Klausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Aukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Klausimas. Kodėl iš visos žmonijos išrenkama tik saujelė žmonių, kurie imasi tikro dvasinio išsitaisymo?
Atsakymas. Todėl, kad šie žmonės trokšta iš tikrųjų suvokti pasaulio prigimtį ir, galų gale atskleisdami ją supranta, kad visi jų mechaniniai išoriniai veiksmai šiame pasaulyje nieko nelemia.
Jei išoriniai veiksmai neatitinka vidinių žmogaus siekių, tai tik apgauna jį ir kitus. Žmogus mano, kad jau nemažai nuveikė, kad visi aplinkui laiko jį vos ne šventuoju. O iš tikrųjų matome, prie ko tai priveda. Su laiku viskas atsiskleidžia, bet taip, kad žmonės nebesupranta: kas gi tada yra? Taigi, jie lieka formaliai egzistuoti savo melaginguose prietaruose.
Komentaras. Tačiau žmonija jau pasiekė būseną, kai praktiškai visi kalba, kad tai melas, tuo nebegalima tikėti.
Atsakymas. Ir vis tiek žmonės nieko negali atsisakyti, nes neturi kuo pakeisti savo atgyvenusių pažiūrų. Žmonija dar turi išsivystyti, kad sugebėtų pakeisti paradigmą.
Komentaras. Tikiuosi, kad mes su Jumis po truputį keičiame paradigmą. Žinau, kad skubate įgyvendinti savo misiją.
Atsakymas. Ne, aš kantrus, be to, nesu apsėstas beprotiškos idėjos, kad būtent aš turiu tai įvykdyti ir pabaigti. Esu įsitikinęs, kad mano mokiniai subręs, o likusieji ateis ir įsijungs.
Ne aš vadovauju šiam procesui. Yra bendroji sistema, mums vadovaujantis Kūrėjas, ir aš visiškai neturiu ambicijų būti tuo, kuris nuves žmoniją į laimę.
Klausimas. Ar jaučiate, kad laikas bėga, o mes nespėjame?
Atsakymas. Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, labai norisi padaryti daugiau. Iš kitos pusės, suprantu, kad toks inertiškas pasaulis negali greitai priimti šios idėjos.
Kalbėdamas su ekonomistais, matau, kad jie nepasiruošę net apibūdinti naujojo pasaulio santvarkos naujos ekonomikos požiūriu, jie to negeba aprėpti.
Kai kalbu iš politinės, valstybinės, visuomeninės santvarkos pozicijos, mažo kibuco, kolūkio, kaimo lygmeniu – lyg ir supranta mane. O suvokti ką nors didesnio žmonėms kol kas nepakanka akipločio.
Aš jų nespaudžiu ir neperšu savo nuomonės, kaip galima viską sutvarkyti, nes neprinokusio vaisiaus skinti nevalia. Tam turi atsirasti interesas, nenumaldomas noras. Tik tada bus galima viską paaiškinti, ir žmonės jausis tarsi numalšinę troškulį.
Palaipsniui jiems reikia rodyti pavyzdį. Bet būtina paruošti žmones, kurie bus tuo pavyzdžiu. Tam reikia laiko.

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Gamtos smūgio amortizatorius

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Klausimas. Nepasitenkinimą savo gyvenimu jaučiantis žmogus bėga į dykumą, ieškodamas savęs. Juk dykuma – tai tyla, amžinybės pojūtis, kažkas pirmykščio, visiškai nepanašaus į gyvenimo ciklą, kuriame nuolat sukamės.
Kodėl būtent dykumoje žmogus ieško vidinio užsipildymo?
Atsakymas. Nepatarčiau užstrigti ties išoriniu dykumos vaizdu. Kai Toroje minima dykuma, turima omeny vidinė žmogaus būsena. Vidinė dykuma, tai ieškojimas išdžiūvusiame gyvenime, kuriame negimsta joks vaisius.
Egoizmas visiškai išdžiovino žmogų ir neatsako į klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslą, todėl jis jaučiasi esąs vidinėje dykumoje. Ir tada, žinoma, jam reikia rasti gyvojo vandens šulinį, kitaip tariant, aukščiausią Šviesą, kuri atsiskleidžia būtent per sausrą dykumoje.
Klausimas. Kaip iškasamas šulinys dykumoje?
Atsakymas. Šulinys atsiranda iš klausimų. Pradžioje jis visada uždengiamas akmeniu, o prieš atidarant, akmuo nuritinamas… Aplink šulinį visada įsiplieskia ginčai.
Klausimas. Kokie klausimai pragręžia žemę?
Atsakymas. Žmogus nori nusigauti iki gyvenimo šaltinio. Jis visada tikrina save ir tiria realybę: kur galima rasti savo gyvenimo šaltinį. Jis ieško būtent dykumos sausroje, nebėga nuo šio klausimo, o vis labiau gilinasi į savo gyvenimą.
Jis turi rasti savo šaltinį ir suprasti, kodėl gyvenąs, su kokiu tikslu, koks yra šio trumpo, kupino kančių gyvenimo rezultatas. Per tokius ieškojimus žmogus galų gale pasiekia šaltinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma I dalis

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Klausimas. Ar skiriasi žmonijos egoizmo vystymasis esant kapitalizmui ir komunizmui, ar tai vyksta taip pat?
Atsakymas. Ne, tai skirtingi vystymosi etapai. Visos santvarkos nuo pirmykštės iki vergovinės, feodalinės, kapitalistinės, socialistinės ir komunistinės visuomenės keičiasi būtent dėl to, kad mumyse augantis egoizmas sužadina visuomeninius ekonominius santykius, atitinkančius šias santvarkas.
Kokia buvo vergovinė santvarka? Palyginus su pirmesne, tai buvo pažangesnė visuomenės santvarka. Tuomet manyta, jog būti tiek vergu, tiek vergvaldžiu yra garbinga ir progresyvu, kol ta santvarka nepaseno.
Juk visuomenės egoizmas vystėsi toliau ir paaiškėjo, kad turėti vergą – tik nereikalingas rūpestis. Geriau jam sumokėti, kitaip jis nenorės dirbti, ir iš jo darbo labiau pasipelnyti. Egoizmas išaugo, žmogui nebeužteko gauti maisto sau ir šeimai, jis panoro daugiau: kodėl negalėčiau būti kieno nors šeimininkas?
Tai puikiai iliustruoja juodaodžių Amerikos imigrantų pavyzdys. Jie dirbo plantacijose, buvo mušami, su jais buvo elgiamasi gana žiauriai, bet vėliau vergų ir jų šeimininkų tarpusavio santykiai pamažu ėmė keistis.
Vergas su išaugusiu savo egoizmu daugiau nebegalėjo likti belaisvis ir besąlygiškai paklusti šeimininkui. Šeimininkas taip pat matė, kad iš vergo mažai naudos.
Kam jam reikia šio nenuovokaus vergo? Metas pereiti prie kitokių santykių: „Aš geriau elgsiuosi su tavimi, o tu man našiau dirbsi. Už tai tau netgi mokėsiu ir iš to galėsi pasistatyti namą“ ir taip toliau. Taip vyko laipsniškas atsiskyrimas.
Vėliau šie santykiai perėjo į feodalinę santvarką, kai tarnai buvo susieti su savo feodalais, tik jau kitaip. Įdomu, kad feodalai, priklausę riterių luomui, neturėjo teisės dirbti.
Net ir nuskurdęs riteris neturėjo tokios teisės. Būdavo – sėdi vargšas riteris ir negali pasigaminti sau maisto, laukia, kol kas nors pasigailėjęs pagamins maisto ir paduos. Gūdūs buvo laikai – riterystės nuosmukis.
Klausimas. O kapitalizmas su komunizmu – labiau pažengę?
Atsakymas. Kol kas nežinome, kas yra komunizmas. Tai, kas buvo Rusijoje – ne komunizmas.
Hitleris fašistinėje Vokietijoje taip pat norėjo visus sulyginti. Nacionalsocializmas – tai tas pats socializmas, abi santvarkos giminingos.

Iš 2017 m. rugpjūčio 7 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žlugo marksizmo teorija?

Komunizmas: utopija ar tikrovė

Krizė: ieškant išeities

Klausimas. Ką reiškia, kad Kūrėjas siūlė Torą visoms pasaulio tautoms, bet tik Izraelio tauta ją priėmė?
Atsakymas. Aišku, čia kalbama ne apie tai, kad kažkas norėjo visam pasauliui platinti atspausdintą Toros knygą. Reikia suprasti šią alegorinę kalbą. Kalbama apie norą mėgautis, kuris nuo pat pradžių buvo suskaldytas tam, kad turėtų galimybę išsitaisyti ir pasiekti Kūrėjo didybę.
Žinoma, aukštesnioji Šviesa veikia visą sudužusį norą, tačiau jame prabunda tik dalys, esančios arčiau Šviesos, o po to visos kitos. Norai, galintys atsibusti dėl to, kad iš toli jiems švyti Šviesa, vadinami Israel (jašar-el), tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“. Jie siekia Šviesos, kūrimo tikslo.
O dalys, kurių visiškai neveikia iš toli švytinti supanti Šviesa, vadinamos pasaulio tautomis, jos sudaro 99,99 nuošimčius viso didžiulio noro mėgautis. Tik pati mažiausia dalis, plonas viso sudaužyto noro sluoksnis geba prabusti nuo grąžinančios į šaltinį Šviesos, ir todėl vadinasi Israel.
Kūrėjas savo Šviesa šviečia visiems, tai reiškia „siūlo Torą visoms tautoms“. Tačiau kas gali pabusti nuo šio poveikio? Tik patys subtiliausi norai. Viską, kas parašyta kabalos knygose, reikia traktuoti tik kaip Šviesos ir noro sąveiką, o ne kaip pasakas.
Po visų suskaldytų norų susimaišymo ir įsijungimo vienas į kitą, dvasiškai pabusti gali bet kuris žmogus iš bet kurios pasaulio šalies. Jis gali būti kilęs iš dešimties prarastų Izraelio genčių, kurių buvimo vieta kol kas neaiški.
Spėjama, kad Pakistane gyvena trisdešimt milijonų žmonių, priklausančių Izraelio gentims. Niekas nežino, kur yra tos prarastos gentys. Po išsitaisymo viskas palaipsniui paaiškės – visos dešimt prarastųjų genčių.
Išsitaisymas vyksta pakopomis, Šviesai veikiant norus, sužadinant juos taisytis. Vėliau, kad pakiltų, norai turi atlikti tam tikrą darbą. Tačiau Izraelio tauta įpareigota kuo greičiau ištaisyti save ir visą pasaulį.

Iš 2017 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Tora kalba apie visus

Ištaisymas eilės tvarka

Klausimas. Kaip ir pagal kokius dėsnius vystosi pasaulio istorija? Ar joje yra koks nors cikliškumas? Ar ji kartojasi kiekvienoje kartoje?
Atsakymas. Tai nėra paprastas klausimas, nes jis susijęs ne su istorija ir geografija, o su mūsų realybės suvokimu.
Pagal kabalos mokslą pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras duoti – Aukštesnioji teigiama jėga, arba Kūrėjas, ir noras gauti – žemesnioji neigiama jėga, arba kūrinys. Abu norai, sąveikaudami tarpusavyje, praktiškai nulemia visą istoriją.
Kadangi jų pradiniai parametrai ir galutinė būklė nustatyti, galima iš anksto tiksliai nusakyti visus noro gauti (kūrinio) vystymosi, veikiant norui duoti (Kūrėjui), etapus. Iš esmės, negali būti jokių netikėtumų.
Pirmoji istorijos vystymosi dalis vyksta absoliučioje Aukštesniosios arba Kūrėjo jėgos įtakoje. Kūrinys jaučia Šviesos spaudimą ir, būdamas visiškoje jos valioje, keičiasi, praeina tam tikrus vystymosi etapus, tokius pat, kaip gemalas motinos gimdoje per devynis mėnesius. Todėl mums visiškai aišku viskas, kas vyksta.
Kadangi veikia tik vienas faktorius – Aukštesnioji jėga, iš anksto žinome, kaip ir kokius etapus praeisime.
Iš principo, žmonija taip ir vystėsi. Be to, ši kūrimo programa numato žmogaus reakciją į šį poveikį iš viršaus: kiek jis gali priešintis savo egoizmui, būdamas Aukštesniosios šviesos – davimo, meilės ir ryšio savybės, pusėje; arba jis nenori, negali, nesupranta, kaip jam elgtis, tuo tarsi priešindamasis Šviesos poveikiui.
O jeigu jis priešinasi, natūralu, kad jaučiasi kitaip. Juk tuomet į istoriją įsijungia didesnės kūrinio pasipriešinimo jėgos ir stipresnės prievartinės Šviesos – Kūrėjo – jėgos. Bet apskritai, istorijos vystymasis iš pat pradžių yra aiškiai reglamentuotas.
Dabar priėjome labai įdomų vystymosi etapą, kai galime gauti tam tikrą valios laisvę, suteikiančią galimybę keisti savo istoriją, keisti savo vystymosi tempą ir būdą.
Bet kokiu atveju vystysimės tiksliai apibrėžtomis, iš anksto paruoštomis pakopomis. Arba jomis kopsime sąmoningai, suprasdami ir dalyvaudami, tada vystymasis vyks palankiai, savanoriškai, su mūsų pritarimu, matysime jį kaip gerą ir iš mūsų, ir iš Kūrėjo pusės. Arba ožiuosimės kaip maži užsispyrėliai, nenorėdami įgyvendinti kūrimo programos.
Vadinasi, arba apie ją nežinome, kaip dauguma žmonijos, arba žinome, kaip žmonės, studijuojantys kabalos mokslą ir privalantys žinoti kaip tie, kurie kadaise, prieš tūkstančius metų, jau buvo šiose būsenose. Turime bandyti ištaisyti savo kelią, padaryti jį sąmoningesnį, geresnį sau, bet svarbiausia – kitiems.
Taigi, visa pasaulio istorija numatyta iš anksto. Todėl filosofams ir mokslininkams, ėmusiems tyrinėti istoriją, žmonių elgseną, dabartį, praeitį ir ateitį, sunku atsakyti į klausimus: „Ar gali laikas bėgti atgal? Ar viskas nulemta? Kur yra mūsų valios laisvė? Kaip elementarioji dalelė išsirenka, kokiu pavidalu jai toliau vystytis: ar kaip korpuskulinei dalelei, ar kaip bangai, tai yra šviesai?“
Fizikai teigia, kad viskas priklauso nuo eksperimentuotojo. Kai jis derina prietaisą, kad išmatuotų elementariąją dalelę kaip bangą arba kaip korpuskulę, ši tai žino iš anksto ir elgiasi pagal pasirinktą prietaisą. Atrodytų, kad dabartis nulemia praeitį, tai yra laiką, bėgantį atgal. Taip tvirtina fizikai.
Kabalos mokslas apie tai kalba daug paprasčiau. Iš esmės, jis laiko sąvokos nenagrinėja, nes laiko nėra, mes realizuojame tai, kas paruošta Begalybės pasaulyje. Kadangi visos mūsų būsenos nulemtos iš anksto, čia nėra jokių netikėtumų, nėra nei dabarties, nei praeities, nei ateities, tarsi mums rodytų filmą, o mes matytume atskirus jo kadrus.
Viskas iš anksto nufilmuota juostoje, mes tik stebime ją. Tai ir yra mūsų gyvenimas. Jis rodomas mūsų viduje, bet galima sakyti, kad rodomas priešais mus.
Esame tiesioginiai šios peržiūros dalyviai, kai iš anksto viskas nulemta ir žinoma, kas įvyks, ką veiksime, išskyrus viena: būdami grupėje ir pritraukdami Aukštesniąją teigiamą jėgą, galime sukelti pokyčius.
Tik keisti galime ne pačią istoriją, ne įvykių grandinę, o mūsų požiūrį į ją, tada ji atrodys visai kitaip. Juk mūsų požiūris į ją lemia tai, ką matysime filmo kadruose: karą ar taiką, gėrį ar blogį. Viskas priklauso nuo mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga

Kiekvienas yra visos žmonijos atstovas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Klausimas. Kodėl naciai manė, kad žydų filosofija ir tradicijos, paremtos artimo meile ir pagalba, – tai iškreiptos vertybės, naikinančios žmoniją ir prieštaraujančios gamtai?
Atsakymas. Šios vertybės iš tikrųjų prieštarauja žmogaus prigimčiai, juk žydai ėjo prieš gamtą – aukščiau jos. O Nimrodas ir senieji romėnai ėjo išvien su gamta, vėliau šis požiūris iš Romos atklydo į Vokietiją.
Klausimas. Bet jei būtume vadovavęsi tik egoizmu, būtume nusiritę į didžiulį blogį ir nepakeliamai sunkų gyvenimą?
Atsakymas. Egoistai savo gyvenimą reguliuoja įstatymais. Gyvenimas Vokietijoje iki pastarojo meto masinio pabėgėlių antplūdžio buvo labai aiškus ir sklandus. Vokiečiams būdinga laikytis įstatymų, gerbti valdžios institucijas, piliečio pareigas visuomenei. Beje, Senovės Romoje buvo taip pat. Tuo metu ten gyveno visai kitokia tauta, valstybė buvo nepanaši į dabartinę Italiją.
Klausimas. Nacistai tvirtina, kad iš visų gamtos sukurtų rasių baltoji, tiksliau – arijų rasė, yra pati aukščiausia, todėl turi valdyti visas kitas. Visus silpnus, ligotus asmenis reikia pašalinti iš žmonijos, kad jos kūnas taptų sveikesnis. O kokia žydiškos koncepcijos, kuri priešinga nacistinei, esmė?
Atsakymas. Pagal žydišką koncepciją visus trūkumus ištaiso meilė, kiekvienas papildo visus kitus. Žmonių visuomenėje turi būti ir ligotų, ir silpnų, ir mes privalome rūpintis visais.
Klausimas. Bet kodėl taip reikia elgtis, juk to nematome gamtoje, gyvūnų pasaulyje, kuo ir rėmėsi nacistų filosofija?
Atsakymas. Aišku, kad gyvūnai taip nesielgia. Bet žmonių visuomenė turi būti laipteliu aukščiau gyvūnų prigimties – ant vienijimosi nepaisant skirtumų pakopos.
Klausimas. Toks požiūris žmoniją susilpnina ar sustiprina?
Atsakymas. Iš egoizmo pozicijos nacistinis požiūris labai racionalus, atrodytų, kad jis gali žmonijoje egzistuoti. Tačiau gamta turi bendrąją programą: viską, žmoniją taip pat, sujungti į uždarą, apskritą sistemą, kurioje visi papildytų vieni kitus.
Išeitų, kad žmonija turi pakilti virš neapykantos į meilės pakopą. O tada iš šito aukščio paveiksime visus gamtos dėsnius: negyvasis, augalijos ir gyvūnijos pasauliai prisijungs prie žmogaus ir egzistuos pagal meilės, o ne egoizmo, dėsnį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Išsklaidyti katastrofos šešėlį, II dalis

Klausimas. Mūsų laikais sparčiai vystosi „klimato inžinerija“. Tai reiškia, kad užuot kovojęs dėl aplinkos išsaugojimo, žmogus bando kištis į gamtos procesus ir naujausiomis technologijomis valdyti klimatą: vėsinti Žemės rutulį, keisti atmosferos sudėtį, vandenynų būklę ir pan.
Žmogus bando atkurti pusiausvyrą gamtoje šiuolaikinėmis technologinėmis priemonėmis. Ar tai atneš žmonijai gėrį, ar priešingai – didelį pavojų?
Atsakymas. Aišku, kad taip tenka mokėti už neteisingą savo reakciją: statyti atsparius drebėjimams namus, gintis nuo gamtos smūgių. Bet tai vis tiek nepadės, juk neteisingai elgdamiesi mes patys išprovokuojame šias gamtos katastrofas.
Reikia suprasti, kad žmogaus mintys ir norai yra aukščiausiame visų Visatos jėgų lygyje. Todėl vien savo mintimis, norais, ketinimais gamtai padarome didžiulę žalą.
Žmogus – negatyvios gamtos jėgos nešiotojas, nes vadovaujasi tik gavimo jėga, todėl turime save subalansuoti davimo jėga. Natūraliai kiekvieno žmogaus veikla nukreipta į naudos sau gavimą. Bet mums reikia išvystyti ir gebėjimą duoti. Tada tarp mūsų rasis pusiausvyra, ji iš žmonijos pereis į visą likusią gamtą.
Klausimas. Tarkime, kad pradėsime gražiai vienas su kitu elgtis ir tarp visų žmonių bei tautų įsivyraus meilė bei davimo savybė, visiška idilė. Kaip tai gali sustabdyti ugnikalnio išsiveržimą arba cunamį?
Atsakymas. Mūsų mintys ir norai – taip pat gamtos jėgos. Žmogus – gamtos dalis, jos vystymosi viršūnė. Kuo skiriamės nuo visų kitų gamtos dalių? Mokslu, intelektu, labiau išvystytais jausmais. Gal tie jausmai pikti, bet jie labiau išvystyti nei gyvūnų, dėl to ir vadinamės žmonėmis.
Problema ta, kad nenaudojame savo jėgų teisingai. Manome, kad galime gyventi instinktyviai, kaip gyvūnai, nepuoselėdami meilės artimui ir netirdami savo įtakos pasauliui. Bet tai neteisinga, juk priklausome žmogiškajam lygmeniui. O žmogus, visų pirma, – tai mokslas, protas, jausmai, pakeliantys mus į piramidės viršūnę.
Vadinasi, skirtingai nei visi kiti gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, instinktyviai įsijungiantys į bendrą sistemą, vadinamą „gamta“, žmogus save iš jos išskiria.
Turime užpildyti gamtos sistemą, įsijungdami į ją kartu su visais. Atkurdami jausmų, proto pusiausvyrą, neutralizuodami negatyvią savo egoizmo jėgą pozityvia jėga, užmegsime gerus ryšius su visomis kūrinijos dalimis.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Komentaras. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad iki 2050 m. žmonija susidurs su dešimt pagrindinių problemų: žmogaus genų modifikacija, pagyvenusių žmonių skaičiaus augimas, miestų nykimas, socialinių tinklų evoliucija, nauja geopolitinė įtampa, transporto saugumas, gamtinių išteklių mažėjimas, kitų planetų kolonizavimas, mūsų proto galimybių didėjimas bei auganti dirbtinio intelekto įtaka.
Atsakymas. Nieko panašaus nebus. Visas mūsų dabartinis vystymasis skirta tik tam, kad atvestų mums į aklavietę. Atrodytų, galėtume susidoroti su tiek daug problemų, apgyvendinti naujas planetas, prisijaukinti dykumas – ko tik įsigeisime. Galime kurti, griauti, fantazuoti apie bet ką. Bet mūsų egoizmas mums to neleis.
Jis pavers mūsų gyvenimą nepakeliamu, skatins nuolatines tarpusavio kovas: tarp šeimos narių, vaikų, tėvų, kaimynų, miesto ir rajono gyventojų – nesvarbu, kur ir tarp ko. Taip negalėsime susigyventi vieni su kitais, kad eisime į kepyklėlę apsiginklavę automatais, trumpiausiu keliu apleistomis gatvėmis. Ir tai bus siaubingas gyvenimas. Egoizmas mus prie to prives.
Mums nepadės jokie išradimai. Jie nieko neduos. Visų pirma juos panaudosime tam, kad galėtume valdyti kitus, užsidirbdami jų sąskaita bei engdami kitus. Matome, kaip dabar vystosi technologijos ir kam jos naudojamos.
Tad geriau pažiūrėkime, kas trukdo mums būti laimingiems!
Laimė ne apgyvendinti kitas planetas, tuos gyvybės neturinčius dangaus kūnus, ir ne automobiliai be vairuotojų ar gyvenimas iki 200 metų. Mums užtenka ir mūsų septyniasdešimties aštuoniasdešimties. Nereikia daugiau! Svarbiausia ne kiek gyventi, o kaip gyventi! Vis tiek mirties neišvengsime. Bandymas ją atitolinti – tiesiog kvailas žmonijos užsiėmimas!
Mums reikia padaryti taip, kad dar būdami gyvi šiame pasaulyje, pasijaustume nemirtingi, amžinai egzistuojantys. Tai – problemos sprendimas, o ne bandymas spręsti savo gyvenimiškas problemas būnant egoizme. Egoizmas mums vis tiek viską sugadins.
Negalime sakyti, kad šiandien esame laimingesni už gyvenusius prieš 50 metų. Jie neturėjo elektroninių „daikčiukų“, su kuriais dabar žaidžiame, tačiau dėl to jie buvo ne mažiau laimingi.
Šiandieninė statistika rodo, kad žmonės yra mažiau laimingi, žmonija yra gilesnėje depresijoje. Nūnai visi ima galvoti, kaip ir kur vartoti marihuaną ar dar ką nors, kad užsimirštų. Kam žmogui gyventi 200 metų? Kad šimtmetį iš jų praleistų apsvaigęs nuo narkotikų?!
Turime sukurti sau gerą gyvenimą, o tai pasiekiama labai paprastai – gerais tarpusavio santykiais. Kitaip, mūsų laukia Armagedonas.
Ar žinote, kas yra Armagedonas? Izraelyje yra nedidelis kalnas („har“ reiškia kalnas), vadinamas „Megido“. Prieš porą tūkstančių metų ten vyko kažkokie neramumai. Nuo to laiko ir egzistuoja šis vaizdingas pasakymas „Armagedonas“, siejamas su pasaulio pabaiga.
Iš tiesų mums nereikia to laukti. Į šį kalnelį galima ir dabar įkopti ir pažvelgti žemyn. Ne toks jis ir didelis, maždaug 700-800 metrų. Nebūtina pasiekti kraštutinių būsenų. Paverskime savo gyvenimą ramiu, geru ir laimingu šiandien, o ne po 50 metų.
Ir svarbiausia, kad pasitelkę kabalos mokslą, galime pradėti jausti kitą gyvenimą, aukštesnįjį pasaulį, perėjimą iš vienos būsenos į kitą, iš vieno gyvenimo ciklo į kitą. Visa tai mūsų jėgoms.
Linkiu jums atrasti sau amžinąją augančios ir patenkintos materijos būseną.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Ką žmogui duoda kabala?

Kas yra laimė?