Klausimas. Kokia žmogaus ir Kūrėjo santykių esmė? Ar reikalingas tarpininkas?
Atsakymas. Tarp žmogaus ir Kūrėjo negali būti jokio tarpininko: tik jis ir Kūrėjas. O visa likusi žmonija, kuri neva egzistuoja, yra pačiame žmoguje.
Jei jis tinkamai žiūri į tai, kas su juo vyksta, suprasdamas, jog visa tai – jo asmeninių savybių demonstracija Kūrėjo savybių fone, ir teisingai sujungia du vaizdus, tai išvysta visą tikrąją kūriniją, kai jis ir Kūrėjas susitinka pasaulyje, kurį žmogus atskleidžia.
Klausimas. Kitaip tariant, žmogus įima į save šį pasaulį ir lieka vienas su Kūrėju?
Atsakymas. Paprastai tai vyksta dešimtuke.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Dvasinė hierarchija

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Be kabalos mokslo neįmanoma atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Juk esame nore mėgautis, jis – visa mūsų prigimtis, ir todėl visuomet aptarnaujame tik jį.
Į klausimą: „Kam gyvenu?“ – egoizmas atsako: „Kad maloniai jausčiausi savo nore mėgautis!“, savo prigimties viduje, ne aukščiau jos.
Išeitų, kad visas mano gyvenimas, kad suteikčiau pripildymą savo egoizmui. Kitaip tariant, aptarnauju savo gyvūninį kūną ir esu jame, o ne virš jo.
Tik jeigu savo gyvūniniam kūnui teikiu tai, kas būtiniausia, it jaučiui, asilui ar arkliui, kad jie tarnautų mums, žmonėms, tuomet savo kūną išnaudoju žmogaus (jis aukščiau gyvūninio kūno) reikmėms. Ir tai reiškia, kad aiškinuosi klausimą: „Kam gyvenu aš?“ – ne jautis ar asilas, o žmogus manyje – koks jo gyvenimo tikslas.
Tuomet išsiaiškiname, kad gyvenimas ne nore mėgautis, kuris gyvena ir miršta, o virš jo. Kitaip tariant, reikia ieškoti gyvenimo prasmės aukščiau egoizmo. O viršuje tėra jėga, kuri pagimdė norą mėgautis – Kūrėjas.
Išeitų, kad atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą negalima rasti savyje, savo gyvūniniame kūne, o tik tiriant mus sukūrusią jėgą, kuri atvedė prie šio klausimo. Privalau atskleisti Kūrėją ir tuomet suprasiu, kam gyvenu.
Kūrėjas suvokiamas kylant 125 pakopomis ir kaskart vis labiau atskleisdamas Kūrėją, suvokiu, kam gyvenu. O kai pabaigsiu visus savo išsitaisymus, tai yra visiškai suvoksiu Kūrėją, tuomet gausiu pilną atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 26 d. pamokos ruošiantis pasauliniam kabalos kongresui 2018 m.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip rinktis likimą, I dalis

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Klausimas. Apie ką galima ir apie ką negalima kalbėti per seminarą? Žinau, kad kabaloje nekalbame apie asmeninius suvokimus, apie tai, kaip jaučiame Kūrėją.
Atsakymas. Galime kalbėti apie Kūrėjo didybę, tačiau be savo jausmų. Kitaip tariant, niekada nekalbame apie asmeninius jausmus, mintis, kad nepakenktume draugams. Nenoriu įpiršti jiems savo nuomonės, jausmų, supratimo. Tačiau įkvėpti – galiu.
Klausimas. Ar galima kalbėti straipsnių kalba, jei juos aptarinėjame? Ar geriau kalbėti nuo savęs?
Atsakymas. Nereikia savo požiūrio taško išreikšti straipsnio kalba. Galime perskaityti ištraukas iš ten, o pats turiu trumpai ir aiškiai perteikti savo mintis, laikydamasis bendros krypties į tai, kad taip įkvepiu draugus ir noriu, kad jie pakiltų ir pajaustų ryšį, meilę tarp mūsų.
Neverta kalbėti citatomis. Tačiau pradedančioji grupė gali jas naudoti, nes jie dar neturi savo jausmų, suformuotų minčių.
Klausimas. Ir citatomis negalima kalbėti, ir iš širdies negalima. Tai kaip galima?
Atsakymas. Savais žodžiais, tačiau ne citatomis. Taip tu „sukramtai“ juos savyje ir jie tampa tavo.
Klausimas. Ar galima pateikti pavyzdžių iš gyvenimo?
Atsakymas. Galima, tačiau pageidautina ne iš savo. Neturi įpiršti žmonėms savo asmeninių pavyzdžių. Geriausia tai atlikti ne kokio nors objekto atžvilgiu.
Klausimas. Jei griežtai laikysimės šių sąlygų, tai pokalbis bus sausas: nei pasijuokti, nei papokštauti…
Atsakymas. Žinoma, į rimtus pareiškimus nereikia reaguoti pašaipiai, juk taip juos užgesini, sumažini jų svarbą. Tačiau juokauti galima. Dar daugiau, kabalistai visais laikais itin mėgo juokus, dainas, tai visad buvo sveikintina.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Nesidrovėkite žaisti

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Klausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Klausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Klausimas. Žemė – bendri mūsų namai, bet šiais laikais juose įsigali chaosas. Per pastaruosius metus įvyko rekordinis gamtos kataklizmų skaičius: didžiuliai gaisrai, potvyniai, uraganai smogia ištisoms valstybėms ir žmonėms, padaro milžiniškų materialių ir emocinių nuostolių.
Baigiasi ramus gyvenimas… Yra žinoma, kad Žemė išgyveno įvairių geologinių periodų, kai kurie iš jų buvo itin neramūs. Ar šios geologinės katastrofos neišvengiamos ir vyksta natūraliai, ar tai kažkokia išimtis, kurios galima išvengti?
Atsakymas. Visų šių katastrofų buvo galima išvengti – gamtą išvedė iš pusiausvyros žmonių negebėjimas ją subalansuoti. Gamta visuomet mus skatino vystytis, sukurdama sunkias sąlygas: karštį, šaltį, žemės drebėjimus, epidemijas. Juk žmogus susirūpina tik tada, kai jam bloga.
Mes – egoistai, neatliekantys nė menkiausio judesio, jei iš to neturime naudos. Todėl gamta priversta siųsti mums kančias, kad imtume vystytis. Tada pradedame plėtoti mokslą, ekonomiką, tyrinėti save ir gamtą, ieškodami būdų sukurti saugesnį ir patogesnį gyvenimą.
Visa tai darome tik dėl patiriamų problemų. Norėdami, kad mūsų vaikams sektųsi, turime iš jų reikalauti, versti gerai mokytis. Taip ir gamta vystė mus per visus žmonijos istorijos tūkstantmečius. Nuo tada, kai žmogus išlipo iš medžio, išlindo iš urvo, visą laiką vystėmės dėl „žmogiškųjų“ problemų – vienu lygiu aukščiau nei gyvūnai.
Tai reiškia, kad gamta ne šiaip sau mus talžo kaip visus kitus gyvūnus, versdama ieškotis maisto, urvo, rūpintis palikuonimis, bet apsunkina įvairiomis problemomis, vystančiomis mūsų protą ir jausmus. Dėl to gyvename ne instinktų vedami, bet vystome žmonių visuomenę. Turime kurti savo gyvenimą, juk vaikais, kol jie užaugs, teks rūpintis 10–20 metų.
Gamta spaudžia mus ne tik primityviais norais: maisto, sekso, palikuonių, ji skatina vystyti mokslus, ekonomines sistemas, švietimą. Ji verčia mus rasti ir įsisavinti naujus žemynus, tirti gamtą, kad pagerintume savo gyvenimą.
Taigi, gamta vertė žmogų lavinti protą. Tai skirtinga nuo negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos vystymosi – tuo žmogus nuo jų ir skiriasi. Be to, gamta skatino žmogaus jausmų vystymąsi, todėl turime kultūrą, švietimą, meną: dailę, muziką, literatūrą, pagal tai apibūdinama dabartinė žmonijos būsena.
Negyvename kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka, kad susilauktų palikuonių ir išsiskiria. Žmonės kuria šeimas, valstybes, bendravimui vartoja kalbą ir perduoda žinias iš kartos į kartą. Tai visa sistema, kokybiškai besiskirianti nuo gyvūninio lygmens.
Tačiau viso šio intelekto ir išsivystymo nepakanka, nes gamta iš mūsų reikalauja daugiau. Ji nori, kad būtume susijungę į vieną bendrą teigiamą sistemą ir vienas kitą papildytume. O mes to nesugebame, nes iš prigimties esame vis tokie patys egoistiški gyvūnai.
Kiekviename žmoguje slepiasi tas pats gyvūnas egoistas, o per evoliucijos tūkstantmečius įgyta išmonė tik padeda gudriau išnaudoti aplinką ir gauti daugiau naudos sau. Kuriame visuomenės sistemas, leidžiančias išnaudoti vieniems kitus, nustatome ribas: kas mano – tai mano, o kas tavo – tai tavo.
Bet tai irgi nelabai veikia, nes egoizmas visą laiką auga ir dega mumyse. Kiekvienas stengiasi pasaulį pritaikyti sau. Todėl nesugebame susivienyti į bendrą harmoningą sistemą. Čia slypi visa problema, kad žmonių visuomenė, užuot ėjusi protingyn ir kilusi aukštyn, ima smukti ir virsta viso blogio šaltiniu, pačiu kenksmingiausiu kūriniu visoje žemėje.
Žmogus naikina negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją, nuodija dirvožemį ir atmosferą. Aplink Žemę sukasi tūkstančiai tonų kosminių šiukšlių – kadaise paleistų į orbitą palydovų liekanų. Dėl savo egoizmo elgiamės neprotingai ir neracionaliai, todėl negalime tinkamai įsijungti į gamtos sistemą.
Tačiau bendra integralioji sistema pagal mūsų išsivystymo lygį mus spaudžia. Metai po metų turėjome vis labiau vystytis ir teisingai vienytis, tuo teigiamai paveikti žmoniją ir visus kitus gamtos lygmenis.
Bet vietoj to atskleidėme savo priešingumą ir vis augantį ydingumą. Dėl to mūsų įtaka gamtai vis blogesnė, nenuostabu, kad iš jos sulaukiame gerokai daugiau smūgių nei seniau.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I dalis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Klausimas. Ar egzistuoja kokie nors dvasinio darbo kokybės požymiai?
Atsakymas. Kokybiškas darbas ar ne, priklauso nuo to, kokią šviesą aš gaunu dėl savo panašumo į Kūrėją: nefeš, ruach, nešama, chaja ar jechida.
Turime praeiti 125 dvasinius laiptus iki visiško panašumo į Kūrėją. Panašumas pasireiškia per mano meilę kitiems. Vadinasi, turiu pasiekti išėjimo iš savęs pakopą – visapusę, nesavanaudišką, tobulą nežemišką meilę kitiems, t. y. rūpinimąsi kitais.
Meile kabaloje laikoma tokia būsena, kuomet jaučiu kito žmogaus norą ir noriu visiškai jį išpildyti, lyg tai būtų pats didžiausias, svarbiausias mano paties noras.
Visą savo esybę, visą savo esmę, savo vidinį aš panaudoju kitų norams aptarnauti. Dėl to tokia būsena vadinama dvasine vergove.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė meilei nelygu

Dukart apie meilę

Kas yra meilė?

Klausimas iš Facebook. Teigiate, kad Mašijach – tai jėga, ir juo žmogus tapti negali.
Atsakymas. Mašijach – tai jėga ištraukianti mus iš egoizmo į davimo ir meilės savybę. Žmogus visiškai išsitaiso, jei šios jėgos padedamas įgyja davimo ir meilės savybę. Ir pasiekęs šią pakopą jis gali vadintis Mašijach.
Klausimas. Kadaise taip vadino didžius kabalistus, o ypač Ari?
Atsakymas. Taip. Kitaip sakant, tai žmogus, turintis visiškai jam išsitaisyti padedančių jėgų. Tačiau tai nereiškia, kad jis gali ištaisyti ir kitus, mat valios laisvė išlieka, ir kiekvienas tai turi atlikti pats.

Iš 2017 m. lapkričio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių neapeisi!

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Du dvasinio tapsmo etapai

Klausimas. Ar gali tarp moterų būti kabalistinė draugystė, meilė, laidavimas? Ar toks dvasinio tarpusavio susijungimo gylis būdingesnis vyrams?
Atsakymas. Taip, tai būdingiau vyrams. Moterims susidraugauti daug sunkiau. Jos gali vienytis tarpusavyje tik tam, kad padėtų vyrams. Tai yra jų paskirtis ir taip jos turėtų elgtis.
Moteriai praktiškai neįmanoma būti tikra kitos moters drauge. Tačiau norint pasiekti aukščiausią tikslą, siekiant padėti vyrams ir užmegzti ryšį su Kūrėju, moterys gali vienytis tarpusavyje, nes jos turi konkretų tikslą, kuris yra ne tarp jų, o virš jų.
Klausimas. Kas egoistiškesni: vyrai, ar moterys?
Atsakymas. Jų egoizmas skirtingo stiliaus. Todėl negaliu kalbėti apie tai, kas egoistiškesnis. Vyrams lengviau būti tarpusavyje susijusiems, o moterims lengviau būti nukreiptom į tikslą.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyrai ir moterys: skirtumai dvasiniame darbe

Moters verta vieta

Kabalos mokymasis: vyrai ir moterys

Tikėjimas – tai davimo jėga, kurią žmogus įgyja ir pagal ją gyvena. Šis davimas turi būti aukščiau gavimo, nes jis kuriamas virš noro mėgautis, nepaisant jo, ir yra priešingas gavimo jėgai.
Šiandien duodame, tačiau nevadiname to davimu, mat duodame, kad gautume savo nore mėgautis. Tačiau kuomet ateina Šviesa, ji suteikia žmogui galimybę duoti nesavanaudiškai.
Mums dabar nesuprantama ši savybė, juk ji nesutinkama šiame pasaulyje. Tik Šviesa gali taip paveikti norą mėgautis, kad jis panors duoti. Visa tai dėl jame veikiančios Šviesos jėgos. Šviesa įeina į norą ir įpareigoja jį dirbti duodant, nes Šviesa pirminė, o noras antrinis, jį sukūrė Šviesa.
Visas dvasinis pasaulis sukurtas noro mėgautis viduje, kuris pajuto atsiskleidusią aukštesniąją Šviesą.
Tos noro mėgautis dalys, kurios buvo paveiktos grąžinančios į Šaltinį Šviesos, dirba, kad duotų: arba forma „duoti, kad duotum“, arba forma „gauti, kad duotum“, pakeitusios savo išnaudojimą į priešingą. Tos dalys, kurios paveiktos Šviesos gali dirbti, kad duotų, vadinamos dvasiniu pasauliu.

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Magnetiniame davimo lauke

Atskirti šviesą nuo tamsos

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo