Klausimas: Yra keturios rasės: balta – europiečių, geltona – azijiečių, juoda – afrikiečių, raudona – vietinių Lotynų Amerikos gyventojų. Kokios rasių atsiradimo priežastys? Ar kiekviena atlieka tam tikrą funkciją?
Atsakymas: Ne. Priežastys yra dvasiniame pasaulyje. Jos jokiu būdu nesusijusios su mūsų pasauliu, bet palieka jame antspaudą, pasekmę.
Visas dvasinis pasaulis yra po viena vieninga šaknimi – keturaidžiu Kūrėjo vardu. Ką tai reiškia? Kūrėjas mūsų pasaulyje pasireiškia keturiose stadijose ir hipostazėse. Todėl iš bendros šaknies į mūsų pasaulį nusileidžia keturios įvairiausių rūšių kategorijos. Pavyzdžiui, keturi metų laikai (žiema, ruduo, pavasaris, vasara), keturios rasės ir taip toliau.
Klausimas: Ar jie turi kokių nors vidinių skirtumų?
Atsakymas: Žinoma, turi. Bet nereikšmingų. Norint prisijungti prie savo dvasinės šaknies, kiekvienas kyla būtent į ją. Turime bendrą tikslą, todėl galime padėti vienas kitam.
Mūsų skirtumai netrukdo vienytis ir siekti bendro tikslo, kuriuo esame susiję vieni su kitais taip, kad vienybė išlieka, o fiziniai, moraliniai ir kiti skirtumai išnyksta.
Klausimas: Nė neverta gilintis į kiekvienos rasės paskirtį: viena daugiau dainuoja, kita labiau atskleidžia gamtos dėsnius ir t. t.?
Atsakymas: Tai abipusiai papildymai, kurie pamažu vis labiau atsiskleis ir visi gėrėsimės, mėgausimės būtent mūsų skirtingumu.

#275097

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Komunikacijos problemos: ksenofobija ir rasizmas

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų gyvenimą

Reiškinių dvasinės šaknys

Klausimas: Altruistinė meilė – svarbiausia gamtos jėga, nes būtent joje slypi toks meniškas kuriantis pradas – kūrimo energija, kuri formuoja, emanuoja, kuria sistemas. Kodėl būtent ją pavadino meilės jėga?
Atsakymas: Mūsų pasaulyje meilė yra žmogaus potraukis tam, nuo ko jis jaučia prisipildymą, pasisotinimą, ką nors malonaus. Jį gali traukti spalva, garsas, forma – kas tik nori, išskyrus žmones. Ir viskas tas pats žmonių atžvilgiu.
Klausimas: Itin dažnai girdime ir iš jūsų, ir iš daugelio filosofų, kad gamta mus myli. Jau nekalbu apie sąvoką „Kūrėjas“, kuri, kabalos požiūriu, yra identiška „gamtos“ sąvokai. Ką reiškia, kad gamta myli mus, o mes turime mylėti ją?
Atsakymas: Meilė – tai gamtos dėsnis. Abipusė trauka siekiant atlikti kokį nors bendrą veiksmą suteikia galimybę pratęsti save ir t. t. Iš dalies palikuonis, dauginimąsi laikome meilės rezultatu.
Klausimas: Žmonių meilė nėra grindžiama kito gerove, ji remiasi savo gerove kito sąskaita. Akivaizdu, kad nėra altruistinės meilės. Yra didžiulis skirtumas tarp altruistinės meilės, kai galvoji tik apie kitą ir užpildai jį, ir žmonių meilės. Žmonės negali mylėti tiesiog taip, be kokios nors naudos sau.
Dažnai meilė virsta neapykanta. Jeigu ką nors myliu ir tas žmogus man tampa neištikimas, meilė virsta neapykanta. Kodėl tarp šių jausmų toks mažas atstumas?
Atsakymas: Mat norėjai užsipildyti tuo objektu, o galų gale vietoje malonaus užsipildymo iš kito žmogaus sulauki ko nors visiškai priešingo . Todėl tavyje vietoje meilės kyla neapykanta.
Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jame pasireikštų absoliučios meilės jausmas?
Atsakymas: Absoliuti meilė gali būti, jei pakyli virš savęs taip, kad, nepaisydamas kitų požiūrio į save, su visais elgiesi vienodai gerai.

#275104

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paleisti meilės mechanizmą

Kas yra meilė?

Žemiška meilė – prisipildymo trauka

Klausimas: Meilės jausmo negalime priskirti negyvajam, augaliniam, gyvūniniam lygmenims, nes ten nėra laisvo pasirinkimo. Objektų sąveika šiuose lygmenyse sąlygojama genų, dėsnių, instinktų. Tik ten, kur yra pasirinkimo laisvė ir galimybė pakilti aukščiau egoistinės prigimties, galima kalbėti apie meilę.
Kalbant apie dievišką ar absoliučią, nesavanaudišką meilę, omenyje turima meilė davimo savybei, tai reiškia visą laiką būti šioje savybėje. Kitaip tariant, galima sakyti, kad meilė – tai mylėti davimo savybę?
Atsakymas: Taip. Tuomet taip elgiesi su kitu, kad joks jo priešingas poveikis tau negali sutrukdyti jo mylėti.
Klausimas: O davimo savybė yra manyje ar jame?
Atsakymas: Tavyje. Kitas čia niekuo dėtas.
Klausimas: Kaip nuspręsti, ar žmogaus meilė egoistinė ar altruistinė?
Atsakymas: To neįmanoma nustatyti. Tam reikia išsiaiškinti: tave myli dėl pinigų ar nesavanaudiškai. Kieno atžvilgiu nesavanaudiškai?
Kabaloje nėra tokios sąvokos „meilė“. Meilė apibrėžiama kaip malonumas. Vadinamoji meilė artimui, Kūrėjui, sau, egoistinė ar altruistinė meilė matuojama pagal tai, kaip panaudojame savo egoizmą – dėl savęs ar dėl kito. Todėl atsiribojame nuo sąvokos „meilė“.
Net minint „pamilk artimą kaip save“ turima omenyje: kaip egoistiškai elgiesi su savimi, lygiai taip turi elgtis su kitais. Kitaip sakant, kaip pripildai save, taip turi užpildyti kitą.

#275151

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paleisti meilės mechanizmą

Pakilti į absoliučią meilę

Ar yra meilė?

Klausimas: Mokslininkai sako, kad dvi priešingybes, meilę ir neapykantą, vienija jausmų svarba objektui. Kai žmogų myliu arba nekenčiu, jis man yra vienodai svarbus. O svarba gimdo priklausomybę ir baimę. Tad žmogus nuolatos galvoja apie savo meilės ir neapykantos objektą. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
Atsakymas: Bendrai tariant, taip. Bet man sunku apie tai kalbėti, nes kabaloje nėra tokių apibrėžimų. Joje viskas labai sausa, moksliška, konkrečiai apibrėžta egoizmo atžvilgiu.
Komentaras: Mokslininkai nori pasakyti, kad meilė bei neapykanta labai panašios, lengvai keičia viena kitą.
Atsakymas: Taip, jos labai artimos. Žmogus krenta iš vienos būsenos į kitą ir vėl kyla.
Klausimas: Yra tokios sąvokos „nepagrįsta meilė“ ir „nepagrįsta neapykanta“. Jeigu man padarėte ką nors bloga, aišku, jūsų nekenčiu. O kas yra nepagrįsta neapykanta?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai būsena, kai žmogus negali nustatyti savo priešiškumo priežasties. Iš tikrųjų priežastis yra. Arba ji instinktyviai slypi pačioje prigimtyje (kaip katė ir pelė), arba kaip nors įgyta. Bet ji egzistuoja.
Priežastis kyla iš pačios gamtos. Žmogus negali paaiškinti, kodėl nekenčia kito, bet vis tiek nekenčia. Ir tas pats kalbant apie meilę.
Visuomet yra priežastis, kodėl ką nors myli. Pavyzdžiui, tau patinka žmogaus akių spalva arba dar kas nors. Pats gali nežinoti, kodėl tau patinka, tiesiog tavyje slypi tokie skonių atspalviai.
Tai visiškai nepriklauso nuo jokių fizinių veiksmų: nei tavo jam, nei atvirkščiai. Tiesiog matai žmogų ir taip jauti trauką jam.

#275249

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Žaidimas jausmais

Protas turi remtis jausmais

Klausimas: Ar dirbdami dešimtukuose, galime taip prilipti prie savo draugų, kad perimtume iš jų baimingą santykį su mokytoju? Ar tai neįmanoma?
Atsakymas: Įmanoma. Galime padėti vieni kitiems savo dvasiniame kelyje ir ramiai eiti pirmyn. Jei nukritęs žmogus nusilenks prieš grupę, tai ši žmogui parodys, kaip imti klausytis mokytojo. Ir tuomet iš šito mokinio gali išeiti tai, kas ir iš kitų.
Klausimas: Kitaip tariant, nesvarbu, koks tu: protinguolis, jautrios širdies. Bet jei tinkamai nusiteikęs, gali gauti visiškai visas sąlygas, kad priliptum prie mokytojo?
Atsakymas: Taip. Protinis išsivystymas čia nesvarbus.
Klausimas: Tarkime, žmogus žino, kad jis viduje dar neatidirbo, kad yra tinginys. Bet jis labai nori! Ar jis gali su šiuo savo noru prilipti prie mokytojo ir viską gauti?
Atsakymas: Tik per grupę! Grupė – tai ryšys su mokytoju, o per mokytoją su Kūrėju. Kitų kelių nėra.
Klausimas: Vadinasi, žmogus eina į grupę, o grupė padeda jam išgirsti mokytoją, prilipti ir ateiti pas Kūrėją. Ir nesvarbu, kas ir kaip, kur tu esi, net jeigu esi atsiskyrėlis. Jei panorėsi – įstengsi?
Atsakymas: Visi atėjome iš vienos sistemos – dešimtuko, sielos, kuri sudužo į daugybę dalių. Todėl susiburdami į tokius dešimtukus, vėl atskleidžiame Kūrėją, susijungiame su Juo.

#278390

Iš 2019 m. vasario 7 d. pokalbio „Mokytojas – mokinys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grandinė „mokytojas – mokinys“

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Visus karčius pojūčius reikia priimti tikslingai, grupės ir Kūrėjo atžvilgiu, kad virš jų pakiltume. Ir todėl nematau jokio blogio vykstančio pasaulyje, nieko kenksmingo. Juk tikrovėje egzistuojančios nelaimės ir bėdos susiformavo sudužus norams ir jiems nukritus.
Ir dabar, kai ateina jų eilė taisytis, jie pakyla iš tos gilumos, į kurią nukrito, ir reikalauja ištaisyti. Todėl jų atskleidimas turi mums nešti džiaugsmą.
Žinoma, tai apsunkina širdį, sukelia skausmą, tačiau veda į dienos šviesą. Todėl reikia džiaugtis, kad manyje atsiskleidžia blogos mintys, būsenos, savybės, egoistiniai norai. Jeigu tai atsiskleidė manyje, vadinasi, galiu šitai ištaisyti, pakilti virš to.
Jie visi paruošti nuo tos akimirkos, kai sudužo bendra Adam Rišon siela, todėl bet kuri sudužusi, reikalaujanti taisymo būsena turi suteikti mums džiaugsmą. Viskas priklauso nuo ryšio tarp mūsų, ar esame pasirengę pačiupti tuos mums atsiskleidusius sudužusius norus, prijungti juos sau ir ištaisyti.
Kūrėjas pakelia juos mums, o mums tereikia juos pasiimti, ir susisiekus su Kūrėju, melstis, kad padėtų mums išlaikyti juos drauge dešimtuko centre ir pakelti tą sudužusį indą maldoje Kūrėjui. Kaip atsakas ateis Šviesa, kuri ištaisys tą into dalį ir nušvis jame. Taip kylame į dvasinę pakopą.

#277721

Iš 2021 m. sausio 29 d. rytinės pamokos „Visus prasižengimus uždengs meilė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti mūsų prigimtį?

Skydas ir kardas: darbas su norais

Kiekvienas atsako už pasaulio taisymą

Dešimtuko centre sutelktas visas ryšys tarp mūsų ir tarp mūsų su Kūrėju. Dešimtuko centras – tai taškas, per kurį Kūrėjas kreipiasi į kūrinius, į tą vietą, kur yra Kūrėjas (Bo u rė – ateik ir pamatyk), kitaip tariant, ten, kur Jį atskleidžiame.
Dešimtuko centras – tai vieta, kur atsiskleidžia Kūrėjas kūriniams. O iki to – Kūrėjas tėra abstrakti sąvoka, kurios neįstengiame niekaip pajausti ir suvokti. Todėl dešimtuko centrą reikia nuolatos laikyti tikslu, kurio visąlaik siekiame.
Visa, kas vyksta, reikia susieti su dešimtuko centru: ir pasinėrimą į tamsą, ir nušvitimą Šviesa. Tarytum paukščiai, viską nešantys savo lizdan: maistą paukščiukams, šakeles, taip ir mes į dešimtuko centrą nešame savo aiškinimusis: ir teigiamus, ir neigiamus. Mes skaitome, kas sukelia mūsų tarpusavio atitolimą (tai irgi į naudą, nes suteikia mums norą, avijut), ir kaip galime suartėti virš tų kliūčių, pastatę virš jų ekraną, susivieniję.
Ir kai mūsų vienybė taps pakankamai tvirta, atsiskleis Kūrėjas ir paaiškės, kad būtent Jis sukėlė mums atstūmimą, susvetimėjimą, visas egoizmo pakopas nuo 0 iki 4; Jis ir padėjo mums susivienyti virs šio išsiskyrimo, statydamas mums ekraną tiems patiems lygmenims nuo 0 iki 4.
Šiame kontraste tarp egoizmo ir tyrumo pradedame suvokti Kūrėją, juk turėsime dvi formas atskleidžiančias mums sąvoką „Kūrėjas“ (ateik ir pamatyk). Jau bus priešingi poliai: išsiskyrimas ir sujungimas, paslėptis ir atskleidimas, tarp kurių galime apibrėžti savo ryšį, visus prasižengimus padengdami meile, ir taip atskleisime Kūrėją dviejų priešybių pagrindu.

#277718

Iš 2021 m. sausio 29 d. rytinės pamokos „Visus prasižengimus uždengs meilė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateik ir pamatyk

Rato centre tarp mūsų

Praėjimas į kitą matavimą

Gyvename visuomenėje, apsupti daugybės skirtingų žmonių. Dvasinio darbo atžvilgiu, kai žmogus nori ateiti prie susiliejimo su Kūrėjo (tai pasiekiama būtent ketinime), visuomenė gali būti skirstoma į tris dalis.
Viena dalis – tai Izraelio tauta (isra –el), kuri siekia Kūrėjo.
Antroji dalis – „egiptiečiai”, t.y. žmonių visuomenė, kurie apskritai abejingi dvasingumui.
Jie natūraliai daro tai, kas jiems gerai. Jie gali nesuprasti, ką darau aš, jiems tai ir nėra svarbu. Svarbiausia, kad jiems būtų gerai.
Trečioji dalis – tai „ėrėv rav“ (didysis kratinys), t.y. žmonės, kurie mano, kad reikia laikytis priesakų be ketinimo.
O ketinimas – tai visiškai kitas paveikslas. Žmogus turi pakilti virš savo ego, pritraukti sau Šviesą, perdaryti egoizmą į altruizmą. Absoliučiai viską keisti savyje, imti jausti Kūrėją, aukštesnįjį pasaulį.
Tai didžiulis ir itin sunkus dvasinis darbas. Todėl yra žmonių, manančių, kad jos nereikia atlikti. Jie kažkada nukrito iš tinkamų ketinimų dėl kitų ir dėl Kūrėjo į egoistinius ketinimus dėl savęs.

#277706

Iš 2019 m. balandžio 22 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Ketinimas be ketinimo

Pakilti virš savo egoizmo

Aštuntasis įsakymas „nevok“ – tai tas pats kas ir „nesvetimauk“. Tik svetimavimas priklauso gyvūniniam lygmeniui, o vogimas – negyvajam.
Kitaip sakant, tai skirtingas norų lygmuo, kai perneši iš vienos leistos būsenos į kitą, iš vienos turtinės būsenos į kitą turtinę būseną.
O svetimaudamas išnaudoji patį žmogų. Ne negyvąjį, augalinį ar gyvūninį, bet „žmogaus“ lygmenį.
Pačiame žmoguje yra keturi noro lygmenys. Jei „nesvetimauk“ – aukščiausias, žmogaus lygmuo, tai „nevok“ – visi kiti lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis).

#278538

Iš 2019 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netark Dievo vardo be reikalo“

„Gerbk tėvą ir motiną“

Nevok!

Klausimas: Gerai, kai valstybėje yra žodžio laisvė. Gyvename šalyje, kur galiu rašyti, ką norįs. Anksčiau gyvenau kitoje valstybėje, kitu laiku, kai už tokius dalykus galėjo įkalinti. Žodžio laisvė – gerai ar blogai?
Atsakymas: Bet kokia laisvė sąlyginė. Ji turi tiksliai atitikti visuomenės raidą. Auklėjimas, apribojimai, viskas, kas yra, turi susilieti į tokią sistemą, kad žmogus jaustųsi, viena vertus, patogiai, kita vertus – laisvai, ir dar saugiai. Visa tai prieštaraujančios sąlygos.
Iš esmės, tinklas, kurį reikia sukurti visuomenėje turi būti labai lankstus. Tačiau ir šiandien tai lieka problema.
Matome, kad visos visuomenės kovoja dėl pliuralizmo, dėl neva nuomonių laisvės, dėl to, kad nuomonė būti vyraujanti ir t.t. Kitaip tariant, laisvė numato nuolatinę kovą.

#277712

Iš 2019 m. balandžio 29 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimo laisvė, I d.

Pasirinkimo laisvė, II dalis

Kame mūsų laisvė?