Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“, rašo: „Kabalos knygos išdėsto tik „Toros skonius“, kuriuos atskleisti yra didelis nuopelnas, bet ne „Toros paslaptis“, apie kurias nėra net užuominų jokiose kabalistinėse knygose.“
Ir tikrai taip. Tiesą sakant, nėra jokių paslapčių. Bet mums tai „paslaptys“, nes jos susiję su tokiais pažinimo lygiais, kuriuose mūsų smegenys negali dirbti.
Tai ne koordinačių sistema, ne tie lygmenys, ne tos matavimo matricos, kur esame šiandien. Todėl nebijokite jokių problemų. Mes dar turime ilgai dvasiškai kilti, kol pasieksime būseną, kai patys imsime atskleisti vadinamąsias paslaptis.
Jos atskleidžiamos dvasiniu protu, o ne dabartiniu, kuris nieko negali atlikti, tik sudėti, atimti, padauginti, padalyti.
Dvasinis protas tai būsena, kurioje nėra erdvės, laiko, judėjimo. O smegenys, kurios aptarnauja egoizmą, tam netinkamos.
Tam reikia smegenų, kurios veiktų pagal davimo savybę – ne dėl savęs. Mes neįstengiame įsivaizduoti tokios būsenos. Tai nėra super kompiuteris, o tiesiog mūsų šiandieniam suvokimui neleistinos būsenos.
Komentaras. Baal Sulamas „Įvade į Knygą Zohar“ rašo, kad jeigu vienysimės, gerbsime vidinę Toros dalį, tada viskas bus gerai; jei ne – bus blogai. Jis kalba apie trečiojo ir ketvirto pasaulinių karų galimybę. Iš principo šiandien apie tai rašo beveik visi žurnalistai.
Atsakymas. Ką gi padarysi? „Priėjome liepto galą“. Apie tai kalbėjome daugelį metų, o šiandien visi pradeda su tuo sutikti.
Komentaras. Išeitų, kad jei eisime įprastiniu keliu – bus blogai, o jei studijuosime kabalą –viskas bus gerai.
Atsakymas. Ne, ne tik studijuoti – reikia įgyvendinti. Tai didelis skirtumas. Galiu atsiversti knygą, atsigulti ant sofos ir laukti, kol pasaulį užlies gėris. Ne! Būtina realizuoti kabalą ir būtent savo patirtimi, užmezgant ryšį su kitais žmonėmis.

Iš 2017m. rugsėjo 24d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsklaidyti mitai apie kabalos mokslą

Knygos „Zohar“ veikimo principas

Naujos gyvenimo programos gimimas

Klausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Klausimas. Taškas širdyje – kitas noro vystymosi lygis, per kurį galiu pradėti jausti kito norus. Kaip pajausti kitų norus?
Atsakymas. Negaliu dirbti su savo egoizmu tokiame lygyje, kuriame dabar bendraujame. Negaliu vienytis su kitais! Egoizmas lieka egoizmu.
Viena, ką galiu pamėginti padedamas taško širdyje, – tai vienytis su draugu (taškas širdyje – mano kito, dvasinio lygio – davimo savybės – užuomazga, jis manyje kol kas dar miega). Kartu bandome sukurti tarpusavio ryšį.
Dėdami pastangas gauname pagalbą iš aukščiau, iš valdančiosios jėgos, o tada iš mūsų dviejų taškų kyla bendrumas – vienas bendras taškas. Tai net ne taškas, o tam tikras indas, kuris gali užsipildyti aukštesniąja jėga, mat supanašės su ja savybėmis.
Klausimas. Kaip suprasti, kas yra aukščiausia jėga?
Atsakymas. Tai gera, valdančioji jėga, kuri lemia absoliučiai viską. Visos mano žinios, ketinimai, troškimai, mintys, veiksmai generuojami tik jai veikiant.
Kiekvieną savo egzistencijos akimirką neturiu atitrūkti nuo aukščiausiojo valdymo – niekur! Juk, išskyrus tašką širdyje, viskas, kas mane formuoja (mano pasaulio suvokimas, elgesys, viskas, kas tik egzistuoja), yra aukščiausios valdymo jėgos rezultatas. Ir nėra manyje nė vieno veiksmo, noro ar minties, kuri nebūtų jos sukurta.
Klausimas. Kur man gauti jėgų, kad galėčiau išlaikyti tokią būseną 24 valandas per parą?
Atsakymas. Tokią būseną turime savyje puoselėti, vienytis į grupę ir susitarti tarpusavyje, jog rūpinsimės vieni kitais taip, kad niekas neprarastų tinkamo ketinimo. Tokiu atveju pritraukiame vieni kitus prie aukščiausios valdymo jėgos. Vienas žmogus to atlikti negali. Pageidautina, kad jį palaikytų dešimt žmonių.
Visada turiu būti susijęs su aukštesniąja jėga, nepamiršdamas, kad viskas, kas yra manyje ir aplink mane, formuojama tik jos. Vienas negaliu nuolatos būti šioje mintyje – jau kitą akimirką apie tai pamirštu, nes nesu panašus į ją.
Jei susiburiame dešimtuką, kur kiekvienas galvoja apie kitus, kad jiems tai pavyktų, tuomet mano veiksmai jau nebe tokie egoistiški, kai vien galvoju apie tai, kaip pačiam neatitrūkti nuo aukščiausiojo valdymo. Šiuo atveju man lengviau būti antiegoistiniame ketinime, mat galvoju apie kitus, o ne apie save.
Egoizmas tarytum leidžia man galvoti, kad visi kiti neatsiliktų nuo teisingo ketinimo, neprarastų jo ir viską, kas vyksta, susietų su aukštesniąja jėga.
Ši būsena vadinama „abipusiu laidavimu“. Ir tuomet, priklausomai nuo mūsų pastangų, valdančioji jėga padeda mums išlaikyti laidavimą, palaiko mus. Išeitų, kad taip tarpusavyje sukuriame bendrą indą, bendrą įtaisą, kuris palaiko ryšį su šia jėga.
Ir kalbame jau ne apie dešimtuką sudarančius žmones, o apie bendrą ketinimą, bendrą jėgą, bendrą judėjimą, bendras mintis, kurios turi ryšį su aukštesniąja jėga. Ir visa vyksta veikiant tai pačiai valdančiajai jėgai.

Iš 2017m. rugpjūčio 16 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamas taškas širdyje

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu

Klausimas. Naujos gyvybės užuomazga yra paslaptis, dėl kurios kyla daug klausimų. Kodėl naujos gyvybės sukūrimui reikia būtent dviejų, o ne vieno ar trijų tėvų?
Atsakymas. Gyvybė gyvūniniame lygmenyje susiformavo dėl dvasinės ir materialios evoliucijos. Kuriant naują gyvybę privalo dalyvauti du: šviesa ir indas arba noras duoti ir noras mėgautis. Noras duoti sukūrė norą mėgautis ir veikia jį, kurdamas jame skirtingas formas, kurios lemia naujos gyvybės atsiradimą.
Iš pat pradžių kalbame tik apie vieną jėgą: davimo ir meilės jėgą, t. y. Kūrėją. Parodydama savo meilę, ši jėga sukūrė dar vieną jėgą – norą mėgautis, kad galėtų jai duoti, teikti malonumą. Dėl to visa kūrinija susideda iš dviejų jėgų.
Klausimas. Kai susijungia dvi jėgos, kas kyla iš jų sąveikos?
Atsakymas. Dėl šios sąveikos keičiasi noras mėgautis, kūrinys. Kūrinį veikia Kūrėjas, davimo ir meilės jėga, formuojanti jame naujas formas, skatinančias sukurti naują gyvybę.
Klausimas. Kodėl naujai gyvybei sukurti būtinas moteriškos ir vyriškos jėgos susijungimas?
Atsakymas. Vyriškos bei moteriškos jėgos šaknis kaip tik ir yra noras duoti ir noras mėgautis. Kūrėjas, noras duoti, sukūrė kūrinį, norą mėgautis, ir veikia jį taip, kad jų abiejų sąjunga gimdo naują gyvybę. Noras mėgautis keičiasi veikiamas noro duoti, o šie pokyčiai lemia naujos gyvybės, naujų savybių gimimą.
Sklisdamos ir tapusios grubesnėmis šios jėgos pasiekia mūsų pasaulio materiją. Šis pasaulis gimsta dėl Didžiojo sprogimo ir pradeda plisti ir vystytis pagal tuos pačius dėsnius, kurie veikė prieš jam atsirandant, visose dvasinių pasaulių pakopose, kai dvi priešingos jėgos sklinda iš viršaus į apačią.
Noras duoti visada siekia suteikti malonumą norui mėgautis, ir tai lemia negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmonių raidą. Kai raida ant „kalbančiojo“ pakopos baigiasi, žmogus supranta, kad noras mėgautis atvedė jį į akligatvį ir ima dvasiškai vystytis, grįždamas į vieną jėgą, kuri buvo pačioje pradžioje.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 952

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, I dalis

Begalinio pripildymo metodika

Mūsų dideliame nore mėgautis yra kibirkštis – sielos užuomazga. Ir todėl viską, kas ateina iš Kūrėjo, reikia padalyti į dvi dalis: į tą, kuri veikia noro mėgautis atžvilgiu (ji vadinama „kūnu“, egoizmu) ir į tą, kuri veikia sielos, kūrimo tikslo atžvilgiu, idant išaugintume šį tašką ir paverstume jį panašiu į Kūrėją, keldami jį dvasinių laiptų pakopomis.
Mat ten, kur prasižengėliai klumpa, teisuoliai džiaugiasi ir keliasi. Juk prasižengėliai ir teisuoliai reiškia gerąjį ir blogąjį pradą.
Kūrėjui nedirbantis žmogus verkia dėl gyvenimo sunkumų, o kitas suvokia sunkumus ne kaip smūgiuojančius jį patį, bet jo egoistinį norą mėgautis, ir todėl mato juos kaip priemonę kilti Kūrėjo link. Taip Kūrėjas žadina jį, padėdamas anuliuoti savo egoizmą ir prilipti prie taško širdyje, prie aukštesniosios jėgos.
Kiekvieną gyvenimo akimirką reikia taip traktuoti. Kūrėjas kiekvienam siunčia „kliūtis“. Ir jeigu žmogus supranta, kad šie nemalonūs poveikiai siunčiami tam, kad nuslopintų jo egoistinį norą, tai jis džiaugiasi. Juk dabar turi galimybę šį smūgį susieti su egoizmu, o tašką širdyje pamėginti prilipdyti prie Kūrėjo ir pakelti jį dar aukščiau.
Išeitų, kad visos mūsų gaunamos kliūtys – tai kvietimas dėti pastangas, kad tinkamai įveiktume jas ir vis stipriau įsitvertume Kūrėjo. O nemieli pojūčiai veikia prieš mūsų egoizmą, nurodydami mums, kur jis mumyse, ir padėdami jį nuslopinti.
Iš žmogaus nereikalaujama kovoti, tik atskirti, filtruoti Kūrėjo poveikį, nukreipti blogą poveikį į savo egoizmą, o gerą – sau pagalbon, kad priliptume prie Kūrėjo ir pakeltume tašką širdyje. Todėl „ten, kur teisuoliai praeis, prasižengėliai suklups.“
Kūrėjas jau kovoja su žmogų tuo, kad siunčia jam kliūtis Nėra kliūčių karaliaus rūmuose, su kuriomis reiktų kovoti. Tereikia iš viršaus atsiųstas problemas susieti su savo egoizmu, kad vis labiau jį prispaustume, ir vis labiau pakeltume tašką širdyje.
Tuomet išvysime, kad Kūrėjas atlieka šį darbą, kuris vadinamas Kūrėjo darbu. Kūrėjas veda šį karą ir pats jį pabaigs. Jis viską atilieka, o man tereikia būti jautriam ir kaskart tinkamai išsiaiškinti, kur nukreipti nemielą Kūrėjo poveikį: kaip jis muša mano egoizmą ir kviečia mano tašką širdyje pas Save.
Žmogus visuomet turi dalyti save į du: į egoistinį norą, kurį reikia slopinti, apriboti, liautis išnaudojus, ir į tašką širdyje, kurį esant bet kokioms galimybėms reikia nukreipti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2018 m. sausio 22 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Klausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Klausimas. Knygos „Zohar“ skaitymas, nesiekiant suvokti turinio, nėra mokslinis požiūris. Šviesa, grąžinanti į šaltinį – tai naujas gamtinis reiškinys, kuris dar neatskleistas šiuolaikinio mokslo. Kaip dirba Šviesos veikimo mechanizmas?
Atsakymas. Galiu jums tik viena pasakyti: joks šiuolaikinis mokslas negali atskleisti principo, pagal kurį veikia knyga „Zohar“. Iš tikrųjų, tai yra ne mokslinis požiūris, – aš tai tvirtinu, pats būdamas mokslo žmogus.
Esmė ta, kad mūsų pasaulio mokslas veikia penkių materialių jutimo organų viduje. Todėl jis nieko negali padaryti su tuo, kas yra už jų. Mes suvokiame tik tai, kas patenka į mūsų jutimo organus ir be to mums tarsi nieko neegzistuoja. O yra dar didžiulis pasaulis, kurio mes nežinome ir nejaučiame, todėl, kad nesame sukurti taip, kad jį pajaustume.
Knyga „Zohar“ padeda mums plėsti mūsų jutimo organų diapazoną, suteikdama galimybę suvokti papildomą informaciją, kurią mes vadiname „Aukštesniuoju pasauliu“.
Tai ne moksliška, aš su jumis sutinku. Aš taip pat užsiėmiau mokslu, mano pirmoji specialybė – biokibernetika. Todėl aš puikiai suprantu, apie ką jūs kalbate.
Bet kaip knyga „Zohar“, taip ir visa kabala nuo pat pradžių pasakoja apie tai, kad tai mokslas, tik truputį kitoks. Jei įprastai mokslu užsiimame bandydami atskleisti mus supantį pasaulį, tai kabalos mokslas praplečia mūsų vidines suvokimo galimybes, ir tada suvokiame aplinkinį pasaulį giliau ir plačiau.
Kitaip tariant, yra mokslas, kuris fiksuoja žmogaus savybes ir šiose savybėse tai, ką jis suvokia bei tyrinėja. O yra mokslas (kabala), kuris, priešingai, vysto žmogaus savybes ir tyrinėja tai, kas suvokiama šiose išplėstose savybėse.

Iš 2017 m. vasario 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad atsiskleistų „Knyga Zohar“

Knyga Zohar: atverskite, skaitykite, mėginkite

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Iš Baal Sulamo veikalų matyti, kaip svarbu jam buvo, kad Izraelio valstybė, Izraelio tauta ir jo žemės būtų sujungti draugėn. Tokioje vienybėje slypi itin galingas dvasinis užtaisas.
Todėl negalima atskirti Izraelio tautos nuo Izraelio valstybės, nuo Izraelio žemės ir nuo mūsų tarptautinės, pasaulinės kabalistinės grupės, kuri atstovauja visas tautas ir tautybes.
Išeitų, kad visas pasaulis priklauso Izraelio valstybei? Visi pripažįsta, kad Izraelio žemė ypatinga, juk ji laikoma šventa trims pagrindinėms religijoms. Tačiau, kodėl tokia svarbi Izraelio valstybė, kuriai šiemet sukanka 70 metų?
Baal Sulamui Izraelio valstybės samprata buvo šventa, netgi ant per šabą naudoto peilio viršaus buvo išgraviruota „Izraelio valstybė“. Grįžimas į šią žemę, sionizmas jam buvo svarbus žingsnis Kūrėjo atskleidimo link.
Juk atsirado vieta, kur galima grįsti tikrąją vienybę, brolišką sąjungą – it vienas žmogus viena širdis. Pirmiausia tai priklauso Izraelio tautai, kuri pirmoji turi realizuoti šią vienybę, kad būtų pavyzdys visam pasauliui.
Pasaulis reikalauja to iš mūsų, pats to neįsisąmonindamas. Tai vienintelė antisemitizmo priežastis, kuri bėgant laikui nesitraukia nuo istorijos scenos, priešingai, vis labiau stiprėja ir aštrėja. Nuo šio supratimo priklauso Izraelio tautos sėkmė ir jos egzistavimas Izraelio žemėje. Be šito mums nėra čia vietos.

Iš 2018 m. vasario 2 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelis – pasaulio širdis

Pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso

Mums nepavyks pasislėpti tarp kitų

Dvasinė sistema veikia ypatingu būdu. Pripratome materialiame pasaulyje, kad netgi pačios didžiausios sistemos sukurtos pagal primityvesnį principą, kur kiekvienas elementas atlieka savo autonomišką funkciją.
Kaip automobilyje: yra radiatorius, karbiuratorius, stūmokliai, cilindrai – ir kiekviena detalė veikia taip, kaip iš anksto sukurta, nekeičia savo funkcijos priklausomai nuo naujų sąlygų.
Dvasines sistemas sudaro gerokai mažiau elementų: 5х5х5, tačiau esmė ta, kad keisdami savo pakopą Begalybės Šviesos atžvilgiu, jie keičia savo savybes, kaip pasakyta: „Keisdamas vietą, keiti likimą.“ Čia visas sunkumas.
Antraip visą „Mokymą apie dešimt sfirų“ būtų galima paaiškinti dvidešimtyje puslapių. Problema ta, kad egzistuoja dvasiniai pakilimai ir nuopuoliai, nuo kurių keičiasi savybės, ir tai mus painioja.
Jeigu dvasiniai parcufai kyla ar leidžiasi, jie gali keisti savo ankstesnįjį elgesį. Neįmanoma apie kokias nors penkias sfiras sakyti: tai Chochma ar Chasadim (Bina), mat tai priklauso nuo to, kas yra virš jų ir po jais, į ką jie apsivelka ir kam turi duoti.
Nė vienas neegzistuoja pats sau, ir todėl išeina, kad kiekvienas gali atlikti visų funkciją. Mūsų pasaulyje to nėra! Tačiau visa dvasinė sistema sukurta iš vieno noro mėgautis, visa kita šioje sistemoje priklauso nuo to, kaip ją išjudinsime.
Šviesos įeina į sistemą ir ima ją organizuoti pagal savo savybes. Viskas priklauso nuo parcufo padėties ar net nuo jo dalies kitų parcufų atžvilgiu.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumas – integrali sistema

Bendra dvasinės energijos talpykla

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Dvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą