniųjų šaknų. Jie jautė, kad vienybė yra teisingos visuomenės pagrindas. Bet kokia vienybės forma? Jie pataikavo savo prigimtiniam egoizmui.
Klausimas. Jie manė, kad jeigu pritrauks sau šią jėgą, tai įstengs užkariauti visą pasaulį.
Atsakymas. Taip. Bet dėl ko? Jie ieškojo šaknų: Kurgi ta aukštesnioji jėga, kurią galima rasti, būtent prie jos kojų paguldant visą pasaulį. Kitaip tariant, egoizmas – itin plati, savo šaknis turinti ideologija.
Klausimas. Ar dėsnio, kurio viduje esame, esmė – vienybė?
Atsakymas. Žinoma. Tik tokiu atveju jis absoliučiai priešingas kabalai, bet būtent taip jis atskleidžia save. Todėl fašizmas – priešakyje.
Klausimas. Tačiau viliamės, kad galėsime jo kaip nors išvengti.
Atsakymas. Tam reikia daryti tai, apie ką kalba kabala.
Klausimas. Apie tai kalbėjome dar prieš penkerius, septynerius metus, o šiandien jau akivaizdžiai matyti, kaip tai artėja prie žmonijos. Bet visuomenė kur stovėjo, ten ir tebestovi.
Atsakymas. Mat mums duodama laiko ir galimybė pamėginti eiti pirmyn ne fašizmo, o kabalos keliu.

Iš 2017 m. liepos 31 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinė vienybė ar nacizmas?

Dešinysis radikalizmas Europoje, I dalis

Vidurinioji klasė smarkiai krypsta į dešinę

Klausimas. Kūrėjas paslėptas nuo žmogaus. Ar augalai, gyvūnai, negyvoji gamta jaučia Jį?
Atsakymas. Negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją Kūrėjas valdo nesuteikdamas jiems valios laisvės.
Tačiau jie mūsų sistemos dalis, įsijungia į žmogų, todėl verždamasis pirmyn žmogus kelia ir keičia negyvąjį, augalinį ir gyvūninį pasaulį.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą?

Gamtos kataklizmai ir žmogaus vaidmuo

Nesivystoma tiesia linija. Noras mėgautis ir noras duoti verda kartu, susimaišo, sąveikauja visuose noro lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame, žmogaus.
Prireikė dviejų tūkstantmečių tremties, kad jie galutinai susimaišytų ir dvasinės Izraelio tautos (ji nukrito iš dvasinės pakopos) kibirkštys įsiterptų į pasaulio tautų norą taip, kad noras mėgautis imtų gauti įspūdį iš šių kibirkščių.
Tai reiškia, kad dabar pasaulio tautos yra pasirengusios prisijungti prie taisymosi proceso, kuris mūsų pasaulyje užima laiko.
Todėl mums metas iš Izraelio eksportuoti ne tik pažangiąsias technologijas bei saugumo sistemas, bet ir taisymo metodiką. Tai ypatinga metodika, priklausanti Izraelio tautai ir todėl tik mes galime ją „parduoti.“ Iš tikrųjų tai pati reikiamiausia, visiems būtina prekė pasaulyje.
Netikėtai visi pastebės, kiek ji visiems reikalinga, ims ieškoti, kas ją gali suteikti. Ir čia Izraelio tauta neturi konkurentų: tik iš čia, iš Izraelio žemės šis vaistas gali ateiti visam pasauliui. Pasaulis neturi pasirinkimo – jam tereikia šio vaisto ir jis nori jį gauti. Visa kita netinka.
Turime ypatingą „prekę“, kurios šiandien pasaulyje labai reikia. Tereikia pažadinti šį norą ir nukreipti į mūsų siūlomą „produktą“. Kitaip tariant, reikia reklamos, paaiškinančios, kaip mūsų produktas reikalingas potencialiam pirkėjui. Turime patį būtiniausią dalyką, žmonių poreikis didžiulis, tereikia į jį nukreipti mūsų produktą.
Tai tikrasis verslas, kur uždirbame ne pinigus, o visą pasaulį, ir, žinoma, pagarbą ir palaikymą. Juk pasaulio tautos ims kilti kartu su Izraelio tauta į „Cion kalną“.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Pradininkų tauta

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Klausimas. Kabalos mokslo istorijoje buvo labai ilgas Šventovių periodas. Kuo ypatinga kabalistinė Kūrėjo atskleidimo metodika, lyginant su Mozės, Abraomo metodika?
Atsakymas. Skirtumo praktiškai nėra. Vienintelis dalykas yra tai, kad Pirmoji šventykla dvasiškai buvo daug aukštesnė už Antrąją.
Chronologija buvo tokia: Adomas, Abraomas, Mozė, Pirmoji Šventykla, Antroji Šventykla ir taškas, iš kurio mes judame jau finišo link.

Komentaras. Tačiau juk egzistavo Šventykla kaip vieta, kur galima buvo ateiti ir pasimelsti, atnešti auką?
Atsakymas. Visa tai buvo padaryta liaudžiai. Jeruzalės šventykla buvo nedidukas pastatas, o ne didingi rūmai. Viskas buvo labai paprasta ir kuklu.
Nors mūsų vaizduotė, girdėdama žodį Šventykla, piešia kažką didingo. Iš tiesų, turima omenyje ne materiali vieta, o dvasinis lygmuo, kuriame gyveno žmonės.
Būti Pirmosios šventyklos lygmenyje reiškia turėti tokį tarpusavio ryšį, kuriame atsiskleidžia šviesa „Chochma – mochin de chaja“.
Žmonės, nukritę iš Pirmosios šventyklos lygmens, išėję iš Babilono tremties, nusileido į kitą, žemesnį, Antrosios šventyklos, lygmenį – „mochin nešama“. Ir taip toliau.
Reikia suprasti, kad Tora kalba ne apie materialųjį pasaulį, o apie dvasinę esmę: kokiame lygmenyje gyveno žmonės. Todėl negalima pasakyti: „O, Pirmoji šventykla, – koks pastatas, koks didingumas!“ Toroje nėra nė žodžio apie tai, kaip viskas atrodė materialiai.
Klausimas. Ką žmonės veikė Šventykloje? Mokėsi?
Atsakymas. Jie mokėsi ne tik šventykloje, o visoje šalyje. Žmonės mokėsi laisvalaikiu, kai galėjo atsitraukti nuo darbo, kuris juos maitino.
Klausimas. Visi turėjo knygų?
Atsakymas. Ne, jie mokėsi klausydami. Apie tai parašyta originaliuose šaltiniuose. Kurie atskleisdavo Aukštesnįjį pasaulį, pasakodavo, kaip viskas vyksta, vesdavo pamokas, ir žmonės mokėsi ne iš knygų, o iš mokytojų žodžių. Tuo metu tokių žmonių buvo daug. Jie vadinosi „levitai“.
Tai ištisa sistema, valdoma iš Jeruzalės. Tūkstančiai mokytojų važinėdavo po visą šalį ir mokė visą liaudį, – nebuvo nė vieno neraštingo žmogaus.
Be to, Šventyklų laikotarpiu daug žmonių iš viso pasaulio atvažiuodavo į Jeruzalę ir mokėsi pagal šią metodiką. Iš to ir kilo visos filosofijos.
Net krikščioniškieji viduramžių vokiečių ir italų filosofai rašė apie tai, kad graikų filosofija atsirado iš kabalos mokslo. Nes šie žmonės mokėsi iš kabalistų ir vėliau, grįžę į savo šalis, iš kabalos išvystė filosofiją.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Kelias į visišką išsitaisymą