Klausimas: Kokius malonumus reikia apriboti, kad gautum dėl davimo?
Atsakymas: Norus gauti. Kad turėčiau galimybę gauti dėl davimo ir tik tuose noruose, kuriuose noriu duoti.
Klausimas: Vadinasi, šie norai turi kažkaip keistis?
Atsakymas: Taip, mes juos visąlaik maišome. Ir kai kiekvieną jų išsiaiškiname, jau galime juos sujungti tarpusavyje ir nukreipti į save, į Kūrėją ir t. t.

#347227

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Kas man dabar, pamokos metu, yra apribojimas?
Atsakymas: Dabar negali atlikti jokio apribojimo, nes dar nejauti, kas vyksta, kai skaitome „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Todėl pamokos metu turime būti kuo arčiau to, ką perteikia ir aprašo tekstas.
O vėliau galėsime nustatyti, kas būtent turima omenyje: ką kalba gaunantysis arba duodantysis; iš kur kyla veiksmas – iš aukštesnės pakopos į žemesniąją ar iš žemesniosios į aukštesniąją ir t. t.
O kol kas turime tiesiog atidžiai skaityti ir įsivaizduoti, kas su mumis vyks, jeigu įgysime davimo ir gavimo savybes.
Klausimas: Ką reiškia įsivaizduoti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Įsivaizduoti dvasinį pasaulį reiškia, jog suprantu, kas vyksta, ir stengiuosi įsivaizduoti, kad atlieku tą knygoje aprašytą veiksmą.

#347217

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Kokiu praktiniu darbu galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ieškoti grupėje bendro chisarono? Pasiekti bendrą chisaroną, kad Kūrėjas galėtų jį pripildyti? Juk duoti Kūrėjui  ir yra malonumas. Ar patartumėte tuo užsiimti grupėje?
Atsakymas: Žinoma, patariu, be to, nėra nieko kito, kuo verta užsiimti! Reikia užsiimti būtent tuo.
Taip galime vienytis tarpusavyje, kad atskleistume dar vieną galimybę gauti iš Kūrėjo su ketinimu suteikti Jam malonumą, lygiai taip, kaip Jis veikia mūsų atžvilgiu.

#347188

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „suteikti malonumą Kūrėjui“?

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Ką galime duoti Kūrėjui?

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad Šviesa buvo apribota tam, kad kūriniams būtų suteikta vieta vystytis. O mes studijavome, kad Šviesa susitraukė dėl kūrinio pajaustos gėdos. Tai kam gi iš tikrųjų įvyko susitraukimas?
Atsakymas: Iš tiesų, Šviesa paslėpta tam, kad, viena vertus, kūriniui būtų suteikta laisvė, nespaudžiant jo iš aukščiau, o kita vertus, kad kūrinys galėtų, pagal savo sprendimą, priartėti prie Kūrėjo.

#347184

Iš 2025 m. rugpjūčio 15 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas paslėpta nuo kabalisto?

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Kad paslėptis neužgožtų Kūrėjo

Klausimas: Nūnai žmonės ėmė melstis. Buvę pragmatikai meldžiasi. Jums užduodamas toks klausimas: „Kokia malda vadinama kokybiška malda?“ Kitaip tariant, kokią maldą girdi Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas girdi apskritai visus prašymus, visas maldas! O į kurias iš jų Jis atsako – štai kur klausimas.
Viską, ko kiekvienas žmogus reikalauja, šaukia, prašo, maldauja, visa tai girdima. O dabar klausimas: į ką reaguoja Kūrėjas?
Tik tiek, kiek prašymas iš žmonių apačioje sutampa su Jo planu, su Jo troškimu iš aukščiau. Jeigu mūsų norai sutampa su Kūrėjo noru, tada tai įvyksta.
Klausimas: O koks tuomet turėtų būti noras?
Atsakymas: Žmonių tarpusavio artumas, vienybė, susiliejimas būnant visiškai panašiems vieniems į kitus, meilė. Šito nori Kūrėjas. Mat Jo aukščiausia savybė žmonėms – meilė.
Pastaba: Kitaip tariant, kad ir kaip būtume susipriešinę, kad ir kaip nekęstume vieni kitų …
Atsakymas: Privalėsime prie to priartėti.
Klausimas: Meldžiuosi, kad pajausčiau meilę šitam savo priešui?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Kas yra meilė?
Atsakymas: Meilė – kai visas tu su visomis savo fizinėmis, moralinėmis, psichologinėmis ar bet kokiomis kitomis savybėmis, kokybėmis, jėgomis visiškai persijungi, kad padėtum visiems ir pripildytum visus, kas ne tavyje.
Meilė – kai persijungi nuo to, kad galvoji tik apie save, prie to, kad pripildytum visus, kurie ne tavyje.
Klausimas: Ar ši malda bus išgirsta?
Atsakymas: Ji tikrai bus išgirsta. Jeigu to nori. Ne sakai, o nori.

#296038

Iš TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti teisingus atsakymus?

Atsakymai, į neužduotus klausimus

Kūrėjas girdi visas maldas

Pastaba: „Jei vidinis balsas kužda tau, kad nemoki piešti, – piešk kuo daugiau, tada šis balsas nutils“, – sakė Van Gogas.
Atsakymas:  Neičiau Van Gogo keliu. Žmogus turi jausti, prie ko jį traukia jo siela, ir pagal tai pasirinkti savo kelią. Ir pasirinkti jį blaiviai, kitaip sakant, patikrinti, ar turi tam visokių prielaidų. O jeigu ne – neverta trankytis į sieną.
Klausimas: Studijuojant kabalą vidinis balsas neretai sako: „Kas tu toks, pažiūrėk, kokios tai aukštumos! Tu?! Ar išvis įmanoma jas pasiekti?!“
Atsakymas: O koks skirtumas? Čia tai neturi reikšmės. Visi privalo įsisavinti šį mokslą, visi turi ištaisyti savo sielą. Todėl čia nėra žmonių, kurie galėtų teigti, kad jie laisvi.
Privalau ištaisyti save, realizuoti savo paskirtį. Ir todėl kiekvienas turi savo vietą šiame kelyje. Visi privalo. Ištaisyti sielą – tai visos mūsų egzistencijos tikslas. Ir jis visiems, absoliučiai visiems! Tad niekas niekur nuo to neišsisuks.

#282903

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausytis savęs ar Kūrėjo?

Dvasinio kelio spartintojai

Auginti save dvasiniame pasaulyje

Pastaba: Dvasiniame pasaulyje nė vienas pojūtis neišnyksta. Priešingai – du priešingi jausmai, meilė ir neapykanta, visada egzistuoja kartu.
Atsakymas: Jie vienas kitą papildo, todėl neišnyksta.
Pastaba: O mūsų pasaulyje visuomet esame vienos būsenos – arba mylime, arba nekenčiame.
Atsakymas: Žinoma, juk jeigu egzistuotų kartu, jie save sunaikintų – vienas kitą panaikintų.
Klausimas: Kaip dvasiniame pasaulyje meilė ir neapykanta gali kartu egzistuoti?
Atsakymas: Labai paprastai. Ten nekenčiu savo prigimtinio noro gauti malonumą sau ir myliu tai, kad dabar noriu suteikti malonumą kitam.
Esmė ta, kad dvasinis indas (kli) statomas esant norui, atliekant apribojimą ir kuriant ekraną, kitaip tariant, su ketinimu „ne dėl savęs“ pripildant tą, ką myli.
Indas susideda iš visų penkių stadijų, kurios turi būti viename organizme, todėl jis gali jausti absoliutų, begalinį, neribotą, be perstojo augantį malonumą.

#264855

Iš TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du dvasinio darbo etapai

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą pakeisti meile

Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.

Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.

Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.

Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra  atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats  nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.

Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.

Laikui bėgant  žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.

Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.

#36053

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tegu Šviesa mus sujungia

Du šviesos poveikio tipai

Skirtumas tarp tiesioginės ir supančios šviesos

Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo valdymas yra geras, su geru tikslu. O žmogus paskendo egoizme, ir tai sukelia jo priešingumą Kūrėjo savybių atžvilgiu tam, kad jis atliktų išsitaisymą „vardan Kūrėjo“, vadinamą savybių panašumu. (Baal Sulamas, „Šamati“, „Žemės pranašumas – visur“)
Kyla klausimas: „Ką reiškia, jog žmogus turi tikėti?“. Tikėti tuo, ką man sako, – tai, žinoma, kvailystė.  Įtikinėti savęs irgi neverta.
Tikėjimu vadinamas Kūrėjo jautimas. Pasiekti tikėjimą reiškia pajausti Kūrėją Chasadim šviesoje. Jei žmogus visąlaik išsilaiko šiame lygmenyje, jam nebaisios jokios gyvenimo problemos. Jis žino, iš kur viskas kyla ir kur viskas eina – jis palaiko nuolatinį ryšį su aukštesniąja jėga. Tai jo inkaras, jo būties šaknis.
Todėl mums reikia pasiekti Binos savybę – davimo savybę, kai prisijungiame prie Kūrėjo net ir minimaliai. Ir tuomet visa, ką jausime, bus tarsi ryšys su amžinybe, su mūsų būsenų amžina tėkme.
Klausimas: Kodėl tai vadinama tikėjimu?
Atsakymas: Tikėjimas – tai Binos savybė, kai pakylu virš savo egoizmo ir viską matau jau ne egoizme, o virš jo.
Pastaba: Pasirodo, kad mūsų pasaulyje tikėjimo samprata visiškai iškreipta. Mums kažką sako, o mes aklai tikime.
Atsakymas: Mūsų pasaulyje, kai man kažką pasako, tai priimu kaip žinojimą. Tai visiškai neteisinga. Tikrasis tikėjimas – tai, kai suvokiu Kūrėjo egzistavimą ir susijungiu su Juo.

#258604

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas kabaloje

Absoliutus tikėjimas

Nėra nieko stipriau už tikėjimą