Pasaulis ima jausti, kad priėjo aklavietę. Paaiškėja, kad nėra jokios demokratijos, liberalizmo. Į kur mes įėjome dėl to, kad leidome laisvai savivaliauti žiniasklaidai ir oligarchams?
Po dešimties metų jie vėl susirinks Davose ir paskelbs: „Dabar 99 % viso kapitalo priklauso 1 % Žemės gyventojų, ir greitai visas 100 % bus mūsų rankose. Visi kiti gali mirti iš bado. Mums jų, žinoma, gaila, bet ką padarysi, tai juk egoistinės raidos kelias – nepatinka, skųskitės Kūrėjui.“
Turčiai patys pasakys: „Jūs norite pokyčių, bet tai ne jūsų rankose. Nesame kalti, mes irgi egoistai kaip visi. Jūs mūsų vietoje darytumėte taip pat. Visi pinigai susikaupė pas mus, nes noras mėgautis įpareigojo mus taip veikti. Skųskitės tam, kas mus sukūrė.“ Ir tuomet tie nelaimėliai, kuriems neliko nė kruopelės, galbūt supras, kad reikia kreiptis į Kūrėją.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomikos forumas Davose 2018

Globalizacija neleidžia įsibėgėti

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Klausimas. Jeigu seminare kalbu – esu duodantis, o kiti dalyviai gaunantys? Arba priešingai: jei jie kalba, suvokiu juos kaip pačius didžiausius pasaulyje?
Atsakymas. Nebūtinai. Galiu kalbėti ir gauti, o ne duoti. Viskas sąlygiška, t. y., priklauso nuo žmogaus ketinimo.
Klausimas. Sunkiausia kieno nors klausytis. Jei matau žmogų pirmąsyk, kaip galiu jį išaukštinti, kad įstengčiau klausyti?
Atsakymas. Turiu įsivaizduoti esąs Kūrėjo veikimo zonoje, Jis per mano draugus kreipiasi į mane.
Todėl, pirma, mane domina, ką sako draugas, antra, kaip į tai reaguoju. Galbūt į tai žvelgiu gerai, su meile, jauduliu, atleidimu, o galbūt blogai – su kritika, nepasitenkinimu, neapykanta.
Stebiu savo reakcijas ir taip kylu virš jų ir virš visko, ką sako draugas, susijungiu su juo.
Kūrėjas nurodo man, kokioje būsenoje esu. Kad ir ką kiekvienas sakytų rate (net jei ir nemėgstu to, man tai nepatinka, atsibodo), turiu nepaisant šių pojūčių pasiekti meilės jiems, net jeigu jie kalbės pačius nemaloniausius dalykus. Juk žiūriu ne į juos, o į tai, kad per juos kalba Kūrėjas.
Klausimas. Sakykime, įdėmiai stebiu savo reakcijas į tai, ką jie sako. Ir ką daryti su tokiu stebėjimu?
Atsakymas. Analizuoti, kiek tu su jais sutinki ar ne, ir stengtis savo atsakymuose pakilti virš savojo egoizmo.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnis

Kur atskleisti Kūrėją?

Apei ką kalbame seminare?

Bet koks žmonių tarpusavio ryšys: vaikų grupės, šeimos, darbo kolektyvai, partijos – bet kokia bendruomenė kuriama ant vidurio linijos, jungiančios dešiniąją ir kairiąją linijas.
Tinkamas ryšys gali būti tik vidurio linijoje. Negalime pabėgti, atitrūkti nuo savo egoizmo. Taip pat negalime tiesiog didinti dešiniosios linijos – reikia žinoti, kaip tai daryti, mokytis vienytis.
Svarbiausia iš pat pradžių žinoti, kad gyvybės pagrindas – vidurio linija. Taip sukurta Gamtos, užtenka žvilgtelėti į atomą. Šis pagrindinis bet kurios materijos elementas sudarytas iš neigiamų ir teigiamų dalelių, pliuso ir minuso, taip pat iš daugybės neutralių dalelių, neutronų. Jie suteikia protonams ir elektronams pusiausvyrą, svorį, masę, stabilumą, dėl to atomas gali egzistuoti.
Atomas egzistuoja tik dėl to, kad jame yra priešingos ir neutralios dalelytės. Visos gamtos (negyvosios, augalinės ir gyvūninės) pagrindas – vidurio linija, kitaip ji negalėtų egzistuoti.
Žmogaus kūnas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse irgi sudarytas pagal tą patį principą. Ir tik žmonių tarpusavio santykiuose nėra vidurio linijos, beje, taip padaryta tikslingai, kad patys atliktume šį darbą.
Tai vadinamasis „Kūrėjo darbas“, juk mums tereikia pritraukti Aukštesniąją gamtos jėgą, kad ši tą darbą atliktų. Taip tampame partneriais su ja ir atskleidžiame viduriniosios linijos metodiką. Išeitų, kad kompensuojame gamtoje esantį trūkumą.
Gerą būseną visada lemia teisingas dešiniosios ir kairiosios linijų derinimas. Ryšiui būtinos dvi priešingos jėgos: iš vienos pusės – davimas ir meilė, o iš kitos – neapykanta ir atstūmimas. Mes šioms jėgoms suteikiame pusiausvyrą, susiejame jas. Iš pradžių nė viena negali egzistuoti be kitos, juk jos abi kyla iš vieno, aukščiau esančio šaltinio.
Klausimas. Ką reiškia „subalansuota meilė ir neapykanta“ žmonių visuomenėje, kurioje stiprus išnaudoja silpnąjį? Kaip galima subalansuoti tokį ryšį?
Atsakymas. Taip atrodo pasaulis, žiūrint į jį egoistiškai. Nematant bendros sistemos tikruoju pavidalu, kai visi elementai visuose lygmenyse vienas kitą papildo, šiam pasauliui nebus pateisinimo. Matome tik blogį ir nesusigaudome, kurgi pozityvi jėga, kur Kūrėjas?
Jei nematai visos sistemos, visada atsiduri jos kairiojoje linijoje ir nepastebi, kaip dešinioji linija ją subalansuoja. Juk tam reikia būti jau viduriniojoje linijoje ir žvelgti iš aukštesnės būsenos. Vidurinioji linija – tai pakopa, aukštesnė už kairiąją ir dešiniąją. Tik pasitelkus vidurio liniją galima susijungti.
Dešinioji ir kairioji jėgos žmonių visuomenėje egzistavo nuo seno, bet kaskart jos vis labiau tolsta. Juk abi šios linijos – egoistinės, o egoizmas vystydamasis tampa vis reiklesnis. Ši kova nesibaigs, todėl reikia mokytis jas subalansuoti ir pasiekti vidurio liniją, kuri kaskart mums iš naujo atskleis šią kovą ir susitaikymo galimybes.
Jei žmonės supranta, kad tik vidurio linijoje galima pasiekti galutinį tikslą ir apskritai judėti, tai jie kitaip suvoks savo priešininkus.
Jei matau, kad „teigiama“ ir „neigiama“ kyla tik tam, kad pastūmėtų mane tikslo link, tai į abi būsenas reaguosiu lygiareikšmiai. Naudosiuosi abiem ir taip save perkelsiu į vidurio liniją, kad „visus nusikaltimus padengtų meilė“.
Geriausia būsena – tinkamas priešybių derinys. Visos tikrovės formos turi papildyti viena kitą. Viena negali ištrinti kitos arba užleisti jai vietos. Papildymas galimas tik vidurio linijoje. Kairioji ir dešinioji linijos tarp savęs nesujungtos, jų ryšys – atsiskleidžiantis Kūrėjas.
Jau greitai pasaulyje, įvairiose šalyse ir vyriausybėse pamatysime visiško bejėgiškumo, nesugebėjimo palaikyti bent kokį ryšį ir bendrai dirbti būseną. Kalbu jau ne apie draugystę ir vienybę, o bent apie pakantumą vienas kitam. Iš vienos pusės – kraštutinės kairiosios partijos, iš kitos – kraštutinės dešiniosios, taip susiskaidys ir kiekviena šeima.
Kodėl žmonės nenori susieiti ir kurti šeimų? Mat jie tarpusavyje neranda to anksčiau buvusio ryšio. Seniau ryšys egzistavo negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, todėl žmonės tuokėsi, gimdė vaikus ir viskas buvo puiku. Bet kai tik truputį pakilome į žmogiškąjį lygmenį, viskas suiro.
Žmogus negali nieko šalia savęs pakęsti ir skiriasi todėl, kad pasiekėme žmogiškąjį lygmenį ir senieji ryšiai nustojo veikę. Šiame lygmenyje galima jungtis tik vidurio linijoje. Ir šią metodiką, mūsų laikais itin reikalingą visuose lygiuose, atskleidžia kabalos mokslas.

Iš 2017 m. sausio 18 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. Arosos forumas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys linijos

Ne visas gyvenimas smagi iškyla

Visiška laisvė

Žmogaus užduotis – skleisti tobulumą, egzistuojantį dvasiuose pasauliuose – žemyn iki mūsų pasaulio. Skirtumas tarp „dangaus“ ir „žemės“ yra tas, kad danguje Kūrėjas ir kūrinys tobulai papildo vienas kitą, o žemėje kūrinys yra atskirtas nuo Kūrėjo, dėl to Kūrėjas paslėptas.
Kūrėjas savo jėga sukuria taiką aukštybėse. Mums reikia padaryti taip, kad Jis galėtų sukurti taiką ir žemėje. O tai priklauso nuo to, ar suteiksime tam galimybę realizuotis. Kūrėjas pradėjo kūrinį, o mes jį užbaigiame, iš kūrinio pusės sukurdami visas sąlygas, kad Kūrėjas, meilės, vienybės savybė, galėtų mus ištaisyti ir įsikūnyti mumyse.
Iš pradžių nesuprantame, kur esą, gyvename instinktyviai veikiami gamtos, kaip maži vaikai, kurie nežino, kas aprūpina jų gyvenimą. Pamažu gamta palieka mus, suteikdama galimybę būti nepriklausomiems. Kūrėjas atitolsta, suteikdamas mums nepriklausomybę, o mes jaučiame tai kaip blogį, kančią, juk gerasis Jo poveikis išnyksta.
Tada pajaučiame savo blogio prado jėgą, klystame, nusikalstame. Nesuprantame, kad Kūrėjas atitolo nuo mūsų, kaip tėvai pamažu pasitraukia nuo savo vaikų jiems bręstant, kad duotų galimybę augti. Jei tėvai neatsitrauktų, vaikai liktų neprisitaikę prie gyvenimo.
Atsitraukdami nuo vaikų, tėvai tikisi, kad vaikai laikysis jų nurodymų: sukurs šeimą, toliau kurs taiką. Taip ir Kūrėjas, palikdamas žmogų, tikėjosi, kad patys imsime savo vystymąsi į savo rankas. Bet taip neįvyko, nes mums reikia ne šiaip priimti tėvų mokymą, bet ir pakilti virš savo egoizmo bei pradėti gyventi laipteliu aukščiau nei tėvai.
Egoizmas auga iš kartos į kartą, negalėsime gyventi taip, kaip mūsų tėvai. Mums reikės Kūrėjo pagalbos: tik „tas, kuris kuria taiką danguje, galės įtvirtinti ją tarp mūsų“. Nesutvarkysime savo gyvenimo pasitelkę mokslą, technologijas, psichologiją, mediciną – turėsime kreiptis į aukštesnę jėgą, kad ji sukurtų taiką. Visas mūsų darbas – išmokti nuleisti aukščiausią tobulybę žemyn, iki mūsų pasaulio, ir leisti jai įsiviešpatauti tarp mūsų.

Iš 2018 m. vasario 6 d. pamokos, ruošiantis Pasauliniam kongresui 2018

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Amžina nesantaika?

Išskirtiniai egoistai

Klausimas. Žemė – tai vienintelė planeta Visatoje, kur gyvenimas yra įmanomas. Ir vis dėlto Žemės rutulyje yra sričių, netinkamų gyvenimui, pavyzdžiui, dykuma. Kodėl, žemėje yra tokių vietų, kur praktiškai nėra vandens ir labai sunku išgyventi?
Atsakymas. Žemės rutulyje yra vietų, netinkamų žmogaus egzistavimui: šiaurės ir pietų ašigaliai, taip pat zonos aplink pusiaują, kur daugiausia ir tęsiasi dykumos. Matyt, dėl homeostazės, pusiausvyros gamtoje reikia, kad egzistuotų tokios ekstremalios sąlygos: ekstremalus šaltis ir ekstremalus karštis.
Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl egzistuoja keturi metų laikai – ar nebūtų geriau pastovi, maloni 25 laipsnių temperatūra? Bet mes nesuprantame, kad išorinės sąlygos – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. Išorėje vyksta tokie patys procesai, kaip ir viduje. Mano viduje keičiasi žiema, vasara, ruduo: šaltos ir karštos būsenos, sielos sausumo ir gaivinančio lietaus būsenos.
Todėl visas sąlygas reikia suvokti kaip būtinas ypatingai klimato cirkuliacijai, nuotaikų kaitai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame pasaulyje ir žmoguje. Visa pasaulių sistema sukurta pagal keturias stadijas. Juk pasaulyje veikia tik dvi jėgos: davimo jėga (Kūrėjo savybė) ir gavimo jėga (kūrinio savybė) bei perėjimas nuo vienos prie kitos ir atvirkščiai.
Negalime būti tik vienoje gavimo jėgoje – joje neįmanoma gyventi. Dabar pagaliau įsitikiname, kad neįmanoma egzistuoti tokiame egoizme. Bet vienoje davimo jėgoje irgi nepragyvensi – būtina suderinti abi jėgas.
Netgi dvasiniame, tobulame pasaulyje negalime išgyventi be savo egoizmo: jis mums reikalingas dėl kairės linijos, kaip atsvara šventumui. Be jo neįmanoma mokytis, įsivaizduoti, išmatuoti dvasingumo – vienas visada vertinamas kito atžvilgiu. Todėl reikia pliuso ir minuso, ir mums teks tinkamai juos suderinti.
Klausimas. Kas yra vidinė dykuma?
Atsakymas. Vidinė dykuma karšta ir sausa. Tai itin sunkios sąlygos, kai nėra antros jėgos – drėgmės ir vėsumos. Nėra dviejų jėgų pusiausvyros ir todėl taip sunku.
Esant priešingoms sąlygoms, kai labai šalta, taip pat neįmanoma išgyventi. Dykumoje gali būti 70 laipsnių karščio, o ašigaliuose – 70 laipsnių šalčio. Ir viena, ir kita – problema.
Mums būtina pasiekti dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą, kaip moko kabalos mokslas. Ir tada pasiekiame viduriniąją liniją, kitaip tariant, pusiausvyrą tarp davimo ir gavimo jėgos ir galime gerai gyventi: taikiai vieni su kitais ir kiekvienas su savimi.
Jei kada nors mums pavyks pasiekti tokio vidinio išsitaisymo, apie kurį kalba kabalos mokslas, tai tuo paveiksime ir išorinį klimatą, ir gyvūniją, kaip pasakyta, kad vilkas gyvens taikiai kartu su ėriuku.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Klausimas. Kuo ypatinga dabartinė ekologinė situacija? Kuo mūsų dienomis vykstantis žemės drebėjimas ar vulkano išsiveržimas skiriasi nuo vykusių prieš tūkstančius ar šimtus metų?
Atsakymas. Skiriasi priežastis, dėl kurios vyksta šie kataklizmai. Prieš tūkstantį metų vykusio žemės drebėjimo priežastis buvo natūralus evoliucijos procesas, stūmęs mus ir visą gamtą būti pusiausvyroje.
Priežastis kilo iš pačios gamtos jėgos, o dabartinė priežastis – mūsų aplaidumas. Užuot jungęs visas gamtos dalis, žmogus provokuoja visuotinį susiskaidymą.
Iki šiol gamta pati mus spaudė, kad vystytų visas savo pakopas: negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir žmogų iki konkretaus lygio. Dabartiniu metu jau pasiekėme šį nustatytą vystymosi lygį ir įžengėme į vadinamosios „integralios žmonijos“ stadiją.
Pasaulis virsta mažu kaimu, kuriame visi tarp savęs susiję, ir dabar mes patys esame atsakingi už pusiausvyros gamtoje palaikymą. Vadinasi, kiekviena problema, kilusi dėl pusiausvyros trūkumo, liudija neteisingą mūsų elgesį.
Jeigu anais laikais uraganai ir žemės drebėjimai vertė vystyti techniką ir ekonomiką, tai dabar jie tiesiog mus žemina. Nepakanka į gamtos smūgius reaguoti technikos vystymu – šiais laikais būtini visuomenės pokyčiai, visuomeninių ryšių taisymas. Jei tinkamai nesureaguojame, bloginame situaciją.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I d.

Vakar viena nelaimė, šiandien kita, o kas rytoj?

Kada mus nustos purtyti?

Klausimas. Kuo skiriasi Baal Šėm Tov ir Vilniaus Gaono mokyklos?
Atsakymas. Tai itin sudėtinga dviejų krypčių kabaloje sistema. Apskritai kabaloje yra keturios kryptys: rytų kabala; Baal Sulamo kabala, kuri tęsia Baal Šėm Tov; Vilniaus Gaono, kuri tęsia Ramchalį ir Ramako kabala.
Esmė ta, kad nūnai nebeliko jokių ypatingų krypčių. Visi mokosi drauge, naudoja skirtingus kabalistinius šaltinius. Šiandien jau net nesuprasi, kurie iš jų tikrieji, o kurie ne.
Tikrieji šaltiniai, mano manymu, – tai „Knyga Zohar“ su Sulam komentarais, Ari, Baal Sulamo, Rabašo knygos, iš jų mes ir mokomės.
Yra mokymų, einančių kitomis kryptimis, su kitais šaltiniais. Nieko negaliu apie juos pasakyti, o ir nenoriu. Kiekvienas tegu renkasi tai, kas jam įdomu.
Mūsų pagrindinė užduotis – padaryti kabalą prieinamą visiems, visomis kalbomis, maksimaliai paprastai, kad ja galėtų naudotis bet kuris žmogus pasaulyje ir sužinoti, kaip išsitaisyti ir atskleisti aukštesniąją valdymo sistemą.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Pagrindiniai įrankiai egoizmui valdyti

Klausimas. Kodėl per seminarą negaliu kalbėti apie savo jausmus? Ar turiu juos slėpti?
Atsakymas. Neturi jų slėpti, tiesiog tavo egoistiniai jausmai niekam neįdomūs, per juos negalėsi mūsų ištaisyti, mūsų pakelti.
Jei kalbėsi kapotomis frazėmis iš knygos, vargu, ar įkvėpsi draugus, nes visiems aišku, kad jas perskaitei. Iš širdies kalbėti irgi nelabai reikia, nes mes, egoistai, jausime tai, ką jauti širdyje, ir tau galime pakenkti.
Paprastai kabalistai kalba apie bendrą kilimą, apie Kūrėjo didybę savo žodžiais. Tačiau, iš principo, geriausia kalbėti apie grupę: kokia tai ypatinga sistema, per kurią galime susilieti su Kūrėju ir visą pasaulį atvesti į naują, būtiną būseną.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką kalbame seminare?

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Kas gimsta ginčuose?

Klausimas. Iš kur kilo visos seminaro taisyklės: kalbėti iš eilės, anuliuoti save, nekritikuoti? Juk, priešingai, ginče gimsta tiesa.
Atsakymas. Visos seminaro taisyklės remiasi kabalistų aprašytais pagrindais pradedant „Knyga Zohar“, kai dešimt didžiųjų kabalistų susirinko draugėn, pasislėpė uoloje ir ten parašė šią Knygą. Iš ten ir kilo „dešimtuko“ samprata, kaip joje jungtis, ką su ja daryti.
Vėliau mano mokytojas Rabaš itin detaliai aprašė tarpusavio santykius dešimtuke, pabrėždamas, kad visi pagrindai, kokie turėtų būti žmonių santykiai rate, nesusiję su psichologinėmis treniruotėmis.
Tvirtinimas, kad ginče gimsta tiesa – visiškai neteisingas. Kaip ginče gali gimti tiesa, jei visi egoistai, visi galvoja neteisingai, o nuo to, kad jie ginčysis, iš dešimties egoistinių tiesų gims dar dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt tokių tiesų.
Nemačiau, kad tiesa gimtų ginčijantis. Tam reikia, kad žmonės būtų ypatingi ir suprastų, kaip išnaudoti šį principą esant ribotoms galimybėms.
Kabaloje tai visiškai nepriimtina. Negali būti jokių ginčų, nes tiesa mums turi ateiti iš kito pažinimo lygmens – ne mūsų! Mums savyje nėra ko ieškoti. Man rodos, žmonijos istorija mums tai tiksliai parodė: iš savęs nieko gero neištrauksime.
Tad ieškoti nieko nereikia, „tiesos“ taip pat. Turime taip susiburti, kad pritrauktume sau aukštesnįjį švytėjimą, Šviesą. Ir tuomet mums viskas pasiseks.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Klausimas. Kaip pakilti virš laiko?
Atsakymas. Kad pakiltum virš laiko, turi pasakyti sau, kad neturi kitos akimirkos – viskas šią akimirką. Ir taip gyvenk – tik viena akimirka. Kiekvieną akimirką tu neperkeli savęs į kitą, o ši akimirka prasideda ir baigiasi tarsi iš tikrųjų baigtųsi gyvenimas.
Ir tuomet staiga pajunti, kad pati akimirka ima plėstis, ir joje yra daugybė veiksmų, minčių, poelgių, tačiau laikas išnyksta.
Juk laiko nėra, tai subjektyvus pojūtis.
Klausimas. O kas tada yra ateitis?
Atsakymas. Ateitis visiškai nesusijusi su laiku. Ateitis – tai, kas vyksta po veiksmo, kurį dabar atlieku. Kalbama apie kitą matavimą, kur neegzistuoja laiko ašis. Juk laiko ašis reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar esu, ar ne, darau kažką ar ne, – laikas eina pats sau nepriklausomai nuo manęs.
Kabalos mokslas teigia, kad nėra taip, turi palikti tokį požiūrį į gyvenimą ir teigti, kad tik tu kuri savo būsenas. O jei nekuri, tai laikas nejuda, niekas nevyksta pats savaime, nuo vieno akimirksnio iki kito. Akimirksnis – jei tu kažką tą akimirką atlikai. Ir taip kaskart.
Gyvename pasaulyje, kuris pagal kabalos mokslą yra išgalvotas, įsivaizduotas. Ir didžiausias melas, kuriame gyvename, – kad egzistuojame laike.
Todėl A. Einšteinas iš tikrųjų atliko revoliuciją, pareikšdamas, kad laikas – subjektyvi sąvoka, jis nėra absoliutus, kad tekėtų žmogui esant ar nesant. Laikas – tai vidinis žmogaus pojūtis. Jei pakilsime virš savo egoizmo, laiko nebeliks.

Iš 2018 m. vasario 5 d. pokalbio apie laiką

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas egzistuoja tik galvoje

Nuo ko priklauso greita laiko tėkmė?

Išeiti už laiko ribų