Mūsų dvasinis kelias prasideda nuo šio pasaulio būsenos. Iš čia pamažu pradedame suvokti jo prigimtį, kūrinijos esmę – norą mėgautis dėl savęs. Dalį šio noro įgyjame natūraliai vystydamiesi materialiame egoizme iš kartos į kartą.
Vėliau susiduriame su būtinybe įgyti norą mėgautis sau žmogaus lygmenyje. Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis praeiname jų ribose, bet žmogaus lygmenį galime pasiekti tik iš priešpriešos su Kūrėju.
Būtent čia prasideda dvasinis darbas: atsižveldami į Šviesą ir jos savybes, turime atskleisti savo prigimtinę savybę – malonumų troškimą pagal principą „šviesos pranašumas pažįstamas iš tamsos“. Šios dvi savybės vystosi mumyse paraleliai – tai viena, tai kita – per pakilimus ir kritimus.
Tai vyksta taip: iš pradžių žmogus gauna troškimą, impulsą kažkam nežinomam ir yra atvedamas į grupę, į pamokas. Čia jis pradeda atlikti veiksmus, kurių reikšmės dar ir pats nesupranta, bet jie suteikia jam nedidelį švytėjimą. Ir tada žmogus ima judėti pirmyn.
Šiame etape taip pat egzistuoja dvasinė struktūra AVAJA, ir žmogus joje vystosi negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame lygmenyse žmogaus pakopoje.
Laikui bėgant žmogus ima kalbėti, vėliau galbūt netgi kiek įsiklauso į žodžius apie tai, kad reikia įgyti davimo savybę. Jis tai žaidžia stropiai it vaikas. Ir nors šitai tėra žaidimas, bet jis vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“: žmogus tarsi pakyla virš savo proto ir neva jau norėtų duoti ar bent jau žodžiais siektų mylėti artimą.
Tegul ir „neva“, bet jis veikia išvien su grupe, gauna įkvėpimą iš draugų per pavydą, didelį norą bei garbės troškimą. Jis kalba apie davimo savybę, persiima šia idėja ir pritraukia sau Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Nors žmogui neaiški viso dvasinio poveikio gelmė, Šviesa veikia jį ir po truputį jis keičiasi.
#36053
Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo valdymas yra geras, su geru tikslu. O žmogus paskendo egoizme, ir tai sukelia jo priešingumą Kūrėjo savybių atžvilgiu tam, kad jis atliktų išsitaisymą „vardan Kūrėjo“, vadinamą savybių panašumu. (Baal Sulamas, „Šamati“, „Žemės pranašumas – visur“)
Klausimas:
Pasaulyje egzistuoja tik dvi jėgos – davimo ir gavimo. Savo tarpusavio sąveika jos turi pasiekti pusiausvyrą, susiliejimą, vienybę.
Tiesos formavimas iš priešingybės – tai kertinė kabalos mokslo tema, mat norint ką nors suprasti, turime suvokti patį reiškinį ir jam priešingą būseną. Kitaip nieko nejausime.
Klausimas:
Viena mintimi buvo sukurta viskas, ir viena mintis apima viską – nuo kūrimo pradžios iki jo pabaigos. Ten slypi viskas, kas kyla iš ten, bet dėl mūsų neišsitaisymo mums atrodo, kaip suskaidyta į dalis, prieštaraujančias tarpusavyje iki kraštutinumo.
Klausimas: Pagal kabalą, žmogaus būties prasmė – atskleisti Kūrėją. Kas būtent atskleidžiama žmogui?
Klausimas:
Klausimas: Kaip valdyti stresą?