Klausimas iš „Facebook“. Kaip suderinti emocijas ir protą, juk mūsų emocijos atsiranda, kaip reakcija į gyvenimo įvykius, jos toli nuo protingos pasaulio santvarkos?
Atsakymas. Mūsų emocijos neturi jokio ryšio su protu. Jos pasireiškia, todėl kad „iššoka“ iš noro. O norai yra mūsų natūrali prigimtis.
Protas – tai įgauta papildoma sistema, kuri pašaukta surinkti emocijas, atrūšiuoti, palyginti tarpusavyje, sutramdyti ir t.t. Bet, iš principo, protas silpnas prieš emocijas, prieš norus, – jis antraeilis.
Klausimas. Ar galima sutramdyti emocijas?
Atsakymas. Nėra prasmės. Reikia pasiekti būseną, kai emocijos bus subalansuotos. Juk visas neigiamas emocijas galima subalansuoti su teigiamomis ir tada jaustis tarp jų patogiai, kadangi ir neigiamos, ir teigiamos emocijos dirbs kartu aukštam tikslui.
Ir tu žinai, kad viso to tau reikia. Tu nekovoji su savo prigimtimi, su supančiais tave žmonėmis. Atvirkščiai, tu įeini į būseną, kai jūs esate tarpusavio harmonijoje. Mes sukurti taip, kad jeigu visi teisingai susijungtume, tai sudarytume idealią sistemą, ir visi mūsų pliusai ir minusai tiksliai derėtų tarpusavyje.
Klausimas. Vadinasi, pliusai ir minusai taip išmėtyti po pasaulį, kad susijungtų?
Atsakymas. Tai ir yra problema. Mes neturime kitos išeities. Mes stengiamės tarpusavyje kažką padaryti, nuleidžiame rankas, matydami, kad nieko negalime, ir taip numirštame. O iš tikrųjų, mums reikia pamatyti, kad nieko negalime padaryti patys, ir prašyti Kūrėjo padėti mums. Tada Jis pašvies mums Aukštesniąja šviesa, kurios veikiami greitai susirinksime į teisingą mozaiką ir papildysime vienas kitą.
Tada išeis idealus derinys visų su visais. Visos neigiamos ir teigiamos emocijos papildys viena kitą, visi vienas kitam bus reikalingi. Taip pasieksime tobulybę.
#227800

Iš 2018 m. balandžio 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulyje viską atlieka norai

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Pagrindinis žmonijos darbas

Klausimas. Jeigu viskas – mano viduje, ar yra dar kokia nors jėga, kuri gali mane veikti?
Atsakymas. Iš išorės tave veikia Kūrėjas savo lygia Šviesa, o tu šioje Šviesoje it baltame ekrane savo savybėmis pieši savo pasaulį.
Ir tą savo nevalingai nupieštą pasaulį dabar gali ištaisyti savo valia ir nupiešti jį kitaip. Tad šiame ekrane tau pakiša skirtingas problemas, kad taisytumeisi ir matytum pasaulį geru.
Klausimas. Jeigu Kūrėjas yra mano viduje, vadinasi, yra dar kažkas, kas yra ne manyje?
Atsakymas. Ne, tai tu taip sau įsivaizduoji. Mums reikia rasti itin paprastą priklausomybę: kiek keisdamiesi keičiame savo pasaulį.
Kiekvienas iš mūsų jaučia šį pasaulį savaip. Jame yra tam tikri taškai, kuriuos galime tarpusavyje sugretinti, bet yra ir tokių, kurių net negalime išreikšti.
Todėl mūsų užduotis – jungiantis tarpusavyje sukurti pilną pasaulio vaizdą, sudarytą iš daugybės milijardų žmonių. Ir tuomet savo ryšyje išvysime Begalybės pasaulį.
#238735

Iš 2018 m. rugpjūčio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Pakeisti sapną ar prabusti

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Klausimas. Paraleliniai pasauliai tarpusavyje susiję? Ar jie gali vienas kitą veikti?
Atsakymas. Iš mūsų pasaulio veikti dvasinį pasaulį gali tik žmogus, esantis grupėje, turintis ryšį su draugais. Pamažu žadindamas ir stiprindamas šį ryšį jis juo veikia aukštesnįjį pasaulį.
Tik geras ryšys tarp mūsų, kai mes, būdami šio pasaulio lygmenyje, norime prilygti aukštesniajam pasauliui, veikia mus, nes šis ryšys jau yra dvasinis.
Visa kita mūsų pasaulyje absoliučiai materialu ir neturi jokio ryšio su dvasiniu pasauliu. Iš tiesų mūsų pasaulis neegzistuoja, o taip atrodo mums mūsų juslėse. Šia prasme jis visiškai menamas, iliuzinis.
#237732

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Dvasinė išdidumo, puikybės šaknis

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Klausimas. Ar galima sakyti, kad dvasingumas – tai kažkas įsisąmoninto?
Atsakymas. Žinoma. Ne tik įsisąmoninto, bet tu pats jį kuri!
Klausimas. Mūsų pasaulyje 99% laiko egzistuojame nesąmoningai. Viskas vyksta automatiškai tiek kūne, tiek noruose.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje egzistuojame nesąmoningai visus 100%, nes mintys, norai, veiksmai kyla mumyse iš aukščiau ir žmogus visiškai nieko neturi, ką būtų galima priskirti jam.
Dvasiniame pasaulyje – ne. Ten vyksta tik tai, kas atsiranda žmoguje (sieloje) jam dedant pastangas. Jeigu savybėmis priartėjai prie aukštesnės pakopos, tai jauti tai kaip judėjimą. Patirtų būsenų kiekis jaučiamas kaip laikas. O vieta gali būti keičiama į skirtingas puses priklausomai nuo savybių: gavimas, davimas, chasadim, chochma ir t. t.
Klausimas. Kitaip tariant norų taisymas – tai ir laikas ir tuo pat metu judėjimas?
Atsakymas. Laikas ir judėjimas susiję, tačiau nebūtinai pakeičia vienas kitą. Jie artimesni nei mūsų pasaulyje, mat jame yra ir erdvė.
Dvasinė erdvė – tai gryna aukštesnioji davimo ir meilės jėga, kurioje judu prie jo centro, prie šaltinio.
Klausimas. Išeitų, kad dvasiniame pasaulyje turiu nuolatos keistis? Ten nėra statiškos būsenos?
Atsakymas. Dvasinėje erdvėje ramybė – tai išnykimas, tu neegzistuoji. Jei nekeiti savo savybių, vadinasi, tavęs nėra. Kaip fotonas: jei jis liaujasi judėjęs – jo nėra. O mes kalbame apie šviesą. Dvasinis pasaulis – tai šviesa.
#237261

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskleidžiantis pasaulis

Kas yra laikas?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Klausimas. Dvasinis pasaulis – tai tikrasis pasaulis, o materialus pasaulis – iliuzija. Tik dvasinį pasaulį kuriu aš, o materialus pasaulis – objektyvi realybė mano noro gauti viduje?
Atsakymas. Pats nieko nekuriate. Tiesiog dvasinius pasaulius galite keisti, ir pagal tai keisis jo pasekmė mūsų pasaulyje. Bet pačiame materialiame pasaulyje nieko nekeičiame.
Matote, kaip rutuliojasi istorija, ir nieko joje pakeisti negalime. Šiandien pildosi tai, apie ką kalbėjome prieš dvidešimt metų, nes žmonės nesikeičia.
Klausimas. Jeigu materialiame pasaulyje nieko negalime pakeisti, kam reikalinga iliuzija, kad galime veikti ir kažką keisti jo lygmenyje?
Atsakymas. Jeigu dar neegzistuojate dvasiniame pasaulyje, kaip galite ką nors keisti? Privalote būti mūsų pasaulyje, mokytis, ką daryti ir pamažu dalimis pervesti per dešimtuką visas savo pastangas į dvasinį pasaulį.
Klausimas. Kitaip tariant, šio pasaulio plotmėje nieko nepakeisi?
Atsakymas. Galima, jei žmonės panorės priartėti prie savo dvasinių šaknų. Pokyčiai vyksta tik per aukštesniąją pakopą. Visas valdymas – aukštai.
#237606

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupieškime tobulą pasaulį!

Kur yra dvasinis pasaulis?

Ar galime pakeisti dvasinės šaknies materialią pasekmę?

Sunkiausia tai, kad išvis negalime įsivaizduoti dvasinio darbo. Jis netelpa nei mūsų jausmuose, nei prote. Iš esmės esame šio pasaulio žmonės, operuojantys tik jo sąvokomis, dydžiais, vertinimais – jame visas mūsų gyvenimas.
Mūsų darbo laukas sudarytas iš šio pasaulio sąvokų ir neišeina iš jų ribų.
O visą šį pasaulį apibūdina sąvokos gauti arba duoti tam, kad gautum, nuo to priklauso mūsų pojūčiai: malonumas arba kančia. Esame sukurti iš noro mėgautis medžiagos, todėl įvairius garsus, kvapus, vaizdus, daiktų dydžius, net mechaninius reiškinius savo viduje visada paverčiame pojūčiais.
Gyvename pagal šiuos malonius ir nemalonius pojūčius. Juk tai, ko nejaučiame, mums tiesiog neegzistuoja. Mes to apskritai nematome. Ir iš tikrųjų to nėra, juk šis pasaulis egzistuoja tik mūsų pojūčių diapazone, noro mėgautis suvokime.
Todėl esame užprogramuoti jausti. Iš patirties jau žinome, kas teikia malonumą, o kas ne, ir taip kuriame pasaulio vaizdą. Bet staiga žmogų patraukia kažkokia kita būsena – tai reiškia, kad jo širdyje įsižiebė taškas. Jis ima ieškoti, kur šis taškas jį veda, ir randa kabalos mokslą.
Iš pradžių jis mokosi ir nesupranta, apie ką kalba kabala. Juk ji pasakoja apie kažkokį kitą pasaulį, neegzistuojantį mūsų pojūčiuose ir supratime.
Kabalistai teigia, kad viskas suvokiama tikėjimu aukščiau žinojimo. Bet tai ne tas tikėjimas, kurį pažįstame šiame pasaulyje. Galvojame, kad „tikėti“, tai priimti be įrodymų. Jei yra įrodymų, tai jau ne tikėjimas, o žinojimas.
Senovės kabalistai, atskleidę dvasinį pasaulį, tikėjimu pavadino savybę duoti ir mylėti artimą kaip patį save, nes tai Binos pakopa. Bina – tai tikėjimas. Anuomet žodis „tikėjimas“ neturėjo kitos prasmės. Tikėjimu vadinosi davimas dėl davimo, o absoliučiu tikėjimu – gavimas dėl davimo.
Tačiau vėliau, prieš du tūkstančius metų, žmonės ėmė leistis nuo davimo ir meilės pakopos, ir apie davimo savybę teliko prisiminimas. Tuomet savo pojūčius jie pavadino tikėjimu, taip iškreipdami tikėjimo sąvoką. Nuo tada laikoma, jog tikėti – tai tiesiog patikėti, nesiremiant žinojimu.
Ir iki šiol tikėjimas – labai miglota sąvoka. Kiekvienas tiki sau kuo nors ir tuo gyvena. O sąvoką „tikėjimas aukščiau žinojimo“ itin sunku suprasti, juk ji reiškia dvasinio indo sandarą, tai yra noro duoti virš noro mėgautis.
Labai svarbu sudaryti teisingų kabalistinių apibrėžimų žodyną, kad taptų aišku, jog kalbama apie kitą pasaulį, kitą tikrovę. Ir žodžiai, neva žinomi mūsų pasaulyje, įgyja visiškai kitą reikšmę kabaloje, atskleidžiant dvasinę tikrovę.
Reikia prisiminti, kad materialūs apibrėžimai priešingi dvasiniams, ir stengtis pereiti prie tikrųjų, dvasinių sąvokų. Jei suprasime, kad stengiamės iškelti davimo savybę virš gavimo, o tai vadinama tikėjimu virš žinojimo, tuomet bus aišku, kad tai dvasinis kli.
Svarbu sekti, kad vartotume tinkamus apibrėžimus: „šviesa šviečia“ – reiškia, kad davimo savybė atsiskleidžia noro mėgautis viduje. Reikia nuolat savyje koreguoti apibrėžimus, vietoje šio pasaulio bandyti įsivaizduoti dvasinį. Ir tuomet išvysime, kad kylančios kliūtys padeda mums susidaryti teisingą vaizdą.
#220495

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos tema „Nuo kliūčių į pakilimus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Stebuklinga Šviesos jėga

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Klausimas. Kokie likimą lemiantys istoriniai įvykiai vyksta šiandien, dabartiniu laiku?
Atsakymas. Mes gyvename ypatingu laikotarpiu, kada žmonija nusivilia savo vystymusi iki pat šios dienos ir nori pradėti vystytis naujai. Mes tapome vergais ir nejaučiame, kur link galime vystytis ir kaip.
Matome, kad viską, ką ištobulinome iki šiol, pavertėme ginklu, galinčiu bet ką sunaikinti. Visus žmogiškus jausmus ir visą protą, žmogaus pranašumus prieš gyvūnus, mes panaudojome gamtai naikinti.
Klausimas. Kokia epocha laukia mūsų po šio plastikinio amžiaus?
Atsakymas. Kita epocha vadinsis dvasiniu amžiumi. Tai reiškia, kad mes privalome pakilti į dvasinio egzistavimo lygį. Kol kas gyvename egoizmo epochoje, kuri jau tęsiasi beveik penkis milijardus metų. Bet ji greitai baigsis.
Po to mes pakilsime ant kito laiptelio – dvasinio, ir egzistuosime ne materijos, o jėgų pavidalu. Šiandien mes gyvename, jausdami save per materiją, iš kurios esame sukurti. Kūnas, jutimo organai, protas, jausmai, tikrovės suvokimas – viskas realizuojasi per materiją. O vėliau mes pradėsime suprasti tikrovės programą ir išsiaiškinsime, kad egzistuojame ne materijos, o jėgų pavidalu. Tai yra mes gyvename programoje.
Žmogus pradės jausti save per dvasines savybes, priešingas jo dabartinei prigimčiai. Jis kyla ant naujo jutimo laiptelio ir pradės suvokti pasaulį ne savo nore gauti malonumą, o nore duoti ir mylėti.
Dabar mus valdo noras pasimėgauti, įgyti, prisipildyti, tai yra natūralus egoizmas, su kuriuo mes gyvename milijardus metų. O būsimoje istorijoje mes pakeisime savo egoistinę tikrovę, piešiančią prieš mus „mūsų pasaulį“, ir pajausime tikrovę davimo ir meilės savybėse, egzistuojančiose ne mumyse.
O aš pats – tik tas, kuris jaučia šią tikrovę, bando pripildyti, pamilti ir pasiaukoti, kad pasitarnautų jai, kaip dabar mes viską aukojame dėl materialaus pasaulio. Tai yra aš pradėsiu gyventi dvasia.
Visa ankstesnė istorija padės mums išanalizuoti ateinančius etapus ir suprasti procesą, praeinamą pagal gamtos vystymosi dėsnį. Mums nepavyks pasislėpti nuo jo, mes privalėsime jį vykdyti.
Skirtumas tik tas, ar gamta mus vystys spaudimu, smūgiais, karais, ar mes pirmą kartą istorijoje gausime laisvai rinktis – žengti į kitą etapą, padėdami patys sau.
Kviečiu mokytis visus, kas nori apie tai sužinoti.
#221270

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo ilgumo istorija, I dalis

Gyvenimo ilgumo istorija, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Klausimas. Ar iš tikrųjų visos mano būsimos būsenos iki pat vystymosi pabaigos jau egzistuoja?
Atsakymas. Žinoma, juk laiko nėra. Tu gali tiktai spręsti, ar nori būti šioje būsenoje, ar ne, ir judėti būsenų ašimi. Ir tada tavo laikas gali eiti atgal arba į priekį – kaip užsimanysi.
Klausimas. O kuo tada mano esama būsena skiriasi nuo visų būsimų?
Atsakymas. Jeigu judi laiko, tiksliau, būsenų, ašimi, tai vis geriau išsiaiškini, kad turi reikalą su Aukštesniąja šviesa, su Kūrėju. Tu pradedi jausti Jį, tai yra tą jėgą, kuri valdo tave ir visą tavo tikrovę. Tai davimo ir meilės jėga, kuri nori tave išvystyti, kad tu galėtum ją suvokti ir pakilti iki jos lygio.
Klausimas. O kaip tai susiję su mano ateitimi?
Atsakymas. Tai ir yra tavo ateitis! Nori ar ne, bet prie to turi prieiti. Yra davimo ir meilės jėga, „Kūrėjas“, kuris sukūrė mus iš „nieko“ ir duoda pajausti visas būsenas, kol pajausime Jį ir patys pradėsime veikti taip, kaip ši jėga. Kūrėjas padeda mums vystytis iki Jo laiptelio – tai ir yra mūsų ateitis: „Tapti panašiems į Kūrėją, pažinusiems gėrį ir blogį“. Vadinasi, mes privalome tapti panašūs į jį savo savybėmis: tokie pat duodantys ir mylintys.
Klausimas. O kaip mes persikeliame laike?
Atsakymas. Mes persikeliame laike, kai norime tapti tokie, kaip Aukštesnioji jėga. Mes pasistumiame, „apšviečiame laikus“, tai yra patys norime vystytis pagal būsenų, laiko, ašį.
Klausimas. Išeitų, kad ne ateitis artėja į mane, o aš einu į ateitį? Kaip aš tai darau?
Atsakymas. Tu įsivaizduoji sau būsimą būseną laiko ašyje ir keiti save taip, kad tiksliai ją atitiktum. Taip pasistūmėji į priekį.
Klausimas. Ateities būsenos žinomos iš anksto ar jos turi kažkokių alternatyvų?
Atsakymas. Jokių alternatyvų! Visa vystymosi ašis jau užduota ir reikia pereiti pagal ją visas būsenas. Tačiau galima pereiti nuo būsenos prie būsenos savo noru, o galima – per prievartą, kančių keliu.
Mes turime tik dvi galimybes. Vystomės iki kitos būsenos teisingu, geru keliu, žinodami būsimą būseną ir dirbdami su savimi, kad greičiau į ją patektume. Arba nenorime to daryti, kadangi tai bjauru egoizmui, tingime, bet tada sistema vis tiek vysto mus, duodama įvairių problemų – smūgių.
Klausimas. Ar galima gyventi nejaučiant laiko?
Atsakymas. Galima. Jeigu paimsime savo vystymąsi į savo rankas, tai eisime aukščiau laiko ir suteiksime svarbą tiktai mūsų išgyvenamoms būsenoms. O kada tai bus? Ne laike. Aš galiu dabar pereiti daugybę būsenų su kokiu pageidauju greičiu ir pastumti save į tobulybės būseną.
Klausimas. Ir kas gi laukia manęs šioje tobuloje būsenoje?
Atsakymas. Absoliutus gėris – toks, kad neįmanoma įsivaizduoti. Taip vaikas negali įsivaizduoti, kas laukia jo suaugus.
#220165

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. 934-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, II dalis

Ateitis kuriama dabartyje, III dalis

Klausimas. Jeigu žmogus per analizę suvokia Visatą, žvaigždes, planetas ir jų tarpusavio ryšį, tai pats žmogus gali būti centru arba viso to, kas jį supa, pradžia?
Atsakymas. Ne. Jei ką nors tiriu ne savyje, tai centru tampa tai, ką nagrinėju. O jeigu tiriu save per visą Visatą, tuomet – centras esu aš.
#237099

Iš 2018 m. rugsėjo 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kaip ir kodėl tobulybėje gimė netobulumas?
Atsakymas. Iš tikrųjų netobulumo nėra. Nėra mūsų pasaulio, nėra mūsų, nėra netobulumo. Mes egzistuojame tik savo iliuzinėje vaizduotėje, kad iš jos suvoktume tobulumą – Kūrėją.
Kūrėjas tyčia sukūrė tokį paveikslą, tarsi egzistuojame mes, pasaulis ir visa visata. Knyga „Zohar“ vadina šią būseną miegu. Tad kol neprabundame ir neatskleidžiame Aukštesniojo pasaulio, esame kaip sapne.
Klausimas. Ar mato Kūrėjas šį pasaulio paveikslą?
Atsakymas. Mes galime kalbėti apie Kūrėją tik kaip apie savybę. Todėl negalima pasakyti, kad Jis „mato mus“, juk taip kalbama apie kažką labai konkretaus – ne apie savybę, o apie kokį nors objektą.
Mums sunku visa tai įsivaizduoti, nes neegzistuojame tokiu pavidalu, kaip mums atrodo. Mes esame savybės, kuri vadinama Kūrėju, viduje.
#226165

Iš 2018 m. sausio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė

Suvokti visatos protą

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį