Visatos vystymosi teorija
Komentaras. Yra daugybė pasaulio raidos teorijų. Labiausiai paplitusios yra kreacionizmo ir, žinoma, Darvino teorija, kuri šiandien nagrinėjama beveik visose mokyklose. Analizuodamas Darvino ir kabalos teorijas radau, kad kabala neprieštarauja Darvino teorijai ir neneigia aukštesnės jėgos, kuri viską sukūrė, pasireiškimo.
Atsakymas. Abi teorijos neprieštarauja viena kitai. Darvinas nerašo apie tai, kokia jėga verčia materiją vystytis, jis sako, kad ji tiesiog vystosi. Kas sukelia šį vystymąsi, jis nežino. Todėl jis kaip mokslininkas to neteigia.
Jei paimtume Torą kaip pirminį šaltinį, tai joje sakoma, kad Kūrėjas ir Gamta pagal savo gematriją (skaitinę žodžio reikšmę) yra lygūs. Tai reiškia, kad Kūrėjas ir Gamta yra vienas ir tas pats, t. y. vidinė gamtos jėga vadinama Kūrėju. Ji veikia visą gamtą taip, kad ši vystosi.
Gamta yra aukščiausia pradžią duodanti jėga, veikianti kiekviename jos elemente ir visuose juose kartu, ir dėl jos viskas vystosi.
Komentaras. Tačiau dauguma žmonių, bent jau religingų, mano, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas tiksliai taip, kaip aprašyta Penkiaknygėje.
Atsakymas. Jie gali tikėti ar manyti, ką nori, o kabala išvis nekalba apie laiką. Koks gali būti laikas prieš mūsų pasaulio gimimą? Diena ir naktis yra grynai sąlyginės sąvokos: „Ir buvo rytas, ir vakaras – diena viena“.
Kur?! Dar nebuvo Saulės, Mėnulio, Žemės, o jau „diena viena“. Kokia diena? Kokia naktis? Jos atsiranda tik mūsų, gyvenančių šioje planetoje, atžvilgiu, kai viskas yra savo vietose.
Klausimas. Kas yra šešios dienos? Apie ką čia kalbama?
Atsakymas. Apie gamtos jėgas! Neturimos omenyje planetos, žvaigždės.
Klausimas. Taigi, kalba eina ne apie materialų visatos vystymąsi, o apie kažkokias dvasines žmogaus būsenas?
Atsakymas. Kabala ir Tora kalba tik apie tai, kaip gamtos jėga vysto visatą.
Materija pradeda vystytis po to, kai išsivysto gamtos jėgos, pagal tuos pačius dėsnius ir taisykles. Tačiau sąvokos „diena“ ir „naktis“ bei kiti apibrėžimai – jau ne tie patys.
Turime išstudijuoti, ką reiškia Tora, ir apskritai viską, ką ji aprašo, nes joje nekalbama apie mūsų pasaulio objektus.
#248313

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentaras. Susidaro įspūdis, kad gamtos pamokos žiaurios.
Atsakymas. Aš taip nesakyčiau. Gamta labai gerai ginasi ir bando viską sušvelninti. Ji turi labai dideles atsparumo atsargas. Tačiau mes jau peržengėme visas įsivaizduojamas ribas.
Klausimas. Žinome, kad vanduo labai svarbus kiekvieno organizmo, taip pat ir žmogaus, gyvybei. 90 procentų cheminių elementų tirpsta vandenyje, žmogaus organizme visa tai drėkinama, prisotinama vandens.
Ką žmogaus gyvenime reiškia vanduo?
Atsakymas. Vanduo – visko pagrindas. Kabalos mokslo požiūriu – tai Chasadim šviesa, be kurios neįmanoma egzistuoti. Ji viską palaiko. Ne šiaip sau vanduo, o pati savybė, kuri sujungia, ištirpina, leidžia pereiti iš vienos būsenos į kitą. Ypatingos, labai svarbios vandens savybės – užšalimo ir rasos taškai.
Vanduo – tai, kas mūsų planetoje suteikia gyvybę. Be jo, aišku, nieko nebūtų.
Mes jau esame tokioje būklėje, kurią galima pavadinti negrįžtama. Reikia laukti, kol šis „ligonis“ baigs savo kančias ir viskas.
Vis tiek nieko nebegalime padaryti. Negalime pažaboti savo egoizmo, savo apetito. Norisi prigriebti dar ir dar! Kam? Nesvarbu kam. Negalime kitaip! Egoizmas tiesiog verčia taip elgtis, ir baigta. Jis verčia mus daryti absoliučiai neracionalius dalykus. Ir galiausiai gauname…
Klausimas. Grįžkime prie vandens, jo fizinių ir dvasinių savybių. Sakėte, kad jis padeda pereiti iš vienos būsenos į kitą, skaidyti, tirpinti. Kaip žmogus galėtų išmokti šios tekančios vandens savybės?
Atsakymas. Galėtų, tik jei pakiltų virš savęs, nesinaudotų egoistiniu noru, o ugdytų savyje vandens savybę. Tai altruistinis noras.
Davimo, meilės, ryšio su kitais savybė – tai vandens savybė. Todėl jis toks svarbus ir yra viso ko pagrindas. Negyvoji gamta, augmenija ir gyvūnija egzistuoja tik dėl jo. O žmogus turi su savimi ką nors padaryti, kad atitiktų supantį pasaulį, kuriam yra priešingas.
Klausimas. Žinome, kad senovėje žmonės kviesdavo lietų, melsdavosi lietaus dievui. O ką dabar jie turėtų daryti, kad gamta būtų maloninga ir duotų vandens?
Atsakymas. Nemanau, kad malda galima iššaukti lietų. Tegul bando.
Tiesiog gamta turi normaliai sureaguoti. Žmogaus poelgis ir gamtos poelgis. Kitaip tariant, jei žmogus savo poelgiais naikina gamtą, tai gamta savo poelgiais sunaikins žmogų. Štai ir viskas, kas įvyks.
Komentaras. Matome, kad tokie anomalūs reiškiniai vyksta pietų kraštuose. Bet šiais laikais Europa taip pat kenčia nuo karščio, kai temperatūra pakyla virš 40 laipsnių.
Atsakymas. Ir Europa, ir Rusija, ir Sibiras – visi kentės nuo karščio. Ir netgi dar labiau nei pietų šalys.
Klausimas. O kas vyksta dvasiniame pasaulyje? Ar ten būna Chasadim šviesos, davimo, meilės savybės trūkumas?
Atsakymas. Žmonės, pasiekę dvasinį pasaulį, patys turi sukurti Chasadim šviesą savo altruistiniais poelgiais, darbu su savo egoizmu. Kitaip nieko neišeis.
Klausimas. Kai jie taip organizuojasi, ką šis vandens ekvivalentas gali sukurti dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Jeigu jie suorganizuos Chasadim šviesą, jos pagrindu galės turėti bet kokias gėrybes. Jos pagrindu vystosi gyvenimas.
Klausimas. Kaip tai vyksta? Iš kur ta gausa?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje visko yra apsčiai. Tik nuo žmogaus priklauso, kaip atskleisti Chasadim šviesą, o po to pritraukti ir Chochma šviesą.
Tai priklauso tik nuo žmogaus, nuo jo gerų santykių su kitais ir su gamta.
Klausimas. Kaip sujungti šias dvi esmes: dvasinį pasaulį, kuriame daug vandens, visi pasisotina bei pasimaitina, ir sunykusius santykius, išsekintą žemę be vandens, be Chasadim šviesos šiame pasaulyje?
Atsakymas. Su mūsų pasauliu nieko nebepadarysi. Jis yra pasekmė to, ką mes veikiame dvasiniame pasaulyje. Todėl, jei negalime būti geri, atitikti Aukštesniojo pasaulio, taip pat bus ir mūsų pasaulyje. Nematau jokių perspektyvų. Jokių.
Bet jei žmonės vis dėlto nesupras, kad reikia klausyti kabalistų raginimų ir iš tikrųjų gerinti tarpusavio santykius, kad taptų viena geranoriška šeima, tai mūsų žemės rutuliukas mūsų tiesiog neišlaikys ir nušluos nuo savo paviršiaus.
Klausimas. Ar yra būdas išsigelbėti?
Atsakymas. Yra. Papasakokite visiems žmonėms, kad viskas priklauso tik nuo jų gerų tarpusavio santykių. Kitaip žūsime.
Klausimas. Jei dabar visi atsigręš vienas į kitą, ar pradės lyti ir baigsis sausra?
Atsakymas. Taip. Prasidės tikras gyvenimas.
Kitu atveju į laimę būsime varomi lazda, nes kitaip mūsų niekur nenuvesi. Suteikiamas tam tikras laikas, atmosfera, žmonių elgesys, kai galima visa tai atlikti. Bet jei negalime tuo pasinaudoti, prasideda kitokios problemos, ateina blogi laikai.
Klausimas. Ką palinkėtumėte žmonėms, kenčiantiems nuo karščio?
Atsakymas. Susiprotėti. Turi suprasti, kad nereikia melsti lietaus. Mums nieko nereikia daryti nei su gamta, nei su kitkuo. Reikia prašyti Kūrėjo, kad Jis padėtų mums tapti išmintingesniems ir puoselėti altruistinius tarpusavio santykius. Tik tiek.
Nuo to priklausys viskas. Nes lietaus, Chasadim šviesos savybė – tai ir yra geroji žmonių priklausomybė vienas nuo kito.
#250211

Iš 2019 m. birželio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Galbūt veikiame ten, kur viskas iš anksto užprogramuota, ir mūsų dalyvavimas turi būti gerokai pasyvesnis, bet manome, kad įvykių eiga priklauso nuo mūsų? (Baal Sulamas, „Valios laisvė“)
Kišame į gamtą savo purvinas rankas ir imame joje kapstytis. Nuo to jai darosi vis blogiau, gyvenimo erdvė vis siaurėja, o mes – gamtos karūna, tampame jos duobkasiais.
Ar apskritai įmanoma perkeisti savo gyvenimą ir nustoti manyti, kad kažkas priklauso nuo mūsų, leisti jam tekėti savo vaga, o patiems veikti tik sferose, kurios mums pavaldžios?
Ar galime perkeisti savo gyvenimą? Tai labai rimtas klausimas. Bet ar iš tiesų mes ką nors lemiame? O gal sprendimus mums įdiegia kažkas iš aukščiau? Ir panašu, kad tai ne geroji jėga, nes mūsų žemiškasis egzistavimas sukelia blogų pasekmių.
Tarkime, kad mes – blogis, bjaurojantis planetą. Ką daryti, kad liautumės, neliestume jos?! Reikia nuspręsti. Bet to padaryti negalime, nepavyksta! Gyvename šioje žemėje, išnaudojame ją, siurbiame iš jos visus syvus, kad, tinkamai nepanaudoję, vėliau išspjautume.
Negalime leisti gamtai egzistuoti, kaip jai patinka, o patys veikti tik sau pavaldžiose sferose. Jeigu jos mums pavaldžios, tai būtinai subjaurosime.
Vaikai elgiasi neprotingai, nes jų prigimtinis vystymasis vyksta nesąmoningai arba instinktyviai. Iš tikrųjų vaikai taip ir elgiasi. Dėl to jų niekuo kaltinti negalime. Mažas vaikas – kaip gyvūnas.
Suaugęs žmogus nusistato tikslą, o troškimas jį pasiekti suteikia energijos judėti tikslo link. Taigi, suaugusiems žmonėms viskas vyksta kitaip.
Akivaizdu, kad apsirinkame nustatydami savo galimybių siekti tikslo ribas. Mes tarsi apgaudinėjame save, manydami, kad gebame daugiau nei iš tikrųjų.
Taigi, trokštame pasiekti kažką neįtikėtino arba pakeisti tai, kas mums nepavaldu. Todėl mūsų gyvenime svarbiausia suprasti, ką turime keisti, ir suvokti, ko negalime pakeisti. Tarp šių dviejų parametrų – negalėjimo ką nors pakeisti ir galėjimo tai padaryti – mūsų kelias, kuriuo galime teisingai judėti.
Realizuodami save galėjime ir negalėjime ką nors pakeisti, visą laiką judėsime teisingai, bet šis takelis bus labai siauras.
Vienoje senovinėje maldoje sakoma: „Dieve! Suteik man jėgų pakeisti savo gyvenime tai, ką galiu pakeisti, drąsos priimti tai, ko pakeisti negaliu, ir išminties atskirti vieną nuo kito“.
Gamta nesuteikia informacijos apie tai, kada iš tikrųjų turime laisvę veikti, o kada yra tik laisvės iliuzija. Turime suprasti, ką galime pakeisti, ko ne ir kaip aiškiai atskirti vieną nuo kito, kad nesusipainiotume, nekovotume dėl neįmanomų pakeisti dalykų ir pasiliktume tik sau pavaldžius.
Gamta leidžia mums klysti – tiek atskiram žmogui, tiek visai žmonijai. Gamtos tikslas – sukelti nusivylimą savo gebėjimu ką nors pakeisti gyvenime, savyje, kad visi pasijustume sutrikę ir nežinantys, kaip gyventi toliau.
Tuomet sustotume ir nustatytume, kam gi galime daryti įtaką. Veikdami taip, kaip iki šiol, turime laiku sustoti, pajusti nusivylimą savo veiksmais ir suprasti, kad judame visai ne ten, ne taip ir ne su tomis jėgomis.
Sustoję turime atidžiai patikrinti savo kelią. Tuomet galėsime nustatyti, kam gi iš tikrųjų galime daryti įtaką.
#249851

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė ar iliuzija?

Apie valios laisvę

Suprasti Gamtos reikalavimus

Klausimas. Vienas iš senovės Babilono gyventojų – Abraomas tapo Izraelio tautos pradininku.
Kaip rašo XII am. kabalistas, gydytojas, filosofas Rambamas: „Abraomas suvokė tiesą dėl savo tinkamo supratimo. Jis žinojo, kad yra vienas Dievas, ir kad Jis suka dangaus sferą, ir Jis sukūrė viską, ir nėra visoje Visatoje Dievo, tik Jis.“ Ką suvokė Abraomas?
Atsakymas. Abraomas suvokė vienintelę Gamtos jėgą, kuri viską valdo, po savimi suvienija visas kitas jėgas ir savybes, esančias tik jos išvestinėmis.
Šią vienintelę Gamtos jėgą galima vadinti Kūrėju, nes iš Jos kyla visos kitos jėgos, materijos savybės, reiškiniai ir t. t.
Abraomas suvokė vienintelį šios jėgos dėsnį – abipusės meilės ir davimo dėsnį. Viskas, kas sukurta gamtoje, be žmogaus, sukurta būtent šiuo dėsniu.
Klausimas. Galima sakyti, kad Abraomas, pajautęs savyje egoizmo pliūpsnį, iš gamtos ištraukę šią teigiamą altruistinę jėgą ir subalansavo savo egoizmą?
Atsakymas. Taip. Tai ir reiškia, kad jis atskleidė Kūrėją.
#258853

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Klausimas. Kabala sako, kad nėra ko gėdytis savo norų ir savybių. Bet kas kabaloje yra nusižengimas?
Atsakymas. Bet koks blogas veiksmas kitų žmonių atžvilgiu ir netgi negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos atžvilgiu, bet koks veiksmas supančio pasaulio atžvilgiu – tai nusižengimas. Jis kur kas baisesnis, nei nusižengimas Kūrėjo atžvilgiu.
Žmogus turi vengti kam nors pakenkti, netgi supančiai gamtai. Viską aplink save jis turi suvokti kaip Kūrėjo pasireiškimą.
Todėl žmogus vienodai gerai turi elgtis su negyvąją, augaline, gyvūnine gamta ir žmonėmis. Kūrėjas tai traktuoja kaip santykį su Juo. O jis jokiu būdu negali būti kitoks nei žmogaus santykis su supančiu pasauliu.
#257945

Iš 2019 m. gruodžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik surask, ką reikia ištaisyti

Gėris kabalos požiūriu

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Kiekvieno kelias pas Kūrėją savas
Klausimas. Per istoriją kai kurie kabalistai pasiekė dvasinį pasaulį be mokytojo. Buvo tokių, kurie suvokė Kūrėją be pirminių šaltinių, ir tie, kurie tai atliko be grupės. Kitaip tariant, tikslą galima pasiekti be šių veiksnių?
Atsakymas. Žiūrint kokį tikslą, būnant kokios būsenos, kokiu laikotarpiu.
Komentaras. Studijuojančių kabalą tikslas – atskleisti Kūrėją.
Atsakymas. Netgi čia yra didžiulis skirtumas. Kaip mūsų pasaulyje galima būti išsilavinusiu žmogumi, bet skirtinguose lygmenyse, skirtinguose aspektuose: plotyje, aukštyje ir t. t.
Esmė ta, kad visos sielos skirtingos, iš skirtingų vietų, kitaip tariant, iš skirtingų bendros sielos dalių. Todėl per dvidešimt kartų nuo Adomo iki Abraomo buvo tokių sielų, kurioms nereikėjo kabalos, nes jos natūraliai viduje judėjo suvokimo link.
Klausimas. Šiandien irgi yra žmonių ypač jaučiančių gamtą, kas suteikia jiems galimybę gydyti žmones?
Atsakymas. Tikra tiesa. Jie patys nežino, iš kur tai turi.
Yra žmonių, kurie, priešingai, suvokia per žinojimą, supratimą, per mokytojus, per nedideles žmonių grupes. Kiekvienas turi savo kelią pas Kūrėją ir todėl čia nieko nepasakysi.
Bus tęsinys…
#257830

Iš 2019 m. kovo 6 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Naujos būsenos pradžia

Kūrėjo apskaičiuotas judėjimas

Klausimas. Kaip kabala siūlo išspręsti prieštaravimus tarp mūsų?
Atsakymas. Reikalas tas, kad gamta nenori jų išspręsti. Priešingai, ji nori mus pastatyti į tokius prieštaravimus, iš kurių neištrūksime: arba sunaikinsime vienas kitą, arba pakilsime į kitą aukštą – virš mūsų prigimties.
Gamta spaudžia mus, tarp kitko, labai tikslingai, sistemingai, rimtai rodydama, kad mes daugiau negalime egzistuoti egoistiškai. Mus valdo egoizmas, ir tai – ne mūsų naudai. Mes turėsime išmokti jį valdyti.
Kūrėjas, kuris sukūrė mus egoistais ir valdo mūsų egoizmą, sako: „Atėjo laikas paukščiukams skristi iš lizdo. Aš noriu, kad jūs pereitumėte į savivaldą, kad patys taptumėte savo gyvenimo, savo likimo šeimininkais. Jūs turite pradėti valdyti savo egoizmą. Aš suteikiu jums tokią galimybę. Bet tam jūs turite labai tiksliai atkurti ryšį su Manimi, nes teisingas ryšys – tai Aš. O savo egoizmą jūs turite kontroliuoti per šį ryšį.“
Ką reiškia „kontroliuoti“? – Atlikti jo atžvilgiu susitraukimą, dirbti su juo ne taip, kaip jis sukelia mumyse norą, o būtent tikslingai. Tai yra aš nuo šio momento noriu priartėti prie to, kad valdyčiau save. Kad ne Kūrėjas valdytų mane, o aš pats.
Kiekvienas galime įsivaizduoti, ką reiškia ištrūkti iš tėvų namų. Ateina laikas, kai paliekame juos ir pradedame po truputį kurti savo gyvenimą. Tai užima laiko: iš vienos pusės, mes norime būti laisvi, o iš kitos pusės, gerai, kai tėvai rūpinasi mumis.
Taigi, atsitraukimas vysta nemaloniai: arba žmonės išvažiuoja į kitą miestą, įstoja į universitetą, arba išeina į armiją, arba įvyksta kažkas dar. Bet kuriuo atveju vyksta atsiplėšimas.
Todėl Kūrėjas sako: „Jūs paaugote, atitrūkote. O dabar turite pradėti savarankiškai dirbti su savimi“. Šis darbas ir vadinamas „Kūrėjo darbu“, kai mes jau galime paimti iš Kūrėjo dvi valdymo jėgas, egoistinę ir altruistinę, pradėti save valdyti kaip vadelėmis.
Bet ką reiškia „savimi“? Tarkime, sėdžiu vežime, laikausi už vadelių, o prieš mane „arklys“ (mano egoizmas). Ir aš jį valdau. Žmogus manyje valdo gyvulį manyje. Deja, tai ne visai sekasi, aš užmirštu apie tai, nelabai to ir noriu, bet nieko nepadarysi.
Iš esmės, ten ir veda mus Kūrėjas. Juk žmogus – tai ta idėja, kai aš noriu pakilti aukščiau gyvūno savyje ir tapti panašus į Kūrėją.
#247233

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriškojo ir moteriškojo prado vienijimosi paslaptis

Ar galima sukurti harmoniją atrp vyro ir moters?

Kaip ištaisyti sugadintus santykius?

Klausimas. Mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus imuninė sistema efektyviam kūno funkcionavimui naudoja chaoso teoriją. Chaoso teorija sako, kad chaoso priežastis yra jautrumas pradinėms sąlygoms ir parametrams, o bet kokie nedideli pradinio lygio pokyčiai bėgant laikui lemia didelius pokyčius ir visos sistemos dinamiką. Pavyzdys yra „drugelio efektas“: drugelis mostelėjo sparnais vienoje šalyje, o dėl to uraganas prasidėjo kitoje.
Mokslininkai teigia, kad imuninėje sistemoje tokiu „drugeliu“ tapo kažkoks baltymas, kuris suaktyvina atskirus genus, taip keisdamas ląstelių būklę. Imuninė sistema, reaguodama į šį baltymą, kuris taip pat yra labai jautrus ir veikia skirtingai, kiekvieną kartą elgiasi vis kitaip. Tai yra, ne formaliai, kaip atrodo, o labai chaotiškai. T. y. ji nuolat atsinaujina, vyksta įvairūs procesai. Ji nestovi vietoje, todėl netampa pažeidžiama ir sugeba atremti skirtingus išpuolius.
Ar visuomenė irgi veikia pagal šią chaoso teoriją? Kaip tinkamai veikti žmogui visuomenėje ir pačiai visuomenei, siekiant vystytis, o ne žlugti, sirgti ir pan.?
Atsakymas. Pirmiausia turime suprasti, kad mes tyrinėjame gamtą, priklausomai nuo savo savybių. O mes patys esame chaotiški: kaip mes suprantame, kaip mes žinome, kaip mes jaučiame. T. y. mes patys savęs nepažįstame, todėl laikome save tokiais nenuspėjamais, chaotiškais, ir tokį matome mus supantį pasaulį. Iš tiesų nieko atsitiktinio jame nevyksta. Viskas pagrįsta griežtais, aiškiais gamtos dėsniais, bet mes jų nematome ir nejaučiame jų tarpusavio priklausomybės.
Gamtoje nėra jokių atsitiktinumų ir nėra jokio chaoso. Todėl, jei kažkoks drugelis kažkur mostelėjo sparnais, reiškia, kad taip turėjo būti. Visa tai yra visiškai aiškiai nustatyta, nurodyta ir užfiksuota gamtoje tiek prieš milijardus metų, tiek po milijardų metų. Kitaip gamtoje nebūna.
Komentaras. Sistema yra labai sudėtinga ir kiekvieną kartą atsinaujina…
Atsakymas. Tai vyksta tik prieš mūsų akis, nes gilesnių procesų mes nematome! Nematome sistemos, kuri visa tai valdo! Kur yra tas kompiuteris, visa ši didžiulė programa, valdanti visą gamtą, – to nematome.
Klausimas. Kažkada indėnai, gyvenantys atokiai, tiesiog nematė lėktuvų, kurie skrido virš jų. Kaip žmogui pasiekti tą tikrovę, kur kažkas vyksta?
Atsakymas. Jis turi sufokusuoti savo regėjimą į ką nors konkretaus. Jis turi tai įsivaizduoti. Jo smegenyse turi būti paruošti tokie trafaretai, kaip lėktuvas ar laivas. Kitaip jis jų nepamatys. Mes dirbame su sistema, kuri gali aiškiai kažką rasti arba nerasti, priklausomai nuo to, ar tai įrašyta mūsų genuose, savybėse, atmintyje, ar ne. Kaip kompiuteris. Mes iš esmės ir esame kompiuteris. Tarkime, jis randa kažkokių ypatumų tekstuose ar pavekslėliuose, kuriuos jam pasiūlo, ir jei jo atmintyje to nėra, tai jis to nemato. Taip ir mes. Mums tai – aklosios dėmės.
Komentaras. Kvantine fizika užsiimantis mokslininkas Mensky teigia, kad tarp neuronų smegenyse yra nutiesti „bėgiai“, kuriais žmogus juda ir negali pasukti į šalį. Pasirodo, visas jo gyvenimas praeina tarsi su akidangčiais ant akių, eina viena vaga ir negali pasisukti.
Atsakymas. Taip. Mes matome tai savyje ir aplinkiniuose.
Klausimas. Taip pat Mensky mano, kad tuo pačiu momentu egzistuoja begalybė įvairių alternatyvių situacijų. Kaip žmogui persijungti ir kiekvieną kartą būti tokioje dinamikoje? Kaip būti sistemos dinamikoje? Ir kas jam padės persijunginėti?
Atsakymas. Ne, taip elgtis netinka. Persijunginėti, nepersijunginėti, taip savęs nepaveiksi.
Reikia suprasti, kad mus verčia veikti aukštesnė jėga, bendra gamtos jėga, kuri ir vadinama gamta. Ir paveikti tą bendrą jėgą mes galime tik susirinkę į grupes, kurios turės vieną tikslą, vienas pastangas, viena kitos palaikymą, ir tada bendromis jėgomis galėsime paveikti gamtą savo norais, ir ji atsilieps gerais, o ne blogais veiksmais.
Taip galime paveikti šį milžinišką kompiuterį, kuriame esame. Ir vis tiek tokiu atveju tegalime tik pagreitinti mūsų vystymąsi ir siekti tikslo tik geresniu, patogesniu būdu. Jei esame susiderinę tarpusavyje, jei siekiame to paties tikslo, kurį padiktavo gamta, tai galime savo pastangomis procesą pagreitinti. Pastangos turi būti kolektyvinės.
Klausimas. Savo tviteryje rašėte, kad mus veikia aukštesnioji sistema, o mes šį veikimą priimame kaip neigiamą tik dėl to, kad mūsų ir jos – skirtingos savybės. Kaip tą poveikį priimti kaip teigiamą?
Atsakymas. Tam jūs turite suprasti, koks yra gamtos tikslas, kodėl ji mus veikia, kaip ji mus veikia, ir būti iš anksto pasirengę tinkamai priimti šiuos veiksmus. Jei aš suprantu, iš ko aš gaunu, kam gaunu, kur tai gali mane nuvesti, tai kiekvieną akimirką esu geros būsenos ir esu pasiruošęs vis labiau stengtis.
Pasistenkite suprasti, ko gamta reikalauja iš jūsų, ir tai realizuoti. Tada pamatysite, kaip greitai, sklandžiai, patogiai judėsite į priekį.
Klausimas. Kaip žmogus gali atpažinti, ko gamta reikalauja iš jo?
Atsakymas. Gamta reikalauja to, ko mes nenorime girdėti – „pamilti savo artimą, kaip pačiam save“.
Komentaras. Žmonės klausinėja: „Kam daryti kaimynui kažką gero? Paprasčiau sunaikinti, pašalinti, ir tada nereikia niekam daryti gera.“
Atsakymas. Tačiau tada aš nejudu į priekį, t. y. nejudu gero tikslo link. Galutinis mūsų vystymosi tikslas, kad visi kartu susijungtume savo norais, mintimis, planais – viskuo į vieną visumą. Mes sukuriame vieną uždarą sistemą, nors mūsų pojūčiuose ir supratime ši sistema ne uždara, o sudužusi. Ir todėl esame tolimi vienas kitam, mums nusispjaut vienam ant kito, mes nenorime klausyti kitų, padėti kitiems ir t. t. Gamtoje viskas atvirkščiai: mūsų ateitis – kai mes visi kartu, susivieniję savo norais ir ketinimais į vieną vienintelę sistemą, padedame vienas kitam.
Jei aš nors kiek to siekiu, aš jau judu tikslo, kurį numatė gamta, link. Ir todėl man nereikia iš gamtos didelių skatinimų, žiaurių smūgių.
Klausimas. Taigi, savo veiksmais aš sukeliu tokią pat atsakomąją reakciją iš kito?
Atsakymas. Taip. Aš jam parodau, kad aš tai darau, nes linkiu sau ir jam gero.
Klausimas. Ar įmanoma reikiamai nuteikti, perprogramuoti žmogų, rodant tokį požiūrį į jį?
Atsakymas. Pabandykite tai padaryti. Bandykite rodyti kitiems žmonėms, kad darydami jiems gera, jūs didinate gėrį pasaulyje ir norite, kad visas pasaulis būtų toks.
#248214

Iš 2019 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Mes egzistuojame ypatingame būvyje, ypatingame pasaulyje, kuriame nesuprantame, kas su mumis vyksta. Nežinome, kas nutiks mums po minutės, nematome savo veiksmų, minčių, fizinių veiksmų priežasčių ir jų padarinių, aiškaus atlygio ir bausmės. Mes gyvename santykinėje tamsoje, tuštumoje, kai kažkas atsitinka, o kodėl ir kaip, mes nežinome. Šiuo metu matome tik aiškias savo mechaninių veiksmų pasekmes, bet ne aukščiau šio lygmens.
Mes nežinome mūsų norų, gerų ar piktų minčių pasekmių. Nežinome, ar mus veikia kitų žmonių mintys ir norai. Jaučiu aš tai ar ne? Nežinau, nesuprantu. Mes egzistuojame tamsioje erdvėje, ir ji mums netrukdo, mes prie jos jau pripratome.
Žiūrėdami į mažą vaiką matome, kad jis nesupranta, ką daro, kas su juo vyksta. Jis bėgioja, žadžia, kažką tampo, tyrinėja pasaulį, minimaliai su juo sąveikaudamas.
O mes? Iš esmės, mes irgi turime minimalų kontaktą su pasauliu. Net fiziniame lygmenyje aiškiai nežinome, ar tinkamai sąveikaujame su juo. Tik šiame amžiuje pradėjome suvokti, kiek mūsų sąveika su pasauliu neigiamai veikia aplinką, ekologiją, klimatą ir t. t. O kaip veikia jį mūsų mintys, kurios yra didžiausia jėga, mes nežinome.
Iš principo, jei skaičiuotume nuo fizinio – žemiausio mūsų poveikio pasauliui lygmens, tai žmogiškasis lygmuo, einantis po negyvojo, augalinio ir gyvūninio – tai minčių, ketinimų, vidinio žmogaus požiūrio į visuomenę ar pasaulį, kuriame egzistuoja, lygmuo. Ir ten mums iš viso nesuprantama, kur yra atlygis, bausmė, pasekmės už mūsų gerus ar blogus poelgius.
Taigi, turime problemą. Mes tarsi vaikai, kurie laksto po kambarį, kažką daro, nesuprasdami prasmės ir tikslios reakcijos. Mes sakome vaikui: „Negalima!“, o jis nesupranta kodėl. Mes žinome, o jis ne. O kas mums turi pasakyti, ką galima ir ko ne, taip pat neaišku.
Tik dabar mes pradedame suvokti, kad egzistuoja viena vienintelė aukštesnioji jėga (vadinkite ją Gamta ar Kūrėju), kuri viską valdo, nes yra integraliai susijusi su mumis, ir mes turime su tuo skaitytis. Mes matome, kad gamtoje valdo įstatymai, kurie mus veikia, neklausdami, ar mes to norime. Taigi, yra labai rimta tarpusavio santykių sistema.
Kaip mes galime elgtis su supančia gamta, aukštesniuoju pasauliu, aukštesniąja jėga, jei mes joje egzistuojame ir jos nejaučiame? Todėl mes, kvailiai, veikiame kaip maži vaikai, manantys, kad gali daryti, ką tik nori, o paskui susilaukiame atkirčio iš visų pusių.
Bet mes ir jam neskiriame reikiamo dėmesio, nesuvokiame, kad tai mūsų problemų pasekmė, nematome ryšio tarp mūsų poelgių ir gamtos reakcijos. Mes nesuprantame, pagal kokią formulę gamta gali teigiamai veikti mus, o mes – ją.
Jei tai matytume ir žinotume, tai tas pats egoizmas (noras gerai egzistuoti) nukreiptų mus tinkama linkme. O kadangi valdymas paslėptas, tai kaip vaikai čiumpame tai, kas mums įdomu, nuo stalo ir ragaujame, nekreipdami dėmesio į pasekmes. O kai pasekmės pasireiškia, mes jų nesusiejame su priežastimi. Štai čia ir atsiskleidžia, kaip nesuvokiame valdymo, o kartu ir visos mūsų problemos.
Žinoma, toks egzistavimas apgailėtinas, tačiau nieko nepadarysi. Aukštesnysis valdymas, ryšys tarp mūsų veiksmų ir pasekmių yra paslėptas nuo mūsų, siekiant pakelti mus į tokį lygį, kuriame patys savanoriškai atliksime teisingus veiksmus, turėsime tiesioginį ryšį su Kūrėju, patys norėsime būti geri ir malonūs. Būtent to iš mūsų, neprotingų, reikalauja gamta, kad suprastume, kur esame ir veiktume sąmoningai.
#247697

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Klausimas. Ar galima peršokti dvasines pakopas?
Atsakymas. Taip, galima.
Klausimas. Ar skaudu kristi iš dvasinės pakopos?
Atsakymas. Tai priklauso nuo patirties. Patyręs žmogus supranta, kad tai ne nuopuolis, o tolesnis pasirengimas kilimui.
Klausimas. Koks atstumas tarp dvasinių pakopų?
Atsakymas. Tai priklauso nuo aplinkos. Geroje aplinkoje atstumai itin artimi.
Klausimas. Iš kokios medžiagos sudarytos dvasinės pakopos?
Atsakymas. Tik iš noro. Gamtoje nėra kitos medžiagos. Visa gamta tėra vienas noras.
#253628

Iš 2019 m. rugpjūčio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Kabalisto pakopos

125 pakopos iki tobulybės