2018-07-16 
Klausimas. Kas kabaloje vadinama kitu ar būsimu pasauliu?
Atsakymas. Būsimas pasaulis – tas, kurį suvoksiu studijuodamas kabalą. Jis yra kitas, nes yra kitame suvokimo lygmenyje.
Tačiau tai realus pasaulis. Man tereikia šiek tiek pakeisti savo savybes iš gavimo į davimą ir išvysiu priešingą pasaulį.
Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
Būsimas pasaulis – kitą akimirką
Komentarų nėra 
pasaulis, Tikrovė, tikrovės suvokimas
2018-07-16 
Grupė yra tarp žmogaus ir aukštesniosios jėgos. Žmogus neturi jokių galimybių dirbti su aukštesniąja jėga, ką nors gauti ar duoti jai, aplenkdamas grupę. Ir net jei jam atrodo, kad prieš dešimt metų buvo vienas, vis tiek priklausė grupei, tik tai buvo paslėpta nuo jo.
Ir dabar sėdi „atsitiktinėje“ grupėje atsiskleidžiančia skirtingos galimybės, kaip užmegzti ryšį su Kūrėju.
Grupė yra visada, būtent ji ir vadinama „žmogumi“, „Adomu“. Grupė – tai visa sistema: ir dešimtukas, ir visa žmonija. Todėl, jei žmogus nori kreiptis į Kūrėją pats, apeidamas grupę, jis klysta. Iš tokio kreipimosi nieko rimto nebus, taip elgiasi pradedantieji. Jei žmogus tikrai nori užmegzti ryšį su Kūrėju, turi įsijungti į grupę ir joje atskleisti Kūrėją.
Niekada nieko negalėsime pajausti virš grupės, juk Kūrėjas yra joje. Grupė – nuolatinė struktūra, tik paslėpta, Kūrėjas irgi pastovus elementas, tačiau paslėptas. Grupė neva turi fizinį įsikūnijimą, tarsi matome draugus.
Tačiau tą akimirką, kai mums atsiskleis tikroji grupė, t.y., dvasinė sritis, dvasinė kokybė, jos viduje atsiskleis ir aukštesnioji jėga, Kūrėjas. Vienas negali būti be kito.
Iš 2018 m. birželio 29 d. pamokos „Iš bejėgiškumo iki šauksmo Kūrėjui“
Daugiau šia tema skaitykite:
2018-07-13 
Klausimas. Koks ryšys tarp dvasinės meilės šaknies ir jos žemiškosios šakos?
Atsakymas. Žemiškoji šaka – tai mano vienašališkas egoistinis požiūris į save, brangiausiąjį, kai aš kaip šuo suku nosį ten, kur dar galiu patirti malonumą, ir tiktai tai mane veda į priekį.
Komentaras. Bet žmogui duodamas toks supratimas kaip „pirmoji meilė“, kai galvoji tiktai apie savo meilės objektą…
Atsakymas. Tai reiškia, kad mane traukia toks didelis malonumas, kad negaliu galvoti apie nieką kitą: nei apie maistą, nei apie pasivaikščiojimus, nei apie mokslus, nei apie sportą. Tai – egoistinis hormonų vystymasis. Tampu vyru, jaučiu hormonų audras, nesuprantu, kas tai yra, kaip jas realizuoti. Mane kankina neaiškios spėlionės, mane traukia prie objekto jas realizuoti. Štai ir viskas. Kokia gi tai meilė?
Mano mama, pagal išsilavinimą gydytoja, pasakojo man, kaip tam tikrų medžiagų injekcijomis galima sukelti žmogui meilės būseną. Tas pats ir čia. Nė nemanau tyčiotis iš šio jausmo. Atvirkščiai, jis labai vysto mus, kai vyksta perėjimas iš paauglystės į jaunystę. Tai labai naudinga savybė, bet ji – grynai egoistinė.
Klausimas. Nejau tame nėra Gamtos sumanymo?
Atsakymas. Žinoma, yra: Gamta turi sumanymą dar labiau išvystyti mūsų egoizmą.
Klausimas. Ar tai – gera būsena?
Atsakymas. Bet kuris vystymasis – geras, bet kai egoizmas išsivystys galutinai, jį reikės kažkokiu būdu ištaisyti. Fiziologinis žmogaus vystymais baigiasi 18–22 metais, tačiau kartais gali tęstis ir ilgiau, nes veikiant supančiai aplinkai kyla įvairiausių kitų potraukių.
Iš principo, žmogaus norų rinkinyje yra maistas, seksas, šeima, turtai, garbė ir žinios – iš viso šešios pagrindinės savybės, kuriose vystosi mūsų egoizmas. Nieko kito neturime.
Nuolat skaičiuoju, kas man naudingiau, ką labiau myliu. Jeigu vyrauja žinios, tai visa kita galiu užmesti, nustumti. Panirsiu į mokslą, ir jis visiškai įtrauks mane. Tai – irgi meilė.
Taigi, meilė – tai prisipildymo trauka, būdinga kiekvienam žmogui.
Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba
Daugiau šia tema skaitykite:
2018-07-10 
Klausimas. Pasaulinės sielos vienybė reiškia, kas visų per istoriją buvusių kabalistų sielos dabar su mumis palaiko ryšį?
Atsakymas. Jie per modemą nesusisiekia su mumis, tačiau mes nuolatos esame viename bendrame tinkle.
Klausimas. Kažkada patarėte, kad mes jiems užduotume klausimus tiesiogiai. Kaip to išmokti?
Atsakymas. Užduokite, klauskite, ir jumyse ims vystytis tam tikri vidiniai pojūčiai.
Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
2018-07-9 
Klausimas. Dvasiniame pasaulyje nėra nuolatinio greičio, tik pagreitis. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje esi arba ramybės būsenos arba judi, o dvasiniame pasaulyje ramybė – tai iškart nulis, jis neegzistuoja. Kaip mikropasaulyje neįmanoma sustabdyti kokios nors elementarios dalelės – ji negali nejudėti, nes tučtuojau išnyks, – taip ir čia.
Klausimas. Tačiau elementari dalelė turi pastovų greitį, o mes kalbame apie pagreitį.
Atsakymas. Tai neturi reikšmės, ji negali likti sustingusi. Mūsų pasaulyje neva stebime nuolatinį skirtingų objektų judėjimą, tačiau dvasiniame pasaulyje pastovumo nėra – tik teigiamas greitėjimas.
Klausimas. Kas yra ramybė dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Ramybė – tai malonumo būsena, pasiekiama nuolatos dedant ir didinant pastangas, tai pasitenkinimas tuo, kad be perstojo ir vis daugiau dirbu.
Iš 2018 m. vasario 25 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
2018-07-8 
Klausimas. Kuo skiriasi baimė nuo drebėjimo?
Atsakymas. Drebėti – tai baimintis ne dėl savęs, jis grindžiamas meile, pagarba, Kūrėjo siekimu.
Klausimas. Kokios būna baimės Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas. Jų neįmanoma išvardinti. Malchut įsijungimas į devynias pirmas sfiras įvairiausiomis variacijomis pagimdo daugybę pirminių, antrinių ir pan. baimių. Bet koks galimo neužpildymo jautimas vadinamas baime.
Pavyzdžiui, jautimas, kad negalėsiu pateisinti Kūrėjo, remiasi gyvūnine, visuomenine baime. O baimė, ar įstengsiu Jį užpildyti, – tai jau drebėjimas, kuris ateina mums per bendrą sistemą, nes Kūrėjas yra joje visoje.
Kiek lietiesi, jungiesi, tapatiniesi su visais, tiek atsiranda galimybė užpildyti Kūrėją.
Klausimas. Kitaip tariant, ryšys su Juo visada per kitą žmogų?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali, juk Kūrėjas yra visoje sistemoje.
Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
Naktis pavirs diena, o diena – naktimi
2018-07-7 
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio
Iš esmės, skirtumas tarp didžiausio gedulo, karčiausios dienos ir pačios saldžiausios, džiugesio dienos apibrėžiamas mūsų požiūriu į mums duotas sąlygas. Galima į jas žiūrėti ir jas priimti per savo egoizmą, blogąjį pradą, o galime ir per davimo savybę, gerąjį pradą, kitaip tariant, per mūsų susiskaidymą arba vienybę.
Ta pati Šviesa, kuri turėjo atsiskleisti vienybėje, atsiskleidžia susiskaidyme ir sukelia tragiškas pasekmes.
Negalime dėl savo bėdų kaltinti poveikio iš aukščiau, juk viskas priklauso nuo to, į kokius indus šį poveikį gauname. Iš viršaus visada nusileidžia vienas ir tas pats: aukštesnioji šviesa, gailestingumas, o rezultatą nulemia, kiek esame panašūs į šią Šviesą.
Šiuo ypatingu laiku ateina tas pats švytėjimas, kuris atvedė prie sudužimo. Tačiau jis turėjo atvesti prie išsitaisymo, jei nebūtų nusižengta su auksiniu veršiu ir akmens plokščių sudaužymu. Visuomet reikia taip žiūrėti į tai, kas vyksta, ir suprasti, jog viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Joje, į tinkamą kli galime gauti tinkamą poveikį iš viršaus.
O jei nesame tam pasirengę, tai ta didžiulė Šviesa, kuri turėjo apsivilkti į tinkamą kli ir atnešti mums džiaugsmą, tobulėjimą, kilimą, atveda į griūtį, bėdas. Viskas priklauso nuo mūsų.
Daugiau šia tema skaitykite:
2018-07-4 
Klausimas. Ar galima išnaudoti materialią gerovę, kad dirbtum dvasinį darbą?
Atsakymas. Savaime suprantama, jog kabalistas būdamas savo gyvūniniame kūne nori jaustis patogiai, kad kūnas netrukdytų dvasiškai dirbti. Niekas neturi veltui versti save kentėti.
Klausimas. Kaip kūnas gali trukdyti dvasiškai dirbti?
Atsakymas. Jei kūnas nekontroliuojamas, jis trukdo dvasiniam darbui. Bet jeigu žmogus jį valdo ir gyvūninius norus išnaudoja, kad nusiramintų ir padarytų taip, kad jo dvasiniai siekiai jį motyvuotų, tada viskas gerai.
Iš 2018 m. vasario 25 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save
2018-06-24 
Manęs Feisbuke klausia: „Ar gali dešimt atsitiktinių žmonių, nestudijuojančių kabalos, bet susivienijusių sielomis, pasiekti dvasingumą?
Esmė ta, kad sielų susivienijimui nėra kitos metodikos, tik kabalos mokslas. Visos kitos metodikos palieka žmogų žemiškame lygmenyje, ir tik kabala leidžia atskleisti savyje davimo savybę, pakilti aukščiau savo egoistinės prigimties ir jos apribojimų.
Ši davimo savybė, naujas tikrovės suvokimas, – ir yra „Kūrėjas“, absoliučiai realus, suvokiamas.
Kiti keliai veda mus tikėjimo kuo nors arba kažkuo link su pomirtinio apdovanojimo pažadu.
Bet ne, nieko nebus, sako kabalos mokslas, – kol nepakeisime pačių savęs. Nėra jokio anapusinio pasaulio, o yra egoizmas, kurį ištaisydamas atrandu Kūrėjo savybes. Šis pakilimas aukščiau egoistinio suvokimo išlaisvina mane iš materialių ribų, išveda už laiko ir erdvės – į amžinybę ir tobulybę.
To nepasieksime „atsitiktinio“ vienijimosi keliu. Dešimtukas turi sudaryti vieną visumą, vieną vieningą norą, kuriame kiekvienas „nulenkia galvą“, kad susilietų su kitais. Tada tarp jų kyla bendra būsena, bendras ryšių tinklas: kiekvienas ne dėl savęs, o tik dėl kitų devynių.
Taip jie sukuria ir sielą, indą Kūrėjo atskleidimui. Priklausomai nuo egoizmo dydžio, virš kurio jie pakilo ir pradėjo teisingai elgtis vienas su kitu, jiems atsiskleidžia Kūrėjas – meilės ir davimo savybė.
Iš 2018 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaitykite:
2018-06-23 
Klausimas. Kas kabaloje vadinama suvokimu?
Atsakymas. Suvokimas, kad viskas, kas vyksta, kyla iš Kūrėjo, iki pačios mano norų, kuriuos tyrinėju, gelmės; visų pirminių, antrinių ir kitų reiškinių atsiskleidimas iki paties galo ir tarpusvio priklausomybėje ir yra suvokimas.
Klausimas. Galima sakyti, kad žmogus praeina tris etapus: iš pradžių žinių, paskui supratimo ir galiausiai suvokimo? Ar jis iš karto viską suvokia jausmais?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus dirba dvasinį darbą.
Klausimas. Sakykime, jei aš girdžiu, kad „Nėra nieko, tik Jis“ arba kažkokį kitą principą, vadinasi, dabar žinau, kad Jis egzistuoja, net nesuprasdamas?
Atsakymas. Jei žmogus tik pradėjo mokytis ir kol kas dar nieko nesuvokė, tada taip. O jei jis jau visa tai suvokia, jaučia ir turi dvasinius indus (kėlim) – apsisprendimo, jutimo ir atskleidimo priemones, – tai jo požiūris kitoks.
Žmogui, kuris pirmą kartą skaito ir girdi apie šiuos dalykus, visa tai atrodo nesuprantama abėcėle: „Kur tai vyksta? Kokiame pasaulyje? Su kuo?“. Jam reikia laiko. Tai, ko neleidžia protas, padaro laikas.
Jis pamažu pripranta prie kabalistinių terminų skambesio, žodžių ir žodžių junginių tarpusavio ryšių, paskui sakinių ir galiausiai prie sakinių ryšių. Visa tai įeina į jį palaipsniui, ir ne per protą, o per širdį.
Tiek, kiek žmogus bando būti kartu su savo draugais, susivienijusiais grupėje, padėti, duoti, palaikyti juos, tiek jis ima suvokti vidinę to, ką girdi, prasmę.
Iš 2017 m. lapkričio 19 d. pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
rašykite
prenumeruokite